Asignavimų valdytojo kodas 90 900 2286

Aplinkos ir išteklių analizė

Lietuvos valstybės administracinė sistema iš esmės pritaikyta šakinių institucijų funkcionavimui. Sektorinis valstybės administracinės sistemos modelis todėl gana nepalankiai atsiliepia etninės kultūros globai. Etninės kultūros visumos išskaidymas apsunkina gyvosios tradicijos gaivinimą, tautinio tapatumo bei savimonės formavimą bei puoselėjimą, regionų savitumo išlaikymą. Nenurodant etninės kultūros objekto visumos, sunku išvengti nuolatinio atskirų institucijų darbo šioje srityje dubliavimo. Problemos kyla ir dėl to, kad visuomeninėms organizacijoms nevisuomet sudaromos galimybės dalyvauti sprendimų, susijusių su etninės kultūros globa, priėmime, nors šių organizacijų veikla etninės kultūros puoselėjimui ir būtų labai reikšminga. Tai daro neigiamą poveikį etninės kultūros reiškinių visuomenėje sklaidai, neskatina etninės kultūros subjektų kūrybinės veiklos. Todėl etninės kultūros srityje veikiančių institucijų ir visuomeninių organizacijų veiklos koordinavimas yra itin aktualus, siekiant efektyvios etninės kultūros globos sistemos veiklos.

Lietuvai tapus Europos sąjungos nare, dar labiau išaugo poreikis saugoti tautos etninį indentitetą ir kultūrinę sąvastį. Valstybinės valdžios dėmesys etninei kultūrai pasireiškia dviem būdais - teisinės bazės, reglamentuojančios etninės kultūros apsaugą, stiprinimu bei specialios Seimui atskaitingos institucijos - Etninės kultūros globos tarybos profesionaliu veikimu viešojo administravimo sektoriuje. Tarybos specialistų bei ekspertų pateiktos išvados ir pasiūlymai plėtojant teisinę bazę leido suformuoti integralų požiūrį į etninės kultūros objektą bei jo apsaugą nacionalinio saugumo, švietimo, aplinkosaugos, žemės ūkio ir kitose srityse. Tai išplėtė etninės kultūros subjektų galimybes. Jų veiklos erdve tapo ne tik kultūriniai renginiai, bet ir tradicinių amatų bei verslų gaivinimas ir plėtra, kaimo turizmo, panaudojant etnoarchitektūros objektus, vystymas, tradicinio kraštovaizdžio atkūrimas, etnografinių regionų savitumų ir skirtumų išryškinimas. Tarybos ir kitų institucijų pastangomis pavyko paskatinti ne tik visuomenės, bet ir valdžios institucijų domėjimąsi etninės kultūros reiškiniais. Kūrybinis jaunimas ima ieškoti naujų etninės kultūros formų, tuo domisi ir plačioji visuomenė. Esama situacija kultūros plėtros srityje leidžia manyti, kad kintančių visuomenės poreikių kontekste etninės kultūros reiškiniai nelieka nepastebėti. Visuomenė pradeda vertinti autentiškos kultūros originalumą, kartu atsiranda poreikis ją saugoti. Sociologiniai tyrimai rodo, kad apie dešimtmetį trukusį vis mažėjantį domėjimąsi etnine kultūra keičia visuomenės noras branginti kultūrinę tautos savastį bei regionų indentitetą. Nors tai kol kas ir nėra masinis reiškinys, tačiau atskirų visuomenės grupių viešai deklaruojamas interesas - pagarba valstybės, krašto istorijai ir tautos papročiams, etniniam kultūros ir kalbos paveldui teikia vilčių ir naujų galimybių Lietuvos prestižui nuolat kintančioje Europoje.

Be minėtų teigiamų poslinkių etninės kultūros valstybinės globos srityje, būtina ir toliau aktualizuoti šias etninės kultūros problemas:

1. Etninės kultūros gyvoji tradicija vis dar patiria neigiamų globalizacijos reiškinių poveikį, valstybės teikiama finansinė parama etninės kultūros projektams nėra tinkamai koordinuojama, todėl etninė kultūra nepajėgi konkuruoti su komercine, masine kultūra. Gyvosios tradicijos plėtrą pagrindžia pilietiškumo ir patriotizmo ugdymo tikslai. Asmens ryšio su etnine tauta ir jos sukurta valstybe praradimas neskatina tautinės savasties radimosi. Gyvosios tradicijos plėtrai trukdo ir menkas autentiškų etninės kultūros reiškinių išmanymas, todėl kai kurie neprofesionaliai parengti etninės kultūros renginiai atgrąso visuomenę.

2. Padėtis mažai keičiasi švietimo sistemoje. Už etninės kultūros plėtrą atsakingos vykdomosios valdžios institucijos nepakankamai rūpinasi etninės kultūros ugdymo ir mokslinių tyrimų plėtra. Švietimo institucijų veikla dažnai prasilenkia su Švietimo ir Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymų nuostatomis. Nors ir pastebimi tam tikri pozityvūs poslinkiai mokslo srityje, tačiau vykdoma mokslo sistemos reforma Lietuvoje nėra palanki nacionalinės kultūros tyrimų plėtrai, apribota jų įtaka vietinei kultūrai, šios srities mokslinė bazė negauna reikiamos paramos, nėra sukurtos tinkamos sąlygos skatinti etninės kultūros tyrimų įvairovę.

3. Nors ir priimta Nematerialaus kultūros paveldo konvencija, tačiau tos nuostatos iš esmės neatsispindi nacionaliniuose įstatymuose, todėl nematerialaus kultūros paveldo globa nepakankamai saugoma įstatymo. Etninės kultūros dvasinio paveldo archyvinę medžiagą kaupiančios saugyklos neturi teisinio statuso, jos nėra įtrauktos į paveldo apsaugos sistemą, negauna reikiamo finansavimo; dvasinių etninės kultūros vertybių apskaita ir jos sisteminimas tik pradėti kompiuterizuoti. Medžiaginių etninės kultūros vertybių (ir nekilnojamųjų, ir kilnojamųjų) teisinėje globoje yra spragų – saugomi tik į registrus įtraukti objektai, gi registrai yra neišsamūs, juos būtina tikslinti.

4. Dabartinė valstybės teritorinė sandara bei administracinis Lietuvos suskirstymas nėra palankus etnografinių regionų kultūriniam indentitetui išsaugoti ir tradicijoms plėtoti. Teritorinis - administracinis Lietuvos suskirstymas šiek tiek ardo etnografinių regionų vientisumą, tuo skatindamas kultūrinės tradicijos niveliavimą. Kadangi etnografiškumas yra pagrindinis etninės kultūros plėtros principas, tokia situacija skatina bendrą etninės kultūros būklės blogėjimą. Nors ir buvo pateikta ne viena mokslininkų išvada bei Tarybos ekspertų esamos situacijos vertinimas, vykdomosios valdžios institucijų veikla neatspindi visuomenės poreikių. Padėtį galėtų taisyti pastangos kultūros srityje.

5. Etninė kultūra nepakankamai, o neretai ir iškreiptai, vulgarizuotai atspindima žiniasklaidoje. Tai daro neigiamą įtaką tautinės savimonės formavimui, prigimtinės kultūros pažinimui. Kompetentingų etninės kultūros srityje leidinių kiekis pernelyg ribotas, radijo bei televizijos programose trūksta gilesnių ir patrauklesnių etninės kultūros laidų. Nacionalinio radijo ir televizijos programų pernelyg didelis orientavimas į pramogų verslą trukdo tinkamai pristatyti visuomenei etninės kultūros savitumus, analizuoti etninės kultūros reiškinius bei vykstančius juose pokyčius. Pastebėta, kad pastaruoju metu smunka ir populiarių etnokultūros LRT laidų meninis lygis.

Institucijos misija

Taryba, vadovaudamasi Europos Sąjungos sutarties nuostatomis bei kitų tarptautinių organizacijų (Europos Tarybos, UNESCO, IOV- tarptautinės liaudies meno organizacija) rekomendacijomis, kuriose įtvirtinta tautinio identiteto apsauga bei priemonės kultūros, kalbos etninio savitumo, tradicijų ir papročių regioninei įvairovei užtikrinti, bei įgyvendindama Lietuvos Respublikos nacionalinėje teisės sistemoje įtvirtintus etninės kultūros valstybinės globos pagrindus, skatina etninės kultūros plėtotę. Tarybos jurisdikcijoje yra:

1) atlikti eksperto ir patarėjo vaidmenį sprendžiant strateginius etninės kultūros valstybinės globos ir politikos klausimus;

2) prižiūrėti, optimizuoti ir koordinuoti etninės kultūros valstybinę globą vykdančių institucijų veiklą;

3) teikti išvadas ir pasiūlymus valstybės institucijoms etninės kultūros klausimais;

4) laiduoti tautos etninio tapatumo ir regionų identiteto išsaugojimą savarankišką ir lygiavertį Lietuvos dalyvavimą pasaulio tautų kultūriniame gyvenime.

Institucijos strateginiai tikslai

Kodas

Institucijos strateginio tikslo pavadinimas

01

Etninės kultūros gyvosios tradicijos tęstinumas bei tautinės savimonės puoselėjimas

Tikslo aprašymas

Etninės kultūros globos taryba, siekdama užtikrinti etninės kultūros valstybinę globą, įgyvendina Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymo vykdymo priežiūrą, koordinuoja etninės kultūros valstybinę globą vykdančių institucijų veiklą, sudarydama galimybes derinti visuomenės ir valstybės institucijų interesus. Taryba, vienydama įvairių etninės kultūros sričių aukščiausios kategorijos ekspertus, savo tikslų siekia ir uždavinius įgyvendina ieškodama efektyviausių būdų etninės kultūros problemoms spręsti. Institucijoje kaupiami duomenys apie etninės kultūros būklę, atliekama teisės aktų, turinčių įtakos etninės kultūros objekto globai bei subjektų veiklai, analizė. Teikiami siūlymai Lietuvos Respublikos Seimui ir Vyriausybei bei kitoms valstybės institucijoms dėl specifinių etninės kultūros globai reikalingų sąlygų nustatymo ar specialaus reglamentavimo, taip pat atitinkamų teisės aktų nuostatų derinimo nacionalinės teisės sistemoje. Kadangi etninės kultūros objektas yra labai platus, apimantis paveldėtas materialias ir dvasines kultūros vertybes, gyvosios etninės kultūros reiškinius, tradicijas ir papročius, liaudies kūrybą, tautodailę, etninį kalbos savitumą bei tautinį identitetą, Taryba plačiai bendradarbiauja su LR Valstybine kultūros paveldo ir Lietuvių kalbos komisijomis. Regioninių etninės kultūros globos tarybų funkcijos - analizuoti vietines etninės kultūros problemas, teikti Tarybai ekspertines išvadas bei pasiūlymus, kuo plačiau įtraukti visuomenę į etninės kultūros vyksmą.

1. Iš viso išlaidų

596,0

596,0

596,0

493,0

493,0

paprastosios išlaidos

596,0

596,0

596,0

493,0

493,0

iš jų darbo

užmokesčiui

242,0

242,0

242,0

240,0

240,0

nepaprastosios išlaidos

2. Finansavimas

Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas

596,0

596,0

596,0

493,0

493,0

kofinansavimo

lėšos

specialiosios

lėšos

Kiti šaltiniai

Pagrindiniai rodikliai

Įstaigos

Teikiama programų

Etatai (skaičius vienetais)

1

1

10

2007 02 12