Informacija apie Lietuvos etnografinius regionus 

Lietuvos etnografinis regionas DZŪKIJA



2003 m. patvirtintas Dzūkijos herbas

Dzūkija - pietrytinis Lietuvos etnokultūrinis ir istorinis kraštas. Jo teritorijos ribos tarsi nelabai aiškios, tačiau dažniausiai Dzūkijai priskiriamos Alytaus apskrities, miesto ir rajono, Druskininkų, Lazdijų, Varėnos, Vilniaus apskrities, miesto ir rajono, Šalčininkų, Švenčionių ir Trakų apskričių savivaldybės. Šiam kraštui priskiriamos ir Kauno apskrities Prienų savivaldybės Birštono, Jiezno ir Stakliškių seniūnijos.

Dzūkijos pavadinimas nesenas, pradėtas vartoti tik XIX a. Jis kilo nuo gyventojų dzūkų tarmės, jų ypatybės dzūkuoti, t. y. tarti "c", "dz" vietoj "t", "d", taip pat dėl kitų tarminių ypatumų. Ši tarminė ypatybė laikoma labai archaiška, paveldėta dar iš indoeuropiečių prokalbės. Dzūkų iki šiol išliko ne tik Lietuvoje, bet ir buvusiose baltų žemėse. Jie gyvena Lenkijos Punsko ir Seinų apylinkėse, kai kuriose Baltarusijos vietovėse.

Dzūkija turi ir savo krašto pavadinimą - Dainava. Pirmą kartą jis kaip "terra Deynowe" (Dainavos žemė) paminėtas 1253 m. karaliaus Mindaugo laiške Livonijos ordinui. Manoma, kad Dainava tuomet buvo kunigaikštystė. Mokslininkai teigia, kad pirmiausia nuo bendro baltų kamieno atsiskyrė vakarų baltai - jotvingiai ir prūsai, o vėliau, apie pirmojo tūkstantmečio vidurį, nuo jotvingių atsiskyrė ir dainaviai. Tai labai sena baltų gentis, jos gyvenamas plotas galėjo būti keliskart didesnis už dabartinę Dzūkiją.

Šiandieninei Dzūkijai tenka labai graži Lietuvos kraštovaizdžio dalis. Jai būdingas nedidelis, bet raiškus kalvotumas, dideli sausų miškų (daugiausia pušynų) plotai. Dzūkijos teritorijoje yra didžiausias šalies miškų masyvas - Dainavos giria, kuri užima net 135 tūkst. ha plotą. Medininkų aukštumoje yra aukščiausia Lietuvos vieta - Aukštojo kalva, siekianti 293, 84 m.

Per Dzūkijos teritoriją teka Nemunas, Neris ir Merkys, šio krašto upė, turinti daugybę vaizdingų intakų - Grūdą, Skroblų, Ūlą, tapusių saugomomis teritorijomis. Dzūkijoje 1937 m. įsteigtas pirmasis Lietuvoje rezervatas - Žuvinto rezervatas. 1975 m. įkurtas Čepkelių rezervatas, vienas didžiausių pelkinių masyvų Vakarų Europoje. Jo bendras plotas siekia 10,7 tūkst. ha. Savitu kraštovaizdžiu, dzūkiškais gatviniais kaimais ir pastatų architektūra išsiskiria ir Dzūkijos nacionalinis parkas. Jis įsteigtas netrukus po to, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę. Krašto rytinėje dalyje, ypač Trakų-Vilniaus zonoje, taip pat atsirado naujų saugomų teritorijų. Dėl to Dzūkijos regionas įgyja ypatingą bei išskirtinę gamtinę vertę.

Dzūkijos teritorijoje yra ne tik dabartinė šalies sostinė Vilnius, bet ir senoji valdovietė - Trakai su vertingos architektūros salos pilimi. Dzūkijos sostine laikomas Alytus, įsikūręs abipus Nemuno. Prie šios upės glaudžiasi ir du gerai žinomi kurortai - Birštonas ir Druskininkai, taip pat istorinė Merkinė, kurioje Magdeburgo teisės buvo suteiktos ir Vilniaus miestui.

Dzūkiją garsina dailininkas ir muzikas M. K. Čiurlionis, literatūros klasikas V. Krėvė. Labai reikšminga Dzūkijos kraštui yra tai, kad jame yra Europos centras. Dėl to Dzūkija yra ne tik Europos Sąjungos, bet ir visos Europos centrinis regionas.

Vygandas Čaplikas

 


Etnokultūrinės pakraipos Dzūkijos visuomeninės organizacijos

Dzūkų kultūros draugė

Apie Dzūkiją internetiniuose šaltiniuose 

Apie etnografinę Dzūkiją Etnologijos ir antropologijos enciklopedijoje
Apie Dzūkiją gidas internete Lietuva
Dzūkijos nacionalinis parkas
Dzūkijos tautinis paveldas
Dzūkija Gyvojoje krašto enciklopedijoje www.grazitumano.lt

Dzūkijos etnoarchitektūra

 

„Dzūkijos tradicinė kaimo architektūra“ (pdf)

 

 

 

 

Kaimo statyba. Dzūkija. Dzūkijos etnoarchitektūros pavyzdžių katalogas. Sud. Rasa Bertašiūtė. Vilnius, 2012.


Naujausi pakeitimai - 2015-09-24




© Seimo kanceliarija

http://www.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=7039&p_d=95438&p_k=1