Projektas
Naujai parengtas Lietuvos
Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo projektas neapima dokumentine
forma užfiksuotos folkloro, etnografinių aprašų ir kitos etninės kultūros medžiagos
archyvavimo teisinio reglamentavimo. Tokia išvada kyla dėl esminių šio
projekto nuostatų:
1. Nors dokumento sąvoka įstatymo projekto 2
straipsnio 6 dalyje apibrėžta labai plačiai (Dokumentas juridinio ar
fizinio asmens veiklos procese užfiksuota informacija, nepriklausomai nuo
pateikimo būdo, jos formos ir laikmenos), tarsi duodant nuorodą ir į
kultūros vertybėms prilyginamus dokumentus, kuriuos per savo veiklos laikotarpį
sukaupė įvairios valstybės ir savivaldybių įstaigos (rankraščius, garso ir vaizdo
įrašus, foto medžiagą ir pan.), tačiau toliau pabrėžtinai išskiriami vien
veiklos dokumentai, užsimenama apie oficialius dokumentus (2
str. 6 d.), vidaus administravimo dokumentus (13 str. 2 d.), tik kartą
apie istorinio paveldo dokumentus (3 str. 2 d.). Iš to
kyla išvada, kad įstatymo turinys prieštarauja pateiktai dokumento sąvokai,
įstatymo pavadinimas yra klaidinantis.
2. 1 straipsnio 3 dalyje nustatoma, kad Šis
įstatymas netaikomas dokumentams, priklausantiems bibliotekų ir muziejų
fondams. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad bibliotekų ir
muziejų fonduose saugomi dokumentai prilyginami kultūrinėms vertybėms, tarp
kurių yra ir folkloro, etnografinių aprašų bei kita etninės kultūros archyvinė
medžiaga. Tačiau ne tik bibliotekos ir muziejai kaupia tokio pobūdžio archyvinę
dokumentaciją. Lietuvoje gausiausi folkloro ir etnografinių aprašų fondai
sukaupti mokslo ir studijų institucijose (Lietuvių literatūros ir tautosakos
institute, Lietuvos muzikos akademijoje, Lietuvos istorijos institute ir kt.),
be to, unikalią archyvinę garso ir vaizdo įrašų medžiagą turi Lietuvos
nacionalinis radijas ir televizija, kai kurie kultūros centrai (itin gausų
video fondą Lietuvos liaudies kultūros centro Liaudies kultūros archyvas),
specializuotus etninės kultūros archyvus taip pat yra sukaupusios visuomeninės
organizacijos arba asociacijos. Visi šie specializuoti archyvai nepatenka į
aptariamo įstatymo projekto sritį, jie tarsi nebetenka teisės vadintis
archyvais, nors tuo tarpu Tarptautinė garso ir audiovizualinių archyvų
asociacija IASA (International Association of Sound and Audiovisual Archives)
turi net atskirą padalinį, apimantį mokslo ir studijų institucijų archyvus,
kuriuose sukaupta folkloro ir kita specializuota archyvinė medžiaga. Taigi
tokia įstatymo projekto nuostata prieštarauja tarptautinei archyvų
praktikai, kita vertus, nesudaro galimybės įteisinti
dokumentine forma užfiksuotos folkloro, etnografinių aprašų ir kitos etninės
kultūros medžiagos kaip tokio pobūdžio archyvus Lietuvoje.
Folkloro ir kitų
specializuotų archyvų nepaisymas aptariamame įstatymo projekte prieštarauja dar
1989 m. priimtoms UNESCO rekomendacijoms, kaip išsaugoti tradicinę kultūrą
ir folklorą, kuriose teigiama, jog užtikrinant folkloro apsaugą UNESCO
narės turi <
> pripažinti, jog archyvų tarnybos atsako už surinktos
medžiagos panaudojimą (F. b), 4). Šiame tarptautiniame dokumente daug
kartų užsimenama būtent apie folkloro archyvus: UNESCO narės
privalo: įsteigti nacionalinius archyvus, kur surinktas folkloras galėtų
būti tinkamai saugomas ir prieinamas naudoti (C. a); įsteigti centrinį
nacionalinį archyvą, kuris teiktų tam tikras paslaugas (kurtų
centralizuotus katalogus, informuotų apie folkloro medžiagą ir pavyzdinius jo
veikalus, apimant ir saugojimą) (C. b); derinti rinkimo ir saugojimo archyvuose
metodus (C. e); profesionaliai rengti rinkėjus, archyvarus,
dokumentavimo ir kitus tiek konservavimo, tiek analitinio darbo specialistus
(C. f); užtikrinti atitinkamos informacijos apie folklorą gavimą iš
dokumentacijos centrų, bibliotekų, muziejų, archyvų, taip pat iš
specialių folkloro biuletenių bei periodinių leidinių (E. e); ginti
rinkėjų interesus, užtikrinti, kad surinkta medžiaga bus saugoma archyvuose
geromis sąlygomis ir metodiškai sutvarkyta (F. b), 2).
UNESCO
Rekomendacijose pabrėžiama, kad folkloro archyvai yra neatsiejami nuo mokslinių
tyrimų: juose reikia diegti naujas klasifikavimo ir užrašymo sistemas
(rinkimas, kataloginimas, užrašymas) bei tobulinti lig tol buvusias (vadovai,
rodyklės, sisteminiai katalogai ir pan.), sykiu derinant atskirų įstaigų
naudojamas įvairias folkloro klasifikavimo sistemas (B. b). Dėl to, įteisinant
Lietuvoje folkloro ir kitus specializuotus archyvus, būtina palikti jų
pavaldumą mokslo ir studijų sistemai. Kita vertus, siekiant užtikrinti
tokio pobūdžio archyvų išsaugojimą tiek mokslo ir studijų institucijose, tiek
Lietuvos nacionaliniame radijuje ir televizijoje, kultūros centruose,
visuomeninėse organizacijose arba asociacijose, reikėtų pavesti Lietuvos
archyvų departamentui, kaip visą Lietuvos archyvų sistemą atstovaujančią
instituciją, įtraukti tokių archyvų globą į savo akiratį. Tokia nuostata
jau įteisinta Vyriausybės 2003 m. birželio 19 d. nutarimu patvirtintoje Etninės
kultūros plėtros valstybinėje programoje (20032009), kurios įgyvendinimo plane
nurodyta, kad Lietuvos archyvų departamentas (kartu su Kultūros ministerija)
turi įgyvendinti 2.6 priemonę parengti etninės kultūros
tyrimų medžiagos, esančios Rusijos Federacijos, Ukrainos Respublikos, kitų
valstybių muziejuose ir archyvuose, kopijoms gauti projektą ir pateikti
jį Lietuvos Respublikos Vyriausybei.
Apibendrindami pateikiame
siūlymus, kaip reikėtų patobulinti aptariamą įstatymo projektą:
Jeigu
nebus pakeista nuostata, jog Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų
įstatymas turi apimti tik oficialių ir veiklos dokumentų valdymą bei
panaudojimą, priskiriant juos Lietuvos archyvų departamento kompetencijai,
siūlytume papildyti įstatymo projekto 1 straipsnio 3 dalį tokia formuluote: Šis
įstatymas netaikomas dokumentams, priklausantiems bibliotekų ir ,
muziejų, mokslo ir studijų institucijų, kultūros centrų, Lietuvos
nacionalinio radijo ir televizijos bei asociacijų specializuotų archyvų
fondams.
Tokiu
atveju 2 straipsnyje Pagrindinės šio Įstatymo sąvokos būtina įvesti šias
sąvokas:
specializuotas
archyvas archyvas ar saugykla, kuriame kaupiamos, saugomos ir tvarkomos
dokumentine forma užfiksuotos nematerialiosios kultūros vertybės ir kita
specializuota archyvinė medžiaga;
specializuota
archyvinė medžiaga kultūros paveldo dokumentai, viena ar kita forma
užfiksuotos nematerialiosios kultūros vertybės ir mokslinių tyrimų empiriniai
duomenys (kalbos ar kūrybos garso, vaizdo įrašas, etnografinis aprašas, lauko
tyrimų dokumentas ir pan.)
Įvedus pasiūlytas
pataisas, būtų užtikrintas šio Įstatymo suderinamumas su Etninės kultūros
valstybinės globos pagrindų įstatymu, kuriame apibrėžtos kai kurios su etninės
kultūros vertybių archyvavimu susijusios nuostatos: 2 straipsnyje yra pateikti
sąvokų archyvinė etninės kultūros medžiaga ir archyvinio originalo
savininkas apibrėžimai; 6 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad: Etninės kultūros vertybes kaupia, saugo ir tiria: 1)
archyvai, saugyklos, muziejai ir bibliotekos; 2) mokslo ir studijų
institucijos; 3) visuomeninės organizacijos; 6 straipsnio 4 dalyje apibrėžtas specializuoto archyvo statuso
suteikimas kai kurioms saugykloms: Pritarus Etninės kultūros globos
tarybai, steigėjas gali suteikti specializuoto etninės kultūros šakos archyvo
statusą saugykloms, sukaupusioms gausiausią tam tikros etninės kultūros šakos
archyvinę medžiagą.
Reikia konstatuoti, kad šios Etninės kultūros valstybinės globos
pagrindų įstatymo nuostatos negali būti pilnai įgyvendintos tol, kol neatsiras
atitinkamos pataisos bendrame Lietuvos archyvus reglamentuojančiame įstatyme,
taip pat mokslo ir studijų institucijų, kultūros centrų, Lietuvos nacionalinio
radijo ir televizijos veiklą bei tos veiklos finansavimą reglamentuojančiuose
teisės aktuose. Todėl, be čia siūlomų pataisų naujame Dokumentų ir archyvų
įstatyme, dar būtina įvesti atitinkamus pakeitimus Mokslo ir studijų
įstatyme, Aukštojo mokslo įstatyme bei Valstybės biudžeto poreikio nustatymo ir
jų skyrimo mokslo ir studijų institucijoms metodikoje. Etninės kultūros
globos taryba jau parengė šių teisė aktų pakeitimų projektus ir juos teikia
Švietimo ir mokslo ministerijai (žr. pridedamą raštą).
Dokumentų ir archyvų įstatyme
dar reikėtų įvesti papildomą straipsnį, kurį siūlome suformuluoti taip: Lietuvos
archyvų departamentas įtraukia į apskaitą bendriausius duomenis apie
specializuotus archyvus, šiems archyvams teikia metodinę paramą archyvavimo
klausimais ir esant reikalui dalyvauja sprendžiant su jais susijusias problemas
tarptautiniu lygmeniu.
Projektą
Dėl Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo projekto parengė darbo
grupė: dr. D. Urbanavičienė (grupės vadovė), D. Atkočaitytė, doc. dr. N.
Keršytė, V. Kondratienė, V. Vasliauskaitė, R. Vasiliauskienė.