Asignavimų valdytojo kodas 90 900 2286

Aplinkos ir išteklių analizė

Būtinybė rūpintis tautos etninės tapatybės ir kultūrinės savasties stiprinimu grindžiama pilietiškumo siekiamybe. Tai labai aktualus visuomenės ugdymo uždavinys, ypač išryškėjantis vis stiprėjančios kultūrinės globalizacijos ir ekonominės integracijos sąlygomis. Valstybinės valdžios dėmesys etninei kultūrai pasireiškia dviem būdais - teisinės bazės, reglamentuojančios etninės kultūros apsaugą, stiprinimu bei specialios Seimui atskaitingos institucijos - Etninės kultūros globos tarybos profesionaliu veikimu viešojo administravimo sektoriuje.

Lietuvos valstybės administracinė sistema pritaikyta šakinių institucijų funkcionavimui. Todėl sektorinis valstybės administracinės sistemos modelis negali efektyviai veikti etninės kultūros globos sferoje. Etnokultūros visumos išskaidymas apsunkina gyvosios tradicijos palaikymą, tautinės tapatybės ir savimonės formavimą bei puoselėjimą, regionų etnografinio savitumo išlaikymą. Neaprėpiant etninės kultūros objekto visumos, sunku išvengti nuolatinio atskirų institucijų darbo šioje srityje dubliavimo. Koordinavimo problemos kyla ir dėl to, kad visuomeninėms organizacijoms ne visuomet sudaromos galimybės dalyvauti priimant sprendimus, susijusius su etninės kultūros globa, nors šių organizacijų veikla etninės kultūros puoselėjimui ir būtų labai reikšminga. Tai neskatina etninės kultūros subjektų kūrybinės veiklos, daro neigiamą poveikį plačiai etninės kultūros reiškinių visuomenėje sklaidai. Todėl etninės kultūros srityje veikiančių institucijų ir visuomeninių organizacijų veiklos koordinavimas, siekiant efektyvios etninės kultūros globos sistemos veiklos, yra itin aktualus

Etninės kultūros globos tarybos specialistų bei ekspertų pateiktos išvados ir pasiūlymai plėtojant teisinę bazę leido suformuoti integralų požiūrį į etninės kultūros objektą bei jo apsaugą nacionalinio saugumo, švietimo, aplinkosaugos, žemės ūkio ir kitose srityse. Tai išplėtė etninės kultūros subjektų galimybes. Jų veiklos erdve tapo ne tik kultūriniai renginiai, bet taip pat tradicinių amatų ir verslų palaikymas, kaimo turizmo, panaudojant etnoarchitektūros objektus, plėtra, tradicinio kraštovaizdžio atkūrimas, etnografinių regionų savitumų ir skirtumų išryškinimas. Etninės kultūros globos tarybos ir kitų institucijų pastangomis pavyko padidinti ne tik visuomenės, bet ir valdžios institucijų dėmesį etninei kultūrai. Kūrybinis jaunimas ima ieškoti atspirties etninės kultūros pagrinduose; tuo vis labiau domisi ir plačioji visuomenė. Esama situacija kultūros plėtros srityje leidžia manyti, kad kintančių visuomenės poreikių kontekste etninės kultūros reiškiniai nelieka nepastebėti. Visuomenė pradeda vertinti kultūros autentiškumą, kartu atsiranda poreikis jį saugoti kaip tautos paveldą. Sociologiniai tyrimai rodo, kad ilgokai užtrukusį visuomenės abejingumą etninei kultūrai keičia noras didžiuotis kultūrine tautos savastimi bei regionų savitumu. Nors tai kol kas ir nėra visuotinas reiškinys, tačiau atskirų visuomenės grupių viešai deklaruojamas interesas - pagarba valstybės istorijai, krašto tradicijoms ir tautos papročiams, etniniam kultūros ir kalbos paveldui teikia vilčių bei naujų galimybių Lietuvos įvaizdžiui ir prestižui Europoje stiprinti.

Be minėtų teigiamų poslinkių etninės kultūros valstybinės globos srityje, būtina ir toliau aktualinti šias etninės kultūros problemas:

1. Etninės kultūros gyvoji tradicija nuolat patiria neigiamų globalizacijos reiškinių poveikį; valstybės teikiama finansinė parama etninės kultūros projektams nėra efektyviai koordinuojama, todėl etninė kultūra nepajėgi konkuruoti su komercine, masine kultūra. Gyvosios tradicijos plėtros būtinybę pagrindžia pilietiškumo, patriotizmo ir tautiškumo ugdymo tikslai. Asmeninio ryšio su tauta praradimas silpnina valstybę, sukurtą tautiniu pagrindu. Gyvosios tradicijos plėtrai trukdo ir menkas autentiškų etninės kultūros reiškinių išmanymas, todėl kai kurie neprofesionaliai parengti etninės kultūros renginiai atgraso visuomenę, sudaro prielaidas neigiamam jaunimo nusistatymui tautiškumo atžvilgiu.

2. Padėtis nepakankamai sparčiai keičiasi švietimo sistemoje. Už etninės kultūros plėtrą atsakingos vykdomosios valdžios institucijos nepakankamai rūpinasi etninės kultūros ugdymo ir mokslinių tyrimų plėtra. Švietimo institucijų veikla vis dar prasilenkia su Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymų nuostatomis. Nors ir pastebimi tam tikri pozityvūs poslinkiai ugdymo ir mokslo srityje, tačiau vykdant švietimo reformą būtina pasirūpinti nacionalinės kultūros tyrimų plėtra bei parama šios srities mokslinei bazei. Turi būti sukurta ir nuolat papildoma informacinė skaitmeninė duomenų bazė, sudarysianti palankias sąlygas tyrinėti etninės kultūros reiškinių įvairovę.

3. Nors ir ratifikuota UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo konvencija, tačiau jos nuostatos iš esmės neatsispindi nacionaliniuose įstatymuose, todėl nematerialaus kultūros paveldo globa nepakankamai saugoma įstatymo. Etninės kultūros dvasinio paveldo archyvinę medžiagą kaupiančios saugyklos neturi teisinio statuso, jos nėra įtrauktos į paveldo apsaugos sistemą; dvasinių etninės kultūros globos vertybių apskaita dar tik pradėta skaitmeninti. Medžiaginių etninės kultūros vertybių (ir nekilnojamųjų, ir kilnojamųjų) teisinėje globoje yra spragų – saugomi tik į registrus įtraukti objektai, gi registrai yra neišsamūs, juos būtina tikslinti. Ypatingą rūpestį kelia etnografinių kaimų ir sodybų likimas, tradicinio kraštovaizdžio praradimai.

4. Etninė kultūra nepakankamai, o neretai ir iškreiptai, suvulgarintai atspindima masinėje žiniasklaidoje. Tai daro neigiamą įtaką tautinės savimonės formavimui, prigimtinės kultūros pažinimui. Gerai parengtų ir įdomių visuomenei etninės kultūros leidinių yra labai nedaug, radijo bei televizijos programose trūksta gilesnių ir patrauklesnių etninės kultūros laidų. Nacionalinio radijo ir televizijos programų pernelyg didelis orientavimas į pramogų verslą trukdo giliai ir įdomiai pristatyti visuomenei etninės kultūros savitumus, analizuoti etninės kultūros reiškinius bei vykstančius juose pokyčius. Nacionalinis transliuotojas neskiria dėmesio etnoarchitektūros, kulinarinio paveldo, tautinio kostiumo ir daugelio kitų etninės kultūros reiškinių populiarinimui.

Institucijos misija

Taryba, vadovaudamasi Europos Sąjungos sutarties nuostatomis bei kitų tarptautinių organizacijų (Europos Tarybos, UNESCO, ICOM, IOV (tarptautinė liaudies meno organizacija) rekomendacijomis, kuriose įtvirtinta tautinio identiteto apsauga bei priemonės kultūros, kalbos, etninio savitumo, tradicijų ir papročių regioninei įvairovei užtikrinti, bei įgyvendindama Lietuvos Respublikos nacionalinėje teisės sistemoje įtvirtintus etninės kultūros valstybinės globos pagrindus, skatina etninės kultūros plėtotę. Tarybos jurisdikcijoje yra:

1) atlikti eksperto ir patarėjo vaidmenį sprendžiant strateginius etninės kultūros valstybinės globos ir politikos klausimus;

2) prižiūrėti, optimizuoti ir koordinuoti etninės kultūros valstybinę globą vykdančių institucijų veiklą;

3) teikti išvadas ir pasiūlymus valstybės institucijoms etninės kultūros klausimais;

4) laiduoti tautos etninės tapatybės ir regionų identiteto išsaugojimą, savarankišką ir lygiavertį Lietuvos dalyvavimą pasaulio tautų kultūriniame gyvenime.

Institucijos strateginiai tikslai

Kodas

Institucijos strateginio tikslo pavadinimas

01

Etninės kultūros gyvosios tradicijos tęstinumas bei tautinės savimonės puoselėjimas

Tikslo aprašymas

Etninės kultūros globos taryba, siekdama užtikrinti etninės kultūros valstybinę globą, įgyvendina Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymo vykdymo priežiūrą, koordinuoja etninės kultūros valstybinę globą vykdančių institucijų veiklą, sudarydama galimybes derinti visuomenės interesus ir valstybės institucijų galias. Taryba, vienydama įvairių etninės kultūros sričių aukščiausios kategorijos ekspertus, savo tikslų siekia ir uždavinius įgyvendina ieškodama efektyviausių būdų etninės kultūros problemoms spręsti. Institucijoje kaupiami duomenys apie etninės kultūros būklę, atliekama teisės aktų, turinčių įtakos etninės kultūros objekto globai bei subjektų veiklai, analizė. Teikiami siūlymai Lietuvos Respublikos Seimui ir Vyriausybei bei kitoms valstybės institucijoms dėl specifinių etninės kultūros globai reikalingų sąlygų nustatymo ar specialaus reglamentavimo, taip pat atitinkamų teisės aktų nuostatų derinimo nacionalinės teisės sistemoje. Kadangi etninės kultūros objektas yra labai platus, apimantis paveldėtas materialias ir dvasines kultūros vertybes, gyvosios etninės kultūros reiškinius, tradicijas ir papročius, liaudies kūrybą, tautodailę, kalbos savitumą bei tautinį identitetą, Taryba plačiai bendradarbiauja su LR Valstybine kultūros paveldo ir Lietuvių kalbos komisijomis, Kultūros, Švietimo ir mokslo, Žemės ūkio, Aplinkos ministerijomis. Regioninių etninės kultūros globos tarybų funkcijos - analizuoti vietines etninės kultūros problemas, teikti Tarybai ekspertines išvadas bei pasiūlymus, kuo plačiau įtraukti visuomenę į etninės kultūros vyksmą.

1. Iš viso išlaidų

632,0

533,0

533,0

618,0

618,0

paprastosios išlaidos

632,0

533,0

533,0

618,0

618,0

iš jų darbo

užmokesčiui

270,0

268,0

268,0

270,0

270,0

nepaprastosios išlaidos

2. Finansavimas

Lietuvos Respublikos valstybės biudžetas

632,0

533,0

533,0

618,0

618,0

kofinansavimo

lėšos

specialiosios

lėšos

Kiti šaltiniai

Pagrindiniai rodikliai

Įstaigos

Teikiama programų

Etatai (skaičius vienetais)

1

1

10

2009 02 17