Regionų politika ir plėtra 

Šiuolaikinės bitininkystės analizės štrichai. Šiuolaikinė bitininkystė nėra vienalytė: mėgėjiška bitininkystė daugiau orientuota į hobi, poilsį gamtoje, prisirišimą prie bitės, verslinė - į pelną ir šeimos pragyvenimą vien tik iš bitininkystės verslo. Tačiau mėgėjiška bitininkystė, nėra tokia populiari šiuolaikiniame kaime, kokia ji buvo populiari prieškario metais. Tai daugiau senosios kartos žmonių užsiėmimas. Ypač didelę žalą Lietuvos etninei bitininkystei padarė sovietmetis, kaimo žmonių tremtys, kolektyvizacija ir melioracija. Vargu, ar po sovietmečio etninė bitininkystė sugebėjo atsigauti, ypač jos etninis, kultūrinis pradas (nors, pavyzdžiui, bitininkų bendravime išliko bičiulystės tradicija).

Dabartinę bitininkystę Lietuvoje atstovauja Lietuvos bitininkų sąjunga, kurioje šiuo metu yra 2 276 nariai, turintys apie 48 880 (vienam nariui tenka apie 21,5 bičių šeimos). Aišku šie duomenys neapima visų bitininkų, kurie nėra sąjungos nariai. Statistikos departamento duomenimis, 2002 m. sausio 1d. Lietuvoje buvo 76,1 tūkst. bičių šeimų, kurias laikė registruoti ūkiai. Prieškario Lietuvoje, bitininkų draugijų 1930 m. duomenimis, buvo 36 865 bitininkai, kurie turėjo 150 tūkst. bičių šeimų (1930 m. vienam bitininkui teko vidutiniškai po 4 bičių šeimas, žr. „Sodyba“, 1930, Nr.3, 42 psl.). Jeigu palyginti bitininkų skaičių pagal valsčius (dabar rajonai), tai Biržų valsčiuje buvo registruota 117 bitininkų, dabar Biržų bitininkų draugijoje yra 33 nariai, Kėdainių valsčiuje - 72 (dabar 32), Lazdijų - 56 (dabar 30) ir t.t. (žr. „Lietuvos bitininkų veikla 2000-2002 m.“). 1937 metų duomenimis, Lietuvoje buvo 30 tūkst. bitininkų, kurie turėjo 170 tūkst. bičių šeimų (vienam bitininkui teko vidutiniškai po 5,6 bičių šeimos). Tuo metu Lietuvoje jau buvo ir stambių bitynų. Pavyzdžiui, Ažintų kaimo (Krakių vals.) bitininkas Katkus turėjo 300 bičių šeimų, Lazdijų bitininkas Maziliauskas - 150 bičių šeimų. Medus buvo eksportuojamas į Ameriką, Angliją, Belgiją (žr. „Mūsų kraštas“, 1937, Nr.48, lapkričio 27 d.).

Palyginus mūsų prieškario ir dabartinę Lietuvos bitininkystę su Slovėnijos, kuri yra 3 kartus mažesnė už Lietuvą, tai Slovėnijoje šiuo metu yra apie 8 000 bitininkų, kurie laiko 180 tūkstančių bičių šeimų (vienam bitininkui tenka 22,5 bičių šeimos). Slovėnijoje vienam kv. kilometrui tenka 8 bičių šeimos, Čekijoje - 7-8, Lietuvoje - tik 1 bičių šeima. Todėl Lietuvoje vystyti bitininkystei yra didelės perspektyvos. Galbūt, paskutinis žemės ūkio surašymas pateiks naujesnius ir tikslesnius statistinius duomenis apie Lietuvos bitininkystę.

Bitininkystės vystymo perspektyvos pagal etninius regionus. Vertinant šiuolaikinę bitininkystę pagal etninius regionus, reikia pripažinti, kad kai kurie jos savitumai, kaip muziejinės etnografinės vertybės, išsaugotos Dzūkijos (drevininkystė, kelminė bitininkystė) ir Aukštaitijos nacionaliniuose parkuose (Stripeikių senovinės bitininkystės muziejus). Klaipėdos krašto ir Mažosios Lietuvos bitininkai yra linkę savo bitynus puošti pagamintais iš „triušių“ (nuo žodžio „triušėti“, taip Mažojoje Lietuvoje vadinamos nendrės, žr. Bitutė ratuota“, 2001, lapkritis, Nr.11) arba šiaudiniais aviliais. Suvalkiečiai savo bitynus puošia kelminiais aviliais (žr. Šakių r.). Aukštaitijoje yra palankios sąlygos vystyti verslinę kaimo turizmo bitininkystę (ežerai, rekreacinė gamta), teikiant poilsiautojams iš bitininkystės visokeriopas paslaugas (bičių produktai, apiterapinės paslaugos, pažintis su bitėmis). Žemaitija, žemaitišku medumi jau garsėjusi XVI-XVII a., su savo derlingomis žemėmis galėtų tapti vienarūšio medaus aruodu, tik reikėtų išmokti surinkti vienarūšį medų (ne tik „iš liepų“).

Bitininkystės auklėjamoji reikšmė. Daugelis XIX amžiaus švietėjų, rašytojų ir poetų ypač domėjosi bitininkyste, juos žavėjo etninė ir auklėjamoji bitininkystės aura, kuri buvo labai gerai suvokiama ir paprastam kaimiečiui, ir inteligentui. Bitės auklėjamasis vaidmuo (būk darbštus kaip bitė) dažnai atsispindėjo XIX amžiaus lietuviškoje pedagoginėje literatūroje (elementoriuose). Auklėjamasis bitės vaidmuo, kai mūsų laikais paminamos po kojomis etinės žmogaus vertybės, vertas ypatingo dėmesio. Pacituosiu vieno jaunuolio, kuris dėl materialinių sumetimų nutarė laikinai atsisakyti bitininkystės, laišką: „Bitėmis susidomėjau nuo mažų dienų, o bitininkauti pradėjau, būdamas 15 metų (dabar man 24). Tai buvo puikus užsiėmimas, laisvalaikio praleidimas, atitraukęs nuo betikslio slampinėjimo gatvėmis, leidęs užsidirbti pinigų savo asmeninėms išlaidoms. Bet svarbiausia - bitininkavimas suformavo daugelį mano asmeninių savybių (o jos formuojasi tik paauglystėje), tokių kaip savarankiškumas, pareigos jausmas, tvarkingumas, ryžtas, strateginis mąstymas ir kt.“ (D.V., 2002 m.). Bendravimas su bitėmis formavo bitininkų etines, estetines, filosofines ir moralines nuostatas („Kad bitės sektųsi, reikia su kaimynais nesipykti“, „Kas apie bobas sukas, tiems nesiseks bitės“ ir t.t.). Bitės drausmino žmogų, mokė jį dorai gyventi, būti atidiems vieni kitiems, o kartu ir bitei. Per daugelį amžių susiformavo lietuviškos bitininkystės etinis mentalitetas. Apie bitininkystės papročius daug ir gražiai rašė dr. L.Piškinaitė-Kazlauskienė monografijoje „Bitininkystė Lietuvoje“ (1995). Šie mūsų etninės bitininkystės bruožai labai gražiai atsispindėjo liaudies papročiuose ir tautosakoje, jie dar nėra pakankamai ištirti. „Bitininkystė - tai žemės ūkio poezija“, - kažkada taikliai pastebėjo prof. J.Kriščiūnas.

Grąžinkime bitę kaimui. Lyginant prieškarinį kaimą su šiuolaikiniu, nesunku pastebėti, jog kaimuose labai maža bičių, ypač mėgėjiškų bitynų šiuolaikinėse ūkininkų sodybose. Bitininkyste kaip etniniu verslu turėtų susidomėti kaimo bendruomenės ir kaimo mokyklos, kurios į mokymo programas kaip pasirinktinį dalyką turėtų įtraukti, bitininkystę. Tačiau bitininkystė turėtų būti dėstoma ne tik kaip verslas, teikiantis pelną, bet ir kaip etninė vertybė, supažindinanti jaunimą su turtinga liaudies kūryba, papročiais, dainomis, padavimais, smulkiąja tautosaka. Tokia kryptimi dirbama, pavyzdžiui, Telšių „Masčio“ darželyje vyresniųjų auklėtinių grupėje (auklėtoja J.Jankauskienė), Rūdaičių pagrindinėje mokykloje (mokytoja Elena Rimkuvienė). Jų patirtį reikėtų paskleisti ir kituose jaunųjų bitininkų būreliuose, kurių yra apie 10 įvairiose šalies mokyklose. Vakarų Europos šalyse (Danijoje, Olandijoje, Belgijoje ir kt.) šiuo metu jau trūksta jaunų bitininkų, kurie galėtų pakeisti senuosius. Po 5-8 metu ši problema bus aktuali ir Lietuvai. Todėl būtina sudaryti Jaunųjų bitininkų veiklos ir etninio ugdymo programą. Programos tikslas: sudominti būsimuosius ūkininkus bitininkyste, kaip perspektyvia pagalbine žemės ūkio šaka, reikalinga ir sėklininkystei, ir sodininkystei, ir daržininkystei. Jaunų bitininkystės specialistų, sugebančių dirbti bitininkystės ūkiuose, paklausa būs didelė ir Europos Sąjungos šalyse. Daugelis dabartinių jaunųjų bitininkų, padirbėję užsienyje ir užsidirbę lėšų, įsisteigė ir savo bitininkystės ūkius. Bet jų maža. Šiuo metu nėra suformuotos valstybinės bitininkystės vystymo programos. Bitininkyste kaip alternatyvaus žemės ūkio etninio verslo šaka visiškai nesirūpina valstybė. Nėra valstybinės institucijos, kuri turėtų rūpintis bitininkystės vystymo problemomis. Sovietmečiu prie Žemės ūkio ministerijos buvo Bitininkystės trestas, kuris rūpinosi bitininkystės reikalais, bet jis (1991 m.) buvo panaikintas. Sprendžiant bitininkystės vystymo problemas, galima būtų efektyviau išspręsti ir kaimo žmonių bedarbystės problemas.

Išvados ir pasiūlymai

Taigi, norint išsaugoti bitininkystę kaip etninį verslą su visu etninės bitininkystės mentaliteto paveldu, reikėtų:

1. Sukurti strateginę Bitininkystės vystymo programą „Grąžinkime bitę kaimo bendruomenei“.

2. Šios programos sudėtine dalimi turėtų būti jaunųjų bitininkų ugdymas, būrelių steigimas mokyklose. Atliekant šį darbą, labai svarbu turėti mokymo priemones, kuriose atsispindėtų ne tik bitininkystės specifiniai dalykai, bet ir etninės bitininkystės palikimas. Kaip rodo negausūs pavyzdžiai, tokiuose bitininkų būreliuose turėtų būti rengiamos šventės, kurių metu apie bites skambėtų liaudies dainos, mįslės, patarlės, priežodžiai, rengiami bitininkystės tematika meninių dirbinių konkursai ir t.t. Stalių dirbtuvėse jaunieji bitininkai galėtų išmokti gaminti bitininkystės įrangą, per užsiėmimus - lieti žvakes, rinkti bitininkystės eksponatus, įkurti nedidelius bitininkystės muziejėlius ir t.t.

3. Kalbant apie regionus, Mažosios Lietuvos kaimo bendruomenės galėtų mokytis iš šiaudų pinti šiaudinius avilius, bitininko skrybėles, ypač didelę paklausą turinčias šiaudines kamšas, rėčkas ir kt.

Žemaitijos ir Suvalkijos regionuose patartina kurti kompleksinius bitininkystės ūkius, kuriuose būtų auginami vaistiniai medingieji augalai. Bitininkas turtėtų pajamų ne tik iš bičių produktų, bet ir iš išaugintų vaistažolių. Greta bitininkystės galima būtų kultivuoti ir sėklininkystę, t. y. didelę paklausą turinčių medingųjų augalų sėklų auginimą. Nemažai svarbi ir etninių sodybų atkūrimo problema su tam tikrais senosios bitininkystės akcentais, liepomis, ąžuolais, šermukšniais, gyvatvorėmis, aktuali natūralių pievų ir natūralaus gamtovaizdžio atkūrimo problema ir t.t.

Aukštaitija turi daugiau rekreacinių galimybių. Čia galima būtų įkurti etninius kaimo turizmo bitininkystės ūkius, kuriuose poilsiautojai galėtų įsigyti bičių produktų, gauti gydytojo apiterapeuto paslaugas, pagaliau susipažinti su bitėmis ir bitininkavimu.

Dzūkijos regione, vystant bitininkystę, galima būtų geriau išnaudoti drevinės ir kelminės bitininkystės bitynus turistiniams tikslams. Tarp kitko, Aukštaitijoje, prie Ignalinos yra Petro Butrimo kelminės bitininkystės bitynas, kurį vertėtų paskelbti valstybės globojamu bitynu.
Vystant ir globojant bitininkystę kaip etninį verslą labai svarbi ir atitinkamos bitininkystės literatūros leidyba. Čia paminėčiau būtinybę leisti nors 6 kartus per metus bitininkystės žurnalą, kuriame atsispindėtų ir etninės bitininkystės problemos. Tokio žurnalo leidyba be valstybės pagalbos neįmanoma. Pageidautina parama ir „Bitininkystės kalendoriaus“ leidybai. Pravartu būtų išleisti ir antologinį leidinį „Bitė tautosakoje ir grožinėje literatūroje“, kuris taptų jaunųjų bitininkų būreliams nepamainoma knyga. Be abejo, reikalingi ir etninio bitininkystės verslo ir ypač bitininkystės papročių ir tautosakos moksliniai apibendrinimai. Bitininkystės etniniai objektai (gražiai įrengti bitynai) turėtų būti įtraukti į turistinius maršrutus bei bukletus.

Pagaliau labai svarbi bitininkystės etninio identiteto suvokimas, kurį turėtų formuoti ir minėtos bitininkystės literatūros leidyba, ir specialūs bitininkų renginiai (bitininkų šventės, šv.Ambraziejaus diena, Bičių diena, Medkopio šventė, Jaunųjų bitininkų renginiai, mokymo programos ir kt.
Norint išsaugoti etninį bitininkystės verslą su visa etnine bitininkystės kultūra reikia daug darbo, ypatingo valstybės dėmesio ir paramos, kaip tai daroma išvystytos bitininkystės šalyse (Slovėnijoje, Šveicarijoje, Čekijoje, Lenkijoje, Graikijoje ir kitur). Į šį darbą turėtų įsitraukti Etninės kultūros globos taryba, o ypač regioninės etninės kultūros globos tarybos, kurių darbo planuose turėtų atsirasti ir žodis „bitininkystė“).

Artimiausi planai galėtų būti

1. Aplankyti Petro Butrimo kelminių avilių bityną prie Ignalinos, suteikti jam materialinę pagalbą ir pasirūpinti jo išsaugojimu.

2. Susitikti su Mažosios Lietuvos (konkrečiai Šilutės) bitininkais ir aptarti bitininkystės problemas šiame krašte.

3. Aplankyti Šiaulių „Aušros“ muziejų ir pasidomėti rašytiniu bitininkystės palikimu.

4. Aplankyti Dzūkijos nacionalinį parką ir pasidomėti drevine ir kelmine bitininkyste.

Šio plano vykdymui reikalingos komandiruotės, o paruošus atitinkamus projektus, reikalingas ir jų finansavimas.

Doc.Vytautas Salinka Etninės kultūros globos tarybos ekspertas