|
I. Bendroji dalis
Lietuvių etninės kultūros lopšys yra Lietuvos kaimas su jo savita
kasdienio ir šventinio gyvenimo sankloda, gamtinių geografinių bei
istorinių sąlygų nulemtais žmonių charakterio savitumais mąstysenoje ir
dvasinėje saviraiškoje įsitvirtinusiu ikikrikščioniškosios būties ir
krikščioniškojo paveldo sinkretizmu.
Etninėje kultūroje pasireiškia šiai žmonių bendrijai savitas gyvenimo
būdas, pasaulėjauta, kalba, papročiai, tautosaka, tautodailė, muzika,
choreografija, gamybos įgūdžiai ir įpročiai, aprangos, maisto ir
maitinimosi, architeltūros ypatumai ir kt." (Angelė Vyšniauskaitė. Kas yra
etninė kultūra? // Liaudies kultūra. 1997 m. Nr. 2. R 1)
Taigi etninė kultūra, kaip VISŲ tos pačios tautybės žmonių gyvenimo būdų
(turint omenyje regioninius skirtingumus) visuma, apima visas veiklos
sritis irtos veiklos rezultatus.
Krašto teritorijos gamtinė įvairovė, atskiru šios teritorijos regionu
istorijos bėgyje buvęs skirtingas politinis priklausomumas, skirtingos tų
regionų socialinės ekonominės raidos sąlygos padėjo Lietuvoje susiformuoti
net penkiems etnografiniams regionams, arba sritims, - Aukštaitijai,
Žemaitijai, Dzūkijai (Dainavai), Suvalkijai (Sūduvai, Užnemunei) ir
pamario kraštui (Mažajai Lietuvai, buv. Klaipėdos kraštui su Kuršiu
nerija), išsiskiriantiems daugiau ar mažiau pastebima savita materialine
bei dvasine kultūra, tiksliau sakant, materialinės ar dvasinės kultūros
bruožais bei elementais: darbo įrankių formomis, pastatų savitu
išplanavimu, konstrukcijomis, panaudojimo būdais, žmonių tautinio kostiumo
formomis, kulinarine patirtimi, amatų rūšimis, kaimo bendruomenės, šeimos,
kalendorinių švenčių šventimo, įvairiais ūkio ir namų apyvokos darbų
papročiais, kalbos tarme bei vietinėmis šnektomis, dainomis ir dainavimo
būdu, šokiais ir žaidimais, liaudies mėgiamais muzikos instrumentais,
muzikavimo būdu ir muzika bei daugeliu kitų dalykų. Visa ta etninės
materialinės ir dvasinės kultūros reiškinių turinio ir formų įvairovė ir
lemia tautos etninės kultūros grožį bei jos patrauklumą.
Kadangi tautos etninė kultūra nėra nekintantis, bet nuolat atsinaujinantis
reiškinys, kai ko atsisakant, kai ką naujo (inovacijos) įsisavinant, bet
priimant tik tai, kas atitinka tautos tapatumo, tautinės savimonės
supratimą, tad ir etninėje kultūroje yra išskiriamos dvi pagrindinės
sudedamosios jos dalys - kultūros paveldas ir gyvoji tradicija.
Civilizacijos progreso, o ypač per sovietinės okupacijos penkiasdešimtmetį
vykusios ateizacijos ir apskritai nacionalinės kultūros slopinimo ir jos
paminklu - paveldo griovimo pasėkoje tiek lietuvių etninės materialinės,
tiek dvasinės kultūros paveldo dalis buvo sunaikinta, ypač kaimo
kultūrinėje erdvėje yra susidaręs savotiškas vakumas. Tai atsiliepia ir
šiandieninio Lietuvos kaimo gyventoju materialinei ir dvasinei padėčiai,
kelia susirūpinimą stabilios kultūringos, etniškai savitos ir tuo
pasauliui (ypač stojimo į Europos Sąjungą perspektyvoje) įdomios lietuvių
valstybės ateitimi.
Visa tai kaip tik skatina susirūpinti Lietuvos tradicinės gyvensenos ir
elgsenos pagrindus davusių ir istorijos eigoje išlaikiusių senųjų kaimų,
dabar vadinamu etnografiniais kaimais, gaivinimu, išsaugojimu ir plėtra,
be viso kito, visais įmanomais būdais ir atitinkamu vyriausybės
finansavimu paremta specialia etnografinių kaimu išlikimo programa.
Rūpinantis tokių kaimų architektūriniu paveldu, kraštovaizdžio vertybių
apsauga, būtina ir šioje srityje atkreipti kuo didesnį dėmesį į šių
vertybių renovaciją, kaip vieną iš etninės kultūros gyvosios tradicijos
sudedamųjų dalių.
II. Gyvosios etninės kultūros tradicijos plėtros strategija ir uždaviniai
1. Panaudoti etninės kultūros gyvosios tradicijos plėtrą dabartinės
visuomenės, ypač jaunimo, tautinės savimonės ir sąmoningo pilietiškumo
ugdymui.
2. Skatinti visuomenėje atskirų Respublikos regionų kultūriniu istoriniu
paveldu besiremiančią tiek materialinės, tiek dvasinės kultūros įvairių
sričių bei elementų kuo geresnį pažinimą, vertinimą ir puoselėjimą bei
tolesnę plėtrą, siekiant pasaulį, visų pirma atvykstančius kitų šalių
turistus, supažindinti su Lietuvos atskirų etnografinių sričių buvusio ir
šiandieninio gyvenimo, papročių, žmonių bendruomeniškumo santykių raiškos
kasdienoje ir šventėse įvairove, tolerancija kitų tautų kultūrai.
3. Etninės kultūros turinį integruoti į švietimo sistemą, pradedant vaiky
darželiais ir baigiant VISŲ tipų aukštosiomis mokyklomis, kad vaikai ir
jaunimas ne tik įgytų žinių apie įvairias lietuvių etninės kultūros
sritis, turimą kultūrinį paveldą, bet ir dabar, kai Europoje vis labiau
ryškėja nuostata akcentuoti nacionaliniu valstybių turėtą ar dar bent iš
dalies išlaikytą savitą etninę kultūrą, savo tėvų ir protėvių išugdytos
kultūros neniekintų kaip kažkokios archaikos", o ja imtų didžiuotis, tuo
pačiu ugdydami tautinę savigarbą, tautinį orumo jausmą ir aklai
nemėgdžiotų į nužmogėjimą vedančios antikultūros surogatų.
4. Moksleiviams būtina organizuoti tėvynės pažinimo, pradedant tėviške,
gimtuoju etnografiniu regionu, išvykas, ekskursijas, susitikimus su to
krašto žymiaisiais žmonėmis, iškentėjusiais tremtį, kalėjimus dėl savo
meilės tautos istorijai, kultūrai, laisvės siekiui. Taip pat stengtis
atgaivinti jaunimo laisvalaikio kaime praleidimo tradicijas: gegužines
sekmadienio popietėmis, vakarus su atitinkama pačių moksleivių atliekama
programa, pasitelkiant ir senesnio amžiaus vietos gyventojus, įtraukiant į
programą jų dainas, žaidimus, šokius, muziką, pasakojimus, mįslių
užminimą, tų mįslių įminėjams moksleiviams skiriant kokias nors premijas -
tautiniais drabužiais parėdytą lėlę, supintą žaisliuką ir pan.
5. Tuo pačiu tikslu reikėtų kuo aktyviau įtraukti moksleivius, jaunimą į
kraštotyrinį darbą savame kaime, apylinkėje, regione, skatinant ir
pratinant bendrauti su vyresnio amžiaus žmonėmis, iš jų užrašyti kuo
daugiau tautosakos - pasakų, dainų ir kt. Tai savaime prisidėtų ir prie
kaimo bendruomenės tarpusavio bendravimo, buvusių tradicijų atgaivinimo ir
plėtros, kas taip pat yra vienas iš etninės kultūros gyvosios tradicijos
elementų.
6. Vietos gyventojai - įvairių amatų meistrai turėtų būti savivaldybių ir
kitų valstybės institucijų bei visuomeninių organizacijų globojami
teikiant galimą materialinę paramą, skatinami kaimuose atgaivinti įvairius
buvusius amatus medžio drožybą, pynimą iš šiaudų, vytelių, žaislų,
švilpynių ir kt. dirbimą iš molio, popieriaus karpinius, juostų audimą,
kalvystę ir kt. Reikėtų rengti vietose (mokyklose, kultūros namuose,
muziejuose) tokių darbų parodėles, apie jas skelbti vietos ir
respublikinėje spaudoje.
7. Etnografinių kaimų moterys turėtų būti paskatintos kurių nors didesnių
švenčių progomis surengti vietos etnografinių valgių (dauguma jų dabar jau
užmiršti) parodas - vaišes, jų rengimą ir išlaidas valstybės institucijoms
bei moterų ir kitoms visuomeninėms organizacijoms atitinkamai
finansuojant. Tai padėtų atgaivinti tokius valgius tiek šventiniam, tiek
kasdienos stalui.
8. Prie gyvosios etninės tradicijos šiandieninės plėtros labai pozityviai
prisideda turizmo verslui panaudojamose senosiose kaimų sodybose lietuvių
tradicinės virtuvės su jos įranga ir gaminamais patiekalais atgaivinimas,
įvairūs šaltibarščiai su virtomis bulvėmis, juoda ruginė duona, iškepta
pagal senosios lietuviškos duonos kepimo su natūralių raugų technologiją,
ir panašūs patiekalai yra tiesiog skanėstų skanėstas užsienio turistams.
Tokių tradicinės virtuvės patiekalų, užsieniečiams nežinomų, pateikimas
yra kartu ir lietuvių kulinarijos paveldo propaganda, šiandieninių mūsų
šeimininkių-virėjų meistriškumo demonstracija.
9. Galima surasti turizmo verslo kaime plėtrai ir daugiau įvairių
laisvalaikio praleidimo senovinių būdų, pvz., pasijodinėjimas pabalnotais
arkliais, pasivažinėjimas žiemą arkliais kinkytomis rogėmis, važeliu,
vasarą - lineika, vienarkle bėda" (Suvalkijoje). Tai jau, pavyzdžiui,
praktikuojama Palangoje.
10. Etnografinių kaimų etninės kultūros gyvosios tradicijos tolesnei
raidai būtina skatinti jau daug kur Lietuvoje šiuo metu atgyjantį
bendruomeniškumą, kaimo bendruomenių gaivinimą. Tam pasitarnauja ne tik
giminių ir kaimynų subuvimai vietos bažnyčioje vykstančių atlaidų ar
kalendorinių bei šeimos švenčių (vestuvių, krikštynų, laidotuvių)
progomis, bet ir plėtojant Lietuvos praeities kaimui būdingą įvairiopą
tarpusavio pagalbą sunkesnių lauko bei namų darbų progomis (talkos),
dalijantis šviežiena" (apsiveršiavusių karvių krekenomis, kiaulės
skerstuvėmis ir pan.), ką nors prireikus pasiskolinti ar paskolinti,
organizuojant pavasarį aplinkos tvarkymo, medelių sodinimo talkas,
inkilėlius paukšteliams, žiemą įsijungiant į Užgavėnių karnavalus, vasarą
- į Rasos-Joninių šventimą gamtoje ir kt.
11. Būtina parengti lietuvių ir kitomis kalbomis (anglų, vokiečių, rusų)
informacinių leidinių (bent iliustruotų lankstinukų) apie Lietuvoje
esančius ir turizmo reikmes atitinkančius_etnografinius kaimus,
išryškinant juose galimus pamatyti buvusios lietuvių etninės kultūros
paveldo bruožus ir jais besiremiančią šiuolaikinę gyvąją etninės kultūros
tradiciją.
Prof. habil.dr. Angelė Vyšniauskaitė
2002-10-01
|
