Švietimas ir mokslas 

Mokyklos reikšmė tautiniam ir patriotiniam ugdymui / Irena Čepienė

Tautiškumo ugdymo svarbą pabrėžia Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas, nurodantis, kad švietimas grindžiamas humanistinėmis tautos ir pasaulio kultūros vertybėmis. Švietimo reformoje keliami etninio ugdymo uždaviniai atsispindi švietimo įstaigų koncepcijose, nuostatuose, mokymo dalykų programose. Dar 1989 m. paskelbtuose tautinės mokyklos koncepcijų projektuose akcentuota, kad mokyklos pagrindą sudaro individo ir jo gimtosios kultūros sąveika. Tautinio ugdymo per tautos kultūros pažinimą idėja plėtojama Lietuvos švietimo koncepcijoje (1992 m.). Čia pabrėžiama, kad vienas iš svarbiausių ugdymo tikslų - brandinti asmens tautinę ir kultūrinę savimonę, o nacionalumo principas apibūdinamas kaip įsipareigojimas Lietuvos kultūrai, rūpestis jos identiteto išsaugojimu ir istoriniu tęstinumu. Nurodoma tautinių mažumų moksleivių galimybė įsigyti savąja tautine kultūra grindžiamą bendrąjį išsilavinimą bei integruotis į Lietuvos kultūrą. Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos nuostatuose tautinis ugdymas įvardytas kaip besimokančiųjų teisė. Tai reiškia, kad moksleiviai turi teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą, papročius bei tradicijas.

Visa tai įpareigoja mokyklą supažindinti moksleivius su savo tautos tradicine kultūra, ugdyti gebėjimus ją interpretuoti, vertinti, ja reminatis kurti naujas nacionalinės kultūros vertybes. Tokiu būdu įgyjami tautinio ir pilietinio sąmoningumo pradmenys.

Etninė kultūra kaip tautos tradicinės kultūros vertybių visuma siejama su šiuolaikinės (tautinės ir visuotinės) kultūros pažinimu. Tinkamiausias tam būdas etninės kultūros turinį integruoti į atskirus mokymo dalykus. Tačiau švietimo reformos įgyvendinimo praktika rodo, kad etninės kultūros ugdymo procesas vyksta pernelyg lėtai, jis nepakankamai efektyvus. Integravimo metodas plačiau taikomas vaikų darželiuose ir pradinėse mokyklose, kur su vaikų grupe (klase) pastoviai dirba vienas pedagogas, o etninės kultūros integravimas į bendrąjį ugdymo turinį vyksta natūraliai per pirminį gimtinės pažinimą (šeima, namai, gimtoji kalba, tėviškė). Tai padeda vaikui intuityviai pajausti dorą, gėrį, grožį, priartina jį prie tautosakos, tautodailės, etninių papročių.

Pagrindinėje mokykloje bendrojo lavinimo dalykų turinys dar per mažai siejamas su tradicinės kultūros vertybinėmis orientacijomis, juos formuoti nepakankamai naudojami įvairūs integralumo efektyvinimo būdai. Bendrosiose mokymo programose daugelio dalykų ugdymo tikslai ir uždaviniai atsiję nuo etninės kultūros ugdymo. Išsilavinimo standartų projektuose nenurodoma, kokias žinias, gebėjimus, vertybines nuostatas kaip etninės kultūros ugdymo rezultatą turėtų įgyti moksleiviai. Mokytojai skatinami individualizuoti dalykų ugdymo turinį, tačiau retai individualiose mokymo programose atsižvelgiama į dėstomo dalyko ryšius su tradicine kultūra.

Viena iš priežasčių, kodėl vengiama integruoti etninę kultūrą teminiu aspektu, yra mokytojų kompetencijos stoka šioje srityje. Pagrindinei mokyklai trūksta etninei kultūrai skirtų mokymo ir metodinių priemonių, jų leidyba neskatinama. Nepakankamai rūpinamasi etninės kultūros pedagogų rengimu ir tobulinimu, todėl trūksta kryptingo ugdymo dėstant etninę kultūrą kaip pasirenkamą dalyką. Šio dalyko individualios mokymo programos dažniausiai numato supažindinti moksleivius su vienu ar keliais etninės kultūros objektais (reiškiniais), artimais programos autoriui. Jose retai planuojama pateikti visuminį šio dalyko vaizdą, siekti aktualiausių ugdymo tikslų realizavimo.

Bendrojo lavinimo mokyklos neskatina mokytojo planuoti etninės kultūros ugdymo koncentriškumą (tęstinumą ir plėtotę). Darydami įtaką tautinio sąmonėjimo procesui, ugdymo koncentrai turėtų atsispindėti kelių mokymo pakopų ugdymo programose, kurios atitiktų moksleivių sociokultūrinę aplinką, amžių, polinkius. Pirmasis koncentras gali atitikti vaikų supažindinimą pradinėje mokykloje su gimtine, jos kultūrine aplinka. Pagrindinėje mokykloje antrasis koncentras siejamas su gimtosios aplinkos istoriniu suvokimu, gamtos pajauta, jos globa, skatinimu pažinti ir vertinti tradicinės kultūros apraiškas, rinkti vietinę tautosaką, etnografinę medžiagą ir pan. Trečiajame koncentre keliami sudėtingesni ugdymo uždaviniai, plečiama tematika, pereinant prie Tėvynės pažinimo. Moksleivis turėtų suvokti tautinių tradicijų sąsajas su šeimos ir visuomenės gyvenimu, suprasti gamtos cikliškumo ryšį su kalendorinėmis šventėmis, žmogaus gyvenimo etapų ryšį su šeimos tradicijomis, gebėti atskleisti etninės kultūros savitumus ir bendrybes su kitų šalių kultūromis.

Etninei kultūrai ugdyti popamokinėje veikloje taikomi moksleivių aktyvinimo ir savarankiškumo skatinimo būdus. Svarbią ugdomąją reikšmę turi bendros integruojamų dalykų užduotys. Jos taikomos rengiant pažintines ekskursijas, turistinius žygius, kraštotyros ekspedicijas, organizuojant istorijos ir kultūros paminklų priežiūrą, rengiantis kalendorinėms šventėms, tradiciniams renginiams mokykloje.

Viduriniųjų bendrojo lavinimo mokyklų ir gimnazijų baigiamosiose klasėse turėtų būti ketvirtasis etninės kultūros ugdymo koncentras, kuriuo grindžiamas asmenybės tautinės savimonės formavimasis. Nors etninės kultūros ugdymo programos gali skirtis turiniu ir ugdymo lygiu, jas sieja bendri tikslai: ugdyti atsakomybę už etninės kultūros likimą, jos perimamumo ir tęstinumo įgūdžius, gebėti įvertinti tautinių tradicijų kaip bendrųjų žmogaus vertybių universalumą, tautinį tapatumą laiduojančių vertybių pagrindu išsiugdyti vertybines nuostatas, gebėti suprasti savosios tautos gyvensenos ir kultūros raidos ypatybes, susidaryti savarankišką požiūrį į civilizacijos raidos keliamus uždavinius etninei kultūrai (žr. 1 priedą).

Plėtojant tautinio tapatumo ugdymo uždavinius ir skatinant tautinės ir pilietinės savimonės formavimąsi, turėtų būti tiriami poslinkiai šioje srityje ir daromos atitinkamos išvados (žr. 2 priedą).

Pasiūlymai Švietimo ir mokslo ministerijai dėl etninės kultūros ugdymo efektyvinimo:

1. Viduriniųjų bendrojo lavinimo mokyklų mokymo planuose numatyti etninės kultūros dėstymą kaip pasirenkamą dalyką;

2. sudaryti galimybę pedagoginiuose universitetuose įgyti antrąją – etninės kultūros specialybę;

3. spręsti klausimą dėl kvalifikacijos kėlimo etninės kultūros mokytojams;

4. atkurti etninės kultūros ugdymo ekspertų komisiją;

5. spręsti klausimą dėl etninės kultūros papildomo ugdymo mokytojų apmokėjimo tvarkos;

6. įteisinti etninės kultūros pakraipos mokyklą;

7. numatyti kompetentingą asmenį, atsakingą už etninės kultūros ugdymo tęstinumą bei efektyvinimą.

Irena Čepienė