Tautinis paveldas, tradiciniai amatai, mugės, šventės, tautodailė 

„Dėl tradicinių lietuvos amatų ir verslų apibūdinimo ir sąrašo“, Etninės kultūros globos tarybos kviestinio eksperto Mikailionio V. išvados ir pasiūlymai


Teikiamų išvadų ir pasiūlymų tikslas- apžvelgti, kokie amatai bei verslai Lietuvoje laikytini tradiciniais bei vertais visokeriopos paramos. Tai gali būti nemažos dalies šalies gyventojų pragyvenimo šaltinis, galintis suteikti alternatyvias veiklos kryptis, ypač žmonėms, gyvenantiems kaimuose bei miesteliuose. Čia galėtų rasti pritaikymą senolių patirtis ir jaunų žmonių veiklumas kuriant ir parduodant lietuviškus tradicinius gaminius ar dirbinius bei teikiant atitinkamas paslaugas.

Traciniai amatai – tai tokio pobūdžio dirbinių gamyba, kai amatininkas savo rankų darbu, pasitelkęs iš kartos į kartą perduodamus įgūdžius bei technologijas ir vietos žaliavas, sukuria dirbinius, dažniausiai turinčius individualaus autorinio darbo bruožų. Amatininkai yra smulkaus verslo atstovai, galintys kurti individualias ar nedidelės grupės narių įmonėles.

Tradiciniai verslai – tai stambesnio pobūdžio verslo įmonės, kultivuojančios istoriškai susiklosčiusią ir iš kartos į kartą perduodamą gamybinę veiklą ar paslaugas. Impulsą tokiai veiklai dažniausiai suteikia amatininkai ir vietos sąlygų, įgūdžių, technologijų žinovai. Šiuo pagrindu sukurti produktai, gaminiai ir dirbiniai sudaro vidutinio ir stambesnio verslo įmonių pagrindą.

Tradiciniai amatai ir verslai dažniausiai turi regioninę, kartais netgi siauresnę vietinę, specifiką, jie gali reprezentuoti arba atskirą Lietuvos regioną, arba bendralietuvišką savitumą, praturtinantį visos žmonijos patirtį.

Tradicinėmis laikytinos ir tos gamybos šakos, kurios ištobulina, pritaikydamos naujausias technologijas ir higienos normas, ir sukuria Lietuvai būdingų produktų serijinius pavyzdžius bei paverčia juos aukštos kokybės savita mūsų šalį reprezentuojančia preke (pvz., lino audiniai, baldai, varškės sūris, bitininkystės produktai ir pan.).

Pirmiausia būtina apžvelgti Lietuvai būdingus tradicinius amatus, kurie turėtų būti visokeriopai skatinami ir remtini kaip alternatyvinė nemažai kaimų ir miestelių žmonių daliai svarbi veikla.

 

I. Tradiciniai Lietuvos amatai

 

1. Kalvystė. Esame sukaupę nemažą patirtį apdorojant ir pritaikant metalo dirbinius buityje. Lietuvos kalviai garsėja pasaulyje kaip puikūs meistrai. Dekoratyvūs namų apyvokos daiktai, tvorelės, vartai, įvairios puošmenos detalės, lietuviški kryžiai su saulutėmis ir daugybė kitų mūsų kalvių dirbinių reprezentuoja Lietuvą kaip gabių meistrų kraštą.

2. Pynimas. Pinama iš vytelių, balanų, šaknų, karnų, šiaudų ir kitų vietinių medžiagų. Iš vytelių pinti baldai – stalai, kėdės ir kt. – turi nemažą paklausą šalyje ir užsienyje. Be to, darbo vietas ir pragyvenimo šaltinius čia sukuria ir vytelių auginimas. Tuo gali užsiimti nemaža dalis žemdirbių, netgi turinčių nedidelius nelabai derlingos žemės plotus.

Krepšių pynimas iš skaldomų balanų, ypač būdingas Dzūkijai, leistų geriau išnaudoti medienos resursus. Pynimas iš šaknų, ypač pušies, paskatintų geriau panaudoti kirtavietes. Šaknų pašalinimas mažina puvimo pavojus ir sudaro sąlygas sveikam ekologiškai pagrįstam miško atsodinimui.

Pynimas iš šiaudų taip pat sukuria galimybes geriau pabaudoti žemdirbystės atliekas.

3. Audimas ir mezgimas. Lino audiniais Lietuva garsėja nuo seno. Tai plati veiklos sritis ne tik linų augintojams ir perdirbėjams, bet ir siūlų, natūralių dažymo priemonių gamintojams, drabužių modeliuotojams ir t. t.

Mezgimas iš vilnos siūlų taip pat atskleidžia plačias galimybes skatinti tradiciškai mums būdingą avininkystę, ypač mažiau derlinguose žemės plotuose.

4. Kailiadirbystė. Avių, ožkų, galvijų auginimas drauge skatina ir kailių panaudojimą. Nuo seno lietuviai iš kailių moka siūti kailinius, kepures, pirštines, daryti apavą, puošnius krepšius, pinigines ir pan. Tai vėlgi plati dirva pasireikšti mūsų amatininkų išradingumui ir fantazijai.

5. Medžio drožyba. Kryždirbystė ir dievdirbystė – itin gilias tradicijas turinti lietuvių tautodailės sritis. Be to, iš medienos, ypač iš jos likučių, mūsų meistrai sugeba pagaminti gausybę namų apyvokos daiktų, įnagių ir instrumentų. Čia nemaža veiklos sritis pasireikšti ir dailidėms, statantiems tradicinius medinius namus, kurie jau dabar virto eksporto preke, taip pat staliams, kuriantiems įvairias namų puošmenas.

6. Dirbiniai iš molio. Molis – nuo seniausių laikų puiki mūsų amatininkų žaliava. Čia plati dirva pasireikšti ne tik puodžių išmonei, bet ir kitokiems paklausiems keramikos dirbiniams (švilpynės, dekoratyvios molio plytos, kokliai židiniams ir t. t.).

7. Dirbiniai iš akmens. Lietuva garsėja ir akmentašiais. Iš akmens jie kuria antkapius, memorialines stelas, paminklus, įvairiausius dekoratyvinius akcentus ir pan.

8. Juvelyrika. Ypač ištobulinta Lietuvoje papuošalų gamyba iš metalų, gintaro, medžio ir kitų medžiagų. Tai irgi visokeriopai skatintina veiklos sritis, ypač savitai reprezentuojanti Lietuvą ne tik savame krašte, bet ir užsienyje.

9. Verbų rišimas. Tai unikali, ypač Vilniaus kraštui būdinga tautodailės sritis, garsinanti Lietuvą visame pasaulyje. Ši veikla suteikia nemažai darbo vietų ne tik rišėjams, bet ir įvairių augalų augintojams kaip žaliavos tiekėjams.

10. Tradicinių muzikos instrumentų gamyba. Instrumentai turi didelę paklausą ne tik tarp etnografinių ar folkloro ansamblių, bet ir kaip suvenyrai užsieniečiams. Iš senųjų meistrų perimamos įvairiausių instrumentų gamybos paslaptys turi būti visokeriopai ugdomos ir puoselėjamos. Kanklės, skudučiai, birbynės, švilpynės, būgnai, daugybė kitų unikaliausių muzikos instrumentų – didi Lietuvos etnokultūrinė vertybė, tad šio amato meistrai turi būti itin globojami ir saugomi.

Čia pabandyta išvardinti bent kai kurias tradicinių amatų kryptis, kurias būtina visokeriopai skatinti bei puoselėti. Be abejo, įvairiuose regionuose jų atsiras ir daugiau. Visoms joms būtina valstybės globa ir finansinė parama, nes visa tai neatsiejamos lietuviškos dvasios, unikalios tautos patirties vertybės, kurios gali tapti ir išplėtotos gamybos pagrindu arba paskatinti radimąsi savitų technologijų bei idėjų įvairiausioms žmonijai būtinoms reikmėms tenkinti.

Būtina atkreipti dėmesį, kad tradiciniai lietuviški amatai, įgūdžiai, technologijos ir išradimai jau paskatino ne vieną tradicinį verslą virsti pramonine masine gamyba, iš smulkaus verslo virsti netgi stambiu, nemažą pelną teikiančiu verslu. Tad būtų natūralu, kad amatininkais pasirūpintų ne tik valstybė, bet ir atitinkamo vidutinio ar stambaus verslo atstovai.

 

II. Tradiciniai Lietuvos verslai

 

Čia bus bandoma apžvelgti svarbesnes verslo kryptis, kurios jau teikia nemažą naudą, bet gali teikti daug didesnę ir sukurti daug darbo vietų, ypač kaimų, miestelių, atokesnių gyvenviečių žmonėms, ne tik pagyvenusiems, bet ir jauniems.

1. Gamtos gėrybių rinkimas ir perdirbimas. Grybų, uogų rinkimas, ypač Dzūkijoje, virsta gana stambia pramonės šaka. Mažiau išnaudojamos kitos gamtos teikiamos gėrybės. Palyginti menkai plėtojamas vaistažolių rinkimas ir auginimas, nors tai ypač būdinga tradicinė lietuvių veiklos šaka. Natūralios sveikatą skatinančios priemonės, neturinčios šalutinio poveikio, galėtų tapti ypač paklausios ne tik šalyje, bet ir užsienyje. Visokeriopai skatintinos ir kitos tradicinės priemonės – natūraliosios kosmetikos preparatai (pvz., ramunėlių, dilgėlių, kitų įvairių augalų pagrindu pagaminti šampūnai). Tenka apgailestauti, kad pušynų kirtavietėse trūnija spygliuočių šakos. O juk tai puiki žaliava kvapiems pušų ekstraktams voniai ir pan. Pasidairius būtų galima aptikti ir daug kitų gamtos gėrybių, kurias galima būtų panaudoti vertingų produktų gamybai.

2. Lietuvai būdingų maisto produktų gamyba. Žengiame pirmuosius žingsnius įtvirtindami mūsų maisto produktus, kaip kulinarinį paveldą. Jį sudaro įvairiems regionams būdingi savitos receptūros mėsos, pieno, grūdinių kultūrų gaminiai. Pvz., unikalus pasaulyje yra lietuviškas varškės sūris, žemaitiškas kastinis, juoda ruginė duona ir kt. Ištisą savitų produktų gamą sudaro bitininkystės produktai.

Nemaža veiklos sritis atsivertų, jeigu būtų deramai panaudoti iš vietos augalų gaminami prieskoniai bei įvairios žolelių arbatos. Deramai turėtų būti skatinama ir savitų lietuviškų gėrimų (midaus, giros, alaus, sulos ir pan.) gamyba bei sklaida. Čia atsiveria nemažos galimybės ir žaliavų tiekėjams (daugiausia kaimo žmonėms), ir verslininkams.

3. Medienos apdirbimas. Tai irgi tradicinė Lietuvos žmonių veikla, teikianti nemažas galimybes verslui. Mediniai etnoarchitektūros pobūdžio namai tampa eksporto, ypač į Skandinavijos šalis, dalimi. Tradiciniai baldai, skrynios, kuparai, kubilai, statinės, namų apyvokos rakandai, transporto priemonės (vežimaičiai, važeliai ir pan.) taip pat gali tapti paklausiomis prekėmis.

4. Tradicinių papuošalų gamyba. Visokeriopai remtinos įmonės, buriančios šio amato ir tautodailės meistrus, nes tai svarbi Lietuvą pasaulyje reprezentuojanti ūkio šaka.

5. Statybinė ir buitinė keramika. Ši iš amatų išaugusi pramonės šaka, pasitelkusi vietinę žaliavą – molį ir amatininkų sugebėjimus, taip pat turi plačias perspektyvas plėtrai. Tai ne tik dekoratyvių plytų, koklių ir pan. gamyba, bet ir įvairios paskirties pastatų statyba iš molio, ypač kažkada plėtota šiaurinėje Lietuvos dalyje.

6. Tekstilė. Tradicinės lietuviškos medžiagos – linai ir vilna atveria ypač dideles galimybes kurti paklausią produkciją. Tai ne tik lininės staltiesės, servetėlės ar kilimėliai, bet ir drabužių modeliavimas bei siuvimas panaudojant tradicinius lietuviškus puošybos elementus (tautinių juostų motyvai, ornamentuoti marškiniai ir apdarai, pirštinės iš vilnos ir pan.).

7. Kailiadirbystė. Ši tradicinė iš amatų išaugusi šaka pastaraisiais metais buvo praradusi savo svarbą. Ji visokeriopai skatintina ir ugdytina, juoba būtų geriau išnaudojama gyvulių augintojų teikiama žaliava – kailiai.

8. Etnokultūrinis turizmas. Tai kompleksinė veikla, į kurią darniai derėtų jungti ne tik kaimo sodybų tinklą, bet ir etnokultūros vertybių, tradicinių papročių, švenčių propagavimą, kaip papildomą traukos stimulą poilsiauti kaimuose, jaukiose sodybose ir pan. Rengiant šventes čia rastų vietą ir etnografiniai senolių ansambliai (dainos, apeigos, pasakojimai, papročiai), ir vietos jaunimas, perimantis ir tęsiantis vietines tradicijas. Taip pat čia derėtų skatinti ir tradicinių medžioklių, žūklės papročių plėtotę, galinčią pritraukti ypač pasiturinčius vietos žmones bei užsieniečius. Svarbi vieta čia tenka ir žirgynams, galintiems irgi išplėsti patrauklių turizmo paslaugų spektrą.

9. Etnokultūrinė veikla nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose. Visokeriopai skatintinos šių parkų iniciatyvos, nes tik pritraukiant lankytojus įmanoma sukaupti daugiau lėšų etnoarchitektūros kompleksams išsaugoti, pagarbai tradicijoms ir gamtai ugdyti. Čia ypač skatintina ekologinė žemdirbystė ir agroturizmas. Lankytojai galėtų būti kviečiami stebėti, o gal ir dalyvauti įvairiuose žemdirbio darbuose (sėja, derliaus nuėmimas, pabaigtuvės, skerstuvės, medaus šventės, alaus gamyba ir t. t.).

Apibendrinant galima teigti, kad tradiciniai verslai turi Lietuvoje ypač dideles perspektyvas. Pastebime daug neišnaudotų galimybių ne tik kuriant konkurentabilią produkciją, bet ir teikiant daug patrauklių paslaugų. Visa tai natūraliai skatintų darbo vietų kūrimą bei teiktų pragyvenimo šaltinius daugybei įvairaus amžiaus ir gebėjimų žmonių, taip pat užtikrintų tolygią visų Lietuvos regionų plėtrą.

Šią plėtrą turi ypač paskatinti etnografinių kaimų ilgalaikė išlikimo programa ir kitos priemonės. Svarbu ir tai, kad tradicinius amatus ir verslus galime ugdyti prigimtinėje erdvėje, tai yra ten, kur jie natūraliai atsirado, tobulėjo ir vystėsi, o ne dirbtinai sukurtose „muziejinėse“ teritorijose, kuriose visa tai būtų tik „vaidinama“ ir imituojama. Taigi visa ši tradicinė veikla darniai ir neskausmingai gali būti perteikta ateities kartoms ir pratęstų bei plėtotų būdingiausias vietos tradicijas.

 

 

 

Išvados:

 

1. Tradiciniai amatai visokeriopai valstybės ir įvairių fondų remtini, nes dauguma amatininkų, turinčių unikalių sugebėjimų, yra finansiškai nepajėgūs įgyvendinti savo sumanymus; ypač pagelbėtų jiems ir speciali vadybininkų grupė, turinti ne tik organizacinių sugebėjimų, bet ir atitinkamų žinių apie etninės kultūros vertybes.

2. Tradiciniai verslai (firmos, įmonės ir kt.) irgi skatintini galbūt suteikiant mokestinių lengvatų, jeigu tuo jie prisideda prie šios veiklos tyrimų, technologijų tobulinimo, naujų gaminių pavyzdžių kūrimo ir kitos tradicines etnovertybes plėtojančios veiklos.

3. Ypač skatintini kompleksiniai projektai, aprėpiantys ištisą regiono, seniūnijos ar kitos natūraliai susiformavusios vieningos teritorijos veiklą. Tokie kompleksai (pvz., jungiantys kaimo sodybas, miestelių amatininkus, žaliavų tiekėjus ūkininkus, kulinarinį paveldą puoselėjančias kavines, vietos kultūros ir švietimo darbuotojus, tradicinio verslo įmones ir kt.) vertintini kaip pati perspektyviausia ir didžiausią naudą teikianti veikla, tad jiems turi būti skiriamos didžiausios investicijos.

4. Paramą ir struktūrinių fondų lėšas būtina teikti tiems amatininkams ir verslo atstovams, kurių tradiciškumą patvirtina Etninės kultūros globos taryba.

 

                                                                           Vaclovas Mikailionis,

2004 04 09                                                         ETNINĖS KULTŪROS GLOBOS TARYBOS

                                                                           kviestinis ekspertas    

 


Naujausi pakeitimai - 2005-03-24




© Seimo kanceliarija

http://www.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=7034&p_d=40873&p_k=1