Regionų politika ir plėtra 

Rengiantis apskričių reformai ir būsimus administracinius teritorinius darinius (žemes ar regionus) projektuojant pagal Lietuvos etnografinį sritinį pasiskirstymą, sunkiausia išvesti šių sričių ribas. Tenka atsižvelgti į visą kompleksą etnokultūrinių požymių, nes iki šiol jokių aiškesnių ribų niekas nebuvo nubrėžęs. Būtina patikslinti ir Sūduvos - Dzūkijos skiriamąją ribą. Vienas iš tikslintinų ruožų yra šių sričių ribojimasis Lazdijų ir dabartinio Kalvarijos rajonų sandūroje. Plačiosios visuomenės stereotipinis įsitikinimas, jog šių dviejų rajonų (anksčiau - Lazdijų ir Marijampolės) sandūra labai aiškiai skyrė dvi minėtas etnokultūrines sritis, nėra tikslus ir išvedant administracinę žemės ribą, kai remiamasi kompleksu etnokultūrinių požymių, neturėtų būti Dzūkijos (Dainavos) - Suvalkijos (Sūduvos) skiriamoji riba. Daugybė Lazdijų, Kalvarijos rajonų istorinės raidos faktų bei etnokultūrinių požymių verčia matyti abu minėtus rajonus viename aukštesnio rango administraciniame teritoriniame darinyje, tai yra, Lazdijų rajonas gali priklausyti ir Sūduvos regionui. Moksliniai argumentai yra tokie:

-  Visuose istoriniuose šaltiniuose, todėl ir nuodugniai regioną tyrinėjusių mokslininkų (B.Kviklio, A Janulaičio, J.Totoraičio, V.Žemaičio ir kt.) darbuose pietinė Lietuvos dalis, kur dabar įsikūrę Marijampolės, Kalvarijos ir Lazdijų rajonai, iki Nemuno kairiojo kranto, nurodomi kaip vienas istorinis-kultūrinis arealas. Neatsitiktinai ir įvairių valstybių valdžios (Prūsijos, carinės Rusijos) šias teritorijas talpindavo į vieną aukštesnįjį administracinį teritorinį vienetą.

-  Geografiniu požiūriu taip pat pastebėtina, kad Sūduvos aukštuma baigiasi Veisiejų apylinkėse, šį plotą kaip tik ir apėmė Suvalkų gubernija.

-  Tai, kad į dabartinių Lazdijų ir Kalvarijos rajonų teritorijas būdavo žiūrima kaip į vientisą regioną, rodo ir toks faktas: nors Sūduvos ir joje buvusių Kalvarijos ir Seinų (Lazdijų) apskričių valstybinė priklausonrybė nuolat kaitaliojosi, tačiau visada Kalvarijos apskrityje būdavo dabartiniam Lazdijų rajonui priklausančių teritorijų, o Seinų (Lazdijų) apskrityje būdavo dabartiniam Kalvarijos rajonui priklausančių teritorijų. Taip buvo net po Antrojo pasaulinio karo.

-  Prieškarinėje Lietuvos Respublikoje sudarant apskritis buvo gana aiškiai paisoma etnografinių sričių ribų, stengiantis, kad viena apskritis nesusidėtų iš kelių etnokultūriškai skirtingų sričių žemių. Sudarytoje Seinų apskrityje, kurios centras buvo Lazdijų mieste, o teritoriją sudarė daugiausia dabartinio Lazdijų rajono žemės, jai priklausė ir kai kurios dabartinio Kalvarijos rajono teritorijos. Apskrities šiaurinė riba buvo gana aiškiai atribota nuo „šilinių“ dzūkų. Vadinasi, Seinų apskritis nebuvo traktuojama kaip kokia nors dzūkiška, o kaip Sūduvos, suvalkietiška apskritis.

-  Bendras šių ir kitų suvalkietiškų rajonų istorinis likimas, ilgalaikis priklausymas tai pačiai, bet skirtingai negu likusioji Lietuvos dalis, politinei, teisinei, ekonominei sistemai suformavo vieningą kompleksą liaudies materialinės ir dvasinės kultūros bruožų. Suvalkietiškosios Užnemunės, taigi ir Lazdijų rajono, gyventojų buičiai, kultūrai, ūkininkavimo būdui ryškų antspaudą uždėjo anksčiau negu likusioje Lietuvos dalyje panaikinta baudžiava, anksčiau susiformavę rinkos ekonomikos santykiai, naudotas Napoleono civilinis kodeksas (iki 1940 m. ), visą laiką naudotas Grigaliaus kalendorius ir t.t. 

-  Sukartografavus daugelį svarbiausių liaudies materialinės kultūros objektų, matome, kad nemaža jų dalis (tradicinių gyvenamųjų namų, kluonų, ūkinių trobesių tipai, miestelių tradicinė architektūra, darbinių vežimų paplitimas, kinkymo būdai ir kt.) beveik visame Lazdijų rajone, išskyrus siaurą ruožą palei kairįjį Nemuno krantą, yra analogiški Kalvarijos, Marijampolės rajonų tradicinės kultūros reiškiniams. (Žr. I.Butkevičius. Lietuvos valstiečių gyvenvietės ir sodybos. V., 1971; Lietuvių etnografijos bruožai, V., 1967; J.Morkūnienė. Valstiečių kinkomasis transportas; M.Purvinas. M.Purvinienė. Lietuvos tradicinės architektūros paveldo rajonavimas // Kultūros paminklai, t. 5, V., 1998, p. 157-165).

-  Lazdijų rajono dzūkuojantys gyventojai yra šios teritorijos autochtonų ir ateivių mišinys. Daugelis ateivių, kaip ir Šakių, Marijampolės, Vilkaviškio gyventojai, apgyveno Sūduvos teritoriją XVI-XVII amžiais po to, kai XIII amžiuje Vokiečių ordinas bei slavai iš pietų ir rytų sunaikino ir išblaškė senovės sūduvius - baltų gentį, giminingą lietuviams, o jų žemės beveik tris šimtmečius buvo užaugusios miškais, žmonių neapgyventos ir tik Nemuno pakrantėje negausiai apgyventos. Žymiausias lietuvių sociografas Bronius Kviklys visus Užnemunės dzūkus laiko suvalkiečiais, nes pastaruosius skirsto į kapsus, zanavykus ir dzūkus (B.Kviklys. Mūsų Lietuva. T.3, p. 120). B.Kviklys ir kiti daro prielaidą, kad viena iš likusių senovės sūduvių grupelių veikiausiai apsigyveno ir dabartinėje Lietuvos teritorijoje, labiausiai tikėtina - toje, kui dabar yra Lazdijų rajonas (tikriausiai tai minimi negausūs Nemuno pakrantės gyventojai). Tačiau to fakto pripažinimas taip pat kalba Sūduvos naudai, nes šalia atsikėlusių iš šiaurės dzūkų gyvena ir kažkiek senovės sūduvių palikuonių, taigi autochtonų.

-  Vakarinio Lazdijų rajono pakraščio gyventojų savimonė nėra tvirta. Kai kurie Šeštokų, Būdviečio, Kirsnos apylinkių gyventojai save laiko suvalkiečiais, kai kurie - dzūkais (pagal rajoninę priklausomybe), dar kiti sako nežinantys, kas jie tokie.

-  Palei pietinę Lazdijų rajono ribą, anapus dabartinės valstybinės sienos Seinų krašte gyvenantys vieni lietuviai dzūkuoja. (tarp Punsko ir Seinų), kiti - kapsuoja (tarp Eglinės ir Vižainio). Tačiau jie visi savo folklorinį ansamblį yra pavadinę „Sūduva“. Taigi pagal savo simbolines reprezentacijas ir vienaip, ir kitaip šnekantys nori patvirtinti esą sūduviais.

-    Siekis regioną pavadinti Sūduva ir jam priskirti Lazdijų rajoną neprieštarauja principui nekurti regionų kadaise egzistavusių ir prieš daug šimtmečių išnykusių baltų genčių vardais ir menamose jų teritorijose štai dėl ko: 1) Sūduvos teritorijos ribos išliko žinomos iki XXI amžiaus, tuo tarpu, tarkime, Žiemgalos, Nalšios, Sėlių, Kuršių žemių ribos ir t.t. yra tik daugamaž numanomos; 2) Sūduvos vardas, vartojamas kartu su XIX amžiuje atsiradusiu Suvalkijos vardu, taip pat išliko praktiniame žmonių gyvenime ir kultūrinėje apyvartoje iki XXI a., naujaisiais laikais iki mūsų dienų Užnemunėje terminas Sūduva lygiagrečiai ir daugmaž paritetiškai su terminu Suvalkija buvo vartojamas įvairiuose Užnemunės gyventojų dvasinės raiškos dalykuose; 3) iki šiol egzistuoja gausi žmonių etnokultūrinė žmonių bendruomenė, save įvardijanti suvalkiečiais-sūduviais ir turinti tokią savimonę.

Yra ir aktualių dabarties motyvų įjungti Lazdijų rajoną į Sūduvos administracinę žemę.

1.Centrinei šalies valdžiai būtų daug patogiau pasienio apsaugos, muitinių postų, eurolinijos Varšuva-Talinas Užnemunės ruožo (kaip ir automagistralės Via Baltica) reikalus derinti su vieno, o ne dviejų regionų (žemių) administracijomis. Lengviau būtų bendrus reikalus derinti ir su Lenkija.

2. Išvedant regionų ribas, būtina žiūrėti, kad kai kurie regionai neliktų be rekreacinių išteklių - ežerų, miškų. Šiuo metu apskričių ir savivaldybių administracijų dar nėra apėmusi arba menkai apėmusi manija tokius išteklius laikyti eksteritorialiais ir trukdyti kitų vietovių žmonėms jais naudotis, ypač gretimų ar didžiųjų miestų turimomis poilsiavietėmis. Labai tikėtina, kad padėtis gali pasikeisti į blogąją pusę atsiradus naujoms „valstybėlėms"-regionams su platoka savivaldos teise. Europos Regionų asamblėjos deklaracija tokią galimybę, deja, palieka. Tačiau nesusipratimų galima išvengti jau išvedant regionų ribas. Sūduvos regionas be Lazdijų rajono vienintelis Lietuvoje liktų be rekreacinių išteklių.

* * *

Tai, kas pasakyta apie Lazdijų rajono priskyrimo Sūduvai galimybę, kartu yra vienas iš Dzūkijos (Dainavos) ribų nubrėžimo variantų (I variantas) - remiantis požymių kompleksiškumo principu. Tada, remdamiesi tuo pačiu principu, turėtume nubrėžti ir jos vakarinę bei šiaurinę ribas (pietinė pasidaro atskyrus Lazdijų rajoną, rytinė eina valstybine siena). Šiuo atveju šiaurinė regiono riba su nežymiais pataisymais galėtų būti ta, kuri pavaizduota doc. V.Čapliko žemėlapyje (Savivaldybių žinios, 2001.02.01), tai yra, eitų į šiaurę nuo Vilniaus.

Antras variantas. Kadangi ir dzūkuojančių aukštaičių savimonei labai svarbią reikšmę turi tarmė, o ir Užnemunės dzūkai nori pasilikti su „šiliniais" dzūkais, Dzūkijos (Dainavos) ribas logiška būtų išvesti ir vadovaujantis vyraujančios savimonės principu, kartu suderinant su gyventojų tarme. Šiuo atveju tektų Lazdijų rajoną palikti dzūkams, jiems atiduoti ir Prienų rajono rytinę dalį, esančią dešiniajame Nemuno krante, ten sukuriant Jiezno savivaldybę, o šiaurine regiono riba laikyti vakarinių dzūkų patarmės išplitimo ribą. Ji yra pavaizduota daugelyje kalbininkų žemėlapių (eina Nerimi Kaišiadorių ir Širvintų rajonų sandūroje, maždaug nuo Neries Elniakampio kilpų beveik tiesia linija į Dieveniškes). Šiame areale kaip tik gyvena klasikiniai dzūkai, ne tik ryškiausiai dzūkuojantys, bet ir pagal savimonę apsisprendę kaip dzūkai. Tai, beje, sutampa su visuomenėje įsivyravusia dzūkų samprata - visi nedzūkai tik šiuos gyventojus laiko dzūkais. Suprantama, mokslinių realijų ribą ( šiuo atveju - beveik tiesę) neįmanoma nė kiek nenukrypstant paversti administracinio regiono riba. Tačiau taikant antrąjį variantą yra dėkinga padėtis, nes šiaurinė Dainavos regiono riba su visai nereikšmingais nukrypimais gali eiti pagal Trakų-Vilniaus ir Vilniaus-Šalčininkų rajonų administracines ribas. Tada nereikėtų nieko laužyti ir nieko naujo išradinėti: Kaišiadorių, Trakų ir Šalčininkų rajonai liktų Dainavoje, Vilniaus - Aukštaitijoje. Tokia šiaurinė riba beveik idealiai sutampa su klasikinių dzūkų arealo riba ir žymėtų realios jų koncentracijos teritoriją.

Bandymai sukurti super-Dainavos regioną (o taip kai kurie maksimalistai norėtų) nuo Lenkijos sienos iki Latvijos sienos, motyvuojant, kad ten visur gyvena dzūkai, yra utopiniai. Dzūkuojantieji lietuviai, daug kur įsiterpę tarp kitaip šnekančių arba net išsisklaidę sporadiškai, šiuo metu gyvena keturiose valstybėse: Latvijoje,, Gudijoje, Lietuvoje bei Lenkijoje, ir tenka su tuo taikytis. Dėl netaisyklingo ir ištęsto jų išsidėstymo neįmanoma jų apjungti į vieną žemę ir Lietuvoje. Pirmiausia, į šiaurę nuo Neries absoliuti dauguma vietinių lietuvių save vadina aukštaičiais ir tik vienas kitas -dzūku. Kuo labiau į šiaurę, tuo aukštaitiška savimonė stiprėja. Antra, Rytų Aukštaitijoje jos atribojimas nuo Dainavos būtų labai komplikuotas dėl būtinybės trupinti visų šiaurės rytų rajonų teritorijas. Netgi atsitiktų paradoksas: dzūkai įgytų dar vieną nacionalinį parką, o aukštaičiai nebeturėtų jokio arba jį reikėtų dalinti per pusę. Kai 1974 m. buvo kuriamas Aukštaitijos nacionalinis parkas, niekas net iš vietinių gyventojų nepageidavo, kad jis vadintųsi Dzūkijos ar bent Aukštaitijos-Dzūkijos, nes yra dviejų patarmių sandūroje. Tai iškalbingas faktas Švenčionių ir Ignalinos rajonų gyventojų savimonei įvertinti.