Švietimas ir mokslas 

Etninės kultūros padėtis papildomo ugdymo meno mokyklose (vaikų muzikos, meno, dailės, choreografijos) / Varsa Liutkutė-Zakarienė


Ekspertizė grįsta 2002 m. atliktos anketinės apklausos duomenų apibendrinimu ir ekspertizės autorės darbo vaikų muzikos mokykloje, nuolatinio bendravimo, konsultacijų teikimo popamokinio ugdymo įstaigų mokytojams patirtimi. Apklausa vykdyta pagal autorės sudarytą anketą, skirtą popamokinio papildomo ugdymo įstaigų mokytojams, dėstantiems etnokultūrines disciplinas ar integruojantiems etninės kultūros elementus į dėstomą dalyką. Siekta išsiaiškinti, kaip papildomo ugdymo įstaigose dėstoma ar į dėstomus dalykus integruojama etninė kultūra. Pateiktos mokymo programos atskleidė mokytojų etninės kultūros supratimą, turimas mokymo priemones ir galimybes.

Anketos buvo išsiųstos 92 vaikų muzikos, meno, dailės, choreografijos mokykloms.

Iš atsakymų aiškėja, kad etninė kultūra į mokymo procesą įtraukiama labai įvairiai. Galėtume išskirti du esminius etnokultūros raiškos būdus pagal santykį su autentiška folkloro tradicija:

  1. autentiška, netransformuota tradicija (praktiškai taikoma ar teoriškai su ja supažindinama);

  2. transformuota tradicija (taikoma praktiškai).

Autentiškos, netransformuotos tradicijos praktika dėstoma dažniausiai kaip atskiras dalykas. Tai rankdarbių pamokos dailės skyriuose ir folkloro ansambliai muzikos mokyklų liaudies instrumentų (dažniausiai) ar kt. skyriuose. Paprastai šie dalykai pasirenkami. Dėsto mokytojai entuziastai, dažnai neturintys etnokultūrinės specializacijos, žinių įgiję dėl asmeninio entuziazmo. Ansamblyje vaikai individualiai mokomi groti tradiciniais instrumentais, dainuoja ir šoka bendrose repeticijose. Dažniausiai ansamblio vadovui skiriamos keturios ar aštuonios valandos per mėnesį. Mokytojai neretai dirba didesnį valandų skaičių, negu yra skiriama.

Folkloro ansamblius paprastai lanko jaunesnio (1-2 klasės) amžiaus mokiniai. Tai tarsi paruošiamasis etapas liaudies instrumentų (modifikuotų) ansambliui. Neretai mokymo sistema organizuota taip, kad aukštesniųjų klasių mokiniai priversti palikti folkloro ansamblį, nes tuo pat metu (kaip privaloma alternatyva) vyksta liaudies (modifikuotų) instrumentų ansamblio pamokos. Folkloro ansamblis vertinamas tarsi neturinti savarankiškos perspektyvos institucija. Manytume, kad yra priešingai. Nemažai etnomuzikos specialistų pasiruošę sukurti kompleksą etnomuzikos dalykų, dirbti su vaikais pasitelkiant sistemą, kuri mokiniui, baigusiam etnomuzikos specialybę, sudarytų sąlygas reikštis suaugusiųjų mėgėjų kolektyvuose, tenkinti šeimos muzikinius poreikius. Tai taptų pirma specialybe, orientuota į žmogaus platesnius socialinius poreikius. Žinios ir įgūdžiai būtų formuojami ne profesionalaus muziko ugdymui, bet kasdieniams žmogaus muzikiniams poreikiams tenkinti. Šios specialybės baigimo diplomas turėtų suteikti prioritetą stojantiems į aukštųjų mokyklų atitinkamo profilio specialybes.

Autentiška, netransformuota tradicija dėstoma integruota į muzikos ar dailės istorijos kursą, į solfedžio kursą muzikos mokyklose. Šios disciplinos daugumoje meno mokyklų privalomos. Jas lanko visi meno mokyklų mokiniai. Kaip galima spręsti iš pateiktų mokymo programų, dailės disciplinų dėstytojai meno ir dailės mokyklose naudojasi naujausiais leidiniais, kurių pateiktose programose išsamiai atspindėta etninė kultūra. Tuo tarpu muzikos mokyklose dažniausiai naudojamasi prieš keletą dešimtmečių išleistais vadovėliais, mokymo priemonės taip pat kelių dešimtmečių senumo. Maloni išimtis - Vievio ir Kelmės meno, Vilniaus B. Dvariono muzikos, Druskininkų M. K. Čiurlionio muzikos mokyklos. Šių mokyklų mokytojai etnokultūrą į dėstomus dalykus integruoja ne tik kvalifikuotai, bet ir kūrybingai, naudoja naujausius garso įrašus, vadovėlius. Priežastis - šie mokytojai, turėdami etnomuzikologo išsilavinimą ar gerai susipažinę su etnokultūrine medžiaga folkloro ansambliuose, pedagoginei veiklai gali pritaikyti naujausius Lietuvos ir pasaulio etnomuzikologų darbus. Neturėjęs galimybės aukštojoje mokykloje išklausyti etnomuzikologijos kurso, chorinio dirigavimo ar muzikos teorijos specialistas negali kūrybingai dirbti ne tik dėl žinių, bet ir dėl specialios literatūros stokos: iki šiol nėra etnomuzikos vadovėlio, specialių garso, vaizdo įrašų, muzikos mokytojams skirtuose kvalifikacijos kėlimo kursuose apsiribojama Vakarų Europos ir šiuolaikinės muzikos istorija.

Transformuota tradicija taikoma daugumoje dalykų, dėstomų vaikų muzikos, choreografijos mokyklose. Dauguma etnokultūrinių apraiškų, integruotų į Vakarų Europos klasikinės muzikos sistemą, tampa sunkiai atpažįstamos, mažai sąsajų turinčios su autentiška tradicija, kartais net sunku atsekti ryšį su etnine kultūra. Anketose šie reiškiniai pristatomi kaip lygiavertė etninė kultūra. Tai dažniausiai atsispindi specialistų, nesusipažinusių su autentiška tradicija, atsakymuose į pateiktus klausimus. Dažnai tradicijos sunaikinimas vakarietiškos klasikinės kultūros dėsniais suprantamas kaip jos atgimimas, tradicinio šokio užkėlimas ant scenos suprantamas kaip tradicinio šokio gimimas. Nesusimąstoma, kas ir iš kur užkelta ant scenos, tarsi iki minėto fakto šokio tradicijos nebuvo. Modifikuotais instrumentais (kanklės, birbynės) atliekama tik autorinė muzika, kartais papildoma vienu kitu adaptuotu, praradusiu tradicinį pavidalą autentišku kūrinėliu. Etnokultūrinę nekompetenciją demonstruoja ir modifikuotų kanklių mokytojų atsiųstos programos. Muzikavimo autentiškomis kanklėmis tradicija suvokiama kaip lyrinė pasaka, tik epizodiškai tinkama praktikai. Mokiniui nesuteikiama galimybė suvokti instrumento prigimties, kilmės, transformacijos. Solfedžio pamokoms naudojamos liaudies dainos be konteksto tampa paprasčiausiu natų rinkiniu - solfedžio pratimu, neatspindinčiu etninės tradicijos.

Išvados ir siūlymai

Papildomo ugdymo sistemoje meno mokyklų muzikos, choreografijos skyriuose etninė kultūra gyvuoja chaotiškai, dėl negausių entuziastų ar mokytojų, turinčių atitinkamą specializaciją. Nesudaromos sąlygos skleistis specialistų idėjoms.

Siūlytume pagal poreikį ir esant specialistui sudaryti sąlygas steigti meno mokyklose folkloro specialybę, baigusiems šią specialybę suteikti atitinkamus diplomus. Parengti specializuotas etnochoreografijos, etnomuzikos mokymo priemones. Parengti rekomendacijas, specializuotus vadovėlius muzikos mokyklų solfedžio mokytojams.

Sudaryti pedagoginio profilio tradicinės instrumentinės muzikos rinkinį, paruošti rekomendacijas tradicinės muzikos naudojimui kanklių, birbynės specialybės pamokose, išaiškinti instrumento kilmę ir sąsajas su tradicija.

Parengti rekomendacijas dailės skyriaus programų ir etnomuzikos programų derinimui (instrumentų, tautinio kostiumo gamyba).

Lietuvos muzikos akademijos
Etnomuzikologuos skyriaus
jaun. mokslo darbuotoja
Varsa Liutkutė-Zakarienė

2002-10-10


Naujausi pakeitimai - 2009-12-02




© Seimo kanceliarija

http://www.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=2232&p_d=30299&p_k=1