Visi, dirbantys mokykloje etninės kultūros baruose, jaučiame didelį metodinių priemonių (vadovėlių, pratybų sąsiuvinių, įvairių dalomųjų, vaizdinių ir kt. medžiagų) trūkumą. Džiugu, jog po truputėlį stengiamasi užpildyti šias spragas. Kiekvienas bandymas parengti didaktinę medžiagą yra išties sveikintinas.
Apie pratybų sąsiuvinius
Kauno "Šilo" pradinės mokyklos mokytojos Gražinos Kepežinskienės etnokultūros pratybų sąsiuviniai I-II klasėms turėtų būti tikras etninio ugdymo pagalbininkas. Tai konkretaus spausdinto žodžio atrama (ypač, kai nėra vadovėlio), svarbiausių dalykų atmintinė, gilinanti pažinimą, lavinanti gebėjimus, skatinantį tolesnį savarankišką domėjimąsi ir minčių plėtrą tautinio tapatumo link.
Autorė šį darbą parengė tiesiogiai siedama jį su savo parengtos etninio ugdymo programos turiniu. Pirmoje klasėje tautosaka padeda ugdytinius įvesti į kertinių žmogiškųjų vertybių pasaulį: šeimą, gimtinę, kalbą. Aptariami pagrindiniai kaimo darbai (duonos "auginimas", piemenavimas, audimas ir kita), svarbiausios metų šventės. Su pavasariu pasitinkant paukščius, stebima, klausomasi, klegama jų balseliais, žaidžiama, dainuojama. Tai tikrai vertinga patirtis, pradedanti tiesti kelią į savosios kultūros gelmes. Visa pirmųjų metų programa prisodrinta tautosakos mįslėmis, patarlėmis, priežodžiais, pasakomis aktualiausiais mažųjų žanrais.
Antroje klasėje pagrindinis dėmesys sutelktas į kalendorines šventes, jų apeigas ir tradicijas, tęsiama pažintis su žemdirbystės papročiais (arimu, sėja, linų darbais).
Visas aptartąsias temų grupes lydi pratybų sąsiuviniai. Jie pratęsia mintį, išryškina pagrindines vertybes, primena naujas sąvokas, įtvirtina žinias, skatina mąstymą.
Žemiau pateiktame tekste neaptarinėsime daugelio užduočių, kurios yra panaudotos iš kito jau publikuoto leidinio netiksliai įvardinant literatūros šaltinį V. Každailienė, "Etnokultūra. Pratybų sąsiuvinis III-IV klasei". Šiauliai, 2003 (literatūros sąraše trūksta žodžių "Pratybų sąsiuvinis III-IV klasei"). Pirmos klasės sąsiuvinyje iš 26-ių puslapių šeši, antros iš 34-ių net vienuolika yra skoliniai iš minėtos autorės darbo. Manytume, pratybų sąsiuvinyje tikslinga būtų pateikti vieno autoriaus paruoštas užduotis. Taip darbas atrodytų vientisesnis tiek turinio, tiek stiliaus, tiek vaizdinės išraiškos prasme.
Sudarytojai nutarus pasinaudoti kitų autorių darbais, reikėtų tai aiškiai ir tiksliai nurodyti, kartu pamėginus suvienodinti viso darbo stilistiką bei formatus. Taip būtų išvengta eklektikos.
Pateiktus sąsiuvinių tekstus tradiciškai jungia besikeičiančių nurodymų virtinė: "Išmok
", "Įmink
", "Atsakyk
". Didžioji dauguma užduočių grįsta smulkiosios tautosakos pavyzdžiais. Jos vaizdinių ryškumas, emocionalumas, neretas humoro atspalvis ypač patrauklūs vaikams. Čia jiems siūloma užbaigti ar pradėti patarlę (įrašant trūkstamus žodžius), surasti patarlių pradžioms tinkamas pabaigas (nubrėžiant rodykles arba pasirenkant tinkamą pabaigą iš kelių pateiktųjų). Pastarieji variantai palankesni savarankiškam darbui. Tuo tarpu patarlės, kurioms trūksta įterpiamų žodžių, tikėtina, dažniausiai užbaigiamos padedant mokytojui (pvz., "
. gražus žiedais,
. javais").
Tokie rekonstruojami posakiai nejučia įsitvirtina atmintyje, papildydami užduočių "Išmok patarlę" rezultatų kraitelę.
Patarlės bei priežodžiai sudėti ir į rubrikas "Protėvių išmintis", bei "Sakoma".
Sąsiuviniuose užduotimis "Išmok
" siūlomos naujos skaičiuotės, Verbų ir Velykų oracijos, piemenukų dainelė, maldelė Gabijai, paukščių balsų pamėgdžiojimai. Mažiesiems visuomet patinkančios užduotys "Surask paslėptus žodžius raidžių tankumyne", "Įmink mįslę", "Išspręsk kryžiažodį".
Raginimas "Pasakyk greitai" tai greitakalbės mūsų šnekučiams. Puikios užduotys tarmių žodynėliai "Susipažink su tarmiškais žodžiais". Jos yra nuolatinės įvairių temų palydovės. Artima rubrika "Susipažink su rečiau vartojamais žodžiais" (pvz., II kl. sausis 3).
Dažname puslapyje randame orų skyrelį: "Užbaik oro spėjimą", "Stebėk orą". Skatintinas gamtos stebėjimas: "Išvardink paukščius, kurie išskrenda / žiemoja / " (panašių variantų galėtų būti daugiau ir įvairesnių).
Pavasario mėnesiams pateikti tekstai (II kl. kovas 2, 4; gegužė 1) apie tikėjimus nepaprastomis paukščių galiomis. Čia reikia nurodyti trūkstamus vardus: "Atspėk, apie kokį paukštį čia kalbama". Tokios užduotys, kai sekant kontekstą reikia įvardyti tam tikrą objektą ar reiškinį, vaikų labai mėgiamos. Nurodyme "Atsakyk į klausimus" formuluojami temas apibendrinantys klausimai.
Pirmos klasės sąsiuvinyje yra ir kelios vizualios užduotys. Jose siūloma nuspalvinti piešinius (spalis 2 darbo įrankiai, vasaris 2 "Lietuvos vėliava", kovas 1 "Verba").
Kreipiniai į ugdytinius formuluojami sumaniai, pasirenkant jiems artimą žaidybinį, intriguojantį toną. Tai minėti "Surask", "Pabaik" ir t. t. Kiek išsiskiria, disonuoja sausokas nurodymas "Išmok". Galbūt jį galima pakeisti ne tokiais griežtais "Ar žinai?", "Paklausyk" ir pan. Juk vaikas, perskaitęs ar išgirdęs kelis kartus pakartotą tautosakos kūrinėlį, savaime jį įsimena.
Pratybose svarbu tolygiai padalinti dėmesį įvairioms etninės kultūros sritims. Sklaidant šiuos sąsiuvinius, regime itin plačiai panaudotas kalbines užduotis, tačiau pasigendame erdvės vaizdinei raiškai. Abiejuose rinkiniuose pateiktos tik trys tokios užduotys (neminint darbų iš kitų leidinių). Dvi iš jų yra diskutuotinos. Užduotis nuspalvinti Lietuvos vėliavą geriau derėtų ikimokyklinio ugdymo įstaigoje. O verbinių proga siūlant apvedžioti ir nuspalvinti (užduotis neįvardinta, taigi tenka numanyti iš punktyrinio piešinio I kl. kovas - 1) abejotinos meninės vertės piešinėlį, raginčiau labiau pasitikėti pačių vaikų fantazija ir menine nuojauta!
Piešinys itin svarbus gilinantis į tautosaką, kalendorines šventes, darbus bei kita.
Aptariamus sąsiuvinius ne tik praturtintų, bet ir papuoštų, padarytų žymiai patrauklesniais įvairūs pratybų vaizdiniai elementai.
Labai reikšmingos ugdymo procese yra kūrybingumą skatinančios užduotys. Jos suteikia erdvės fantazijai, atradimams, džiaugsmui, pasitikėjimui savimi. Manytume, geriausi ir labiausiai atitinkantys vaiko prigimtį užduočių variantai yra tie, kuriuose išlaikoma pusiausvyra tarp mokymo ir kūrybos.
Aptariamuose pratybų sąsiuviniuose kūrybiškumą skatinančių užduočių vertėtų pateikti žymiai daugiau. Skleidžiantis vaikų kūrybinei raiškai, realizuojamas vienas svarbiausių etninio ugdymo siekių aktualizuoti paveldo reiškinius. Taip palaipsniui formuojama kūrybiška asmenybė, jaučianti poreikį tradicijos apraiškas integruoti į gyvenimą.
Liaudies menas lengvai sužadina vaikų vaizduotę, fantazijos galias. "Atsirėmus" į tautosakos kūrinėlius (pasakas, sakmes, mįsles, greitakalbes, vardų erzinimus), nesunkiai modeliuojami nauji variantai. Tas pats principas galiotų ir naudojantis tautodailės palikimu. Tad, pateikus autentišką liaudies kūrybos pavyzdį, tiktų paraginti vaiką sukurti savo oraciją, kreipinį į gegutę, iliustraciją patarlei ar raštuotos pirštinės ornamentą.
Apibendrinant mokytojos metodininkės G. Kepežinskienės pratybų sąsiuvinius I-II klasėms daroma išvada:
Ši didaktinė medžiaga vertintina kaip rimtas galimo leidinio pagrindas. Pakoreguotas bei papildytas darbas taptų svaria parama etninio ugdymo procese ir kitoms Lietuvos mokykloms.
Ekspertizės autorė siūlo:
1. Rengiant šią ugdymo priemonę tiksliai įvardyti jos sudarytoją ar autorių grupę.
2. Papildyti pratybas vaizdinėmis užduotimis.
3. Ruošiant užduotis, suteikti daugiau erdvės kūrybinei ugdytinių raiškai.
Apie scenarijus
Pateikta kūrybinė medžiaga liudija apie prasmingą Kauno "Šilo" pradinės mokyklos etninę veiklą, įdomų popamokinį gyvenimą. Didžiąja dalimi tai formuoja folklorinio ansamblio ir būrelio vaikai, vadovaujami G. Kepežinskienės ir J. Celiešiūtės. Puikius renginius organizuoja ir kitos pedagogės.
Dauguma scenarijų skirti konkrečioms kalendorinėms šventėms. Kiti, kaip "Tarmių popietė", "Šeimos šventė", "Ką kalba senieji dievai ir deivės" bei "Lino šventė", nesusieti su konkrečia metų diena. Visi jie papildo, gilina etninio ugdymo programoje numatytus dalykus. Kartu tai sušildo emociškai ir inspiruoja kūrybai mažuosius tradicinės kultūros puoselėtojus bei kitus šių renginių liudininkus.
Apžvelgus scenarijus matyti, jog jie pateikti skirtingo išbaigtumo lygmenyje. Vieni - tarytum eskizo pavidalu, kiti detalūs, aiškiai išskiriami personažai, jų grupės, veiksmo pobūdis ir t. t.
Scenarijų planai (vaikų amžius I-II, III-IV ar I-IV klasės, tikslai, metodai, priemonės ir kita) pateikti tik "Tarmių popietės", "Rugelio žiemkentėlio", "Alutinio šventės" ir iš dalies "Ožkos šventės" scenarijuose.
Koncertas-viktorina "Tarmių popietė" (autorės G. Kepežinskienė, D. Birietaitė, J. Celiešiūtė). Puiki renginio idėja. Turėtų būti dinamiškas, įdomus, nepaliekantis abejingų susitikimas. Renginio plane paaiškinama, jog jis skiriamas pradinių klasių mokiniams. Vėliau matome, kad viktorinoje dalyvauja tik III-IV klasės (I-II kl. stebėtojai?). Pasibaigus įdomiai parinktoms viktorinos užduotims, scenarijus nenurodo nieko daugiau, nors, pagal pateikiamus metodus (pažintiniai, sakytiniai ir žaidybiniai) turėtų (?) būti žaidžiama, šokama ar ratuojama. Renginio aprašyme, deja, tai neatsispindi, todėl scenarijus atrodo nepabaigtas.
Abejonių kelia įvadinė vedėjo kalba: pernelyg rimta ir informatyvi, kad būtų lengvai suvokiama I-IV klasių vaikams, dalyvaujantiems popamokinėje veikloje.
"Šeimos šventė" (autorė G. Kepežinskienė). Susipažinus su šiuo tekstu, kyla abejonės, ar jis teiktinas pradinukų auditorijai. Numanoma, jog šventėje dalyvauja ir mažųjų tėveliai, taigi jos turinys turėtų būti suprantamas ir įdomus visiems jos dalyviams. Sudėtingi vedėjų kalbos tekstai apie patriarchato ir matriarchato specifiką bus suprantami tik vienai auditorijos pusei. Dar daugiau abejonių kelia kalba apie nesantuokinių vaikų pavardžių kilmės priežastį, Prūsų teisyną ir t. t. Patarlės taipogi turėtų būti deramai parinktos pagal jų klausytojų amžių. Pradinukui tikrai neteiktinos tokios, kaip "Ožka ne galvijas, boba ne žmogus", "Moters ilgas plaukas, trumpas protas" ir kita. Arba mįslė: "Eina kaip žmogus, kalba kaip žmogus, dirba kaip žmogus, o ne žmogus (moteris)". Tėveliams gal ir juokinga, bet kaip tai priims mūsų vaikai, ar jiems to reikia?
"Ožkos šventė" (aut. G. Kepežinskienė). Aiški auditorija pirmos klasės mokiniai. Renginys tikrai aktualus šiai amžiaus grupei: linksmos daineles, dialogai, žaidimai, suprantami herojai ožys, piemenėliai ir, žinoma, Martynai. Scenarijus galėtų būti labiau konkretizuotas (metodai, priemonės, aiškiai išskirti herojų dialogai).
"Alutinio šventė" (autorės G. Kepežinskienė, J. Celiešiūtė). Scenarijus nėra išplėtotas, o ir pagrindinė šventės tema alus liaudies šventėse netinkama pradinei mokyklai. Štai ištraukos iš scenarijaus: "
vaikai
, pasiėmę instrumentus, alaus uzboną, vaikščiojo po mokyklą, klases, vaišino visus alumi, šlakstė klasių kampus
" arba "Alau, aluti, mano meiluti, kol tave gersiu, tolei nesirgsiu". Susipažinus su renginio tikslais (žr. scenarijų), manytume, jog 3-jį ir 4-jį tikslus reikėtų kelti suaugusių auditorijai.
"Adventinė popietė" (autorė G. Kepežinskienė). Turiningas scenarijus, numatantis įvairias dalyvių veiklos formas, atliepiantis ramių adventinių vakarojimų dvasią. Neabejotina, kad pagal šią medžiagą parengta prieškalėdinė popietė turėtų ilgam išlikti atmintyje.
"Simajudo turgus" (autorės A. Šimukauskienė, G. Steponaitienė). Kermošius mokykloje visuomet laukiamas, o jei prieš jį dar toks renginys, kuris nurodytas scenarijuje, tai tiesiog puiku! Šventė turėtų būti išties vykusi: gera tema, įvairialypė dalyvių veikla, konkurencinė varžytuvių dvasia.
"Užgavėnės" (autorė G. Kepežinskienė). Perskaičius scenarijų, matome daug vaidinimo elementų, ilgų herojų monologų. Atrodytų, kad mokyklos bendruomenė tampa žiūrovais, o ne veikėjais. Tai nėra būdinga mūsų kalendorinėms šventėms, o ypač Užgavėnėms. Jose visi turėtume jaustis ne tiek stebėtojais, kiek dalyviais. Diskutuotiną tradicijos supratimą rodo kai kurios vedančiosios frazės: "Šaltis blogio, pykčio simbolis", "O dabar pasidžiaukime More
". Iš konteksto "iškrenta" ir neva liaudiško stiliaus eilėraštukai, apibūdinantys šventės personažus.
"Paukštelių sugrįžtuvės" (autorė G. Kepežinskienė). Labai puikus pavasarinis scenarijus, tinkantis paukščių sutiktuvėms. Paprasta, aiški struktūra, skambantys paukščių balsų pamėgdžiojimai, trumpi intarpėliai sakmės, mįslės, tikėjimai. Manytume, kad tai buvo ir bus gražus, nuotaikingas renginys daugeliui pradinukų.
"Ką kalba senieji dievai ir deivės" (autorė I. Lukauskienė). Tai vienas geriausių Kauno "Šilo" pradinės mokyklos scenarijų. Pagal žanrą šį tekstą salyginai būtų galima pavadinti mitologine misterija. Jos herojai dievai ir žmonės kalba sakmių, patarlių, senųjų maldelių ir tikėjimų žodžiais, dainuoja kalendorines liaudies dainas. Matyti, jog autorė daug padirbėjo rengdama šią medžiagą. Neabejotina, kad ir jos ugdytiniai ruošdamiesi vaidinimui su įdomumu gilinosi į baltų mitologijos paslaptis.
"Rugeli žiemkentėli" (autorė G. Kepežinskienė). Šventė (ar pamoka? pateikti skirtingi apibūdinimai) pagal šį scenarijų turėtų būti reikšmingas įvykis etninio ugdymo procese. Svarbus jo uždavinys sužadinti rimties ir pagarbos jausmus mąstant apie rugį, duoną, duondirbius. Tokios tematikos renginiai padeda emociškai pajusti senąsias protėvių vertybes. Kelia abejonių kiek didoka patetikos dozė, artimesnė suaugusiųjų pasauliui nei vaiko pasaulėjautai (pvz.: "Bučiuoju duonos minkytojas, balto rankšluosčio audėjas, sunkiai išdirbtas tėviškės rankas. Bučiuoju
juodą ąžuolo padėklą" arba "Šlovė jums, paskrudęs rudas duonos kepale maitintojau
"). Manytume, paprastumu, natūralumu grindžiamas trumpesnis kelias į vaiko širdį.
"Lino šventė" (autorė G. Kepežinskienė). Prasmingi tekstai, puikus scenarijus. Ši medžiaga neabejotinai tinka įvairiems individualizuotiems švenčių variantams.
Apibendrinant Kauno "Šilo" pradinės mokyklos scenarinį paketą, daromos išvados:
Bet kuris scenarijus tai tik karkasas, pagal kurį galima parengti puikų ar mažiau patrauklų renginį. "Įsikūnijimo" metu jis gali būti labai toli nuo to įspūdžio, kurį tenka patirti skaitant. Todėl ir šiuo atveju, aptarus aukščiau minimus tekstus, jų realizuota forma galbūt išsklaidytų daugelį abejonių, kurios čia buvo išsakytos. Akivaizdu, kad šie scenarijai tai svarbus liudijimas apie gražias ir gilias mokyklos, turinčios etninės kultūros profilį, tradicijas ir ugdymą, kuris virsta mūsų mažųjų gyvąja tradicija.
Ekspertizės autorė siūlo:
1. Tinkamai paruošti visų scenarijų planus; įvardinti juose vaikų amžiaus grupę.
2. Detalizuoti, išbaigti ir sukonkretinti visą scenarijų, medžiagą (dialogus, tekstus, veiklos rūšį, naudojamą tautosaką ir jos šaltinius).
3. Neperkrauti tekstų informacija, dažnai pernelyg gausia ir sudėtinga pradinukams.
4. Peržiūrėti naudojamą tautosaką: ne viskas joje teiktina mūsų ugdytiniams.
Etninės kultūros globos tarybos kviestinė ekspertė
Etninės kultūros mokytoja metodininkė Rūta Piekurienė
2004-04-14
