Ekspertizė grįsta anketinės apklausos, atliktos 2002 m. spalio-lapkričio mėnesiais, duomenų apibendrinimu ir ekspertizės autorės darbo (etninės kultūros mokytoja vidurinėje mokykloje 1993-1994 m., seminarų, paskaitų ir kitokių etninės kultūros pedagogų kvalifikacijos kėlimo renginių lektorė ar vedėja nuo 1995 m. iki dabar) patirtimi. Apklausa vykdyta pagal autorės parengtas anketas, skirtas etninės kultūros profilio pedagogams, visų pirma tiems, kurie veda etninės kultūros pamokas arba papildomo ugdymo užsiėmimus.
Anketos buvo išsiųstos į 349 Lietuvos švietimo ir ugdymo įstaigas, gauta 111 užpildytų anketų ir 3 direktorių atsakymai, kad jų vadovaujamose švietimo ir ugdymo įstaigose etninė kultūra dėstoma tik integruotai per kitų dalykų pamokas.
Anketos gautos iš 21,5 % įstaigų, į kurias buvo išsiųstos. Apklausoje labai pasyviai dalyvavo pedagogai iš Lietuvos didžiųjų miestų (ypač Vilniaus ir Kauno) mokyklų, net ir tų, kuriose etninė kultūra - prioritetinė ugdymo sritis. Kodėl taip atsitiko? Galima manyti, kad nemažos dalies įstaigų, kuriose etninė kultūra nedėstoma, vadovai neatsiuntė neigiamų atsakymų. Keletas mokytojų teigė, kad jau trečią kartą šiais metais tenka pildyti panašias anketas ir netiki, "kad jos pataisys padėtį". Viena iš jų išreiškė nepasitikėjimą nekoordinuota aukščiausio lygio švietimo ir kultūros institucijų veikla.
Aktyviausiai apklausoje dalyvavo pradinių klasių, ikimokyklinių įstaigų ir vidurinių mokyklų pedagogai. Šiek tiek pasyvesni buvo pagrindinių mokyklų, pasyviausi - gimnazijų pedagogai. Beje, apklausoje dalyvavo beveik vien moterys ir tik trys vyrai.
Turimų anketų kiekio nepakanka kiekybiniam sociologiniam tyrimui su patikimomis išvadomis atlikti, tačiau apklausa orientuota ir į kokybinį tyrimą. Daugelio pedagogų atsakymai išsamūs, taiklūs, atviri, liudija esamą realią padėtį.
Etninės kultūros ugdymo pedagogų specialybės, pareigos, darbo sritys, pobūdis ir turima bei siekiama etninės kultūros pedagogo kvalifikacinė kategorija yra įvairios. Apibendrinus apklausos duomenis, galima daryti išvadą, kad, be dažniausiai integruotai dirbančių, rečiau etninės kultūros pamokėles vedančių ikimokyklinio ugdymo ir pradinių klasių pedagogų, visų aptariamų tipų švietimo ir ugdymo įstaigose etninės kultūros pamokas dažniausiai dėsto arba / ir papildomo ugdymo užsiėmimus veda muzikai, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai, dailės mokytojai (tautodailininkai), rusų kalbos ir literatūros mokytojai, choreografai ar kūno kultūros mokytojai, dramos būrelių režisieriai, žinių įgiję kvalifikacijos kėlimo renginiuose ir per savišvietą. Etninės kultūros mokytojų, etninės kultūros būrelių bei ansamblių vadovų su specialiu etninės kultūros mokytojo, etnologo, folklorininko, etnomuzikologo ir pan. išsilavinimu nedaug.
Tyrimo duomenimis, autentiškus etninės kultūros elementus pedagogai ugdomajame darbe pradėjo taikyti nuo XX a. 8-ojo dešimtmečio, daugiausia - tautinio atgimimo laikotarpiu, nuo 9-ojo ir ypač 10-ojo dešimtmečių. Taikyti transformuotus etninės kultūros elementus kai kurie apklausoje dalyvavę pedagogai pradėjo ir nuo 6-ojo, 7-ojo dešimtmečių, bet labiau - nuo 8-ojo ir daugiausia nuo 9-ojo, šiek tiek mažiau nuo 10-ojo dešimtmečių. Dalis pedagogų, pradėję dirbti nuo XX a. 6-ojo dešimtmečio iki 2002 m., nurodė taikantys ir autentiškus, ir transformuotus etninės kultūros elementus.
Pastebima, jog tautinio atgimimo, pakilimo laikotarpiu imta domėtis etninės kultūros ugdymu banga, o paskutiniais metais vykstantis įvairių ekonominių, socialinių ir kultūrinių, politinių procesų nulemtas tautinės savimonės nuosmukis beveik sustabdė naujų jėgų įsiliejimą į šią ugdomąją veiklą.
Šiuo metu pagrindinė etninės kultūros profilio pedagogų darbo sritis yra papildomo ugdymo veikla (nurodė 103, t. y. 92,8 % pedagogų). Jie organizuoja renginius, koncertus, parodas, išvykas, ekspedicijas, stovyklas, dalyvauja projektinėje ir kt. veikloje. Tokie renginiai vyksta ne tik mokyklose, bet ir respublikoje bei užsienyje, pvz., Kauno "Šilo" pradinėje mokykloje folkloro ansamblis per metus surengia apie 20 koncertų; Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos tautinės muzikos ir šokių ansamblis koncertavo ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje: Latvijoje, Suomijoje, Švedijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje; Veliuonos vidurinės mokyklos tautinių šokių būrelis - Danijoje. Lazdijų vidurinės mokyklos vyr. etninės kultūros mokytoja 1999-2000 m. ir 2002 m. organizavo moksleiviams etninės kultūros profilio stovyklas, pati surado rėmėjų.
Tik 11 (9,9 %) visų apklausoje dalyvavusių pedagogų nurodė, kad siekia aukštesnės etninės kultūros kvalifikacijos kategorijos. 9 (8,1 %) nurodė, kad jos nesiekia ir net 91 (81,9 %) apklausoje dalyvavęs pedagogas nenurodė, ar jos siekia (taigi galima traktuoti, kad didelė jų dalis tokios kategorijos nesiekia; abi paskutinės grupės sudaro 90 %). Tokios padėties priežastis - ne pedagogų kuklumas ar pasyvumas. Esamoje kritinėje situacijoje pedagogams tokios kategorijos siekti netikslinga. Tyrimo rezultatai parodė, kad šią situaciją lemia daug priežasčių, iš jų svarbiausia - nesuformuota etninės kultūros ugdymo sklaidos strategija, nepalanki respublikos švietimo ir kultūros politika. Ar gali siekti aukštesnės kvalifikacinės kategorijos pedagogas, kuris nemato darbo etninės kultūros srityje perspektyvų "nors penkeriems metams"?
Visuomeninė kultūrinė situacija. Pasitaikė pedagogų, tvirtinusių, kad visuomenės ir mokyklos administracijos požiūris į etninę kultūrą ir jos ugdymą yra teigiamas, problemų nėra. Pasak jų, bendruomenė domisi organizuojama veikla ir moraliai palaiko. Tėveliai ir kolegos sudaro visas sąlygas dirbti šia kryptimi. Mokyklos kolektyvas ir visa bendruomenė nuoširdžiai ir noriai priima etninės kultūros ugdymą, mokiniai domisi etnine kultūra ir dalyvauja renginiuose, švietimo skyrius į tą darbą žiūri geranoriškai.
Vis dėlto daugiau visų švietimo ir ugdymo įstaigų pedagogų teigė priešingai: ir mokyklos, ir švietimo bendruomenė, ir visos Lietuvos visuomenė etninei kultūrai abejinga arba jos vertės nesupranta. Bendruomenės suinteresuotumas sumažėjo per paskutinįjį dešimtmetį. Tam įtakos turėjo ne tik ilgi sovietinės priespaudos metai, bet ir dabar iš Vakarų pasaulio plūstanti pseudokultūra (masinė, pramoginė), pastebimai nykstančios tradicijos, šventės, papročiai.
Jaunimas šiuo metu mažai domisi tautine kultūra. Nedaug mokinių renkasi etninės kultūros dalyką, jis nelaikomas tokiu svarbiu, kaip užsienio kalba, informatika ir kt. Vyresnieji moksleiviai darosi pragmatiški. Pedagogai vis dažniau išgirsta iš mokinių, jog tai, kas lietuviška, nemadinga. Etninės kultūros būrelių nariai iš bendraamžių susilaukia net patyčių. Viena pedagogė iš Utenos lopšelio-darželio pastebėjo, kad ir muzikos mokytojai per daug nukrypo į populiariąją kultūrą, pataikauja mokinių skoniui.
Skeptiškas ir ugdytinių tėvų požiūris į etninės kultūros puoselėjimą, papročius, renginius. Daugiau dėmesio etninei kultūrai skirti galbūt trukdo ir socialinės problemos: skurdas, nedarbas. Mokykla, ypač kaime, išliko kaip kultūros židinys. Kita vertus, dvi pedagogės iš Vilniaus teigė, jog mokykla, puoselėdama etninę kultūrų, perima šeimos funkcijas. Ne visuomet etninės kultūros ugdymą remia Švietimo ir ugdymo skyriai, kitos institucijos.
Iš apklausos duomenų matyti, kad ir pedagogai dažnai sutapatina etninę kultūrą su praeitimi, senove. Ugdytiniams per menkai diegiama samprata, kad etninė kultūra (pozityviosios tradicijos, papročiai, vertinga tautodailė, tautosaka, muzikinis folkloras) - tai ir šiuolaikiniams žmonėms aktuali dabarties kultūra.
Sutampa daugelio pedagogų nuomonė, kad etninė kultūra, liaudies menas yra per mažai populiarinami. Reikia kuo daugiau dėmesio skirti jaunajai kartai - būsimajai etninės kultūros puoselėtojai ir propaguotojai. Pasigendama straipsnių apie etninės kultūros pedagoginio darbo pasiekimus, dalijimosi patirtimi. Stokojama ir straipsnių, metodinių patarimų, kaip etninę kultūrą pritaikyti šiandieninėje praktikoje, kaip sudominti jaunus vaikų tėvus savo tautos kultūra. Trūksta televizijos, radijo kultūrinių, pažintinių programų apie etninės kultūros ugdymą.
Pasak pedagogių iš Jonavos vaikų lopšelio-darželio, "visi turime stengtis, kad mūsų Lietuva su savo nepakartojama kultūra, papročiais išliktų. Kiekvieno pedagogo pareiga nuo pat mažų dienų vaikus su ja supažindinti, kad vaikas turėtų savo šaknis". Kaip vaizdžiai pastebėjo etninės kultūros mokytoja metodininkė iš Kretingos gimnazijos, "esame daug praradę, neįsileidę etninės kultūros pamokų į mokyklas. Ir jei to nebus padaryta, lietuviškumo teks ieškoti su žiburiu".
Darbo krūvio ir užmokesčio problemos. Net 11 (iš 29) ikimokyklinių įstaigų pedagogių nurodė diegiančios etninę kultūrą be jokio papildomo užmokesčio. Be to, net 29 (t. y. 26,1 % visų atsakiusiųjų) pedagogai iš visų tipų ugdymo įstaigų teigė, kad didelė dalis jų popamokinės, projektinės, su pedagoginės patirties sklaida susijusios darbinės veiklos lieka neapmokėta. Taigi daugiau kaip trečdalis apklausoje dalyvavusių pedagogų nurodė, kad jiems tenka dirbti daugiau, negu priklausytų pagal darbo krūvį ir užmokestį.
Vos keletas respondentų teigė, kad darbo krūvio užtenka, sąlygos netgi pagerėjo. Daugelio ugdymo ir švietimo įstaigų pedagogams etninės kultūros pamokoms arba papildomo ugdymo užsiėmimams dažniausiai skiriamas labai mažas (nuo 0,5 iki 2, rečiau 3-6 valandų per savaitę) krūvis (nurodė 63, t. y. 56,7 % atsakiusiųjų). Labai nedaug pedagogų (10, t. y. 9 % atsakiusiųjų) turi didesnį (nuo 7 iki 27 valandų) darbo krūvį. Be to, pastaraisiais metais visose aptariamose švietimo ir ugdymo įstaigų grupėse ryški tendencija darbo krūvį mažinti.
Visų tipų švietimo ir ugdymo įstaigų pedagogai teigia, kad etninę kultūra būtina dėstyti visose švietimo ir ugdymo įstaigose. Jie siūlo etninę kultūrą padaryti ne pasirenkamuoju, o privalomu dalyku, ypač ikimokyklinio amžiaus ugdytiniams ir pradiniu klasių moksleiviams, taip pat vyresniųjų klasių moksleiviams. 11-12 klasėse etninė kultūra galėtų būti ir neprivalomas pasirenkamasis dalykas. Pageidaujama skirti ir daugiau papildomo ugdymo valandų. Būtų tikslinga dirbti ir su mažesnėmis ugdytinių grupėmis arba individualiai. Pedagogai turi idėjų ir dėl etninės kultūros dalykų integravimo, pvz., siūlo į kūno kultūros ugdymo programas įtraukti pagrindinių autentiškų lietuvių liaudies šokių mokymą.
Pedagogai įsitikinę, kad tik iš pogrindų supažindinus moksleivius su lietuvių etnine kultūra galima tikėtis, jog jie įgys žinių ir tautinę savimonę.
Etninės kultūros ugdymo bazė švietimo ir ugdymo įstaigose. Turintys visas darbui reikalingas metodines ir technines priemones teigė vos keletas pedagogų. Kad bazės nėra, teigė beveik ketvirtadalis pradinių mokyklų ir pagrindinių bei vidurinių mokyklų pradinių klasių bei pusė gimnazijų pedagogų. Daugiausia pedagogų (62, t. y. 55,9 % atsakiusiųjų) nurodė, kad ši bazė nepakankama.
Pedagogai tvirtino, kad kompetentingam šiuolaikiškam darbui nepakanka metodinių ir techninių priemonių. Be to, beveik penktadalis atsakiusiųjų pedagogų skundėsi, jog kone visas darbui reikalingas priemones jiems tenka įsigyti iš asmeninių lėšų. Labiausiai stinga vadovėlių ir metodinių leidinių, skirtų kiekvienai ugdytinių amžiaus grupei, kiekvienai klasei, pritaikytų atskiriems etnografiniams regionams, pateikiančių įvairių (taip pat ir retesnių) švenčių medžiagą. Pedagogų nuomone, jų ypač trūksta darbui su ikimokyklinio amžiaus bei pradinių klasių ugdytiniais. Pasak pedagogų, labai sunku ruoštis pamokoms, nes daug ką tenka susirankioti iš įvairiu leidinių, periodikos. Daugelis pedagogų priversti naudotis bendrąja etnologine ir folkloristine literatūra, periodika. Vadovėlių ir metodinės literatūros išleista nedaug, todėl neretai tie patys leidiniai plačiai naudojami darbui su įvairių amžiaus grupių ugdytiniais.
Visų tipų įstaigose (ypač vidurinėse mokyklose) labai trūksta garso ir vaizdo aparatūros (grotuvų, įrašymo, filmavimo aparatų) bei įrašų su metodinėmis priemonėmis. Taip pat visų tipų įstaigų (ypač pradinių mokyklų) pedagogams reikalingos įvairesnės ugdymo programos. Pedagogams jas neretai tenka kurti patiems, todėl didelis ir patirties sklaidos poreikis. Folkloro ansamblių vadovai ir dalyviai neturi lėšų lietuvių liaudies muzikos instrumentams bei tautiniams kostiumams įsigyti. Trūksta ir kiekvienai amžiaus grupei, kiekvienam regionui skirtų folkloro (muzikinio, choreografinio) rinkinių, pradinukams reikėtų etninės kultūros pratybų sąsiuvinių, darželinukams pristinga priemonių darbeliams. Dviejų pagrindinių mokyklų pedagogai norėtų įsteigti etninės kultūros kabinetą.
Pedagogų kvalifikacijos kėlimas. Šiuo metu etninės kultūros ugdymo veiklos imasi tik dideli entuziastai, tačiau neaišku, "kaip ilgai jie išlaikys". Nors situacija iš tiesų kritinė, per etninės kultūros kvalifikacijos kėlimo seminarus gana dažnai pastebimas auditorijos (kartais ir kelių šimtų pedagogų) susidomėjimas bei entuziazmas. Beje, šiuose seminaruose tenka patirti ir pedagogų desperacines nuotaikas.
Pedagogai aktyviai kelia etninės kultūros ugdymo kvalifikaciją. Net 76 (t. y. 68,5 %) apklausoje dalyvavę pedagogai nurodė, kad jie yra kėlę etninės kultūros kvalifikaciją, 78 planuoja ją kelti.
Pedagogai etninės kultūros kvalifikaciją dažniausiai keldavo Vilniuje - Lietuvos pedagogų profesinės raidos centre (PPRC) bei Lietuvos liaudies kultūros centre (LLKC). Mažiau pedagogų tobulinosi savo apskrities arba rajono pedagogų švietimo centruose, etninės kultūros centruose, apskrities, rajono kvalifikacijos centruose, Šiaulių pedagoginio universiteto Kvalifikacijos institute bei mokyklose rengiamuose seminaruose, kursuose arba baigė LLTI ir PPRC suorganizuotą dvimetę folkloro mokyklą (1997-1 999 m.). Vienas kitas pedagogas kvalifikaciją kėlė ir kitur: šeštadieninėje etninės kultūros mokykloje Vilniuje (1992-1994 m.), Lietuvos jaunimo turizmo centre, Zanavykų muziejaus, Lietuvos kultūros darbuotojų tobulinimosi centro, Lietuvos muzikos akademijos (liaudies muzikos instrumentų orkestro vadovų) kursuose. Pastaruosiuose kursuose dalyvavusi pedagogė iš Klaipėdos gimnazijos, liaudies muzikos instrumentų orkestro vadovė, yra vienintelė iš dalyvavusių apklausoje, kuri kvalifikaciją kėlė ir tarptautiniuose renginiuose Lietuvoje bei įvairiose užsienio šalyse.
Didelė problema - informacijos stoka. Švietimo ir ugdymo įstaigų pedagogus pasiekia per mažai savalaikės informacijos apie organizuojamus kvalifikacijos kėlimo renginius. Todėl pedagogai negali iš anksto planuoti, kur jiems kelti kvalifikaciją, laiku susitarti su darbovietės administracija. Informacijos trūksta ir apie naujus leidinius, retai kada publikuojama kvalifikacijos kėlimo renginių medžiaga, ji nepaskelbiama internete. Pedagogai teigia, kad kvalifikacijos kėlimo renginių organizuojama per mažai, jų reikėtų įvairesnių ir labiau diferencijuotų pagal ugdytinių amžiaus grupę, regioną. Šiuo metu į vieną srautą patenka visų tipų ugdymo ir švietimo įstaigų pedagogai iš visos Lietuvos. Todėl nepaprastai sunku dirbti ir lektoriams. Pedagogai pabrėžė, kad ypač nepakanka renginių rajonų ar bent apskričių centruose, jie pageidautų ne važinėti, o patys sulaukti lektorių. Taip pat pageidaujama įvairesnių kompetentingų ir darbui įkvėpti gebančių lektorių, ne tik teoretikų, bet ir praktikų.
Kita vertus, nurodoma, kad nėra lėšų apmokėti lektorių darbą. Rengiant labiau diferencijuotus kursus, ko gero, susidurtume ir su nepakankamos auditorijos problema. Jau dabar kartais pasitaiko, kad į numatytus renginius nesusirenka pakankamai dalyvių, ypač, jei tokius renginius organizuoja kelios institucijos tuo pačiu metu. Taigi koordinacijos trūksta.
Kaip teigė daugiausia ikimokyklinio ir pradinio ugdymo pedagogai, ypač didelis praktinių seminarų poreikis. Taip pat trūksta ir pačių pedagogų patirties (praktinės ir metodinės) sklaidos (pamokų, ansamblių repeticijų, koncertų stebėjimo, susipažinimo su pedagogų sukurtomis etninės kultūros pamokų programomis). Pedagogai norėtų apsilankyti etninės kultūros profilio mokyklose, susipažinti su jose vykstančia veikla. Daugiau bendrauti norėtų folkloro kolektyvai.
Pedagogams, kurie dažniausiai neturi etninės kultūros mokytojo, etnologinio, folkloristinio, etnomuzikologinio ar pan. išsilavinimo, dar labai trūksta ir teorinių-metodinių žinių. Pagerėjus etninės kultūros ugdymo sąlygoms ir perspektyvoms, būtų reikalingi ir pedagogų perkvalifikavimo kursai.
Pedagogus slegia dideli finansiniai rūpesčiai - kvalifikacijos kėlimo išlaidos dažnai visiškai nekompensuojamos: iš asmeninių lėšų tenka susimokėti ir už kelionę, ir už nakvynę; kai kuriems per didelis ir renginio mokestis, net jei renginys vyksta vietoje. Be to, jei pedagogas kvalifikacijų kelia darbo metu, jis turi susirasti, kas jį pavaduos, pats praranda atlyginimą. Todėl pedagogai prašo ieškoti galimybių padengti kvalifikacijos kėlimo išlaidas, nes dėl savo vargano atlyginimo jie neretai seminarų, kursų ir kitų renginių turi atsisakyti. Viena pedagogė mano, kad turėtų būti skiriama kasmetinė fiksuota finansinė parama iš Lietuvos biudžeto etninės kultūros ugdymui plėtoti švietimo ir ugdymo įstaigose.
Siūlymai
Suformuoti etninės kultūros ugdymo plėtros strategija. Siekti etninės kultūros ugdymui palankesnių valstybinės švietimo ir kultūros politikos žingsnių.
Užtikrinti, kad švietimo ir ugdymo įstaigose ugdytiniams būtų išdėstomas etninės kultūros kursas: 1) etninės kultūros kursų, programas, vadovėlius, metodines priemones nuolat atnaujinti, atsižvelgiantį naujausius etninės kultūros ugdymo metodikos ir etnologijos, folkloristikos, etnomuzikologijos, menotyros ir kt. giminingų mokslų pasiekimus; 2) žinias kiekvieno amžiaus tarpsnio ugdytiniams perteikti nuosekliai; 3) visose švietimo ir ugdymo įstaigose ugdytiniams įdiegti etninės kultūros pagrindus.
Siekti, kad būtu sudaromos palankesnės sąlygos ugdyti etninę kultūrą: kad bent kai kuriose švietimo ir ugdymo įstaigose etninė kultūra taptų ne pasirenkamuoju, o privalomu dalyku; apibrėžti mokytojo - etninės kultūros profilio papildomo ugdymo užsiėmimų vadovo statusą; pedagogams sudaryti pakankamą (visą) pamokinio ir papildomo ugdymo darbo krūvį; visiškai apmokėti etninės kultūros ugdymo darbą.
Padėti kurti bazę: 1) skatinti aktualių vadovėlių, metodinių leidinių, programų, folkloro rinkinių, pratybų sąsiuvinių kūrimą, rengimą spaudai ir leidybą; 2) siekti, kad informacija apie naujausius leidinius koordinuotai pasiektų švietimo ir ugdymo įstaigas, pedagogus; 3) nurodyti konkrečius garso ir vaizdo įrangos, muzikos instrumentų, tautinių kostiumų įsigijimo kelius.
Siekti aukštesnio etninės kultūros mokytojų statuso mokinių bendruomenėje bei Lietuvos visuomenėje: 1) skatinti etninės kultūros, liaudies meno populiarinimų; 2) kuo daugiau dėmesio skirti jaunajai kartai, busimai etninės kultūros puoselėtojai ir propaguotojai; 3) dažniau skelbti straipsnius, metodinius patarimus, kaip etnine kultūrų pritaikyti šiandieninėje pedagoginėje praktikoje; 4) skatinti, kad būtų transliuojama daugiau televizijos, radijo kultūrinių, pažintinių programų apie etninės kultūros ugdymą.
Siekti, kad pedagoginių universitetų ir kitų aukštųjų mokyklų studentai galėtų pasirinktinai įsigyti dvi specialybes (ne specializacijas), vieną iš jų - mokytojo-etninės kultūros specialisto.
Gerinti sąlygas pedagogams, keliantiems etninės kultūros kvalifikaciją: 1) labiau koordinuoti etninės kultūros kvalifikacijos kėlimo renginius; 2) švietimo ir ugdymo įstaigas, pedagogus laiku informuoti apie Lietuvoje ir užsienyje organizuojamus etninės kultūros kvalifikacijos kėlimo renginius; 3) publikuoti kvalifikacijos kėlimo renginių medžiagų, ją skelbti internete.
Ieškoti galimybių padengti kvalifikacijos kėlimo išlaidas.
Lietuvos muzikos akademijos Etnomuzikologijos skyriaus vyr. mokslo darbuotoja dr. Gaila Kirdienė
