Etninės kultūros teisės pagrindai 

Išvados dėl Nacionalinės Lietuvos kultūros plėtros programos 2003–2009 m. projekto, dr. Dalia Urbanavičienė

1. Bendrieji nuostatai:

1. Kultūros apibrėžimas yra neaiškus. Labiausiai pastebima, kad jame akcentuojama tarsi individo, bet ne bendruomenės kūryba, be to, trūksta kultūros kaip gyvybingo reiškinio suvokimo.

2. Nurodant teisės aktus, kuriais remiantis sukurta programa, neužsiminta apie kultūrą reglamentuojančius ar kultūros sričiai svarbius Lietuvos Respublikos įstatymus.

3. Bendrojoje dalyje trūksta sąvokų apibrėžimų: pavyzdžiui, kas yra kultūros infrastruktūra, regionų kultūra, istoriniai regionai, autentiškų kultūros vertybių aktualizavimas, mėgėjų kūrybinė veikla, etninė kultūra ir pan.

2. Lietuvos kultūros būklės analizė:

Šis skyrius parašytas labai aptakiai, paminint esminius daug kam žinomus dalykus, nepanaudojant jokių tikslesnių skaičių. Kai kurie posakiai yra neaiškūs: pavyzdžiui, ką reiškia teiginys, kad „didžioji kultūrai tenkančio biudžeto dalis tenka pasenusiai infrastruktūrai išlaikyti”? Kas yra ta infrastruktūra ir kuo ji pasenusi?

3. Lietuvos kultūros plėtros strateginė (SSGG) analizė:

Šiame skyriuje iš dalies dubliuojamas 2 skyrius (ypač vertinant „silpnybes” ir „grėsmes”). Pagrindinis dėmesys skiriamas profesionalaus meno situacijai išanalizuoti ir tos situacijos pagerinimo strateginiams tikslams numatyti, o apie etninę kultūrą ir jos situaciją beveik neužsimenama. Tarp „stiprybių” nepaminėtas ryškus Lietuvos kultūros reiškinys – folklorinis judėjimas, kuris yra skaitlingas ir unikalus lyginant su kitomis kaimyninėmis šalimis. Kai kurie programos autorių teiginiai dėl Lietuvos kultūros savitumo ir tapatumo yra diskutuotini. Visai nepaminėti kultūrinių įgūdžių perdavimo jaunimui ir bendruomenės kultūrinės saviraiškos ugdymo klausimai.

4. Lietuvos kultūros plėtros ilgalaikės strategijos tikslas:

Pagrindinis strategijos tikslas yra suformuluotas neblogai, tačiau tolimesniame tekste vėlgi pagrindinis dėmesys tenka profesionaliam menui, trumpai užsimenant apie regionų kultūros ir mėgėjų kūrybinės veiklos rėmimą. Šios sąvokos nėra tapačios etninei kultūrai, todėl susidaro įspūdis, kad etninės kultūros plėtra į strateginių tikslų akiratį tarsi nepatenka. Vėl net neužsimenama apie kultūros integravimą į švietimo sistemą, bendruomenės kultūrinę saviraišką, laisvalaikio (švenčių) kultūrą. Tapatumo išsaugojimo tikslas tarsi prarandamas, nes nacionalinės ir užsienio tautų istorijos, kultūros bei meno pažinimas, tarsi du vienodai reikšmingi dalykai, „suplakami” vienoj pastraipoj, kai tuo tarpu kitų tautų kultūros pažinimas Lietuvoje pateikiamas kitoje atskiroje pastraipoje. Beje, šio skyriaus tekstą ypač reikėtų taisyti atsisakant beletristikos, neaiškių ir stilistiškai nelogiškų posakių (pavyzdžiui, žr. pastraipą apie „atvirą kultūrą”).

5. Lietuvos kultūros plėtros 2003–2009 metais strateginiai tikslai:

Šiame skyriuje pakartojami panašūs teiginiai kaip 3 ir 4 skyriuose. Pasitaiko ir prieštaravimų ankstesniems teiginiams. Pavyzdžiui, anksčiau įvardinant pagrindinį strateginį tikslą buvo akcentuojamas ryšys su Šiaurės Europos regionu, o čia šis regionas nebeminimas, kalbama tik apie Centrinę ir Vakarų Europą.

5.1 Optimizuoti kultūros srities administravimą ir finansavimą:

Šis skyrelis visai nepaaiškintas, apsiriboja vien pavadinimu (?!). Abejonių kelia pati idėja dėl kultūros srities administravimo būtinybės: ar tai nebus sukūrimas papildomo biurokratinio aparato, kuris nurodinės kūrėjams ir atlikėjams, kaip, kiek ir kada jie privalo „gaminti kultūrinę produkciją”. Vargu ar tai yra susiję su kultūros gyvybingumu ir plėtra.

5.1.1 Sukurti kultūros būklės analizės ir rodiklių sistemą:

Čia pasigendama noro gauti informaciją apie įvairesnius kultūros renginius (šventes, klubinę veiklą, etninės kultūros gyvosios tradicijos reiškinius ir pan.), kultūrinius leidinius, kultūros integraciją į švietimo sistemą. Programa aiškiai orientuota tik į pasyvių kultūros vartotojų apskaitą, nuošalyje paliekant visuomenės kūrybinę saviraišką.

5.1.2 Nustatyti kultūros institucijų dalyvavimo kultūros plėtroje funkcijas ir atsakomybę:

Sveikintinas programos rengėjų sumanymas decentralizuoti administravimą ir dalį Kultūros ministerijos funkcijų perduoti apskričių ir rajonų kultūros įstaigoms. Tačiau iš tolimesnio teksto akivaizdu, kad Kultūros ministerijai suteikiama galimybė koordinuoti ne tik valstybinių, bet ir visuomeninių organizacijų (Kultūros kongreso) strateginius planus „…atsižvelgiant į geopolitines bei istorines aplinkybes…” (?!).

5.1.3. Įdiegti kompleksišką programinį kultūros srities finansavimą:

Šiame skyriuje nurodoma remtis 3.1 ir 3.2 skyriuose aprašytu valdymo optimizavimu, tačiau tokių skyrių iš viso nėra, valdymo optimizavimas programoje neaprašytas.

6. NLKPP uždavinių ir priemonių sąrašas (lentelė):

Sąraše akivaizdžiai netolygiai numatyti uždaviniai ir priemonės įvairioms kultūros sritims – daugiausia dėmesio vėlgi tenka profesionaliam menui. Kultūros tautinį savitumą numatyta skatinti žymiai mažesniu mastu: globojant lietuvių kalbą (šiek tiek ir tarmes), tautodailę ir tradicinius amatus (labiausiai kryždirbystę); be to, skiriant nemažai priemonių kultūros paveldo apskaitai, visų pirma nekilnojamojo kultūros paveldo (KVAD’ui priskirtų funkcijų aptarimas neproporcingai išplėtotas, jį galima būtų pateikti daug glausčiau), kai daug metų kauptų dvasinių kultūros vertybių apsauga ir apskaita tarsi paliekama be jokios paramos. Įsidėmėtina, kad etninės kultūros plėtrą ir kultūros paveldo globą numatyta įgyvendinti ignoruojant dabar galiojančius šias sritis reglamentuojančius įstatymus: su numatytomis priemonėmis siejama tik Kultūros ministerija ir KVAD, visiškai nebeminima minėtais įstatymais įteisinta Etninės kultūros globos taryba, regioninės etninės kultūros globos tarybos, Valstybinė paminklosaugos komisija. Priemonių sąraše neskiriama pakankamai dėmesio etninės kultūros gyvybingumą bei sklaidą skatinančioms priemonėms. Tik menininkams (turint omenyje visų pirma profesionalų meną) numatyta parama kūrybinei veiklai, palanki valstybės mokesčių politika kūrybos produktams, jų sklaidai ir kūrybos sąlygoms, palankių sąlygų sudarymas pristatant savo kūrybą regionuose ir kaimuose, dalyvaujant tarptautinėse programose ir pan. Trūksta priemonių numatant kultūros integravimą į švietimo sistemą (apsiribota muziejinėmis edukacinėmis programomis).

Pagrindinė išvada: programos projektas taisytinas, ypač siekiant išvengti įvairių kultūros sričių plėtros netolygumo. Kultūros būklės analizei trūksta konkretumo. Kai kurios programos dalys ir priemonių aprašai yra pernelyg išplėtoti, kiti – pernelyg lakoniški, trūksta bendros plačiai apimančios kultūros plėtros vizijos (programa tarsi sudurstyta iš atskirų institucijų paraiškų).

Etninės kultūros globos tarybos pirmininko pavaduotoja

dr. Dalia Urbanavičienė

Vilnius, 2002 m. rugsėjo 3 d.