Tautinis paveldas, tradiciniai amatai, mugės, šventės, tautodailė 

Amatų centras Arvydas Švirmickas 2002


Amatų arba dailiųjų amatų centro kaip mokymo, perkvalifikavimo bazės būtinybė atsiranda bandant puoselėti gyvąsias amatų tradicijas. Stovyklų, plenerų ar trumpalaikių seminarų organizavimas - tai daugiau informacijos apie amatus sklaida, populiarinimo priemonės arba, tarkime, darbo formos, kuriomis siekiama greitai, populiariai, patraukliai, suprantamai informuoti apie problemos objektą. Bet tai tik priemonės, kurios labai reikalingos atliekant paruošiamąjį darbą, supažindinant žmones, kurie gali būti amatų kursų dalyviai. Taigi minėtos priemonės galėtų pasitarnauti kaip katalizatorius, užkrečiantis žmones, pažadinantis norą žmonėse kurti, daryti, saugoti, grąžinti, pažinti, pagaliau suprasti savo aplinką kaip prasmingus ženklus, kurie pasakoja ar byloja įvairiausius dalykus. Neabejotinai tokie renginiai turi ir daugiau privalumų, bet vien jų dėka neįmanoma paruošti žmogaus savarankiškam darbui. Neįmanoma paruošti žmogaus, kuris toliau dirbtų kaip tradicijų nešėjas platesne prasme.

Didesnėse gyvenvietėse ar regioniniuose centruose (nepriklausomai nuo administracinio paskirstymo) galima lengvai koncentruoti menininkų - amatininkų - pedagogų grupes. Pagaliau čia ir taip jau susikaupę pakankamai reikiamų specialistų mokymo bei administravimo reikalams, kuriems nereikės papildomų sąlygų. Tolesnė darbo sėkmė besąlygiškai priklauso nuo mokytojų (kurie gali būti ir darbo organizatoriai) kokybės, geranoriškumo ir šio darbo svarbos supratimo. Pagaliau didesniuose centruose lengviau pasiekiama informacija, muziejai, parodos, o ir intelektinė aplinka turtingesnė.

Šios prielaidos leidžia manyti, kad tikslinga amatų centrus kurti ten, kur jau šiandien yra palankios sąlygos. Svarbiau turėti intelektines pajėgas šiam darbui, nes materialinę bazę sukurti lengviau, negu suburti darnią gerų mokytojų grupę. Beje, regionų centruose tikriausiai lengviau surasti ir gerą materialinę bazę.

Dailiųjų amatų centras orientuotas į ilgalaikius mokymus. Mokymai su gerai paruošta intensyvaus mokymo programa gali trukti iki pusės mėty. Programos gali būti orientuotos į atitinkamo lygio moksleivius ir įvairiu lygių, atsižvelgiant į tai, su kokiomis žiniomis ateina moksleiviai. Moksleivių amžius neribojamas, išskyrus tuos, kurie ketins dirbti su elektriniais mechanizmais. Reikia pabrėžti, kad šie mokymai nepretenduoja į diplomuotų specialistų ruošimą. Tai būtent galimybė suteikti žmonėms pakankamai žinių per palyginti trumpą laiką, tarkim, tai, ką jie anksčiau galėdavę gauti iš savo tėvų ar kaimo darbštuolių. Anksčiau visa tai jie išmokdavo kartu su gyvenimo patirtimi. Deja, šiandien turime ieškoti kitų būdų ir tikriausiai ne tokių nuoširdžių kaip kadaise. Mokymas vyktų per rudens-žiemos sezonus, kai žmonės laisvesni nuo ūkio darbų.

Kodėl amatų centrus tikslinga steigti centruose? Ankstesnė praktika jau įrodė, kad kuriančių, gabių menininkų, tautodailininkų nepavyksta „įskiepyti" netgi sudarius išskirtines sąlygas, jeigu jie atsiduria ne jų pačių pasirinktoje vietoje. Todėl racionalu, tarkim, žiemos periodui pasikviesti amatui linkusius žmones į centrus, kad vėliau patys sugrįžtu į jiems mielą aplinką, kur jaustųsi reikalingi ir nepakeičiami.

Mokymo sezono metu gali lygiagrečiai vykti dviejų amatų kursai. Atrodo, kad šiuo metu reikalingiausi medžio ir kalvystės meistrai. Pagal aplinkybes medį dar galima skirstyti į medinių statinių atnaujinimo bei buities apyvokos daiktų gamintojų grupes. Medis ir metalas mokymo procese gerai derinami dalykai, vienodai reikalingi žmonėms ar kaimo bendruomenei. Medinių pastatų rentimas, sienojų keitimas, dekoro ar puošybos elementų iš medžio gamyba kaip amatas kaimo bendruomenėje retai aptinkamas. Kaimai miršta ir kartu nueina užmarštin kadaise buvę elementariausi gyvenimo būdo dalykai: gražiai ornamentuotas namo kraigas, dailiai nudažytos langinės ar išmoningai ir racionaliai apkaltos sienos. Kalvio darbas buvo reikalingas ne vien arkliams kaustyti. Paprasčiausios statinaitės lankai ir dury rankenos - tai vis ne specialiai kuriami išgražinti daiktai, o pirmiausia buičiai reikalingi, racionalūs, bet dailūs gaminiai.

Medinių pastatų mokymo programoje turi atsirasti vietos ne vien senų statinių atnaujinimui bei statymui, bet ir, tarkim, svirno ar klėties pritaikymas naujai paskirčiai. Jeigu statinys jau niekada nebus naudojamas pagal buvusią paskirtį, žmonės jį turi mokėti pritaikyti kitai funkcijai. Tam neturėtų prieštarauti jokios mūsų šiandien sugalvotos paminklų saugojimo taisyklės, nes iki mūsų laikų žmonės paprasčiausiai gyveno ir naudojo savo statinius taip, kaip jiems reikėjo, ir tikrai nė trupučio neabejojo, kad sumenkės statinio vertė, jeigu vietoj grūdų laikys lašinius ar patys ten miegos padidinę langą bei susimūriję krosnį. Todėl reikia sudaryti sąlygas, kad žmonių poreikiai ir evoliucija nebūtų priešpastatyti tariamam norui saugoti paveldą. Jeigu mums svarbi gyvoji tradicija, tai būtent gyvoji, o ne muziejinė ar dar kažin kokia. Šiandien kaimuose nykstanti medinė architektūra - tai pasekmė ne vien to, kad trūksta meistrų, bet ir to, kad prarasta pagarba tam, kas jau buvo sukurta. Kiekvienas žmogaus rankų nugludintas rąstas ar nukalta vinis yra vertybė ir tai darbas, vertas pagarbos.

Remiantis Alytaus dailiųjų amatų mokyklos patirtimi galima pastebėti, kad kasmet tokio pat profilio grupėms keletą mėty paeiliui surinkti kontingentą sudėtinga, todėl tikslinga rinkti vis kitokias grupes. Tad kitą sezoną galima rinkti keramikos ir tekstilės grupes. Keramikos mokymą pradėti nuo pradžių pradžios: molis - plyta - krosnis - gaminys. Tekstilė: siūlai - spalva - ornamentas - gaminys. Kaip ir molio, taip ir tekstilės pažinimas panaudojant senus dažymo būdus bei reikšmingus ornamentus ar spalvinius derinius. Natūralių dažų, naudotų mūsų audėjų, receptus nesunku atkartoti.

Dzūkija - juodosios keramikos kraštas, į šią sritį sutelkta daugiausia dėmesio. Prisiminkime ir nesenus laikus, kai tiesiog vietoje mokėta pasigaminti ir išdegti plytą. Manau, galima pradėti nuo plytos pagaminimo, po to pereiti prie krosnies juodajai keramikai pastatymo ir pačių gaminių darymo.

Kitą sezoną sektų medžio drožyba ir dailieji rankdarbiai. Drožyba - tai ir monumentalūs, ir dekoratyviniai darbai, pradedant koplytstulpiais, kryžiais ir baigiant šaukštais. Svarbūs ir tokie amato dalykai kaip rato gamyba, kurį šiandien galima tikrai ne vežimui pritaikyti, ar, tarkim, kad ir geldos pagaminimas, jau nekalbant apie daugybę detalių, kurių reikėdavo audimo staklėms ar verpimo rateliui padaryti (šiandien beliko tik prieverpstė). Dailieji rankdarbiai - tai ir margučiai, siuvinėjimai, šiaudiniai sodai, ir visokie kitokie dirbiniai, kurie buvo kuriami atitinkamuose regionuose.

Svarbu ir tai, kad saugant gyvąją tradiciją būtina dirbiniams surasti tinkamą paskirtį. Gyvoji tradicija - tai ne suvenyrų gamyba. Suvenyrai leidžia tik užsidirbti ir išgyventi. Funkcionalūs daiktai turi kur kas didesnę prasmę. Žinoma, visas senąsias tradicijas galima perteikti ir kaip „žaidimus". Bet kai daiktuose nebelieka prasmės, jie tampa dekoratyvūs, neskoningi, nesuprantami.

Visų šių dirbinių gamyba gali būti orientuota ne vien tik į turizmą ar savitikslį kūrimą. Daugelio užmirštiems anksčiau plačiai naudotiems gaminiams suteikus naują funkciją, juos galima sėkmingai naudoti mūšy buityje.

Arvydas Švirmickas

2002-10-07


Naujausi pakeitimai - 2003-12-31




© Seimo kanceliarija

http://www.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=7034&p_d=30295&p_k=1