|
Vyriausybė šią reformą turi savo programoje.
Tačiau pagal dabartinę ekonominę socialinę Lietuvos valstybės padėtį tai nepirmaeilis
reikalas. Kai šitokia bedarbystė, net ir regionų subsidijavimas
iš ES nesušvelnins socialinių tendencijų. Toks dažnas administracinis kitimas sukelia daugelį informacinių problemų. Už nemažas lėšas sukaupta
paveldo saugos objektų informacija, enciklopediniai tik ką pasirodę leidiniai
iš karto praranda tikslumo vertę. Tai didžiuliai nuostoliai, kuriems likviduoti prireiks daug
papildomų investavimų, vietoj to, kad
juos panaudojus tos krypties darbų plėtrai.
Kitas
dalykas, tai regionų istorinis pagrįstumas. Mes turime įvairios veikos kelių šimtmečių ilgumo formuotus regionus - Aukštaitiją,
Žemaitiją, Dzūkiją ir Užnemunę. Jų istorinės, kalbinės, etnografinės ypatybės
turėtų būti regionų formavimo pagrindu. Pagal dabartinį projektą į tai nėra atsižvelgta. Todėl toliau turėtų būti dirbama
kartu su įvairiais specialistais.
Lietuvos integruotos pilietinės visuomenės ugdymui,
tautinio sąmoningumo stiprinimui nėra palankus siekimas švietimo reikalus perduoti
savivaldybėms. Tai turėtų būti apskrities prerogatyva.
Ir paskutinė pastaba dėl regiono termino. Apskritis, kaip
teritorija, yra senas lietuviškas terminas ir jo nereikėtų keisti regionu, kaip
kad sovietmečiu buvo įvestas mūsų administracijos istorijoje visai nežinomas rajonas.
2001 02 08
A. Tyla
|
