Susipažinus su vertinamu dokumentu bei su Liaudies
buities muziejaus bendradarbių teikiamais papildymais, kuriuos EKGT yra linkusi
priimti, tenka atkreipti dėmesį į tokius dalykus: EKGT parengtas aiškinamasis
raštas yra palyginti išsamus ir gali būti Žemės ūkio ministerijai teikiamų
siūlymų pagrindas. Tačiau kartu yra dalykų, kuriuos būtinai reikia patikslinti,
papildyti, teikiamą klasifikaciją pergrupuoti, kai ką išbraukti. Iš
muziejininkų teikiamų pasiūlymų kai ką paimti, kai ko atsisakyti.
1. Reikia
patikslinti patį dokumento pavadinimą, nes jame įsipareigojama organizuoti ir
globoti tai, kas išeina už EKGT veiklos tikslų ir uždavinių. Juk sieksime
gaivinti, propaguoti tik lietuvių tradicinius verslus, o ne visų Lietuvos
gyventojų (tarp jų ir žydų, vokiečių, karaimų, čigonų verslus, pavyzdžiui,
arklių mainikavimą, būrimą ir pan.). Todėl dokumentas turi vadintis ne Dėl
tradicinių Lietuvos
, o Dėl tradicinių lietuvių amatų ir
verslų.
2. Iš
to išplaukia ir kita išvada: būtina nepainioti lietuvių tradicinių (liaudies)
amatų ir verslų su miestuose ir miesteliuose egzistavusiais internacionalaus
pobūdžio lietuviams nebūdingais, nors miestuose gyvenusių kai kurių lietuvių,
dažniausiai iš kitataučių išmoktais amatais (kaip antai, juvelyrika, dirbiniai
iš akmens, kaulo apdirbimas, meninis dekoravimas, skardos ir šalto metalo
apdirbimas). Tas pats pasakytina apie gyvulių veislininkystės arba
sodininkystės bei gėlininkystės verslus: kaip verslas jie buvo dvaruose, ir tik
prieš Antrąjį pasaulinį karą tuo pradėjo užsiimti labai negausus stambiųjų
Lietuvos ūkininkų būrelis.
3. Taip
pat negalima vadinti tradiciniais amatais ir verslais naujausių dabartinio
kaimo verslų, atsiradusių vos prieš keletą metų, kaip antai, kaimo turizmas.
Tradicinėje lietuvių kultūroje tokio verslo nebuvo. Taip pat nei verslais, nei
amatais negalima laikyti tų užsiėmimų, kurie vakarojant buvo dirbami beveik
visuose valstiečių namuose: beveik visi vyrai ir moterys mokėjo juos dirbti, ir
net ūkininko vyro ir ūkininkės moters garbės reikalas buvo tą mokėti daryti ir
save tam tikrais daiktais apsirūpinti (Etnologai tokius užsiėmimus laiko namų
darbais, kaip antai: audimą, mezgimą, siuvinėjimą, pynimą). Žinoma, jie kaimo
gyvenime buvo labai svarbūs, todėl juos taip pat reikia puoselėti ir gaivinti,
bet jie turėtų būti išskirti atskira eilute, pavyzdžiui, kaip tradicinė namų
gamyba ir tradiciniai kaimo rankdarbiai, o ne verslai ar amatai.
Atskira eilute reikėtų išskirti ir liaudies meną. Prie jų reikėtų priskirti
kryždirbius, muzikos instrumentų gamintojus, bogomazus (liaudies dailininkus,
šventųjų paveikslų tapytojus mėgėjus) ir kitus į juos panašius.
4. Reikia
pataisyti verslų apibrėžimą, nes tradiciniai verslai tikrai nėra įmonės.
Siūlau tokį šios sąvokos apibrėžimą: Tradiciniai verslai tai istoriškai
susiklosčiusi, iš kartos į kartą perduodama ūkinė veikla, užtikrinusi
pragyvenimą tam tikriems gyventojų sluoksniams arba grupėms.
Galiausiai šis aiškinamasis raštas turėtų
atrodyti taip: projekte teikiama įžangėlė; verslų ir amatų apibrėžimai;
išvardijami svarbiausi tradiciniai lietuvių amatai. Jie būtų tokie: dailidės,
staliai, kubiliai, račiai, klumpdirbiai, ratelninkai (verpimo ratelių
gamintojai, nes ratelis buvo kiekvienuose namuose, bet juos pagaminti mokėjo
tik labai gabūs meistrai), skiečiai (audimo staklių svarbiausių ir subtiliausių
detalių - skietų - gamintojai), kalviai, odininkai, rimoriai (pakinktų
gamintojai), batsiuviai, siuvėjai, puodžiai, milo vėlėjai, stogdengiai,
krosnininkai. Pabaigoje galima išskirti regioninį amatą verbų pynimą.
Po to turėtų būti atskiras skyrelis arba
paaiškinimas, kad
didžiausią dėmesį ir prioritetą teikiant svarbiausiems
tradiciniams lietuvių amatams, būtina kartu puoselėti ir tradicinius kaimo
rankdarbius: audimą, verpimą, mezgimą, pynimą, siuvinėjimą ir kitus.
Tada išskirti liaudies menininkus, jie jau paminėti,
galima daug nesismulkinti, nurodant ir kiti.
Po to reikėtų pereiti prie verslų. Tradiciniai
lietuvių verslai yra tokie: žemdirbystė, gyvulininkystė, bitininkystė, žvejyba,
retesni medžioklė, medžio anglies gavyba, sielininkystė.
Prie žemdirbystės ir gyvulininkystės turėtų būti
toks paaiškinimas: yra įmanoma, kad ir šiuo metu, dirbdami tradiciniais
įrankiais (arba daugiausia jais), naudodami tradicinius žemės dirbimo bei
gyvulių auginimo metodus (be mineralinių trąšų, pesticidų ir herbicidų)
smulkiuose arba vidutiniuose ūkiuose ūkininkai būtų skatinami auginti
ekologiškai švarią produkciją, Kartu toks verslas modernios technikos
apsuptuose ūkiuose, galbūt, būtų ir kaimo turizmo objektai.
Sudėtingiau yra su medžiokle ir žvejyba. EKGT jau
aiškinamajame rašte turėtų išreikšti štai tokią poziciją: pastarieji du verslai
yra susiję su labai jautria ekosistema (gyvąja gamta), kurios ištekliai yra
labai riboti ir sparčiai senka. Jų gavybos plėtojimas negali būti skatinamas
šalia jau esamo grobuoniško miško ir vandens faunos naudojimo, didinant jau
esamas limitus ir licencijas. Tik esamų limitų ribose gali būti paremiami,
pavyzdžiui, tie licencijas turintys žvejai, kurie tam tikru metų laiku, tam
tikrą dieną savo gautų limitų sąskaita organizuos parodomąją tradicinę žvejybą
ir/arba žvejų šventę, pavyzdžiui, tradicines žiobrines prie Nemuno ar
panašiai.
Galutinė aiškinamojo rašto pastaba turėtų būti
tokia: čia pateikti pasiūlymai nėra kokia konstanta ar chartija. Tai tik gairės
vadovautis veikloje. Atsiradus galimybėms, finansinei paramai bei žinovams,
meistrams, taip pat susiformavus poreikiui, gali būti remiami ir retesni
amatai, regioniniai verslai, taip pat ir Lietuvoje gyvavę transetniniai amatai.
Bet prioritetas turi būti teikiamas išvardintiems tradiciniams lietuvių
verslams, amatams bei rankdarbiams ir tradicinei namų gamybai.
2004. 05.
28 Dr.
Petras Kalnius