Pagirtina, kad nuosekliai su nedidelėmis paklaidomis nurodyti pastatų parametrai rekomenduojamas aukštis, plotis, ilgis, stogo forma, angos ir jų vieta pastate atskiruose Lietuvos regionuose. Šis variantas jau yra pagerintas, tačiau iki tobulumo dar toli.
I. BENDROSIOS NUOSTATOS
Dėl 4.2. specialieji reikalavimai ir rekomendacijos projektavimui, statyboms ir aplinkos tvarkymui konkrečiame etnokultūriniame regione ar jo dalyje esančioms saugomoms teritorijoms, taikytini, atsižvelgiant į savitas to regiono tradicijas ir būdingus architektūros bruožus.
Pastaba: Regionas yra per daug didelė teritorija, kad šiaurinės regiono dalies savitumai tiktų pietinei daliai. Turėtų būti pabrėžiami vietinės tradicijos ir vietinės architektūros būdingi bruožai.
III. SĄVOKOS
Dėl sąvokos Etnokultūrinis regionas istoriškai susiformavusi Lietuvos Respublikos teritorijos dalis, kurioje dėl gamtinių, istorinių, ekonominių, administracinių, kultūrinių ir kitų veiksnių susidarė saviti kraštovaizdžio, architektūros ir statybos bruožai bei ypatybės, pasireiškiantys kaimų, sodybų ir pastatų suplanavime, statybos būde, statinių tūriuose, formose, dekore, gyvenamosios aplinkos formavime ir suteikiantys teritorijai vienovės matmenį, išskiriantį iš kitų aplinkinių teritorijų.
Pastaba: Iš tolimesnių paaiškinimų matyti, kad Etnokultūrinis regionas tapatinamas su etnografine sritimi. apibrėžiamas sudėtingesniu kultūros dalykų požymių kompleksu, kurie kiekvienas atskirai gali apimti tiek visą, tiek dalį regiono. Dėl to negalima suabsoliutinti kraštovaizdžio, architektūros ir statybos bruožų bei ypatybių etnokultūrinio savitumo. Galima kalbėti tik apie konkretybes - vietines savybes kaip vieno faktoriaus arealo išraišką.
Dėl sąvokos Tradicinė sodyba - iki XX a. vidurio susiformavęs neturintis ryškių stilistinių profesionaliosios architektūros detalių šeimos gyvenimui ir ūkininkavimui pritaikytas gyvenamo namo ir priklausinių kompleksas, išlaikęs regionui ar konkrečiai gyvenamajai vietovei (kaimui, miesteliui) būdingus statybos ir planavimo bruožus ir pasižymintis savitu statybos būdu, konstrukcijomis, pastatų tipais, želdinių, kiemo erdvių ir mažosios architektūros charakteriu. Lietuvos kaimo tradicinę sodyba sudaro vienas gyvenamasis namas, funkciniais bei vizualiniais ryšiais susietas su priklausiniais (gali būti vienas arba du svirnai, tvartai, daržinė, klojimas, jauja, pirtis, lauko (vasaros) virtuvė, stoginė, kalvė (dirbtuvė), vežiminė, rūsys ir kt.) ir aplinka.
Pastaba: Be reikalo išvardinti priklausiniai. Jie tik sukelia painiavą: neaišku, kas yra atskiras pastatas ir kas tik pastato sudėtinė dalis. Kaip žinia XIX a. XX a. pr. atskirų jaujų kaimuose praktiškai nebuvo. Buvo tik klojimas su jauja žemaičių vadintas jaus. Tai nesudaro pagrindo nurodyti atskirą jaujos pastatą, nes tas pats pastatas Lietuvoje turi keletą pavadinimų. Tai pasakytina ir apie stoginę. Neaišku, kodėl Nuostatuose apskritai neminimas tradicinis universalios paskirties numas, kuris pavieniui išliko iki pat XX a. vidurio, XX a. 7- ame dešimtmetyje dar buvo užfiksuotas etnografinėse ekspedicijose ir puikiai tiktų kaimo turizmui.
Dėl sąvokos Vietinės tradicinės statybinės medžiagos regione/šalyje išgautos ir tradiciškai apdirbtos bei naudojamos statybinės medžiagos molis, laukų akmuo (Š. Lietuvoje dolomitas), nendrės, šiaudai, medis, taip pat, iš jų pagaminti gaminiai: pjautiniai rąstai, lentos, stogo lentelės (skiedros, gontai), raudonos plytos, čerpės/stiegės, kokliai ir kiti gaminiai.
Pastaba: Nelogiška statybinių medžiagų seka. Prie konkrečios medžiagos galėtų būti nurodomi skliausteliuose jos produktai. Pvz.: molis ( mišiniai su spaliais, viržiais ir pan., plytos, čerpės/ stiegės, kokliai).
Dėl V.26.
Pastaba: Visiškai neaišku, kas ta ažūrinė tvora. Verčiau rekomenduoti statinių tvorą iš profiliuotų lentelių ar pagalių, tarp gulsčių karčių statmenai arba įkypai pintą žiogrių, tarp stačių kuolų išpintą gulsčių vyčių tvorą, negu nurodyti, kad tvoroms netinka atraižos.
Dėl 41. Vykdant planavimo, projektavimo ir statybos darbus, saugotinas (atkurtinas) regionui ir arealui būdingas tradicinis kraštovaizdis ir apgyvendinimo struktūra:
Pastaba: Sąvoka arealas nebuvo aptarta. Šiuo atveju apskritai neaišku, apie kokį arealą kalbama.
Dėl 43.1..
Pastaba: Lietuvos kaimuose trys galiniai langai gyvenamuose namuose buvo labai retas dalykas. Tiesa jie buvo būdingi besiverčiančių statybomis šiauryčių Lietuvos rusų sentikių, sodyboms. Gal vertėtų rekomenduoti ir toliau jiems savo kaimuose palaikyti šią rusišką tradiciją?
Dar tokius namus statėsi Trakų karaimai. Gal jiems tai ir rekomenduoti?
Dėl 43. 3.
Pastaba: Vidurio ir Šiaurės Lietuvai būdingos molinės ar dolomito plytų tvartų sienos su akmens mūro intarpais, Šiaurės Lietuvoje - klojimai į molio stulpus suleistomis horizontalių lentų sienomis.
Dėl 45.
Pastaba: Aukštaitijoje, kas išgalėjo, statė ir žemokus geležinius į akmenį įtvirtintus kryžius, na o V. Svirskio kryžiai tikrai nesiekia 10 m. aukščio. Manyčiau, kad kryžių aukštį Aukštaitijoje apskritai vertėtų rajonuoti.
Dėl 49.1.
Pastaba: Dzūkų tradicinėms pirkioms buvo būdingi atviri ir pusiau atviri gonkeliai vienšlaičiu arba dvišlaičiu stogeliu ant 2-4 profiliuotų stulpų.
Dėl 49.3.
Pastaba: Dzūkijoje dėl ūkių skurdumo skardiniai stogai pasirodė tik XX a. 4-ame dešimtmetyje ir buvo didelė retenybė. Vargu ar jie gali būti rekomenduojami. Dar ir XX a. 6-ame dešimtmetyje čia daugelis stogų buvo šiaudiniai.
Dėl 49.6.
Pastaba: Dzūkijoje ilgiausiai išliko palangėje atitverti statinių tvorele darželiai. Juos vertėtų rekomenduoti, kaip ir darželyje stovintį į kaimo gatvę atkreiptą kryžių. Vienkiemiuose gyvulių kiemas nuo gerojo kiemo būdavo atitvertas tankia pusgulste eglišakių tvora, kad nelandžiotų vištos.
Dėl 53.1.
Pastaba: Stubose ertikis buvo paplitęs tik pačioje vakarinėje Suvalkijos dalyje. Ten jis ir rekomenduotinas.
Dėl 53.1.5. mūriniai pastatai - raudoni, su baltomis langų arkų detalėmis.
Pastaba: Labai gaila, bet 1966-1975 m. ekspedicijose Suvalkijoje (lauko tyrimų tinklas 9x12 km) tokių neteko matyti. Tiesa jų, ir nemažai, buvo Mažojoje Lietuvoje (Klaipėdos krašte). Tad nereikėtų painioti šių dviejų etninės kultūros regionų.
Dėl 53.1.6. Tradicinė puošyba negausi, daugiausia puoštinos langinės, vėjalentės, durys, skliauto apkalas, sijų ir gegnių galai.
Pastaba: Kodėl pamirštos ypač puošnios pusiau atviros gonkelės? Jų, tiesa jau apnykusių, teko matyti Šakių rajono tradiciniuose namuose. Ūkinių pastatų (klėčių, tvartų) gegnių galai menkai profiliuoti, nes jie buvo paslėpti po pastoge ir sujungti su užlaidą remiančia išilgine sija.
Dėl 53.2.
Pastaba: Tradicinėse suvalkiečių sodybose nebuvo jokių užvažiuojamų tvartų! Reglamente apie juos Suvalkijoje negali būti ir kalbos. Čerpių stogai būdingi tik su Mažąja Lietuva susisiekiančiam Suvalkijos pakraščiui. Suprantu, kad jie labai gražūs, bet nereikėtų perlenki lazdos.
Dėl 53.3.
Pastaba: Raudonų plytų sienos Suvalkijos vakariniame pakraštyje nebuvo jokia naujiena ir mažažemių ūkiuose, nes miškas buvo brangesnis už vietines plytas, tokia buvo ir vietinių vokiečių tradicija, tačiau atokesnėse nuo pasienio vietose mūro statyba buvo itin reta, iki XX a. pr. vos vienas kitas molio pastatas. Ūkinių pastatų sienų mišrią molio ir plytų mūro techniką galima laikyti greičiau fantazijos vaisiumi, negu realybe.
Dėl 58.1
Pastaba: Žemaičių didelėse trobose, ypač kalvotoje Aukštaitijoje buvo ir galinis įėjimas į atskirą patalpą.
Dėl 58.1.2. didesnėse kaip 20 ha sodybose gali būti statomi užvažiuojami tvartai bei daržinės.
Pastaba: Žemaitijoje tvartai paprastai būna sujungti su daržinėmis ir šienas į daržinę nuverčiamas nuo užvažiuojamo tvarto. Būta tvartų ir su šonine daržine ir tilteliai užvažiavimui iš abiejų galų. Virš daržinės nėra lubų ir ant jų niekas nevažinėja. Manyčiau, kad reglamentuoti šiuos tvartus pagal ūkio dydį tikrai nėra jokio reikalo, svarbu, kad jie atitiktų ūkininko poreikius.
Dėl 58.1.5.
Pastaba: Žemaitijoje buvo profiliuojami ūkinių pastatų gegnių galai po pastogėmis.
Bendra pastaba.
Reglamentų apraše stinga nuoseklumo: l. Nežinia, kam teikiamas prioritetas vietiniams ar regioniniams dalykams, nes atskiruose punktuose skiriasi jų seka (plg. V.18 ir V.19).Vertėtų tai aiškiai apibrėžti.
2. Nėra pasirinkta griežtų kriterijų etninės kultūros regionų architektūros ir kraštovaizdžio požymiams apibrėžti. Lieka neaišku, kokius medžius reikėtų sodinti, kokias tvoras tverti, kaip formuoti kiemus atskirose Lietuvos dalyse, nes pabiri duomenys iškreipia tikrąjį etnografinių sričių kultūros vaizdą. Visų pirma galėtų būti nurodyti visai Lietuvai bendri dalykai, o po to atskiriems etnografiniams regionams rekomenduojamos konkretybės, prisilaikant vieningos schemos: kaimų ir sodybų išplanavimas, medžiagos, kiti pastatų architektūros savitumai, tvoros, apželdinimas konkrečiomis medžių ir krūmų rūšimis, nurodant jų vieta pasaulio šalių ir pastatų atžvilgiu (pvz.: Aukštaitijos vienkiemiuose į šiaurę nuo sodybos eglių juosta ir pan.) ir t.t. Tada nekiltų neaiškumų naudojantis reglamentais. Vargu ar verta prikišamai visur siūlyti čerpių ir skardos stogus, nes 1930 m. net naujai po 1919 m. įkurtuose vienkiemius daug kur jie nesudarė nė 0,5 nuošimčio stogų.
Turiu pripažinti, kad šiame variante schema jau sukurta, tačiau detalės vis dar stringa.
Būtina ištaisyti grubias etnografines klaidas apie suvalkiečių stubas, jų puošybą, nežinia kodėl suvalkiečiams priskirtus užvažiuojamus tvartus, nors jų arealas buvo Lietuvos šiaurės vakaruose - Žemaitijoje, taip pat mišrią molio ir plytų mūro techniką, kurios arealas apima tik labai mažą Suvalkijos dalį. Tik Suvalkijai ir Žemaitijai priskiriami du kiemai sodyboje - gerasis ir ūkinis, nors jie buvo paplitę ir kitur Lietuvoje. Tvenkiniai minimi tik Žemaitijoje, nors jų vienkiemiuose būta ir Aukštaitijoje. Tokių klaidų sąrašą būtų galima vardinti ir toliau.
Deja, iš viso nenurodyta mišri molio ir akmenų mūro technika, būdinga Vidurio, o ypač Šiaurės Lietuvai, kur būta ir daug klojimų iš lentų suleistų į molio stulpus. Nė neužsiminta apie Rytų Aukštaitijos pintinius klojimus ir daržines. Neminimi stogastulpiai, tvorų vartai ir varteliai, lipynės. Labai gaila, kad nereglamentuojama gyvenamųjų namų ir klėčių durų puošybos, jų spalvų specifika, klojimų ir klėčių galiniai ir šoniniai įėjimai etniniuose kultūriniuose regionuose.
Reglamento Autorius turėtų neignoruoti jau paskelbtų etnologinių tyrinėjimų, kuriuose šie dalykai yra ne tik aprašyti, bet ir remiantis etninės kultūros istorijos faktais akivaizdžiai parodyti žemėlapiuose. Regioninę specifiką kurti verta, tačiau ją grįsti būtina ne gerais norais, o lietuvių etninės kultūros istorijos faktais.
2007 07 16
Prof. R.Merkienė
