Beveik kiekviename Lietuvos kampelyje galima matyti medžių guotuose skendinčių dvarų ir dvarelių rūmus, įdomius ūkinius pastatus. Ir įkurdinami jie būdavo ypatingo gamtos grožio vietose - paežerėje, upelio vingyje. Arba tas grožis sukuriamas parkų menu. Ne viena dvarvietė turi dar ir išskirtinę istorinę atmintį, siejamą su svarbiais krašto įvykiais, ryškiomis tautos elito asmenybėmis, įspūdinga kultūros ir meno raiška. Deja, šiandien dvarai apleisti ir apgriuvę, o parkai pavirtę šabakštynais. Išimčių nėra daug...
Dvaras gali būti suvokiamas dviem aspektais: kaip statinių kompleksas ir kaip kultūros židinys. Formuojantis Lietuvos valstybei XIV a. pabaigoje ir XV a. I pusėje didžiojo kunigaikščio dvaras tapo administracijos, diplomatijos, rašto perėmimo, mokslo pradmenų svarbiausiu centru, kartu ir kultūros židinio pavyzdžiu. Lietuvos valdovas, jo šeimos nariai buvo dailės kūrinių, architektūros statinių, Lietuvos metraščių užsakovai bei mecenatai. Kai kurias kultūrinės institucijos funkcijas, skatinami didžiojo kunigaikščio dvaro pavyzdžiu, ėmėsi vykdyti ir didikų bei vyskupų, taip pat turtingųjų bajorų dvarai. Nuo XV a. iki XIX a. didikai Vilniuje, Kėdainiuose, Biržuose ir kitur buvo reikšmingų architektūrinių ansamblių užsakovai. Dėl susiklosčiusių šalyje politinių, ekonominių ir socialinės raidos ypatumų, dvarai Lietuvoje iki pat XIX a. pabaigos išliko vienais svarbiausių kultūros židinių.
Provincijoje dvarai susiformavo po Valakų reformos, kai bajorų sodybos atsiskyrė nuo baudžiauninkų kaimų. Visą feodalizmo epochą dvaras su jam priklausančiais kaimais buvo pagrindinis visuomenės struktūrinis elementas, kurdamas ne tik ekonominio, bet ir kultūrinio gyvenimo infrastruktūrą. Didelį dvarą XVI a. - XIX a. I pusėje sudarė žemvaldžio pagrindinė sodyba su pramonės įmonėmis, keli arimai ir priklausantys tam dvarui valstiečių kaimai, kartais ir miesteliai. Dar Lietuvoje dvarus turėdavo bažnyčios ir vienuolynai. 1861 metais panaikinus baudžiavą, dvarais imta vadinti tik dvarininkų sodybas su tam tikru žemės plotu. XIX a. II pusėje dauguma jų pamažu tapo dideliais rinkos ekonomikos ūkiais.
Lietuvių kilmės didikų dvaruose XVI a. antroje pusėje ėmė rastis dvikalbystė, o XVII a. jau visuose buvo kalbama tik lenkiškai. Šiuose dvaruose buvo sparčiai perimamos Vakarų Europos kultūros naujovės, bet tuo pačiu vis labiau tolstama nuo tradicinės lietuvių kultūros. Tik Lietuvos bajorijos dvarų kultūra kiek ilgiau išlaikė tautiškumo spalvą. XIX a. dalis dvarų, ypač Žemaitijoje, netgi tapo lietuvių tautinio sąjūdžio atsparos vietomis. Štai grafų Zubovų dvaruose Dabikinėje nuo 1891 m., Medemrodėje, Naisiuose ir Bubiuose nuo 1892 m., Ginkūnuose nuo 1896 m. veikė slaptos lietuvių mokyklos. Antano Tyzenhauzo Rokiškio dvare nuo 1785 m., Liucijono Marikonio dvare Salose XIX a. pirmoje pusėje, Mykolo Oginskio Rietavo dvare 18731902 m., Bogdano Oginskio dvare Plungėje 18741909 m. veikė muzikos mokyklos. Neabejotinai dvaro kultūra, profesionalioji muzika ir dailė darydavo stiprų įspūdį kaimo žmonėms. Dvaro įtaka etnoarchitektūrai, tautiniams rūbams, etnochoreografijai ir etnomuzikai, dekoratyvinei ir vaizduojamajai tautodailei, lietuvių kulinariniam paveldui nėra išsamiai tyrinėta. Sovietmečiu tai apskritai buvo ignoruojama, nes oficialioji ideologija postulavo skirtingų socialinių sluoksnių kultūrų nesutaikomą priešiškumą. Mokslininkų ekspedicijos buvo kreipiamos tik į kaimus, o ne į dvarus, nes jie nebuvo vertinami kaip kultūros paveldas. Žinoma, atskiro tyrinėjimo nusipelno lietuviškųjų dvarų architektūros specifika, kasdienio gyvenimo ypatumai, - tai taip pat mažai pažintos kultūros sritys.
Šio leidinio, parengto 2009 m. spalio 3 d. vykusios Plungėje konferencijos pranešimų pagrindu, tikslas plačiau ir įvairesniais aspektais, skirtinga metodologija pristatyti dvarų kultūrą, turint omenyje bręstančią būtinybę šį paveldą susieti su etnokultūros reiškiniais. Tikimasi leidinį ateityje papildyti kitų Lietuvos regionų dvarų tyrinėjimais. Leidinio recenzentai Lietuvos istorijos instituto bendradarbiai dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė ir dr. Darius Vilimas taip pat Šiaulių universiteto docentė dr. Rita Regina Trimonienė.
Leidinio sudarytojai prof. dr. Libertas Klimka ir dr. Vacys Vaivada
