Kita 

Šitaip įvardinta pranešimo tema yra tiek įvairiasluoksnė, plati, kad, norint ją išanalizuoti, reikėtų kalbėti valandų valandas. Todėl apžvelgsime tiktai kai kuriuos šeimos ir papročių aspektus.

Rašytoja Petronėlė Orintaitė savo knygoje "Ką laumės lėmė" (1992) rašo: "Kiekvienas žmogus iš protėvių, iš savo kilmės gemalo atsineša ne tik akių ir plaukų spalvą bei veido bruožus arba kaulų formą. Jis įsigema ir asmenybės branduolį, t.y. esminius dvasios polinkius, gabumus bei elgesio pradmenis. (...) Kas atitolsta nuo tėvų protėvių įveldėtos prigimties pradų, to visas dvasinis žmoniškumas menkėja, kūrybingumas nyksta, asmenybė darosi netvirta, suskeldėjusi"⁽¹⁾.

Taigi žmogui svarbu, iš kur jis atsiradęs, kas yra jo šeima. Žmogus per šeimą ateina pasaulin. Joje auga, bręsta, pasirengia savarankiškam gyvenimui. Ar visada taip įvyksta, jau yra kitas dalykas: augantis žmogus gali ir savo valia, veiksmais save sunaikinti. Betgi aišku viena, kad "dvasinių vertybių sampratos neišsiugdęs, vaikas nepajėgia išaugti harmoninga asmenybe" ⁽²⁾.

Svarbiausias veiksnys žmogaus brendimui šeimoje yra motina. "Motina - tai šaknis, įsiskverbusi į kosmoso gelmes ir iš ten siurbianti syvus. Ji versmė, iš kurios trykšta gyvasis vanduo, kuris sykiu yra maitinantis pienas, šiltas šaltinis, purvas, sudarytas iš žemės ir vandens, turtingas gaivinamų jėgų“ - rašo vienas prancūzų mąstytojas.

Motina žmogui yra kaip medžiui šaknys. Iškirsi šaknis, neliks medžio. Nebus šalia motinos, ypač vaikui augant, ne susiformuos naujasis žmogus kaip asmenybė. Tą labai akivaizdžiai matome mūsų dienomis, kai atsiranda motinų, išmetančių vos pagimdytą kūdikį į sąvartyną, kai, pamėgusios alkoholį, užmiršta alkanus savo vaikus.

Taip, motinos reikšmė žmogaus suformavimui tikru žmogumi, asmenybe, šalia kitų tokių veiksnių, kaip mokykla, bendruomenė, Bažnyčia, yra nenusakomai svarbi ir šiandien. Tačiau negalima nuošaliai palikti ir tėvo. Jis turėtų būti tikras šeimos ramstis visais kritiškais atvejais, kai prireikia vyriškų pečių, tvirtos rankos.

Ypač reikšmingas tėvo buvimas šalia yra augantiems berniukams. Betgi kaip dažnai šiandien tėvas palieka šeimą, palieka savo vaikus, tenkindamas vien savas užgaidas.

Švenčiame ne vien Motinos, bet ir Tėvo dienas. Ir motinos, irtėvai, kartą leidę pasaulin naują gyvybę, turėtų pajusti atsakomybę už jos ateitį į motinystės ir tėvystės jiems uždedamas pareigas.

Iš dviejų skirtingos lyties asmenų sukurta šeima paties Kūrėjo yra įpareigota atlikti keletą svarbiausių funkcijų, uždavinių - tai vaikų gimdymas, auginimas, auklėjimas; turimo ūkio - pragyvenimo šaltino tvarkymas; šeimos narių elgesio kontrolė, jų rengimas savarankiškam gyvenimui; tarpusavio parama ir kt. Labai svarbus uždavinys Šeimai yra ir tautos tradicijų, meilės savo Tėvynei, valstybei vaikams perdavimas, jų tikrojo patriotizmo ir pilietiškumo ugdymas. Labai svarbu ir šeimoje išugdytas bendruomeniškumo, gerų santykių su kitais žmonėmis, su kaimynais, giminėmis diegimas jaunajai kartai. Žmogus visuomenėje nėra vienišius. Jis turi bendrauti nuo pat vaikystės šeimoje, darželyje, mokykloje, darbovietėje, Jis privalo būti parengtas tokiam normaliam bendravimui dar gimtojoje šeimoje.

Mūsų tėvai ir protėviai niekada nieko nedarė be tikslo. Pagrindinis vaikų ugdymo tikslas buvo nukreiptas užtikrinti gražią jų ateitį, kiek galima laimingesnį asmeninį gyvenimą. Tad lietuvių šeima praeityje pirmiausia rūpinosi savo vaikų dvasios grožio ugdymu. Tam, kad žmogus jaustų grožį savoje aplinkoje, gamtoje, santykiuose su kitais, kad savo elgesiu, žodžiu, darbu tą grožį kurtų, pirmiausia turi būti švari, skaisti jo paties dvasia, jo širdis. Tad ypač didelis dėmesys buvo skiriamas šeimoje vaikų doros, darbštumo, tvarkingumo, santykių su kitais ugdymui.

Vaikų darbštumas buvo ugdomas tėvų pavyzdžiu, pamokymais, taip pat protingai vaikus nuo mažumės įtraukiant į šeimai naudingą darbą. Būdavę sakoma, kad "verkia duona tinginio valgoma". Bet koks lepinimas, ypač neprotingas, veda į tingumą, o tai jau atsiliepia jauno žmogaus asmenybės raidai. Vaikams buvo liepiama iki galo užbaigti pradėtą darbelį, sutvarkyti darbo vietą. O dabar ar laikomasi šios lietuviams buvusios taip būdingos taisyklės, jų nusakomos trumpu posakiu - "dirbk ir baiki"! ? Ar ne iš tokios paprastos taisyklės nepaisymo atsirado mūsuose šiandien tiek netvarkos, aplaidumo?

Lietuvių tautinės (etninės) kultūros požiūriu visais laikais gėris ir grožis buvo neišskiriamos sąvokos. Pabrėžtinai brangintas jaunimo, ypač mergaičių, kuklumas, skaistumas, pagarba tėvams, seneliams, ligoniams. Moralinio elgesio abėcėlė buvo grindžiama Dekalogo principais. Tai ne tik mylėti ir gerbti tėvus, senatvėje juos globoti, bet ir kaip nors likimo nuskriaustuosius - pavargėlius, luošus ir pan. Gerbti taip pat kitataučius, išsiskiriančius savo išvaizda, kalba, elgesiu, Ar ne todėl iki sovietinio laikotarpio nebuvo jokiu antisemitizmo apraiškų Lietuvoje?

Vaikai buvo mokomi tausoti gamtą - neskriausti paukštelių, gyvulių, net ir mažiausio vabalėlio, jau nekalbant apie meilę medžiams, gėlėms, žemei. Sakyta, kad ir jie jaučia skausmą, kaip nors žmogaus nuskriausti verkia. Ar ne todėl lietuvio pasididžiavimas buvo sodybą puošiantis vaismedžių sodas, trobos palangėje mergaičių rūtų darželis, neaplaužytos tvoros ir švarios šalikelės, paupiai, paežerės? O kaip vaikai, paaugliai elgiasi šiandien: visa laužoma, trypiama, tepliojama. Matyt, daugiau turėtume kalbėti apie gyvybę, apie gamtai pagarbą ir šeimoje, ir mokykloje, o ypač televizijoje, spaudoje.

Lietuvių tradicijose ypač reiškiama gili pagarba ir meilė žemei maitintojai, štai viename Mažosios Lietuvos lietuvininkams Prūsijos valdžios 1540 m. išleistame įsakyme seniūnai įpareigojami griežtai bausti kaip nors negražiai kalbančius ir besikeikiančius. Rašoma: "Liepti tokiam atsiklaupus žemę pabučiuoti. Be to, toks keikūnas turi sumokėti baudą - vieną šilingą beturčių labui. Jeigu bus dar sučiuptas besikeikiant, tokį įkalinti".

Iš tikrųjų dar neseniai kaime motinos, išgirdusios savo vaiką negražiai kalbant ar sukeikus, priversdavo atsiklaupus pabučiuoti žemę — jos atsiprašyti. Buvę tokiam sakoma: "Kaip tave šventa žemė nešioja?!"

O šiandien ar pagalvojame apie pagarbą žemei, tiksliau mūsų pačių kultūrą, kai švaistome žemėn sau (ir kitiems!) po kojų visa, kas atlikę - tuščius gėrimo butelius, nuorūkas, cigarečių tuščias dėžutes, popiergalius? O ką jau bekalbėti apie poilsiavietes po jaunimo diskotekų ir pan.: dažnai šiukšles tenka sunkvežimiais vežti...

Taip elgdamiesi ne tik gamtą bjaurojame, bet ir parodome savo Vidų. Juk teisingai mūsų protėvių buvo sakoma: "Kuo pats kvepia, tuo kitą tepa". Negana to, šiandien šitokiu būdu yra kuriamas mūsų, lietuvių, įvaizdis kitataučių akyse.

Jungiamės į Europos tautų šeimą. Ten daug kultūrų, daug kalbų, bet dabar ypač pabrėžiama būtinumas išlaikyti savo tautinę kultūrą, savo tautinę savimone (identitetą), branginti gimtąją kalbą. Dar XIX a. iškilusis žemaitis Dionizas Poška yra rašęs: "Lietuviai ir žemaičiai, ar galvijai esame? Argi tėviškos kalbos niekad nemokėsme? (...) Gerbk tėvišką kalbą ir anos kalbrėdą, nes prigimto liežuvio nemokėti gėda" ⁽⁴⁾

Savo lietuvių kalbai, vienai seniausių pasaulyje indoeuropietiškųjų kalbų, dėstomai daugelyje pasaulio universitetų, turime, privalome skirti daugiau dėmesio. Tai nereiškia, kad neturėtume mokytis svetimų kalbų, bet svarbiausia - savosios neužmiršti, nesubjauroti jos pusiaukalbe. Reikėtų labiau branginti jaunimui ir savo etnografinio regiono žmonių tarmę, bent ją pažinti, nes ir ji yra mūsų etninės kultūros vertybė,

Neužmirštas turi būti ir mūsų tautos toks dvasinis turtas kaip įvairūs darbo, šeimos, kalendorinių švenčių, tarpusavio bendravimo papročiai, tradicijos. Visa tai vaikams šeimoje buvo diegiama nuo pat mažumės. Kur mūsų nuostabios pasakos, dainos,šokiai, žaidimai? Visa tai vaikams buvo tarsi kasdienė duona, gaunama nuo pat lopšio, Tai buvo jų dvasinis kraitis, toliau nešamas per gyvenimą ir dalijamas saviems vaikams.

Kiek ir kokių nuostabiai turtingų, giliaprasmių tradicijų būta mūsų krašte. Vis jos įaugdavo žmogaus sąmonėje ne kur kitur, o šeimoje per darbą, per bendravimą su kitais, dalyvavimą įvairiose šventėse. Kokios nuostabiai turiningos būdavo įvairių lauko darbų - šienapjūtės, rugiapjūtės, linarovio, linamynio, kūlimo ir kt. talkos. Čia darbas jungėsi su poilsiu, su daina, su šokiu, pagaliau vaišėmis. O kaip buvo švenčiamos svarbiausios metų šventės Kalėdos su Kūčiomis, Velykos, Sekminės, Joninės, Vėlinės, kitos šventės šeimoje ir bendruomenėje, šiandien vertėtų tai prisiminti, atgaivinti. Tai juk mūsų tautos dvasinis turtas. O svarbiausios šeimos šventės - krikštynos, vestuvės, vardinės. Juk jog irgi seniau buvo tarsi bendruomeninės, nes neapsiribodavo vien šeimos ratu. Kiekviena šventė turėjo savo tradicinį repertuarą. Su dideliu susikaupimu šeimose buvo švenčiamos ir tautos bei valstybinės šventės. Didesnio dėmesio joms šiandien! Ypač mūsų mokyklose! Kad Vasario 16-sios neužgožtų mums nebūdinga, svetima Valentino diena, o Vėlinių - Holovenas. Nepasiduokime komercijai, nes tik jai tokios "šventės" reikalingos.

Ypač svarbu teisingą savosios kultūros suvokimą įdiegti jaunimui, nes, kaip yra pabrėžęs lietuvių išeivijos rašytojas Kazys Almenas: "Jeigu jaunimui lietuvių kultūra nebus įdomi, tai jos laikas suskaičiuotas. Jaunimas turi perimti lietuvių kultūros vertybes kitų tautų apsuptyje. Jei to nepadaro, mūsų kultūra išeina iš apyvartos, mes einame į muziejų" ⁽⁵⁾.

Pažinti savo tautos istoriją, jos etninę kultūrą, puoselėti savus papročius, tradicijas, nebijoti visur ir visada pasirodyti tikru tautos sūnumi, dukra - štai kur lietuvio didybė, būtina šiandieniame globaliniame pasaulyje, būsimoje Europos Sąjungos tautų bendrijoje. O mokytis to, tikro patriotizmo, tikros meilės savo Tėvynei, savo nenusakomas kančias iškentėjusiai Lietuvai pradėkime nuo šeimos, nuo mokyklos, nuo žiniasklaidos. Tik reikia, kad ir šeima, ir mokykla, ir dabartinė mūsų žiniasklaida pagaliau suvoktų, kad tikroji mūsų kultūra,- tai ne archaika, kad meilė Tėvynei - ne "idiotizmas", kad tai esminis žmogaus dvasinis lobis. Būkime, kaip yra mokęs Vydūnas "sau žmonėmis", tačiau ne egoistais, o tikros dvasinės didybės asmenybėmis. Tik tokie būdami būsime gerbiami pasaulio tautų bendrijoje.

Panaudota literatūra

1. Orintaitė P. Ką laumės lėmė. Vilnius, 1992. P.167, 164.

2. Račiūnaitė R. Moteris tradicinėje kaimo kultūroje. K., 2002. P. 79-

3. Beauvoir. S. Mitai // Feminizmo ekskursai: Moters samprata
   nuo Antikos iki postmodernizmo. Antologija. V., 1995. P. 286.

4. Dionizas Poška. Raštai. V., 1959. P. 87, 133.

5. Gadeikis L. Skomantas - lietuviška istorinė nuotykių literatūra jaunimui // Lietuvos aidai, 1995 06.00. Nr. 135. P. 14.

2003-07-22

Prof. Habil. Dr. Angelė Vyšniauskaitė