Pasirenkamieji kursai V-VIII, IX-X klasėms ir profilinio mokymo (-si) pasirenkamasis kursas XI-XII klasėms
Dalyko paskirtis
Lietuvos Respublikos etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymas Nr. VIII-1328, priimtas 1999 m. rugsėjo 21 d., apibūdina etninės kultūros esmę: "Etninė kultūra - visos tautos (etnoso) sukurta, iš kartos į kartą perduodama ir nuolat atnaujinama kultūros vertybių visuma, padedanti išlaikyti tautinį tapatumą bei savimonę ir etnografinių regionų savitumą" ("Valstybės žinios", 1999, Nr. 82, p. 5). Toks etninės kultūros interpretavimas reiškia, kad ji yra ne vien valstietijos, bet visų socialinių sluoksnių, visos tautos sukurta ir perduodama kitoms generacijoms kultūros vertybių visuma. Ne mažiau reikšmingas etninės kultūros požymis - jos gyvybingumas, nes ji nuolat atnaujinama. Ji ir dabar reiškiasi tam tikromis formomis, padeda išsaugoti tautinį identitetą, savimonę bei krašto regioninį savitumą. Įstatymu patvirtinamas etninės kultūros ugdomasis uždavinys: ugdyti brandžios tautinės savimonės asmenybę, integruojant ją į švietimo sistemą; nurodoma, kad švietimo institucijos "sukuria sąlygas etninės kultūros kursui bendrojo lavinimo mokyklose įvesti", "skatina įvairiapusę etninės kultūros veiklą papildomo ugdymo srityje" (ten pat, p. 8).
Etninės kultūros savitumą lemia gamtinės, istorinės, socialinės tautos susidarymo ir gyvavimo sąlygos, tautos charakterio ir antropologiniai ypatumai. Savo ruožtu etninė kultūra daro įtaką tautos gyvenimo būdui, etninės žmonių bendrijos tarpusavio santykiams, ryšiams su kitomis bendrijomis, gamta, žemiškuoju ir dangiškuoju pasauliu. Kiekvienos tautos dvasinės ir materialinės kultūros patirtis yra ir kiekvieno tautos nario asmenybės dalis. Nepaisyti savo etninės kultūros - vadinasi, prarasti tautinį tapatumą.
Etninę kultūrą (tradicinę tautos kultūrą) sudaro dvasinės ir materialinės kultūros vertybės, ją išreiškia kalba (tarmės), religija ir mitologija, tautosaka, liaudies šokiai, žaidimai, muzika, tautodailė, tradiciniai šeimos ir visuomenės bendrijos tarpusavio santykiai, tradicijos, papročiai, etika, estetika. Jai priklauso darbo ir kitokios veiklos įgūdžiai, sukauptos agrotechnikos, medicinos, pedagogikos, teisės, gyvulininkystės, astronomijos, meteorologijos ir kt. žinios, darbo įrankiai, drabužiai, maistas, architektūra, žmogaus rankomis suformuotas kraštovaizdis. Į etninės kultūros sąvoką įeina ir nauji reiškiniai, atitinkantys tradicinės kultūros dvasią ir neslopinantys tautinės savimonės.
Reformuoto ugdymo sociokultūriniai tikslai susiję su etninės kultūros ugdymu, kuris atitinka Lietuvos švietimo nacionalumo principą, apibūdinamą kaip įsipareigojimą Lietuvos kultūrai, rūpinimusi jos išsaugojimu ir istoriniu tęstinumu. Lietuvos mokyklos paskirtis - brandinti asmens tautinę ir pilietinę savimonę, demokratinio gyvenimo įgūdžius, kūrybingai puoselėti tautos kultūros tradicijas, skatinti vertybinių orientacijų ugdymąsi. Mokyklos veikla grindžiama supratimu, kad kiekvienas žmogus - ne tik gimtosios kultūros vartotojas, bet ir kūrėjas, atsakingas už tautos kultūros likimą. Moksleiviai skatinami pažinti savo ir kitų tautų kultūrą, suprasti ir įvertinti nacionalinių kultūrų sąveikos ir istorinės raidos dėsningumus, nes nė vienos tautos kultūra negali egzistuoti izoliuotai nuo kitų kultūrų. Mokykla sudaro galimybę Lietuvos tautinių mažumų moksleiviams įgyti savąja tautine kultūra grindžiamą bendrąjį išsilavinimą bei integruotis į Lietuvos kultūrą. Mokykla skatina ugdytinių etninę toleranciją, formuoja kritinį požiūrį į kultūrinį izoliuotumą, etnocentrizmą.
Per tradicinę kultūrą ugdomas moksleivių gebėjimas atsispirti tautinio identiteto niveliavimui, kosmopolitizmo idėjoms, šiuolaikinėms dehumanizuojančioms kultūros tendencijoms. Jaunuomenė mokoma jausti pusiausvyrą tarp kultūros tradicijų ir naujovių, teisingai vertinti modernius masinės kultūros reiškinius.
Daug svarbos ugdymo procese turi etninės ir bendrosios kultūros vertybinis kriterijus. Juo vadovaujantis formuojasi visuomenei naudingos vertybinės orientacijos, lemiančios asmenybės elgseną konkrečiose situacijose. Tai pirmiausia dorinės normos (sąžiningumas, darbštumas, pareigingumas, pagarba vyresniems, užuojauta ir pagalba silpnesniems), teisingumo, grožio, gėrio, gamtosaugos poreikiai. Vertybinės nuostatos, diegiamos mokykloje, turi padėti moksleiviams suvokti, kad jie yra svarbi visuomenės dalis ir kad savo elgesiu jie atsako už save ir kitus. Atsakomybės suvokimas ugdo mokinių pilietiškumą, demokratijos idealus.
Dalyko struktūra ir ryšiai su kitais dalykais
Etninės kultūros pagrindų specifika skiriasi nuo kitų mokykloje ugdomų dalykų. Šios kultūros pradmenis nuo mažų dienų vaikas įgyja šeimoje, gimtojoje aplinkoje, vaikų darželyje. Tolesnis etninės kultūros ugdymas vyksta integruojant ją į mokomuosius dalykus ir mokant jos pagrindų pasirenkamuosiuose kursuose.
Etninė kultūra tiesiogiai siejasi su gimtosios kalbos ugdymu ir literatūriniu lavinimu. Tautos kalba yra etninės kultūros pamatas, ji pasireiškia per įvairius tradicinės kultūros reiškinius, tarmes, papročius; literatūrinis lavinimas prasideda tautosakos pažinimu, jo plėtotė siejasi su etninės kultūros įtaka profesionaliajai kūrybai. Etninės kultūros ir gimtosios kalbos ugdymas turi bendrus tikslus: formuoti asmenybę, gebančią gimtąja kalba perimti kultūros paveldą, susivokti dabarties gyvenime, kurti tautos kultūrai svarbias vertybes, reikšti savosios egzistencijos prasmę.
Su etika ir religija etninę kultūrą sieja bendras tikslas - asmenybės dorinės kultūros pagrindų formavimas, perimant dorinę ir religinę liaudies patirtį bei vertybines nuostatas. Religinis ugdymas susijęs su liaudies pedagogika ir religinio vaikų auklėjimo patirtimi šeimoje. Dorinis ugdymas remiasi tradicinės dorinės elgsenos, dorinių normų, paprotinės teisės, tradicinės pasaulėjautos pažinimu; etninėje kultūroje slypi daug galimybių natūraliai siekti dvasinio ugdymo tikslų.
Istorija ir kiti socialiniai mokslai su tautos tradicine kultūra susiję keliais aspektais. Etninės kultūros pažinimas padeda geriau suprasti tautos socialinę ir kultūros istoriją, išsiugdyti meilę tėvynei, tautinį tapatumą, tautinę ir pilietinę savimonę. Kita vertus, istorija padeda atskleisti etninės kultūros kitimo tendencijas kaip Europos ir pasaulio tautų kultūros dalies istorinio sąlygotumo, kintamumo ir tęstinumo išraišką.
Geografijos dalykas skatina moksleivius ugdytis pagarbą savo ir kitų tautų tradicinei, materialinei ir dvasinei kultūrai, pažinti, suprasti ir perimti krašto tradicinės kultūros regioninius savitumus. Etninės kultūros integravimas padeda suvokti tautos tradicinę kultūrą kaip daugialytį, tautinių mažumų patirtimi praturtintą kultūrinį darinį, kuriam būdingas tolerantiškas santykis su kitų tautų kultūromis.
Gamtos mokslus su etnine kultūra sieja siekimas perteikti moksleiviams žinias apie žmogų ir pasaulį. Formuojant jų mokslinį pasaulėvaizdį ir pasaulėžiūrą, yra svarbi pažintis su žmogaus pasaulėvokos ir pasaulėžiūros raida, su žmogaus vietos visatoje tradiciniu suvokimu. Atsakomybės ir pagarbos gamtai ugdymas, ekologinis susipratimas siejasi su žmogaus ir gamtos vienovės pajauta etninėje kultūroje.
Tiksliuosius mokslus su etnine kultūra sieja gamtos dėsningumų pažinimo pradmenys, skaičiavimo sistemų kilmė, archaiškųjų kalendorinių matavimų patirtis, senosios astronominės žinios, liaudiškieji matai ir saikai, kaimo amatų technologinės paslaptys.
Glaudūs etninės kultūros ryšiai su meno dalykais padeda ugdyti jaunąją kartą, pažįstančią savo tautos tradicinį meną, įžvelgiančią tradicinės liaudies kūrybos unikalumą, autentiškumą, ir jos pagrindu ugdytis estetinę kultūrą. Tautos kultūrinis palikimas atskleidžiamas kaip ankstyvesnių kartų indėlis perimant ir plėtojant kultūros tradicijas. Skatinant moksleivio kūrybos galias, formuojasi asmenybė, gebanti rūpintis meninio palikimo išsaugojimu ir kūrybiška jo plėtote.
Darbinio ugdymo dalykai su etnine kultūra siejami supažindinant moksleivius su tradiciniais amatais, verslais, darbo įgūdžiais bei įrankiais. Pažintis su tautodaile padeda ugdyti estetinį daiktų aplinkos poreikį, liaudies pedagogikos patirtis daro įtaką įgyjant darbinius įgūdžius.
Kūno kultūra skatina pažinti tradicinį požiūrį į aktyvų poilsį, į kūno ir valios stiprinimą. Ugdymo tikslus atliepia liaudies žaidimai, šokiai, rateliai.
Etninės kultūros pagrindų, kaip pasirenkamųjų kursų, papildančių integruotą ugdymą, mokoma V-VIII ir IX-X klasėse. Profilinio mokymo XI-XII klasėse yra pasirenkamieji etninės kultūros pagrindų kursai: bendrasis - realinio (ir technologinio) profilio klasėms ir išplėstinis - humanitarinio (ir meninio) profilio klasėms.
Didaktinės nuostatos
Etninės kultūros pagrindų ugdymas glaudžiai susijęs su visu bendrojo lavinimo ugdymo turiniu. Perimant žinias teminės integracijos principu, etninei kultūrai tenka koordinacinis vaidmuo. Ugdymo metodų taikymas priklauso nuo moksleivių interesų, mokyklos vietos sąlygų, mokytojų kompetencijos. Viena iš svarbiausių sąlygų efektyviam etninės kultūros ugdymui yra tarpdalykiniai ryšiai, kurie padeda įtvirtinti žinias, susieti jas į prasmingą visumą, sudaro prielaidas suvokti etninę kultūrą kaip vientisą vertybių sistemą. Pradinėje ir pagrindinėje mokykloje ugdymas vyksta integravimo būdu per dalykinę sistemą, papildant etinės kultūros temomis įvairių bendrojo lavinimo dalykų turinį, o nuo V klasės ir kaip pasirenkamasis kursas (vadovaujantis Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtintu mokymo planu). Ugdymo procese pereinant nuo paprastesnio prie sudėtingesnio ugdymo turinio formuojasi žinios, gebėjimai, įgūdžiai. Pamažu moksleivių klausimus kas? kur? kada? keičia klausimai kaip? kodėl? Integruoto ugdymo efektyvumui daug reikšmės turi turinio perteikimo koncentriškumas. Tai reiškia, kad aktualios ir reikšmingos temos aptariamos ne vieną kartą, kad grįžtant prie jų turinys gilinamas ir praplečiamas. Numatę konkrečius ugdomuosius tikslus, mokytojai vadovaujasi bendrojo lavinimo mokyklos bendrosiomis programomis bei integruojančiomis etninės kultūros ugdymo programomis (žr. "Etninė kultūra: vidurinės bendrojo lavinimo mokyklos programos", V.: Leidybos centras, 1993).
Tradicinė tautos kultūra, kaip vertybių sistema, nėra statiška. Ji siejama su šiuolaikine kultūra, jos raidos ypatumais. Mokykloje ugdomi gebėjimai jausti pusiausvyrą tarp tradicijų ir naujovių, poreikiai puoselėti jų darną, tautinį ir kultūrinį tapatumą. Ne mažiau svarbi nuostata - ugdyti moksleivių saviraišką, praktiškai formuoti etninės kultūros tęstinumo gebėjimus bei įgūdžius.
Etninei kultūrai gali būti naudojami aktyvūs mokymosi ir veiklinimo metodai. Vienas efektyvių veiklinimo būdų yra bendrų užduočių su kitų dalykų mokytojais parengimas ir įgyvendinimas. Tokios užduotys orientuojamos į nepamokinę veiklą. Svarbiu etninės kultūros ugdymo būdu reikia laikyti mokyklinę kraštotyrą, kurios tyrimo objektas - gimtosios aplinkos etninė kultūra. Stebėdami, fiksuodami, saugodami savo aplinkos kultūros paveldo, krašto etnines tradicijas, moksleiviai mokosi jas vertinti, jausti atsakomybę už jų likimą, puoselėjimą ir tąsą.
Vadovaujantis veiklinimo metodu, sudaromos įvairių klasės ar grupės užduočių situacijos bei projektai: pažintinės, teminės ekskursijos, tautosakos, tarmės ypatumų, etnografinės medžiagos rinkimas ir tvarkymas, kultūros paminklų tvarkymo talkos, taip pat susitikimai su liaudies meistrais, dainininkais, tautodailininkais, šeimų vakaronės, tradiciniai mokyklos renginiai, kalendorinės šventės ir kt.
Etninės kultūros ugdymo praktiniai įgūdžiai įgyjami per įvairią mokinių saviraišką: būrelių, klubų veiklą, švenčių organizavimo praktiką, dalyvavimą kraštotyros, tautosakos, etnografinėse, kalbinėse ekspedicijose, seminaruose, etninės kultūros stovyklose ir pan. Etninės kultūros ugdymas nepamokinėje veikloje vyksta bendradarbiaujant su etninės kultūros centrais. Nemažai gali padėti muziejų (kraštotyros, istorijos, dailės ir kt.) ekspozicijos bei parodos. Jas lankyti reikia reguliariai, derinant su muziejais teminių parodų planus, diferencijuojant moksleivių grupes pagal amžių, interesus, mokomojo dalyko tematiką.
Kultūros įstaigų indėlis į moksleivių saviraišką susijęs su folklorinių, etnografinių ir kitų liaudies meno kolektyvų koncentrinėmis programomis, tautodailės parodomis, skirtomis mokykloms bei moksleivių dalyvavimu tokių kolektyvų veikloje. Ugdymui nemažiau svarbios ir masinės komunikacijos priemonės - spauda, radijas, televizijos laidos, skirtos etninės kultūros savišvietai.
Integruotos etninės kultūros ugdymas, jos pagrindų kaip pasirenkamo dalyko mokymas, moksleivių nepamokinė veikla, praktinių užduočių vykdymas skatina ugdytinius pažinti, vertinti, saugoti etninės kultūros reiškinius, žadina jų gebėjimus, formuoja savarankiškos veiklos įgūdžius.
Atsižvelgiant į moksleivių amžių, išsilavinimą, poreikius, mokyklos sociokultūrinę aplinką, etninės kultūros pagrindų mokymas vidurinėje bendrojo lavinimo mokykloje galėtų vykti keturiais koncentrais: pirmasis - I-IV klasėse, antrasis - V-VIII klasėse, trečiasis -IX-X klasėse, ketvirtasis - XI-XII klasėse. Koncentriškumo metodas padėtų įgyvendinti etninės kultūros ugdymo tikslą: formuoti moksleivių tautinę ir pilietinę savimonę. Siekiant etninės kultūros ugdymo tęstinumo, turinio gilinimo ir plėtros mokytojams siūloma vadovautis kognityviniu (pažintiniu) principu: gimtinės pažinimas - krašto pažinimas - tėvynės pažinimas - tautiškumo ir pilietiškumo suvokimas.
Toliau pateikta bendrojo lavinimo vidurinės mokyklos etninės kultūros pagrindų mokymo programa sudaryta vadovaujantis įvardintais keturiais koncentrais. Reikia manyti, kad ji bus naudinga mokytojams rengiant individualiąsias mokymo programas.
I-IV KLASĖS
Integruotas kursas. Pirmasis mokymo koncentras
Pradinių klasių bendrame ugdymo turinyje etninė kultūra integruojama per gimtinės pažinimą, kuriame kartu su mokykla svarbų vaidmenį atlieka šeima. Šeimoje vaikas išmoksta kalbėti gimtąja kalba, iš tėvų sužino savo šeimos kilmę, jos tradicijas, pradeda suvokti savo tautinę priklausomybę, per šeimą pradeda pažinti savo tautos kultūros ir bendrąsias žmogaus vertybes. Vaikui šeimos samprata neatsiejama nuo gimtinės - vietos, iš kurios jis save kildina, kurioje formuojasi ir įsišaknija jo aš" santykyje su bendruomeniniu tapatumu. Taigi vaiko ryšys su gimtine reiškia ne tik gimtuosius namus ir jo aplinką, bet ir santykius su šios aplinkos žmonėmis - tėvais, artimaisiais, kaimynais, draugais. Tuo grindžiamas vaiko pirminis nesąmoningas gimtinės pažinimas - gimtinės pajauta, kurią mokykla gilina ir plečia. Be to, per moksleivį mokykla gali daryti poveikį šeimai, praradusiai etnines šaknis, tradicijas, ieškoti būdų, kaip atstatyti pažeistą šeimos ir tautos ryšį (vadovaujantis principu "tvirta šeima - tvirta visuomenė").
Ugdymo procese plečiasi istorinio, gamtinio, kultūrinio gimtinės pažinimo ribos, apimdamos vis platesnį arealą - tėviškę, gimtąjį kraštą, tėvynę. Ugdoma meilė ir pagarba savo gimtinei, perauganti į meilę tėvynei, jos kultūrai, tradicijoms, žadina vaikų patriotinius jausmus, kurie tolesnėse ugdymo pakopose padeda išsiugdyti etninės ir pilietinės savimonės pradmenis.
Taikydami įvairius gimtinės pažinimo būdus, integruodami etninę kultūrą į mokomuosius dalykus, ugdydami ją papildomomis pamokomis, nepamokine veikla, mokytojai moko vaikus gimtosios kalbos, priartina juos prie tautinės kultūros vertybių: supažindina su liaudies kūryba, tradicijomis, papročiais ir jais remdamiesi skatina vaikų kūrybinę saviraišką. Pažintis su gimtine padeda ugdyti vaikų dorinį elgesį, meilę ir prieraišumą tėviškei, pagarbą gamtai, norą ją globoti, pajausti gamtos ir žmogaus sukurtą grožį. Tai visuminio etninės kultūros ugdymo pradžiamokslis.
Pradinių klasių moksleivių integruotam etninės kultūros ugdymui išleista nemažai mokomosios ir metodinės medžiagos. Todėl pateikiame tik dalį rekomenduojamos literatūros:
Almonaitienė J. Švenčių ratas. - Vilnius, 1998.
Bareikytė A. Metų knygelė: tautosakos pradžiamokslis. - Vilnius, 1997.
Čir vir vir pavasaris: smulkioji lietuvių tautosaka. Paruošė K. Grigas. - Vilnius, 1997.
Ein saulelė aplink dangų. - Vilnius, 1989.
Grabauskienė A. Gerumo mokyklėlė. - Vilnius, 1996.
Jokimaitienė P. Lietuvių liaudies vaikų dainos. - Vilnius, 1970.
Klimka L., Kazlauskas R., Lazdauskaitė Ž. Po tėviškės dangum. - Vilnius, 1997.
Lietuvių folkloro chrestomatija. - Vilnius, 1996.
Lietuvių liaudies rateliai, žaidimai, šokiai. Sudarė A. Kirvaitienė. - Kaunas, 1992.
Saulės kelias. Sudarė V. Gražienė. - Kaunas, 1994.
Senovinis kalendorius. Sudarė G. Germanienė. - Vilnius, 1997.
Tamošiūnienė A. Kalendorinės šventės. - Klaipėda, 1998.
Vaikai ir liaudies kūryba. Sudarė J. Kudirka. - Vilnius, 1989.
V-VIII KLASĖS
Pasirenkamasis kursas. Antrasis mokymo koncentras
Tikslai ir uždaviniai
Skatinti pažinti gimtojo krašto tradicinę kultūrą;
padėti suvokti savojo regiono gamtinės, geografinės aplinkos ir istorinės raidos ryšį su etnine kultūra;
skatinti suvokti žmogaus tradicinį ryšį su gamta, ugdyti gamtosaugos poreikį;
mokyti pažinti tradicinės materialinės ir dvasinės kultūros reiškinius;
ugdyti pagarbą etninės kultūros tradicijoms ir poreikį jas tęsti;
sužadinti norą pažinti kitų tautų etninę kultūrą, ugdyti pagarbą jos apraiškoms gimtajame krašte;
mokyti rinkti, fiksuoti, tvarkyti ir saugoti etninės kultūros reiškinius, skatinti kultūros paminklų globą.
Turinys
Etninės kultūros samprata. Gimtojo krašto etninės kultūros objektai ir reiškiniai.
Gyvenamosios vietos kraštovaizdis, jos geografinė padėtis. Gimtojo kaimo (miestelio, mikrorajono, gatvės) gamtinė aplinka ir istorinė kilmė. Vietovardžiai. Archeologijos, istorijos, architektūros paminklai. Etninis kraštovaizdis. Tradicinės sodybos, jų augmenija, pastatai, atskirų sodybos dalių tradicinė paskirtis. Seniausi medžiai. Vandens telkiniai, vandenvardžiai. Atskirų gamtos objektų (kalvos, pievos, akmens, miškelio) vardai, jų kilmės aiškinimas. Žmogaus tradicinio ryšio su gamta suvokimas.
Šeimos, giminės, gyvenamosios vietos, bendruomenės kilmės paieškos. Pažintis su savo šeimos, giminės istorija, giminystės ryšiai, tradiciniai tarpusavio santykiai, papročiai. Susipažįstama su savojo kaimo (miestelio, parapijos, mikrorajono), išnykusių kaimų istorija, savos mokyklos istorija. Vyresniųjų atsiminimai apie krašto praeitį ir jo žmones.
Vietinių liaudies kultūros puoselėtojų (pasakorių, dainininkų, muzikantų, dievdirbių, amatininkų) kūrybinės biografijos. Pažintis su tradiciniais amatais, verslais, darbo įrankiais, gaminiais. Tradicinio liaudies meno apraiškų, gimtosios aplinkos kalbos ypatumų, tautosakos kūrinių pažinimas. Regioninių šeimos ir bendruomenės tradicijų įsisavinimas.
Mokyklinės kraštotyros samprata, tyrimo objektai. Gimtosios aplinkos fiksavimas (piešimas, anketavimas, aprašymas). Garso įrašai, fotografavimas. Eksponatų rinkimas, metrika.
Rekomenduojama literatūra:
Butkevičius I. Lietuvių valstiečių gyvenvietės ir sodybos // Iš lietuvių kultūros istorijos. - T. VI. - Vilnius, 1971.
Čepienė I., Seliukaitė I .Mokyklinė kraštotyra. - Vilnius, 1996.
Čepienė I. Etninė kultūra mokykloje. - Vilnius, 1997.
Čepienė I. Etninė kultūra ir ekologija. - Kaunas, 1999.
Dundulienė P. Lietuvos etnologija. - Vilnius, 1991.
Dundulienė P. Duona lietuvių buityje ir papročiuose. - Kaunas, 1989.
Galaunė P. Lietuvių liaudies menas. - Vilnius, 1988.
Lietuvių etnografijos bruožai. Red. A. Vyšniauskaitė. - Vilnius, 1964.
Katkus M. Raštai. - Vilnius, 1965.
Remecas E. Šeimos istorija mokykloje. - Vilnius, 1998.
Sauka L. Lietuvių tautosaka. - Kaunas, 1998.
Šimkūnaitė E. Girios medeliai, žali - aliuonėliai. - Vilnius, 1991.
Vaikai ir liaudies kūryba. Sudarė J. Kudirka. - Vilnius, 1989.
Vyšniauskaitė A. Lietuvio namai. - Vilnius, 1999.
IX-X KLASĖS
Pasirenkamasis kursas. Trečiasis mokymo koncentras
Tikslai ir uždaviniai
Skatinti sieti tėvynės, jos etnografinių regionų istorinį likimą, gamtines, geografines ypatybes su tautos tradicinės kultūros savitumais;
skatinti suvokti etninių tradicijų sąsajas su šeimos ir visuomenės gyvenimu;
padėti suprasti gamtos cikliškumo ryšį su kalendorinėmis šventėmis, žmogaus gyvenimo etapų ryšį su šeimos tradicijomis;
ugdyti etninės kultūros kaip išliekančių tautos vertybių suvokimą, jų pagrindu ugdyti asmenybės vertybines orientacijas;
atskleisti etninės kultūros tęstinumo poreikį, jos įtaką šiuolaikinei kultūrai;
skatinti kūrybiškai plėtoti liaudies tradicijas;
ugdyti gebėjimą atskleisti savosios etninės kultūros savitumą ir sąsajas su kitų šalių kultūromis.
Turinys
Apeigų, tradicijų bei papročių samprata. Ciklinis laiko supratimas, agrarinių švenčių ryšys su gamtos ciklais. Kalendorinių švenčių raidos ypatumai. Kalendorinių švenčių ryšys su liaudies menu, kalendorinė tautosaka. Gyvenamosios vietos regioniniai kalendorinių švenčių ypatumai. Tautos šventės, jų kilmė, paralelės su kitų tautų tradicinėmis šventėmis.
Religinio, dorovinio, darbinio vaikų auklėjimo šeimoje tradicijos. Tradicinė lietuvių šeimos šventė - Kūčios, jos kilmė, apeiginiai papročiai. Vestuvių tradicijos, simbolika, tautosaka. Tradicijos, susijusios su vaiko gimimu. Krikštynų tradicijos, simbolika. Šermenų ir laidojimo apeiginiai papročiai. Vėlinių tradicijos. Religinių švenčių (Kalėdų, Velykų, atlaidų ir kt.) tradicijos šeimoje, bendruomenėje.
Sociokultūrinių pokyčių įtaka etninėms tradicijoms, jų tęstinumo poreikis ir galimybės. Etninės kultūros dvasinių vertybių aktualizavimas šiuolaikinėje visuomenėje.
Lietuvių ir tautinių mažumų kultūrų sąveika. Lietuvos, kaimyninių ir kitų Europos kraštų etninių kultūrų skirtumai ir bendrybės.
Rekomenduojama literatūra:
Balys J. Lietuvių kalendorinės šventės. - Vilnius, 1993.
Brazytė-Bindokienė D. Lietuvių papročiai ir tradicijos išeivijoje. -Čikaga, 1989.
Butkus A. Mūsų broliai latviai. - Vilnius, 1990.
Čepienė I. Etninė kultūra mokykloje. - Vilnius, 1997.
Dundulienė P. Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai, apeigos. - Vilnius, 1991.
Dundulienė P. Senieji lietuvių šeimos papročiai. - Vilnius, 1999.
Greimas A. J., Žukas S. Lietuva Pabaltijy. Istorijos ir kultūros bruožai. - Vilnius, 1993.
Klimka L. Senolių kalendorius. - Kaunas, 1996.
Kudirka J. Vėlinės. - Vilnius, 1991.
Kudirka J. Užgavėnės. - Vilnius, 1992.
Kudirka J. Velykų šventės. - Vilnius, 1992.
Kudirka J. Lietuviškos Kūčios ir Kalėdos. - Vilnius, 1993.
Vyšniauskaitė A. Mūsų metai ir šventės. - Kaunas, 1993.
Vyšniauskaitė A., Kalnius P., Paukštytė R. Lietuvių šeima ir papročiai. - Vilnius, 1995.
XI-XII KLASĖS
Pasirenkamasis kursas. Ketvirtasis mokymo koncentras
Tikslai ir uždaviniai
Viduriniųjų bendrojo lavinimo mokyklų XI-XII klasėse ir gimnazijų baigiamosiose klasėse įgyvendinamas profilinis mokymas, kuris turėtų suteikti kiekvienam moksleiviui galimybę rinktis ugdymosi kelią, atitinkantį jo polinkius, siekius, gabumus. Todėl numatomas etninės kultūros mokymas pasirenkamuosiuose kursuose, atitinkamai moksleivių pasirinktam profiliui: realinio (ir technologinio) profilio klasėse - pasirenkamajame bendrajame kurse, humanitarinio (ir meninio) profilio klasėse pasirenkamajame-išplėstiniame kurse. Abiem atvejais etninės kultūros ugdymo tikslas yra tapatus: daryti poveikį moksleivių tautinės ir pilietinės savimonės formavimuisi, grindžiamu individo tautinio identiteto ir piliečio tapsmo suvokimu.
Išplėstiniame kurse plečiami ugdymo uždaviniai, gilinamas turinys, taikomi įvairesni ugdymo būdai. Paminėtini bendrieji ugdymo uždaviniai:
susipažinti su savosios tautos gyvensenos ir kultūros raidos ypatumais;
ugdytis atsakomybę už tradicinės kultūros likimą;
formuoti savarankišką požiūrį į etninės kultūros gyvybingumą ir jos kūrybinį tęstinumą;
tautinį tapatumą laiduojančių vertybių pagrindu ugdytis šiuolaikinei visuomenei reikšmingas vertybines nuostatas;
gebėti vertinti kiekvienos tautos indėlį į pasaulinės kultūros raidą, suvokti tarpkultūrinių ryšių plėtros poreikį šiuolaikinėje civilizacijoje;
gebėti atsispirti etnocentrizmo ir kosmopolitizmo idėjoms, išsiugdyti toleranciją ir pagarbą kitoms kultūroms;
gebėti atskleisti tautinės ir pilietinės savimonės ugdymosi reikšmę Lietuvai integruojantis į Europos bendriją.
Turinys
Tautinės ir pilietinės savimonės samprata. Tautos kultūros svarba tautinio tapatumo išsaugojimui.
Etninė kultūra kaip tautos kultūrinio patyrimo kaupimo sritis ir kaip orientacinė vertybinė sistema. Šiuolaikinės etninės kultūros integravimas. Jos santykis su profesionaliąja kultūra.
Lietuvių etnogenezė, lietuvių etninės kultūros raidos svarbiausieji etapai.
Senovės lietuvių pasaulėjautos ypatumai (pasaulėkūros, pasaulio sandaros aiškinimas, žmogaus santykis su gamta). Lietuvių feodalinės visuomenės etninės kultūros savitumai. Senojo baltų tikėjimo ir krikščionybės sandūros poveikis lietuvių tautos kultūros raidai. Etninės kultūros tradicijos XIX a. ir XX a. pradžioje. Etninės kultūros įtaka lietuvių tautiniam sąmonėjimui, nacionalinei kovai už tautos valstybingumą. Lietuvių etninės kultūros savitumai ir bendrybės Europos tautų kultūros kontekste.
Vakarų kultūrinės antropologijos vyraujančios tendencijos. Etnocentrizmo ir kosmopolitizmo idėjų priešprieša šiuolaikinėje civilizacijoje. Negatyvi civilizacijos įtaka tautų tradicinės kultūros raidai. Šiuolaikinės Vakarų masinės kultūros apraiškos Lietuvoje.
Tradicinės kultūros vertybių globos, panaudojimo ir tęstinumo perspektyvos. Lietuvos Respublikos etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymas, UNESCO rekomendacijos tradicinės kultūros reiškinių rinkimui, saugojimui ir panaudojimui.
Rekomenduojama literatūra:
Aramavičiūtė V. Ugdymo samprata. - Vilnius, 1998.
Čepienė I. Lietuvių etninės kultūros istorija [mokomoji priemonė]. - Kaunas, 1995.
Gendrolis E. Kultūros ištakos. - Vilnius, 1994.
Gimbutienė M. Baltai priešistoriniais laikais. - Vilnius, 1985.
Girininkas A., Lukoševičius O. Lietuvos priešistorė. Materialinės ir dvasinės kultūros raida. - Vilnius, 1997.
Girnius J. Tauta ir kultūra // Girnius J. Rinktiniai raštai. T. III. - Vilnius, 1995.
Grigas R. Tautos likimas. - Vilnius, 1995.
Jovaiša L. Auklėjimas tautai ir visuomenei // Jovaiša L. Hodegetika. Auklėjimo mokslas. - Vilnius, 1995.
Kavolis V. Kultūros dirbtuvė. - Vilnius, 1996.
Kuzmickas B., Asta L. Šiuolaikinė lietuvių tautinė savimonė. - Vilnius, 1996.
Krivickas V. Tautiškumas vakar ir šiandien // Metmenų laisvieji skaitymai. - Vilnius, 1993.
Lietuvių etnogenezė ir tautinė savimonė [mokomoji priemonė]. - Vilnius, 1998.
Maceina A. Tautinis auklėjimas. - Kaunas, 1991.
Marvin H. Kultūrinė antropologija. - Vilnius, 1998.
Pikūnas J. Asmenybės vystymasis. - Kaunas, 1994.
Rimantienė R. Lietuva iki Kristaus. - Vilnius, 1995.
Šalkauskis S. Tautinis auklėjimas // Šalkauskis S. Pedagoginiai raštai. - Kaunas, 1991.
Tautinis mentalitetas. Istoriosofiniai apmąstymai. - Vilnius, 1989. 14
Terence H. McLaughlin. Šiuolaikinė ugdymo filosofija: demokratiškumas, vertybės, įvairovė. - Kaunas, 1997.
UNESCO rekomendacijois, kaip išsaugoti tradicinę kultūrą ir folklorą // Tautosakos darbai. T. I (VIII). - Vilnius, 1992.
Programą parengė
Pedagogikos instituto vyriausioji mokslinė bendradarbė Irena Čepienė
