Archeologai
yra nustatę, kad archeologinės kultūros ir gentys formavosi veikiamos natūralių
gamtinių sąlygų. Didelės reikšmės turėjo dirvožemiai, upių tinklas, miškai
ir geologinė žemės sandara tektoniniai žemės plutos lūžiai. Taigi
etninis žemėlapis formavosi diktuojamas gamtos, o ne žmogaus užgaidų. Vėlesni
su žmogaus valia ar istoriniais įvykiais susiję ribų pakeitimai tik sudarydavo
naujus etnoso variantus, bet pilnai ištrinti senojo etninio pagrindo nesugebėdavo.
Todėl laikui bėgant etninis Lietuvos žemėlapis labai kito ir sudėtingėjo. Ypač
tai juntama studijuojant šių dienų tarmių žemėlapius.
Akmens
amžiaus kultūrų ribos šiandieniniam etniniam žemėlapiui didesnės reikšmės neturėjo.
Neolito pabaigos ir žalvario amžiaus archeologinių kultūrų žamėlapis tik formavo
stambesnius baltų visuomenės skilimus. Tada galime ieškoti rytų ir vakarų baltų
išsiskyrimo pradžios. Gentinė struktūra formavosi vėliau I m. e. tūkstantmetyje.
I tūkstantmečio
pradžioje gentys išsiskyrė vakarų baltų areale (Prūsijoje ir Lietuvos pajūryje,
o I tūkstantmečio viduryje ir rytų Lietuvoje. Formuojantis Lietuvos valstybei,
į jos sudėtį įėjo devynios baltų gentys ar jų teritorijų dalys. Tai lietuviai
aukštaičiai, gyvenę centrinėje Lietuvoje prie Nemuno, žemaičiai, lamatiečiai,
dalis kuršių, žiemgalių, sėlių, skalvių, sūduvių, arba jotvingių. Genčių ribos
buvo gana pastovios ir, kai kurių tyrinėtojų nuomone, net sakralizuotos, tai
yra neliečiamos. Tarp kai kurių giminiškų genčių ribos yra sunkiai nustatomos.
Pavyzdžiui, sunku nustatyti ribą tarp žemaičių ir žiemgalių, tarp jotvingių
ir lietuvių.
Kuriantis
Lietuvos valstybei, buvo atlikta dirbtinė žemių valdymo reforma. Senoji gentinė
struktūra trukdė vienyti valstybę, todėl buvo sudaryti nauji administraciniai
vienetai žemės bei valsčiai. Jiems valdyti paskirti vietininkai. Žemių ribos
iš esmės atitiko senąją gentinę struktūrą, tik tai buvo gerokai mažesni vienetai.
Vienos genties teritorija neretai buvo padalinama į keletą žemių. Sudarant valstybines
žemes, buvo išskirtos ir visai naujos tarp genčių buvusios teritorijos. Pavyzdžiui,
buvo išskirta Karšuvos žemė, kurioje nebuvo gyventojų. Tai anksčiau buvusi tarpgentinė
dykra.
Susikūrus
valstybei, senoji gyventojų savimonė išliko gana ilgai. Tai jaučiama išskiriant
tarmes. Ypač gajus pasirodė žemaičių etnosas. Tačiau kai kurios gentys prisišliejo
prie joms giminingų ir išnyko. Taip prie žemaičių prisišliejo žiemgaliai ir
kuršiai, jotvingiai susiliejo su lietuviais. Todėl šiandien sutiksime tik labai
mažai žmonių, save tapatinančių su žiemgaliais ar kuršiais. Lamatiečiai visiškai
pranyko. Kai kurios pranykusios gentys, veikiamos kaimynų, buvo asimiliuotos
kelių genčių. Pavyzdžiui, žiemgalių dalis susiliejo su žemaičiais, o dalis teritorijos
prisišliejo prie lietuvių, dabar vadinamų aukštaičiais.
Šiandien
vykdant savivaldos reformą reikėtų atsižvelgti į senąjį etninį susiskirstymą,
tačiau tai padaryti labai sunku. Tai sąlygoja vėlesnių laikotarpių etniniai
dariniai. Pavyzdžiui, bendroje Lenkijos-Lietuvos valstybėje, vykstant asimiliacijai,
susidarė Lietuvai svetimas slaviškas tuteišų etnosas, kuris, tarpukario laikotarpiu
Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą, dar labiau sustiprėjo ir sulenkėjo. Dabar
šie gyventojai priskiria save lenkams arba baltarusiams. Mažajai Lietuvai patekus
į Prūsijos valstybės sudėtį, buvo vykdoma vokietinimo politika. Į Klaipėdos
kraštą atsikėlė daug vokiečių, vietos gyventojai kultūrine prasme labai atitolo
nuo Lietuvos. Tokie dariniai nėra savaiminiai ir todėl vykdant reformą jiems
neturėtų būti skirta daugiau dėmesio. Nemaža dalis Mažosios Lietuvos gyventojų
atsilaikė prieš vokietinimo politiką, išlaikė lietuviškumą, padėjo Didžiajai
Lietuvai, puoselėjo kultūrą bei vėliau, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, išreiškė
norą susijungti su ja.
Svarstymui
pateikti du regioninio savivaldos suskirstymo variantai. Vienas jų, paruoštas
Pauliaus Kavaliausko, labiau atitinka politinius, bet ne etninius procesus,
vykusius baltų gentyse. Toks suskirstymas ateityje tik skaldytų Lietuvos valstybės
visuomenę. Be to, išskirti regionai yra labai nevienodo dydžio ir tai sunkintų
lėšų paskirstymą, tolygų regionų ekonomikos vystymąsi.
Antrasis
variantas tobulesnis. Čia išskirti keturi beveik vienodo dydžio regionai labiau
atitinka etninę baltų genčių raidą. Regionai pavadinti senųjų baltų genčių vardais:
Žemaitija, Aukštaitija, Dainava. Tik Suvalkija neatitinka šio principo. Reikėtų
vadinti Sūduva. Į Žemaitijos regioną pilnai įeina buvusios žemaičių, kuršių,
skalvių ir dalis žiemgalių genčių teritorijos. Regionų ribos artimos senajam
gentiniam suskirstymui. Gal tik Joniškio savivaldybę reikėtų skirti prie Aukštaitijos,
kadangi vietiniai gyventojai labiau linkę save skirti aukštaičiams, o ne žemaičiams.
Aukštaitijos regionas atitiktų sėlių, Lietuvos siaurąja prasme ir Nalšios ribas.
Gal tik Kėdainių savivaldybę geriau būtų skirti Suvalkijos regionui, kadangi
Nevėžio žemuma visada buvo susijusi su Panemunės gyventojais veliuoniškiais.
Senovėje tai buvo atskira gentis, nesusijusi su sūduviais. Bet kovų su kryžiuočiais
metu Panemunė tapo aršių kovų arena, ir vietos gyventojai turėjo trauktis į
Lietuvą, todėl persimaišę asimiliavosi, tapo lietuviais. Archeologai linkę manyti,
kad Panemunėje archeologiniais laikais gyveno aukštaičiai, kurių vardą vėlesniais
laikais perėmė rytų Lietuvos gyventojai (Lietuvių etnogenezė. V., 1987, p.
137). Dainavos regionas atitiktų jotvingiško palikimo arealą.
Taigi
sprendžiant Lietuvos savivaldos regionavimo problemas pagrindu reikėtų imti
V. Čapliko pateiktą projektą. Jis geriau atitinka buvusią gentinę baltų struktūrą.
Tačiau jį dar reiktų nežymiai pakoreguoti. Reikėtų pagalvoti ir dėl regionų
pavadinimų.
Archeologas, Vilniaus universiteto doc. dr. Valdemaras Šimėnas
|