Svarbu,
kad naujasis Lietuvos administracinis skirstymas remtųsi istoriškai
susiklosčiusiu etnokultūriniu krašto susisluoksniavimu, bent su juo
nesikirstų. Etnokultūriniai regionai daugeliu atvejų sutampa su tarmių
plotais, o tai padės išvesti tikslias tų regionų (didžiųjų ar mažesnių,
nežiūrint kaip jie bus pavadinti) ribas, nes etnokultūros ribos yra
neryškios, o tarmių ribas galima labai tiksliai išvesti. Šiuo atveju
kalbininkų-dialektologų talka bus būtina.
Pabrėžtina, kad etnokultūrinis krašto skirstymo modelis turi tą didelį
privalumą, kad jo laikosi daugelis Europos Sąjungos šalių. Mums nereikėtų
nuo jų išsiskirti savo kitokiais, prasimanytais administracinio padalinimo
modeliais.
Apibrėžiant būsimų apskričių (ar kaip kitaip juos pavadinsime)
administracijos funkcijas, būtinai reikia palikti iki šiol buvusią
nuostatą, kad rajono savivaldybei nevykdant ar silpnai vykdant šalies
švietimo politiką, apskrities administracijai paliekama teisė pačiai
steigti ir išlaikyti mokyklas. Ši nuostata būtina pietryčių Lietuvai.
Kitiems šalies regionams ji neaktuali. Ten rajonų savivaldybės vykdo
švietimo politikos įgyvendinimą ir ši nuostata nebuvo ir nebus
panaudojama. Tačiau ji turi likti kaip taikoma visai Lietuvai dėl
politinių sumetimų, kitaip Lietuvos priešai ja pasinaudos antilietuviškai
propagandai.
Akad.
Zigmas Zinkevičius
2001-02-09
|