Etninės kultūros teisės pagrindai 

Etninės kultūros globos tarybos ekspertai Tarybos švietimo ir mokslo komisijos išplėstiniame posėdyje, įvykusiame 2001 m. vasario 12 d., apsvarstė Vyriausybės parengtą projektą "Dėl būtinų veiksmų, siekiant efektyvinti šalies mokslo ir pedagoginio potencialo panaudojimą šalies poreikiams tenkinti", kuriame numatyta Lietuvių kalbos institutą, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutą, Lietuvos istorijos institutą, Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutą bei Kultūros ir meno institutą reorganizuoti: 1) prijungiant prie aukštųjų mokyklų arba 2) juos sujungiant į vieną- Lituanistinių tyrinėjimų centrą.

Tarybos ekspertai vieningai nepritarė minėtam projektui dėl tokių priežasčių:

1. Abi pasiūlytos minėtų institutų reorganizacijos alternatyvos nėra racionaliems, tvirtai motyvuotos bei optimalios "siekiant efektyvinti šalies mokslinio ir pedagoginio potencialo panaudojimą";

2. Minėtų institutų mokslinė veikla nėra orientuota vien į aukštųjų mokyklų poreikius. Juose atliekami fundamentalūs lietuvių etninės kultūros tyrinėjimai (sudaromi žodynai, katalogai, šaltinių sąvadai, rinkiniai, enciklopedijos, leidžiami tęstiniai leidiniai ir pan.), ypač reikšmingi nacionalinei kultūrai ir mokslui. Šios institucijos yra neabejotini lietuvių kultūros tyrinėjimo centrai. Humanitarinio profilio institutuose sukaupti didžiuliai archyvai, reikšmingi ne tik Lietuvai, bet ir Europai. Minėtų mokslinių institutų specifiką atitinkantys padaliniai aukštosiose mokyklose yra maži arba jų iš viso nėra. Aukštosioms mokykloms mokslo institutai kaip pagalbiniai priedai prie studijų proceso nėra reikalingi. Dabartiniai mokslo institutų ryšiai su aukštosiomis mokyklomis yra pakankamai glaudūs ir nuolatos plėtojami. Kaip rodo Lietuvos ir užsienio šalių mokslo institucijų patirtis pats optimaliausias būdas dalyvauti studijų procese yra pasirašant bendradarbiavimo sutartis su aukštosiomis mokyklomis.

3.  Minėtų mokslo institutų centralizavimas, išsaugant dabartinį mokslinį potencialą, finansinės naudos neduotų, nes dabartiniu sudėtingu ekonominiu laikotarpiu kaip tik mažos institucijos turi realesnes galimybes efektyviau dirbti. Minėtieji moksliniai institutai, ypač humanitarinės krypties, per daugelį dešimtmečių suformavo optimalią savo struktūrą ir įrodė darbo efektyvumą. Tarybiniu laikotarpiu jie neturėjo valstybinės paramos. Net ir tokiomis sąlygomis padaryta labai daug. Vis dėlto dar tenka konstatuoti nacionalinės kultūros tyrinėjimų atsilikimą, lyginant su kitomis Europos tautomis. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, teisiniais aktais buvo nustatytas lietuvių kalbos ir lietuvių kultūros fundamentinių tyrimų prioritetas (LR Mokslo ir studijų įstatymo 22 str.), humanitarinių mokslų prioritetus taip pat propaguoja tarptautinės organizacijos (UNESCO). Tad reikėtų kaip tik stiprinti minėtų mokslo institucijų savarankiškumą, netrukdyti joms efektyviai dirbti bei įgyvendinti įstatymu nustatytą prioritetą bei nemažinti jų finansavimo.