ŽEMAITIJOS IR KLAIPĖDOS KRAŠTO DVARŲ BRUOŽAI. Turinys>>>
Dr. Algirdas Girininkas
Klaipėdos universitetas
Šio straipsnio objektas Lietuvos dvarininkija XX a. pradžioje, jos požiūris į lietuvių tautinės sąmonės kaitą. Tikslas parodyti Lietuvos dvarininkijos tautinio sąmoningumo kaitos raidą, nagrinėjant atskirų dvarininkų inteligentų gyvenimo kelią, jų pažiūrų transformaciją XX a. pradžioje, ir požiūrį į atsikūrusią Lietuvos valstybę. Tyrimų metodai: dokumentų, istorinių leidinių apžvalga, dvarininkijos lojalumo Lietuvos valstybei kartografinė analizė. Išvados pateikiamos straipsnio pabaigoje.
Prasminiai žodžiai: Tadas Daugirdas, tautinis sąmonėjimas, lietuvybės kelias, dvarininkija.
Įvadas
Ryški asmenybė, kuriai teko pereiti komplikuotą Lietuvos dvarininkijos tautinio sąmonėjimo kelią, buvo dvarininkas, muziejininkas, dailininkas, archeologas bei kultūros veikėjas Tadas Daugirdas. Šiame straipsnyje remiamasi 19751981 m. surinkta archyvine ir iš T. Daugirdo amžininkų užrašyta medžiaga apie jo gyvenimą, tautinių pažiūrų transformaciją, Telšių vyskupo Justino Staugaičio Mano atsiminimai antru papildytu leidiniu1 ir Mykolo Krupavičiaus darbais iš žemės reformos vykdymo laikotarpio2 bei POW (Polska Organizacja Wijskowa) archyvu ir POW bylos dokumentų duomenimis3.
Remiantis istorikų Egidijaus Aleksandravičiaus ir Antano Kulakausko knygoje Carų valdžioje. XIX a. Lietuva pateiktais 1897 m. gyventojų surašymo duomenimis4, galima teigti, kad bajorai savo gimtąja kalba laikė: lenkų 59,4 proc., lietuvių 27,7 ir rusų ar baltarusių 11,6 proc. Lietuvių procentas gana didelis, atsižvelgiant į kelių šimtų metų bajorijos polonizaciją. Gyventojai, kurių kalba buvo lietuvių, priklausė tokiems luomams: 93,3 proc. valstiečių, 3,9 miestiečių ir 2,5 proc. bajorų.
Ši polonizacija nenutrūko ir XIX a. pab.XX a. pradžioje. Lenkai, nepaisydami lietuvių ir lenkų bendro politinio likimo, kovoje su rusų priespauda nebuvo lietuvių talkininkai. Ypač lenkiško nusiteikimo Lietuvos dvarininkija bei dvasininkai buvo didžiausi lietuvių tautos atgimimo priešininkai, nes jie troško lietuvius nutautinti. Daugelis lenkų tada lietuvius laikė ne tauta, bet tik viena lenkų tautos gimine. Tai atsispindi ir prelato Mykolo Krupavičiaus bei vysk. Justino Staugaičio atsiminimuose apie Seinų kunigų seminariją ir kunigų skirstymą po seminarijos baigimo. Lenkai buvo skiriami į lietuvių apgyvendintas vietas, o lietuviai į lenkų, kad šie ten nutautėtų, o lenkų kunigai lietuviškoje terpėje neštų polonizacijos gaivalą teigdami, jog katalikų tikėjimas yra lenkų tikėjimas. Didelę įtaką kunigams turėjo vietos dvarininkai, kurie karštai kovojo su kunigais litvomanais tai liudija vysk. Justinas Staugaitis, pasakodamas apie savo kunigavimo vietose sutiktus dvarų savininkus.
Tarp mūsų istorikų buvo įsigalėjusi nuomonė apie grynai valstietišką tautos kilmę ir apie bajoriją, nedalyvavusią šios tautos kūrime. Tačiau modernios lietuvių tautos atsiradimo procesas buvo sudėtingesnis, nei iki šiol manyta. Prasidėjęs vyskupo Motiejaus Valančiaus laikotarpiu, jis tęsėsi iki prelato Mykolo Krupavičiaus pravestos žemės reformos pabaigos. Apie dvarininkijos dalyvavimą modernios lietuvių tautos kūrime liudija buvusio dvarininko Tado Daugirdo pavyzdys.
Tado Daugirdo pasaulėžiūros raida
Tadas Daugirdas senų Žemaitijos dvarininkų atžala. Jo tėvas Mykolas buvo inžinierius, motina Marija Jelenskaitė kilusi iš Varputėnų dvaro (Šiaulių apskritis). T. Daugirdas paveldėjo tėvams priklausiusį Plembergo dvarą (Ariogalos sen.). Jis gimė 1852 m. Torbine (Novgorodo sr., Rusija). Į Plembergo dvarą T. Daugirdo tėvai atsikraustė jam esant dvejų metų. Aplinka, kurioje vaikas augo, buvo lenkiškai bajoriška. Bendravimas su kitais Daugirdais iš Daugirdų dvaro (Ariogalos sen.), jų kalba, manieros turėjo didelės įtakos jo pažiūroms jaunystės laikotarpyje. Jis puikiai jautėsi lenkiškai ir rusiškai kalbančioje namų aplinkoje, ir vėliau mokydamasis Vilniaus realinėje bei I. Trutnevo piešimo mokykloje, tokioje pat kalbinėje ir kultūrinėje aplinkoje. Šeimoje, kuri dvarą buvo gavusi už tėvo darbą tiesiant RaseiniųKėdainių vieškelį, nebuvo priešpriešos rusų valdžiai.
T. Daugirdo pažiūrų ir vidinio gyvenimo kaita prasidėjo jam mokantis Peterburge, kur jis susipažino su S. Vitkevičiumi, buvusio Šiaulių bajorų maršalkos, už dalyvavimą 1863 m. sukilime ištremto į Sibirą, sūnumi. Vėliau su juo T. Daugirdas vyksta studijuoti tapybos ir į Miuncheno Meno akademiją. Ši pažintis buvo labai reikšminga jaunajam T. Daugirdui. Būtent tuo metu pradėjo formuotis jo septyniolikamečio anticarinės pažiūros. Ir tai nebuvo nieko nuostabaus, nes anticarinėmis nuotaikomis gyveno dauguma to meto lenkų bajorų.
Samprata apie savo gimtąjį kraštą Lietuvą ima keistis vėliau, po 18801881 m. išvykų su S. Vitkevičiumi, A. Kirkoru, G. Osovskiu ir kitais etnografais bei archeologais į pietinę Lenkiją Tatrų regioną, kur jie rinko etnografinę medžiagą iš guculų ir sorbų. T. Daugirdas šią medžiagą piešė, ekspedicijose pradėjo dirbti archeologijos srityje.
Susipažinimas su romantine LietuvosLenkijos unijinės valstybės istorija įtakoja jaunuolio susidomėjimą priešistore, tautosaka, liaudies menu, istorija. 1891 m. grįžęs iš Varšuvos į Plembergą, jis aktyviai imasi archeologinių tyrinėjimų Žemaitijoje, dvare įsteigia chorą, bendrauja su lietuviais dvaro tarnautojais, augina žilvičius įsteigtai meniško pynimo dirbtuvėlei, buria žmones, juos šviesdamas. Ilgainiui į Lietuvą, jos praeitį ima žvelgti jau ne veikiamas praeities romantikos nuotaikų, o kaip mokslininkas, ieškodamas lietuvių kilmės, tirdamas jų priešistorės paminklus. T. Daugirdas atranda savo lietuvišką kilmę ir suvokia pareigą dirbti Lietuvos labui. Randa ir pasekėjų tarp Pernaravos bei Ariogalos dvarininkų, kurie remia jo veiklą archeologinės, etnologinės ir istorinės medžiagos rinkimą ir saugojimą. 18841887 m. jis tyrinėja Visdergių (Šiaulių r. Micaičių sen.) pilkapyną, 1885 m. Titvydiškės (Kelmės r. Šaukėnų sen.) senkapį, Imbarės (Kretingos r.) kapinyną ir piliakalnį, Paklibakių (Kelmės r.) senkapį, Darbutų (Raseinių r. Betygalos sen.) piliakalnį bei Gilvyčių (Šiaulių r. Kurtuvėnų sen.) pilkapyną, žvalgo kitus Žemaitijos archeologinius paminklus. Jis sukaupia nemažą apie 1772 vnt. archeologinių, istorinių, etnografinių daiktų kolekciją, ją tvarko.
Šių archeologinių tyrinėjimų metu jis gyvendavo netoli archeologinių paminklų esančiuose dvareliuose, ne kartą susikirsdamas su lenkiškos unijinės pakraipos dvarininkais tiek lietuviais, tiek save laikančiais lenkais, tačiau rasdamas ir savo pasekėjų.
Plintant Varpui, susipažinęs su jo bendradarbiais, T. Daugirdas 18901891 m. pradeda rašyti į šį leidinį apie Žemaitijos archeologinius tyrinėjimus, radinius. To negalėjo pakęsti jo giminės, šeimos nariai. Lenkiškos pakraipos dvarininkai, net giminės iš Daugirdų, vadino jį chlopomanu, litvomanu. Nesusipratimai tarp T. Daugirdo šeimos narių ir giminių buvo tiesiogiai susiję su požiūriu į lietuvių kalbą, valstiečius. Įvairiai dergiamas, jis nebegalėjo likti tokioje aplinkoje. Tad ėmė veržtis prie kitaip mąstančių žmonių, ieškoti ryšių su lietuvių inteligentija. Galutinis jo posūkis lietuvybės link buvo dalyvavimas 1905 metų Vilniaus Seime.
Tokią pat situaciją galima pastebėti ir analizuojant kitų chrestomatiniais pavyzdžiais laikomų brolių Biržiškų, kilusių iš smulkiųjų Žemaitijos bajorų, net to paties Vinco Kudirkos ir daugelio kitų dvarininkaičių tautinio susipratimo raidos kelią. Lietuvių tautinio susipratimo etapas po Aušros pasirodymo buvo labai komplikuotas. Lietuvoje susiformavo trijų visuomeninių jėgų priešprieša: rusų valdžios, beaugančios lietuvių inteligentijos, kovojančios su rusinimu ir lenkinimu, bei lenkų politinio judėjimo, nukreipto prieš rusų valdžią ir lietuvių tautos pasirodymą politinėje arenoje.
T. Daugirdas po spaudos draudimo panaikinimo ir 1905 metų Seimo palieka lenkiškąja aplinką (ūkininkavimą dvare perima vyriausiasis sūnus) ir įsilieja į besiformuojančios lietuvių inteligentijos būrį Kaune. Kultūrinio gyvenimo būtinybė jį kaip ir kitą Lietuvos inteligentijos dalį paskatino veikti. Jis ėmė reikštis ne tik kaip muziejininkas ir archeologas, bet ir kaip rašytojas. Išspausdino eilę novelių, scenos veikalų, vadovavo Dainos draugijai, režisavo lietuviškus saviveiklinius vaidinimus, pats piešė dekoracijas. Susipažino ir kartu dirbo su knygų leidėju A. Smilga, muziku J. Naujaliu, dailininkais K. Šimoniu, A. Žmuidzinavičiumi, verslininku, spaustuvininku S. Banaičiu, Raudondvario grafu B. J. Tiškevičiumi ir kt.
Iki Pirmojo pasaulinio karo Lietuvos teritorijoje, daugiausiai Vilniuje ir Kaune, jau buvo išaugusios ir įsitvirtinusios modernios tautos struktūros, turinčios besiformuojantį verslo sluoksnį bei stiprią savąją inteligentiją, į kurią įsijungė ir nedidelė, bet tautos raidai svarbi lietuviškumą išlaikiusi ar, kaip T. Daugirdo atveju, į lietuviškumą grįžusi dvarininkijos dalis. Naujos legalios veiklos sąlygos turėjo patikrinti tautos sugebėjimą ugdyti savo kultūrą ir kitas tautinio gyvenimo formas. Tuo metu lietuvių visuomenė save suprato kaip senosios Lietuvos valstybės, kaip tautos lopšio ir savasties tęsėją. Apie savo aplinkoje gyvenusius lenkus T. Daugirdas rašė
Jau tai reikia pripažinti, kad mūsų lietuviškieji lenkai mėgsta grobti savo kraštą, liepia laikyti save lietuvių geradariais, o patys yra, kaip vokiečiai Latviuose ar Estuose. Visi tie nacionalistai, tai juodašimtininkai įvairaus pavidalo ir įvairaus pajėgumo, jei galiu taip išsireikšti. Jau šiandien lenkų laikraščiai rodo apetitą į senovės Lenkijos sienas, įrodinėdami, kad tiek gero nuo amžių yra padarę jų sienose gyvenančioms tautoms, kad šiandien toje valstybėje tik jiems tinkąs vadovų vaidmuo. Man rodos, kad tautos, kurias jie stengiasi auklėti, šiandien tą globėją atstatys, nes išaugo ir gali patys be globėjų bei vystyklų vaikščioti po pasaulį. Pagaliau, jei nuo manęs pareitų, duočiau tai guvernantei šimtinę, bet tik iš malonės, nes toji guvernantė labiau rūpinasi savimi, negu savo auklėtiniais, o juk nuo amžių buvo puikiai atlyginama
5 .
Pirmojo pasaulinio karo metai lietuviams nebuvo lengvi. Daug inteligentijos pasitraukė į Rusiją, vietoje savo darbą tęsė nedidelės lietuvių jėgos. Karo metu, 1916 m., Vokietija spausdama Rusiją, atvirai rengėsi atkurti Lenkijos valstybę, į kurią būtų įjungtas ir Vilnius. T. Daugirdo nuostata karo atžvilgiu buvo gana įdomi. Jis rašė, kad lietuviams neturėtų rūpėti tų dviejų Rusijos ir Vokietijos mūsų kraštui abejingų valstybių kova, o reikia žiūrėti savojo krašto. Todėl jo veikla su vokiečių okupacine valdžia buvo labai diplomatinė, jis ėmėsi įvairių diplomatinių triukų. Dirbdamas Kauno miesto savivaldybėje jis 1915 m. rudenį pajėgė suorganizuoti ir pravesti Rotušės (buv. Gulbės salėje) miesto gyventojų susirinkimą lietuviškos gimnazijos kūrimo klausimu. Tai buvo pirmas viešas sambūris pravestas lietuvių kalba.
Keičiantis okupantams (1915 m rugpjūčio 17 d. vokiečiams užėmus Kauną) ir įsitvirtinus vokiečių valdžiai, T. Daugirdas pastebi, kad jei reiktų pasirinkti okupantus
geriau bus su rusais, negu tų prakeiktų kryžiuočių ainių, vokiečių, jungas
6.
Baigiantis karui T. Daugirdas dalyvavo 1917 m. Vilniaus konferencijoje sudarytos komisijos veikloje lietuviškai vėliavai sukurti, o po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktyviai įsiliejo į valstybės archeologijos komisijos veiklą, dirbo Lietuvos nepriklausomybės labui.
Dvarininkija pirmaisiais Lietuvos valstybės gyvavimo metais
Deja, ne visa dvarininkija pasuko T. Daugirdo keliu. Labai didele Lietuvos dvarininkijos gėda laikytinas dalyvavimas Karinės Lenkų organizacijos (Polska Organizacija Wojskowa) ir Nemuno šaulių organizacijos (Organizacja Strzelcow nadniemenskich) veikloje bei šių organizacijų rėmimas. Ne mažiau gėdingas dvarininkijos žingsnis prisidėjimas prie organizuojamo 1919 m. rugpjūčio 2829 d. perversmo ir ruošiamo antrojo tų pačių metų rugsėjo 20 d. Iš 86 Lietuvos dvarų aktyviausiai perversmininkus rėmė Kauno, Panevėžio, Ukmergės apylinkių dvarininkai. Deja, perversmininkų šalininkų būta ir Žemaitijoje (1 pav.). Tarp jų ir Telšių obvode su numatytu komendantu PrufferCelina (slapyvardis). Tarp dvarininkų, kurie rėmė POW-iakininkus, buvo Rietavo, Rainių, Užminijų, Pavandenės dvarininkai.
Tačiau iš tų pačių POW tyrimo šaltinių aiškėja, kad dalis dvarininkų laikėsi pasyviai: laukė lenkų valdžios, bet veikti prieš Lietuvos valdžią nenorėjo.
Šis tautinio sąmonėjimo kelias buvo ilgas ir Lietuvoje tęsėsi iki pat žemės reformos pabaigos. Dvarininkai dar ilgai stengėsi išlaikyti lenkų kalbą. Situacijos sudėtingumą iliustruoja Lietuvos žemės ūkio ministerio Mykolo Krupavičiaus ir pas jį apsilankiusios dvarininkės nuo Panevėžio susidūrimas. Dvarininkė ministerį prakalbino lenkiškai. M. Krupavičius paklausė, ar Tamsta nekalbanti lietuviškai. Dvarininkė jam atsakiusi, kad lietuviškai kalbanti tik virtuvėje su tarnaitėmis. M. Krupavičiui parodžius duris, ji išėjo. Situacija turėjo didžiulį rezonansą tarp dvarininkų, apie tai buvo rašoma tuometinėje spaudoje ir aptariama platesnėje visuomenėje. Rezultatas buvo toks: po šio įvykio dvarininkai į ministeriją žemės reikalais kreipdavosi tik lietuviškai.
|
|
|
1 pav. Dvarai, kuriuose gyvenę dvarininkai ar jų šeimos nariai rėmė
POW organizaciją Lietuvoje 1919 m:
1. Panemunės, 2. Dobrovolės, 3. Kretkampio, 4. Palobės, 5. Jakubonių,
6. Ilguvos, 7. Blagoslovenstvos, 8. Gelgaudiškio, 9. Pabalių, 10. Radviliškio, 11. Gaižuvos,
12. Lekėčių, 13. Juciūnų, 14. Kačnių, 15. Vigių, 16. Dembavo, 17. Palankesių, 18. Kaplių,
19. Antamyro, 20. Gasčiūnų, 21. Kušleikių, 22. Karūnavos, 23. Sudeikių, 24. Šlapaberžės,
25. Šėtos, 26. Janovitiškių, 27. Aleksandrijos, 28. Dzidų, 29. Gaugarių, 30. Šaukėnų,
31. Dvarčiaus, 32. Matkaičių, 33. Pašušvio, 34. Mūrų, 35. Dukurnių, 36. Poroliškių,
37. Gilvičių, 38. Vilkaičių, 39. Kuršėnų, 40. Kurtuvėnų, 41. Satkūnų, 42. Rietavo,
43. Rainių, 44. Užminijų, 45. Pavandenės, 46. Paliesės, 47. Mitriūnų, 48. Traupio,
49. Liaudos, 50. Navadolio, 51. Barklainių, 52. Narutiškio, 53. Godžių, 54. Margų,
55. Pajuodžių, 56. Kibiškio, 57. Pajuostės, 58. Panevėžio, 59. Bistrampolio, 60. Genetinių,
61. Istainių, 62. Leoniškių, 63. Pakleinių, 64. Palendrių, 65. Batakių, 66. Pluščių,
67. Kazimieravo, 68. Paverpenio, 69. Valeravos, 70 Agnopolio, 71. Beinaravos,
72. Raudondvario, 73. Naujatrobio, 74. Juodonių, 75. Vimbarų, 76. Žiežmarių,
77. Šilosėdžių, 78. Rasavos, 79. Gegužinės, 80. Paluomenio, 81. Frankavos,
82. Buividonių, 83. Šaltupio, 84. Malinavos, 85. Babyklių, 86. Juozapavos. |
Išvados
Pagal aukščiau pateiktus faktus galima išskirti keletą lietuvių tautinio sąmonėjimo etapų. Pirmasis etapas buvo raštijos lietuvių kalba kūrimas, knygų spausdinimas, lietuviškų mokyklų steigimas bei lietuvių kalbos pozicijų bažnyčioje stiprinimas, kurį galima įvardinti kaip Valančiaus laikotarpį.
Antrasis etapas prasidėjo XIX a. 9 dešimtmečio pradžioje, kai į tautinį lietuvių judėjimą įsitraukė valstiečių kilmės lietuvių pasauliečių inteligentai. Aušros (18831886), o vėliau Varpo (18891905) leidimo periode tautiniame judėjime išryškėjo liberalioji ir katalikiškoji srovės, o vėliau ir tautinio judėjimo organizacinių pokyčių brandą atskleidžiančios partijos. Šiame laikotarpyje prie tautinio judėjimo pradeda dėtis ir dvarininkai, nors jų būta dar labai nedaug. Dalis lenkų kultūros dvarininkų nesitapatino su lenkais ir laikė save lietuviškai kalbančiais Lietuvos piliečiais, kita dalis save laikė lenkakalbiais lietuviais. Abi šios grupės dalyvavo Lietuvos gyvenime ir neprieštaravo kultūriniams ir politiniams tautinio judėjimo tikslams. Tačiau buvo daug dvarininkų, kurie savo likimą siejo su Lenkijos ateitimi. Kaip liudija T. Daugirdo pavyzdys, lietuvybės liniją priėmusių dvarininkų padėtis buvo sudėtinga.
Trečiasis etapas, prasidėjęs po 1905 m Seimo ir tęsęsis iki 1-ojo Pasaulinio karo buvo susijęs su dideliu kultūriniu proveržiu ne tik Vilniuje, bet ir kultūrinių centrų atsiradimu regionuose. Šiuo laikotarpiu dvarininkų pažiūros lietuvių tautinio judėjimo atžvilgiu tik labiau poliarizavosi. Pastebima tendencija iš lenkų pusės įvairiai veikti dvarininkus, pavyzdžiui, per bažnyčią stengtasi lenkiškumo dvasią išlaikyti Seinų kunigų seminarijoje (Jalbžykovskis), nenusileisti lietuvių tautiniam judėjimui Vilniuje.
Dvarininkų pažiūrų poliarizacija, išsirutuliojusi iki pirmojo pasaulinio karo išliko ir Lietuvos valstybės pirmame dešimtmetyje. Tik po žemės reformos netekus ekonominių galių, dalis dvarininkų priėmė status quo, dalis buvo penktąja kolona per visą nepriklausomos Lietuvos gyvavimo etapą.
Nuorodos
-
1 STAUGAITIS J. Mano atsiminimai. Vilnius, 2006.
-
2 KRUPAVIČIUS M., RIMKA A. Žemės reformos sumanymai. Kaunas, 1919; KRUPAVIČIUS M. Kova už žemę ir ūkininką. Kaunas, 1928.
-
3 ŠNIUKŠTA P. Lenkų Karo Organizacijos darbai Lietuvoj, P.O.W bylos dokumentų duomenimis. Iš: RAINYS J. P.O.W. (Polska Organizacja Wojskowa) Lietuvoje. Kaunas, 1936, p. 39177.
-
4 ALEKSANDRAVIČIUS E., KULAKAUSKAS A. Carų valdžioje: XIX amžiaus Lietuva. Vilnius, 1996.
-
5 DAUGIRDAS T. Kaunas vokiečių okupacijoje (ištrauka iš T. Daugirdo dienoraščio). Karo archyvas. MCMXXXVIII, Kaunas, p. 121.
-
ŽEMAITIJOS IR KLAIPĖDOS KRAŠTO DVARŲ BRUOŽAI. Turinys>>>
Return of the Gentries to Lithuanian Roots at the Beginning of 20th century
By Algirdas Girininkas
The object of this article is the Lithuanian gentry at the beginning of 20th century, and its attitude towards the evolution of the Lithuanian national consciousness. The goal is to demonstrate the dynamics of changes in the national consciousness of the Lithuanian nobility by examining the life of particular individuals from the gentrys intelligentsia, including the transformation of their viewpoints at the beginning of 20th c., and their attitude towards the re-established Lithuanian state.
A more prominent personality in the swirl of Lithuanian history who experienced the development of Lithuanian national consciousness concept was the nobleman, museum specialist, painter, archaeologist and cultural activist Tadas Daugirdas. The change of T. Daugirdas viewpoints and internal life commenced already during his studies of painting in Petersburg, where he familiarized with the son of S. Vitkevičius, former marshal of the Šiauliai nobility who was exiled to the Siberia for participation in the uprising of 1863. The concept about his native country Lithuania starts to change later, after the trips with S. Vitkevičius, A. Kirkor, G. Osovskij and other ethnographists and archaeologists to the southern Poland in 18801881. Romantics, history of the Lithuanian-Polish union state induces interest in prehistory, folklore, folk art, and history. After coming from Warsaw to Plemborg, he actively starts archaeological investigations in Samogitia; he sets up a choir in the manor house, communicates with Lithuanian manor servants, and brings together people by educating them. He starts to approach Lithuania, its past not only affected by the moods of bygone romantics, but as a scientist, searching for the origin of Lithuania, exploring the monuments of its prehistory. T. Daugirdas also changed himself. Here he discovered his Lithuanian origin, and the duty to work for its benefit. By abandoning the Polish environment in his manor house, he works in a museum of the city of Kaunas, communicates with Lithuanian intelligentsia of that time, and participates in cultural activities after the reestablishment of the Lithuanian state. However, not all nobility followed T. Daugirdas example.
As a very great shame of the Lithuanian nobility was deemed its participation in and support to the Military Polish Organization (Polska Organizacija Wojskowa) and the Nemunas Riflemens Organization (Organizacja Strzelcow Nadniemenskich) and contribution to the overturn attempted on 28-29 August 1919 and the second one planned for 20 September of the same year. If we look at the noblemen who supported the POW and OSN, and there were 86 manor houses and noblemen who lived in them and actively supported the conspirators (Fig. 1). The majority of them came from the vicinities of Kaunas, Panevėžys, and Ukmergė. However, some of them came from Samogitia.
The polarization of noblemens viewpoints developed before World War I, also remained during the first decade of the Lithuanian state. Only after they lost economic powers due to the land reform, a part of nobility accepted the status quo, and a part was the fifth column during the whole period of existence of independent Lithuania.
