|
Etninės kultūros globos taryba gana nuosekliai, remdamasi teisine baze,
įgyvendino etnografinių regionų sudarymą, demokratinių būdu įsteigė jose
atitinkamas tarybas, pagal galimybes stiprina jų organizacinį pajėgumą.
Galima pradėti galvoti su kokiomis žemyno tarptautinėmis organizacijomis
mūsų regionai galėtų užmegzti ryšius ir pradėti bendradarbiavimą. Bet
prieš tai reikia žinoti, kokios tos organizacijos yra, ką jos veikia.
Europoje veikia labai daug tarptautinių regioninių organizacijų, jų
reikšmė nevienoda, nes vienos jų susijusios su visu žemynu arba didele jo
dalimi, o kitos apima tik kelių valstybių ar tik jų dalių teritorijas. Dėl
to, šiuo požiūriu jas visas galima suskirstyti į tris pagrindines grupės:
I. Visam žemynui reikšmingos organizacijos.
II. Stambios arba specialios organizacijos.
III. Lokalinės.
I. Visam žemynui reikšmingos organizacijos yra trys: 1. ES Regionų
komitetas; 2. ET Vietos ir Regionų valdžių kongresas ir 3. Europos regionų
asamblėja.
Jau nuo 2004 m. gegužės 1 d. būsime ES, tad šios organizacijos regioninės
institucijos mus turi ypatingai dominti. Be savarankiško ir nepriklausomo
Regionų komiteto (RK), tam tikros regioninės reikšmės struktūros veikia ir
kitose ES centrinės institucijose. Europos Komisijos sudėtyje yra
Regioninės politikos ir suartinimo generalinė direkcija, o
Europos
parlamente Regioninės politikos komitetas.
ES savarankiška institucija Regionų komitetas (RK) įsteigtas Mastrichto
sutarties pagrindu, pradėjo veikti 1994 m. Pirmasis RK susirinkimas įvyko
tų metų kovo mėn. 9 ir 10 dienomis Briuselyje, ši data ir laikoma, šios
institucijos veiklos pradžia.
Principinėse ES sandaros schemose RK su kitu analogiškus Ekonominių ir
Socialinių reikalų komitetu, šalia EP, Europos Komisija, MT, Teisingumo
Teismu ir ES Vadovų Taryba vaizduojamos kaip svarbi visos organizacijos
institucija.
Tačiau iš kitų ES centrinių institucijų, RK išsiskiria tuo, kad ji neturi
sprendimo galios, o yra patariamasis organas. Dabar RK sudaro 222 nariai,
deleguoti pagal atitinkamą proporciją iš 15 valstybių. Po ES išsiplėtimo
RK bus 344 nariai, Lietuvai čia skirtos 9 vietos. Kadangi pagal dabartinį
požiūrį Lietuva vienas regionas, tai mūsų valdžiai neaktualu, kas ir iš
kur į šį komitetą pateks. Manau, kad EKGT vadovybė turėtų dėti pastangas,
kad į RK patektų vienas kitas asmuo iš suformuotų mūsų regioninių tarybų.
Jei RK yra patariamasis ES organas ir vienas iš svarbiausių jo uždavinių
sekti kaip šioje organizacijoje įgyvendinamas subsidiarumo principas, taip
pat ar nepažeidžiami kiti regionų interesai, tai minėtoji EK Generalinė
direkcija yra regioninės politikos smegenų centras. Ji veikia ekspertų
darbo pagrindu, formuoja struktūrinių fondų politiką, sprendžia kitus
regionų plėtros klausimus. Regioninės politikos ir suartinimo generalinei
direkcijai vadovauja komisaras ponas (Mišelis Barnier), jis atsakingas už
viso ES regioninę plėtrą.
EP Regioninės politikos komitetas veikia parlamentinės struktūros
pagrindu, po 2004 m. rinkimų į EP, tikėtina, kad šiame komitete turėsime
ir pastovų narį iš Lietuvos.
Kita visam žemynui svarbi regioninė organizacija ET
Vietos ir Regionų
valdžių kongresas (EVRVK). Kaip žinia, ET įkurta 1949 m., o Lietuva į ją
stojo 1993 m.. Mūsų šaliai eiliškumo tvarka vadovaujant ET, 2002 m.
Vilniuje buvo priimta 44-oji narė Bosnijos-Hercegovinos valstybė.
ET yra daugiau negu ES valstybių, daugiau ir regionų. Jie kartu su vietos
valdžia atstovaujami šiame EVRVK. Lietuvoje nėra regionų, tai siunčiami
tik vietos savivaldos atstovai. Šį klausimą sprendžia Lietuvos
savivaldybių asociacija (LSA). Iš mūsų Regionų komisijos į šį pastoviai
veikiantį kongresą galėtų patekti tik L. Trasykytė arba tie regioninių
tarybų nariai, kurie yra iš vietos savivaldos organizacijų. Vienas
svarbiausių EVRVK darbų Vietos savivaldos chartija, kurią ratifikavo ir
LR Seimas. Parengta Regionų savivaldos chartija laukia ratifikavimo.
Trečioji žemyninė regioninė organizacija Europos regionų asamblėja (ERA)
buvo įsteigta 1985 m. kaip Europos regionų taryba, Vėliau, po poros metų,
jos antrajame generaliniame susirinkime Briuselyje, organizacijos
pavadinimas pakeistas į ERA. Ši organizacija labai didelė ir demokratiška,
jos nariais gali būti ir tų valstybių regionai, kurios nepriklauso nei ES,
nei ET. Svarbiausias šios organizacijos darbas 1996 m. gruodžio 4 d.
Šveicarijos Bazelio mieste priimta Europos Regionų Asamblėjos deklaracija.
Pati organizacija pasirūpino, kad ji būtų išversta į lietuvių kalbą ir
pasiektų Lietuvą.
Pas mus šis dokumentas pilnai neįvertintas, nes dažniausiai mąstoma taip:
milijardiniai struktūriniai fondai regionų plėtrai Briuselyje, čia
daugiausia įsteigta ir regioninio reguliavimo struktūrų, tad ir teisinga
regioninė politika driekiasi iš šio miesto. Užmirštamas esminis dalykas,
kad tie patys ES ir ET regionai yra ir ERA nariai, jie visi ir priėmė
minėtą deklaraciją. Svarbių prieštaravimų tarp trijų reikšmingiausių
žemyno regioninių organizacijų nėra, ypač apibrėžiant regiono sąvoką,
struktūrą ir funkcijas.
II. Stambios arba specialios organizacijos yra tokios, kurios apjungia
dideles, net kelių valstybių teritorijas, jose esančius regionus. Vakarų
Europoje jau beveik visi regionai patenka į tokias jų tarptautinės
organizacijas, kurias didžia dalimi apsprendžia geografinės sąlygos. Tai
Atlanto vandenyno pakrančių regionai ir pan. Čia nėra galimybių jų visų
aptarti, tik paminėsim dvi tokias tarptautinės organizacijas, kurios
susijusios su Lietuva.
1. Europos Jūrinių periferinių regionų konferencija
(JPRK). Tai viena iš
seniausių žemyno tarptautinių regioninių organizacijų, įkurta 1973 m.
birželio 23 d. Prancūzijos Saint-Malo mieste. Ji jungia jūros pakrančių ir
salų regionus, siekia greičiau ir veiksmingiau išspręsti jų ekonomines,
gamtosaugines ir socialines problemas. Baltijos jūros erdvėje, jos
pakrantėse organizacija turi reikšmingą savo struktūrinį padalinį, atskirą
geografinę Baltijos komisiją, kurios sudėtyje yra ir Lietuvos Žemaitijos
regiono Klaipėdos apskritis.
2. Baltijos jūros valstybių regionų kooperacija (BJVRK). Ši tarptautinė
regioninė organizacija įsteigta neseniai 1993 m. Iki šios organizacijos
įsteigimo, Baltijos valstybių bendradarbiavimas vyko įvairiomis formomis,
dažniausiai tarptautinių sutarčių lygmenyje, neapimant visų šios jūros
šalių. Įsteigus BJVRK atsirado naujo tipo regioninis bendradarbiavimas,
įtraukiant visas valstybes, jas orientuojant į makroteritorinių darinių
plėtrą regioninės politikos pagrindais. BVJRK turi koordinacinės
organizacijos statusą, būtiną tam organizacinę sandarą, regioninę
kooperaciją vykdo ES programų pagrindu, orientuojantis į regionų, mokslo,
informacinių technologijų, aplinkosaugos, kultūros, komunikacijų
infrastruktūros ir ūkio plėtrą. Pagal prognozes šis Baltijos valstybių, jų
regionų junginys taps vienu iš stipriausių ekonominio ir socialinio
išsivystymo teritorinių darinių ES ir pasaulyje.
III. Lokalinės tarptautinės regioninės organizacijos yra nedidelės, apima
tik kelių mažų šalių arba didesnių valstybių pasinio regionus. Didžia
dalimi, tai taip vadinami Euroregionai. Lietuva jau dalyvauja Nemuno
euroregiono veikloje, kuris apima Alytaus ir Marijampolės apskritis,
Lenkijos Palenkės regioną, Gardino ir Kaliningrado srities. ES euroregionų
jau labai daug, jie remiami per specialią INERREG programą.
Lokaline tarptautine regionų organizacija galėtų būti ir Lietuvos ir
Latvijos regionų, t.y. baltiškų regionų sąjunga. Tam labai palanku tai,
kad Latvija, panašiai kaip EKGT įtvirtino analogiškus istorinius 5
regionus: Latgalą, Kuržemė, Rygą, Vidžemę ir Žiemgalą. Galima būtų tą
pradėti daryti ir nuo viršaus, t.y. nuo šių valstybių centrinių
institucijų, nes EKGT rugsėjo mėn. pabaigoje pavyko užmegzti gana
draugiškus santykius su nauja Latvijos regioninės politikos institucija
Regionų plėtros ir vietos savivaldos ministerija.
Bendra išvada: bet kuriam regionui naudinga įsijungti į bendradarbiavimą
su lokalinėmis, specialiomis ir žemyninėmis regioninėmis organizacijomis,
nes tai nauja patirtis, naujos programos ir galimybės naudotis papildomais
finansiniais ištekliais.
Dr. V. Čaplikas
2003-11-03 |
