Regionų politika ir plėtra 

Dzūkija - tai piečiausia Lietuvos dalis, išsidėsčiusi abipus Nemuno, besiribojanti su Baltarusija, Lenkija (tiksliau šių valstybių etninėmis lietuviškomis žemėmis), gausi miškų, ežerų; išsiskirianti daugeliu ilgiausiai išlaikytų tradicinės lietuvių etninės kultūros ir gyvensenos bruožų, ryški savita tarme - "dzūkavimu", t.y. "t", "d", 'tv","dv" prieš "i", "y", "į", "ie" tarimu "c", "dz", "cv", "dzv". Dzūkavimas pirmąkart paminėtas 1673 m. Sapūno veikale "Compendium Gramaticae Lithvanicae". Jo lyčių yra K. Sirvydo "Punktuose sakymų" 1644 m. Dzūkavimo senumą patvirtina ir XVI a. pradžios rankraštiniai poteriai.

Karaliaus Mindaugo 1253 ir 1259 m. žemių dovanojimo dokumentuose šis kraštas vadinamas Dainava (Daynowe, Deinowe, Denowe). Šį vardą Dzūkijai atgaivino savo raštuose iškilusis mūsų kalbininkas K. Būga bei rašytojas V. Krėvė-Mickevičius. Dainavos vardas figūruoja ir dabar rengiamuose Lietuvos valstybės regionų žemėlapiuose.

Dzūkija (Dainava), palyginus su kitais Lietuvos etnografiniais regionais - .Aukštaitija, Žemaitija, Suvalkija. - yra ilgiausiai išlaikiusi lietuvių baltiškosios kultūros tokius elementus, kaip gyvenimas neišsidalijusioje šeimoje (draugėje, broliavoje), kaip gatviniai bei kupetiniai kaimai su rėžine žemės sistema, kaip palyginti gana gyva savo santykiais kaimo bendruomenė su daugeliu tik jai būdingų papročių, pavyzdžiui, verpimo bei plunksnų plėšymo vakaronės su dainomis ir žaidimais, bendros kaimo pirties lankymas, o ypač saviti "gimdyvės" ir "jaunamartės pirties" papročiai.

Kai prisimename dar palyginti netolimoje praeityje buvusį mūsų kaimo gyvenimą, kiek ten matome nesavanaudiško bendruomeniškumo apraiškų. Vien ko vertos įvairių lauko darbų talkos su jų pabaigtuvėmis, patalkiais. Kaimynės dalinosi iškepta naujo derliaus duona, skerstuvėmis, krekenomis, vos tik iškopinėto bičių medaus koriu. O kur dar įvairios kalendorinės bei šeimos šventės, parapijoje vykusieji atlaidai ir giminių susitikimas jų proga, kur kaimynų sambūriai gamtoje, nesavanaudiška pagalba seneliams, našlėms ir našlaičiams ligos atveju, pagalba padegėliams, elgetoms ir pan. Ir visa tai iš krikščioniškosios savijautos, jog privalai matyti ne tik save, bet ir kitus esančius šalia, nes, - kaip yra sakęs mons. K.Vasiliauskas, - "Krikščionybė yra ne filosofija, o gyvenimas, ir todėl kiekvieno krikščionio švenčiausioji pareiga yra atidžiai stebėti gyvenimą, nuolatos matyti žmonių,, poreikius, matyti įvairių negandų sužeistus žmones, juos atjausti" . (Mons. K. Vasiliauskas. Šviesi vilties žvaigždė, V., 2001, p. 202.)

Bendruomeniškumas kyla iš pasitikėjimo kitu žmogumi. Tikram bendruomeniškumo jausmui bei ryšiams atsirasti žmogus turi būti nusiteikęs ne tik gauti, bet ir duoti. "Asmuo yra vienišius savyje" - teigia žymusis mūsų filosofas Antanas Maceina. - "žmogus yra sukurtas būti drauge. Todėl bendruomenė yra tikrasis jo buvimo ir veikimo laukas, - tęsia toliau filosofas. - Buvimas drauge yra grindžiamas vieno asmens atsiskleidimu kitam, šį pasitinkant ir į imant į savo vidų". (A. Maceina. Mintys, mąstymai. Vilnius, 1998, p. 416, 300)

Turėdami visa tai omenyje, drįstame sakyti, kad nėra tikslus "Dabartinės lietuvių kalbos žodyne" (Vilnius, 1954, p. 74) pateiktas bendruomenės sąvokos apibrėžimas, kai teigiama, jog "bendruomenė - tai istoriškai susiformavusi grupė žmonių, sujungtą tarp savęs gamybiniais santykiais". Žinoma, negalima nuginčyti gamybinių santykių veiksnumo, vis dėlto, dar daugiau ją konsoliduoja kultūriniai, socialiniai bei moraliniai veiksniai, kultūrinė erdvė, kitaip tariant regionas, kuriame žmogus gimė, užaugo, gyvena, kur yra jo tėviškė. Gi ryšys su tėviške suvokiamas kaip tautos dvasinių vertybių, savosios etninės kultūros tęstinumas. Galima pritarti Marcelijui Martinaičiui, teigiančiam, jog "žmogaus kultūrinės savikūros pamatas yra arčiausiai jo esanti kultūrinė erdvė.(...) Žmogaus priklausomybė nuo tam tikros vietovės, regiono, jo kalbos ir kultūros yra neatšaukiama, įspausta jo prigimtyje" (M. Martinaitis. Regioninės kultūros vaidmuo ugdant pilietinę visuomenę // Suvalkija. 2002. Nr. 3, p. 7)

Kaip tik gyvas bendruomeniškumas9 glaudus žmonių tarpusavio ryšys padeda žmonėms jaustis saugesniais, suteikia ramybės ir gyvenimo džiaugsmo. Gyvoje, susiklausančioje bendruomenėje kiekvienas jos narys jaukiasi reikšmingas, nes padaro tai, ką pajėgia pagal savo jėgas ir sugebėjimus, Mūsų tautos istorija liudija,  kad tautos išlikimą visais amžiais, įvairiausių negandų, okupacijų, karų atvejais išsaugojo tiktai bendros pastangos, tik savosios kalbos, tikėjimo,, papročių branginimas, tiktai vienybė. Iš dalies ir neseniai įvykusio referendumo dėl stojimo į Europos Sąjungą teigiamas rezultatas yra tautos, visuomenės vieningo susirūpinimo mūsų valstybės saugesne ateitimi paliudijimas.

Visa tai galime pritaikyti kalbėdami apie Dzūkijos etnografinį regiono kultūrinės įvairių seniūnijų, kaimų bendruomenes. O tokių susitelkusių bendruomenių Dzūkijoje šiandien jau yra nemaža. Taip Alytaus apskrities regioninės plėtros plane yra speciali kaimo plėtros grupė. Vienas pagrindinių jos uždavinių yra išsaugoti ir praturtinti kaimo gamtinį, materialinį ir dvasinį paveldą, skatinti gyventojus burtis į grupes, bendruomenes, kurti įvairius projektus, siekiant gauti lėšų jų įgyvendinimui iš Europos Sąjungos tam skiriamų fondų. Alytaus apskrityje jau yra įregistruota 11 kaimo bendruomenes atstovaujančių nevyriausybinių organizacijų, besirūpinančių kaimo aktyvaus įvairialypio gyvenimo plėtra9 ruošiančių projektus įvairių fondų ir organizacijų pagalba pritraukti į savo kaimą investicijas, kurti darbo vietas, ypač plėtoti tradicinius verslus, amatus, skatinti turizmą. Alytaus apskrityje jau yra 31 kaimo turizmo sodyba (pastaruoju metu gal ir daugiau). Bendruomenių plėtra ir visa jų veikla priklauso nuo vadovų. Koks vadovas, tokia ir bendruomenė. O atsidavusių kultūrinei veiklai žmonių buities ir kultūrinio, dvasinio gyvenimo ugdymui vadovų šiandien Dzūkijos regione nestinga. Jie savo žodžiu ir pavyzdžiu sugeba uždegti žmones kurti gėrį ir grožį, šviesesnę ateitį sau, savo vaikams ir vaikaičiams. Svarbiausia, tokie bendruomenę suburiantys vadovai labai mokamai panaudoja senąsias Dzūkijos etnografinio regiono šeimos, darbo, kalendorinių švenčių tradicijas, pritraukdami vietos muzikantus, pasakorius, dainininkus, šokėjus pademonstruoti jų jaunystės išmonę, tuo paskatinti šiandienį jaunimą giliau susipažinti su savo tėvų ir protėvių dainomis, žaidimais, šokiais, apskritai savo etninės kultūroj primirštais lobiais. Būtent, savo vietovės, o ne apskritai, tradicijomis, papročiais.

Šiuo požiūriu ypač išsiskiria daugelis Varėnos raj. kaimų. Galėčiau paminėti bent keletą iš jų. Taip Mardasavo kaimo gyventojų išsirinkta seniūnė (beje, dirbančia be jokio atlyginimo, visuomeniniais pagrindais) Birutė Mazikienė netgi sugebėjo paskatinti bendruomenę sename klojime įsirengti "Dzūkų namus". Čia rengiami vaidinimai, koncertai, vakaronės su pačių parengta programa. Vilkiaucinio kaimas bendrai švenčia Jonines, prie Kultūros namų rengia šokius jaunimui. Marytė Jazenčikienė suorganizavo, vaidinimą antialkoholine tema pagal pačios sukurtą tekstą. Moterys vaidindamos labai gražiai improvizucja Visa tai turi auklėjamosios reikšmės. Puvočių kaimo bendruomenė, kuriai vadovauja seniūnas Vincas Puvačiauskas, labai gražiai sutvarkė kapines, jose išsikasė šulinį. Per šv. Morkų (04. 25) visas kaimas eina giedodami Visų šventųjų litaniją nuo kraštinio kaimo kryžiaus iki kapinių, prie kiekvieno kryžiaus vis sustodami maldai. Taip prisimenama sena Kryžiaunų dienų tradicija. Iki šiolei kaimas renkasi ir gegužinėms pamaldoms. Kiekvieno mėnesio 1-ąjį sekmadienį moterys renkasi vis į kitą trobą kalbėti Rožinį, kuriam vadovauja Zabielka Bingelienė. Pasimeldusios dar padainuoja, pasivaišina. Yra Puvočių etnografinis ansamblis, kurio branduolį sudaro 8 moterys. Jos visada sveikina viena kitą vardadienio, įvairių jubiliejų progomis, lanko susirgus. Kaime tebėra paprotys visiems kaimynams rinktis į kaimynų laidotuves, net jeigu buvo ir dėl ko nors susipykta su kaimynu. Visas kaimas, kaip ir seniau, sueina per vestuves jaunųjų išlydėti į jungtuves bei pasitikti iš jų. Kaimas ir gyvulius tebegano bendrai, ir pradieniui vis gena kas iš kitos pirkios. O rytą į vieną būrį suginti karves kviečiama "zvanu" (skambalu), pakabintu ir mušamu kaimo gale.

Panašaus kaimo bendruomenės žmonių bendravimo yra ir kitose Dzūkijos vietose. Taip Alytaus raj. Vankiškių kaimo Laisvalaikio salės kultūros darbuotojai ir seniūnija rengia bendras vaišes įvairių svarbesniųjų kalendorinių švenčių, darbų pabaigtuvių progomis, skatindami prisiminti senuosius savo papročius ir kaimynų bendravimo tradicijas. Šalčininkų raj. Miš tunų k. bendruomenė gegužės mėnesį kasdien, renkasi kaimo kapinaitėse prie paminklo gegužinėms pamaldoms. Lazdijų raj. Ricielių k. moterys dažnai renkasi dainuoti senoviškų dainų, o per svarbesnes šventes bendrai kepa ir senovinius šaltanosius. Gi kaimyninis Degėsių kaimas, švęsdamas drauge Užgavėnes, per savąjį ir kaimyninius kaimus pervažiuoja specialiai parengta brička. Sakoma, kad tada "Kūlika" važiuoja (t.y. Gavėną vaizduojanti pamėklė).

Visa tai ir yra saviti atskirų Dzūkijos kaimo bendruomenių raiškos būdai. Pagrindinė to savybė - žmonių kūrybiškumas, siekimas bendrauti, pradžiuginti vieni kitus. Dar 1995 m. politikas Andrius Kubilius yra rašęs: "Žmogus yra silpnas, klystantis ir tik bendruomenės moralinis imperatyvas, išaugintas per tūkstantmečius ir saugomas jos tradicijose gali sulaikyti žmogų nuo klaidų, nuodėmių ir savanaudiškumo" (A. Kubilius. Kaip gimsta bendruomenė // Naujasis dienovidis. 1995 m. gruodžio 8 d. Nr. 45 (253), p. 5).  Tame pačiame straipsnyje A. Kubilius pastebi, jog "JAV daugiau kaip 40 % gyventojų yra įsitraukę į bendruomenės veiklą, tai savanoriai senukų slaugytojai, saugios kaimynystės sargai ir kt." (Ten pat).

Iš tikrųjų ir pas mus kiekviena bendruomenė turi savų problemų, rūpesčių, susitelkusios kaimų bendruomenės greičiau tai išsprendžia, Tokį bendruomeniškumą, kuris yra tautos tradicijų, žmonių tautinės savimonės, savojo tautinio identiteto išlaikymo garantas, skatina ir Lietuvos Respublikos Seimo 1999 m. rugsėjo 21 d. priimtas Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymas bei LR Seimo 2000 m. liepos 13 d. Nutarimu įsteigta Etninės kultūros globos taryba, "kaip Seimo ir Vyriausybės ekspertas ir patarėjas etninės kultūros valstybinės globos ir politikais klausimais, atskaitinga Seimui". Vykdydama vieną iš minėtame Įstatyme numatytų uždavinių, būtent "laiduoti Lietuvos etnografinių regionų tradicijų savitumo išlaikymą, pažinimą, fiksavimą ir perteikimą" (Įstatymo I skyr. 4 str., 2 punktas), suformuojant tam būtiną "įstaigų bei padalinių sistemą" (Įstatymo  I skyr. 4 str. 3 punkt.), Etninės kultūros globos taryba yra įkūrusi Dzūkijos (Dainavos) regioninę Tarybą. Jos sudėtyje yra 29 asmenys. Pirmininkas Komas Balčius, Alytaus apskr. viršininko administracijos Regioninės plėtros departamento teritorijų planavimo skyriaus vedėjas. Tikimės, kad Dzūkijos regioninė etninės kultūros Taryba bus iš tikrųjų gaivus dvelksmas savo veikla: organizuos konferencijas, šventes, stovyklas, kraštotyros būrelius mokyklose, gaivins etnografinius kaimus su jų tradiciniais verslais, amatais, tradicine dzūkiškąja virtuve, rūpinsis gražiuoju savo krašto kraštovaizdžiu, padės pritraukti daugiau užsienio turistų, tuo pačiu padės žmonėms susikurti labiau užtikrintą gyvenimą. Pagaliau bendrą sutelktinė visų veikla pristatys Dzūkijos etnografinį regioną, kaip vieną labiausiai klestinčių ir patrauklių, Europos Sąjungos tautų bendrijoje. Iš širdies to linkime mielajai Dainavai.

Prof .habil.dr. Angelė Vyšniauskaitė
Etninės kultūros globos tarybos narė-ekspertė

2003-06-05