Etnoarchitektūra ir kraštovaizdis 

Šiuolaikinės etnografinių kaimų problemos Vytautas Tumėnas Romualdas Povilaitis 2002


Etninės kultūros globos taryba, rengdama Etnografinių kaimų išlikimo ilgalaikės programos metmenis, siekdama išsiaiškinti realią dabartinių tradicinių kaimų padėtį, jų ekonominio ir kultūrinio gyvenimo ypatybes, 2001-2002 m. drauge su Lietuvos žemės ūkio universitetu (visokeriopai padedant Druskininkų Girios aido muziejaus direkcijai, Alytaus apskrities viršininko administracijai, Druskininkų savivaldybei, Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriui) atliko žvalgomąsias etnografines ekspedicijas. Tyrimus vykdė LŽŪU studentai, pasirinkę kraštotyros modulio studijas, ekspedicijoms vadovavo LII mokslo darbuotojas dr. Vytautas Tumėnas, LŽŪU kultūrologijos ir filosofijos katedros vedėjas doc. dr. Romualdas Povilaitis ir asistentė Asta Steikūnienė).

Tyrimo tikslas: atskleisti opiausias etnografinių kaimų, jų plėtros problemas, remiantis šių kaimų gyventojų subjektyvia nuomone bei esamų realijų stebėjimu ir įvertinimu. Tyrinėta pilotiniu metodu, kaimų gyventojai apklausti remiantis originalia V. Tumėno ir R. Povilaičio sudaryta anketa, vykdyti stebėjimai. Surinkti duomenys buvo išanalizuoti ir apibendrinti.

Buvo tyrinėta tradicinių etnografinių kaimų (didžioji jų dalis - įtraukti į valstybės saugomų kultūros paminklų sąrašus) etnoarchitektūros, etnokultūros, ūkio, verslų ir amatų, tautodailės, kaimo turizmo padėtis, socialinė, demografinė, psichologinė kaimo žmonių situacija, jų verslumo galimybės.

Tyrimai atlikti Alytaus apskrities kaimuose ir gyvenvietėse: Lazdijų rajone (Veršių, Gerdašių, Lipliūnų, Diržų, Krivonių, Aušrinės, Žeimių kaimai, Liškiava), Varėnos rajone (Marcinkonių, Šklėrių, Pauosupio, Mardasavo kaimai), Druskininkų savivaldybėje (Latežerio, Grūto, Žiogelių, Naujasodės kaimai, Vieciūnai, Švendubrė, Ratnyčia).

Kultūrinė situacija. Etnokultūrinės veiklos (siaurąja to žodžio prasme) padėtis etnografiniuose kaimuose labai skirtinga. Ji labai priklauso ne tik nuo įvairiu žmogiškųjų ištekliu, bet ir nuo finansavimo, nuo savivaldybių kultūros skyrių požiūrio, remiamų projektų kiekio, nuo kultūros namų veiklos aktyvumo.

Dideliuose kaimuose bei mažuose kaimeliuose, nežiūrint turistu lankomumo, kultūrinis gyvenimas apmiręs, žmonių iniciatyvumas menkas (Švendubrė, Liškiava, Latežeris, Žiogeliai, Pauosupis), nes miestų trauka itin didelė, kita vertus, miestas jais nesirūpina. Tačiau išsiskiria (etnografiniais nelaikomi) Vieciūnų, Ratnyčios apylinkių kaimai (Naujasodės k.), išsiskiriantys itin gyvybinga tautodaile; jie aktyviai dalyvauja tautodailės edukaciniuose projektuose, folklorinėje veikloje.

Išskirtinis dvejopas yra Marcinkonių k. kultūrinis gyvenimas. Savivaldybės, Dzūkijos nacionalinio parko direkcijos, Marcinkonių muziejaus direkcijos iniciatyva vyksta daug kultūriniu renginiu: koncertai, šventės, parodos. Gyvuoja pagyvenusių žmonių etnografinis ir jaunesniu folklorinis ansambliai. Kaime yra tautodailininkių, amatininku, aktyvi bažnytinės, kaimo bendruomenės veikla, tačiau nemaža gyventoju dalis (ypač jaunimas) kultūrinei veiklai visiškai abejinga.

Aktyvumu išsiskiria ir Mardasavo kaimas. Šio kaimo bendruomenė neseniai atstatė savo kaimo kryžių, savivaldybei padedant, pasistatė tradicinės architektūros stiliaus kaimo kultūros namus, kuriuose švenčia kaimo, šeimos šventes, rengia koncertus, šokius.

Pauosupio k. (Rudnios apylinkėse) esantis rašytojo A. Matučio drevės namelio muziejus itin blogoje būklėje, nežiūrint to, kad tai patraukli turistų lankoma vieta, tame pačiame kaime vasaroja įsikūręs žymus dailininkas A. Švažas. Susidaro įspūdis, kad vietos ir rajono savivaldybės, vyriausybė muziejumi daugiau nesirūpina (yra tik kelių rodyklės), nes jis privatus, o savininkams trūksta iniciatyvumo, šiuolaikiškų vadybos, teisės žinių jį reklamuoti ir ieškoti finansavimo jo priežiūrai. Akivaizdu, jog be geranoriškos valdžios paramos, bendrų su savininkais problemos sprendimo būdų paieškos ši vertybė greitai sunyks. Daugumoje tirtų kaimų itin stokojama žinių apie šiuolaikines kultūros vadybos galimybes ir taisykles.

Etnoarchitektūros būklė. Etnoarchitektūros požiūriu vertingų kaimo sodybų ir atskirų pastatų skaičius palaipsniui mažėja, tačiau nevienodai atskiruose kaimuose. Atsirado naujų moderniškų statinių tiek bendrame apstatyme, tiek pavienėse sodybose. Nemažai etnografinių pastatų perstatyta, modernizuota (naujoviškomis statybinėmis medžiagomis). Nemažai pastatų nugriauta, sunaikinta. Dalis senų pastatų turi būti remontuojami, kai kurie - skubiai. Sparčiau vyksta senų pastatų pertvarkymas į šiuolaikinius. Pastebima ryški neigiama tendencija - renovuojant pastatus juos modernizuoti neišsaugant tikro tradicinio pavidalo. Galima įtarti, kad Švendubrė labiausiai nukentėjusi nuo modernizacijų (tam nustatyti reikalingi specialūs lyginamieji tyrimai). Palyginti gerai išsaugota etnoarchitektūra, bendru apstatymu, tradiciniais glaudžiais kaimo žmonių bendruomenės ryšiais išsiskiria Žiogelių kaimas. Marcinkonys pasižymi renovuotų ir naujų pastatyų tradiciškumu (tai pasakytina net apie kaimo turizmo sodybas). Kaimuose pastebima, kad dauguma itin turtingu savininkų vaikosi modernesnių statybinių medžiagų, jiems trūksta išprusimo etnografinės architektūros klausimais, tuo tarpu itin stipriai tradicijų laikosi neturtingieji gyventojai, kadangi tam tikrais atvejais (pvz., Žiogelių k.) tradicinės statybinės medžiagos (apvalūs rąstai, samanos) yra pigesnės už naujoviškas.

Vieni didžiausių etnografinės architektūros priešų - neišlavintas savininkų skonis, kultūrinis neišprusimas, taip pat valstybės paramos paminklinių pastatų saugojimui ir puoselėjimui stoka. Valstybės draudimai keisti architektūrą nebegali padėti ją išsaugoti, nes blogai prižiūrint ji susensta ir ilgainiui sugriūna.

Mąstant apie saugomų etnografinių kaimų sąrašo peržiūrėjimą, būtina turėti omenyje jų plėtros galimybes, architektūros tradiciškumą ir kultūrinio, ekonominio gyvenimo perspektyvą. Pvz., Liškiavos, Latežerio, Švendubrės k. yra itin patrauklūs kaimo, kultūriniam, etnokultūriniam turizmui, tačiau juose mažai belikę tradicinių architektūros elementų, o tai menkina jų plėtros galimybes.

Tradicinės kaimų architektūros išlikimui kelia pavojų ir kaimų gyvybingumo silpnėjimas dėl mažėjančio darbingų gyventojų skaičiaus.

Demografinė, socialinė, psichologinė situacija. Pernelyg sparti gyventoju migracija į miestus, ypač per pastarąjį dešimtmetį, kelia pavojų kaimų gyvybingumui. Tokioje situacijoje yra atsidūrę beveik visi tirtieji kaimai. Kaimų gyventojų dauguma - pensininkai. Jaunimas bėga į miestus, išvažiuoja į užsienį. Sparčiai daugėja tik dalinai gyvenamu sodybų (seneliai miršta arba išvežami globoti į miestus), į kurias atvažiuojama tik vasarą, nes žiemą vaikai senelius išsiveža į miestus. Kita vertus, darosi įprasta jaunoms šeimoms grįžti į kaimus auginti savo mažų vaikų (šviežias maistas, grynas oras, tėvų, senelių priežiūra ir t.t.), į kaimus iš miestų grįžta gyventi ir netekusieji darbo. Kiti labai rimtai ketina grįžti į kaimus, jei ateityje neteks darbo, dar kiti žino, kad grįš, kai išeis į pensiją. Jaunų žmonių bendruomenės laikosi tik dideliuose kaimuose (Marcinkonys, Švendubrė). Pastebima snobiška turtingų gyventojų tendencija keltis iš etnografinių kaimų gyventi į miestų standartinius butus. Kita vertus, etnografiniuose kaimuose apsigyvena (nusiperka sodybas) menininkai. Pastebimas ir itin turtingų miestiečių potraukis įsirengti nupirktose kaimų sodybose poilsio vilas, rezidencijas (kartais užstatant sklypą statiniais, neturinčiais nieko bendro su tradicija, o kartais ją išlaikant).

Mažesniuose kaimuose didesnis procentas degradavusių, asocialių jaunesnių žmonių. Dauguma etnografinių kaimų gyventojų atsidūrę gilioje depresijoje - nebemato ateities („jaunystėj buvom, o dabar pūnam"), jie turi daugybę socialinių-psichologinių problemų. Dėl geriančių vyrų, didelio skurdo, „tinginiaujančio" jaunimo kyla dideli konfliktai tarp senosios kartos tradicinių ir jaunosios moderniškų gyvenimo vertybių, kurios nėra išbandytos laiko ir todėl atneša į kaimus daug nestabilumo, nerimo, įtampos, agresijos. O labiau apsišvietusią, iš studijų miestuose grįžusio kaimų jaunimo mažuma ilgisi miesto humanitarinės terpės, juos pradeda slėgti provincinis kaimynų mentalitetas.

Kaimiečių psichologija miesto kultūros atžvilgiu labai konfliktiška, mažai kūrybinga: nuo jos arba užsidaroma su dideliu nepilnavertiškumo kompleksu, arba ji aklai ir naiviai imituojama, arba jos ilgimasi nerandant tinkamos alternatyvos. Tokią būseną galima vertinti kaip didelį pasimetimą.

Švietimo ir informacijos padėtis. Kaimų gyventojai įsitikinę, kad vaikai, besimokantys miestuose, įgyja geresnį išsilavinimą ir jiems lengviau įstoti į aukštąsias mokyklas. Labai menkas kaimo žmonių informuotumas apie šiuolaikines verslo galimybes, alternatyvius verslus, jų rėmimą, lengvatas ir perspektyvas. Daugelis etnografinių kaimų gyventojų nesuvokia, kad jie gyvena reikšmingoje valstybei vietovėje. Jaunesnioji karta gėdijasi vietinių tradicijų, folkloro. Labai žemo lygio estetinis lavinimas (tiek muzikos, tiek dailės, dizaino, architektūros), menkos meniškų švenčių organizavimo galimybės jaunesniosios kartos gyventojus verčia žemiausio lygio miesčioniškosios kultūros vartotojais (pvz., Marcinkonių kaimo šventė prie ežero - tai laužas, magnetofonas, grojantis vakarietišką muziką, ir daug pasigėrusiųjų). Šiuolaikiškumas suprantamas kaip vartotojiškas gyvenimas vakarietišku komfortu spindinčioje aplinkoje, kuri priešinga gyvenimui kaime - atsilikusioje provincijoje.

Nors poreikis etnografinių kaimų dirbiniams ir paslaugoms visuomenėje yra, nors dar gyvi ir darbingi jų puoselėtojai, tačiau tradicijų ir žinių perdavimas atsidūręs kritinėje būklėje. Etnografinis kaimas stokoja šiuolaikiškų sistemų ir metodų aktualiai perduoti tradicijas.

Ekonominė, verslo ir verslumo padėtis. Ekonomikos lygis etnografiniuose kaimuose labai skirtingas ir priklauso nuo daugelio veiksnių. Nuo gyventojų skaičiaus, amžiaus, atstumo iki centrų, kraštovaizdžio, asmenybių. Gražus kraštovaizdis labiausiai skatina ekonominį gyvenimą, kaimo turizmo sodybų augimą, turistų lankymąsi. Tačiau iš esmės merdinčią ekonomiką lemia kaimų gyventojų (ir jų giminaičių miestuose) neturtas, mažas finansinis-investicinis pajėgumas. Plėtoti kaimo turizmą vietiniams gyventojams daugiausia trūksta ir organizacinių sugebėjimų, drąsos rizikuoti. Vyrauja natūrinis ūkis. Pramonine žemės ūkio gamyba beveik neužsiimama. Daugelis skundžiasi žemės skurdumu ir stygiumi.

Abejotina, ar žemė, naudojant ją dabartiniu intensyvumu, galėtų tapti pagrindiniu pajamų šaltiniu didžiajai kaimo žmonių daliai. Tai supranta apklaustieji, itin skeptiškai vertinantys perspektyvą aktyviau užsiimti žemės ūkiu. Objektyvios aplinkybės ekologinei žemdirbystei egzistuoja, tačiau labiausiai trūksta noro ir supratimo, kaip tuo verstis. Daug kas verčiasi rinkimu (grybavimu, uogavimu), žvejyba (įskaitant brakonierišką).

Kaimuose klesti didelė bedarbystė. Kita vertus, vietiniai pensininkai dažnai dalinasi savo pensija su vaikais, gyvenančiais mieste, šelpia juos ir maisto produktais. Tai viena iš priežasčių, dėl kurių neapsimoka parduoti pieną (supirkimo kainos per mažos). Savo miško kirtimu gyventojai taip pat nesiverčia, nes suvokia, jog nauda būtų labai trumpalaikė. Tuo tarpu daugiausia savo miško medieną naudoja asmeninio ūkelio reikmėms: malkoms ir statybai. Verslinė žemės vertė taip pat menka: jos parduoti neapsimoka dėl mažos kainos, joje nebeapsimoka ir nieko auginti, nes traktoriaus samdymas, trąšos, transporto, pardavimo, kitaip tariant, gamybos sąnaudos viršija pelną. Nuo bado gelbsti tradicinių ūkininkavimo metodų išmanymas ir atgimimas: gyvulininkystė (nuo išauginimo iki skerdimo ir maisto paruošimo), žemdirbystė (naudojant arklių jėgą, archaiškus padargus). Natūrinis ūkis gelbsti ir jaunesnius žmones, kurie netekę darbo miestuose grįžta „merdėti" į savo tėviškę „ant savo tėvu pensininkų sprando". Todėl dauguma sako, kad geriausia nieko verslo srityje nebedaryti, tik gyventi iš savo ar tėvų pensijos, kita vertus, pensininkai mano, kad „savo jau atidirbo". Nepriklausomybės metais atsirado ir naujas bedarbių daugiavaikių šeimų (dažniausiai asocialių) pragyvenimo būdas - „vaikų gimdymas ir auginimas", tiems, kurie didesnio pajamų šaltinio prasimanyti nesugeba, vaiko pašalpa tampa vieninteliu pragyvenimo šaltiniu.

Dauguma etnografinių kaimų gyventojų apatiški, pasyvūs, pesimistiški verslumo atžvilgiu. Paklausus, ar imtųsi verslo, jei būtu finansinės galimybės, atsakė, kad nesiimtų. Iš vienos pusės tingi, iš, kitos - nepratę, bijo (nežinios arba vagių ir plėšikų), netiki kitokia ateitimi, mano, kad kaimą valdžia sužlugdė galutinai. O pensininkams užtenka to, ką turi, jie tenori ramiai pabaigti savo gyvenimą.

Akivaizdu, jog sovietinė santvarka atpratino nuo asmeninio iniciatyvumo ir atsakomybės, o naujieji verslo būdai ir taisyklės kaimo žmogui kol kas dar neprieinami tiek informacine, tiek psichologine prasme. Dauguma turtingesnių vietinių gyventojų turtus susikrovė ne vietoje, o plėtodami verslą su Rusija, Baltarusija, Vokietija, Lenkija. Amatininkai, tautodailininkai skundžiasi menka rinka, blogomis pardavimo sąlygomis. Anksčiau viena populiariausių tautodailės rūšių - audimas - sparčiai nyksta dėl audėju amžiaus ir nykstančio poreikio. Dar esama nemažai žmonių, kurie galėtų perteikti savo patirtį jaunesniems ir išmokyti juos įvairių tradicinių verslų bei tautodailės. Tačiau nėra sukurta šių žinių ir įgūdžių perdavimo sistema.

Vieno iš nelegalių tradicinių verslų - kokybiškos tradicinės naminės degtinės gamyba - mažėja, nes nuolatiniai draudimai ir persekiojimai sutrukdė tinkamą tradicijų perdavimą, o žinovai išmiršta, be to, atsirado konkurencija: neseniai pigesnė buvo baltarusiu kontrabandinė degtinė bei „pilstukas", pasigamintas iš kontrabandinių surogatų.

Grybų ir uogų rinkimas - pagrindinis daugelio pajamų šaltinis, deja, jis labai priklauso nuo oro (šiemet grybų nebuvo). Tradicija rinkti pardavimui atsirado palyginti neseniai. Tačiau pastaruoju metu praradę darbą ir pajamas žmonės pradėjo labai intensyviai naudoti miško gėrybes, visų pirma pardavimui. Dėl tos priežasties kai kuriose vietose buvo suniokota miško paklotė, sunaikinta grybiena (pvz., Vieciūnų k.).

Druskininkų tradicinių kaimo vietovių ekonomika buvo paremta stiprių įmonių veikla - verpimo fabriko, lentpjūvės, agroūkio. Tačiau pastaruoju metu iš jų likę tik prisiminimai. Turizmo verslas degradavęs, lyginant su sovietiniais laikais (Latežeris, Švendubrė). Pakilusios kainos, kritęs pragyvenimo lygis, išnykęs turistų srautas iš Baltarusijos neigiamai atsiliepia stambesniam turizmo verslui ir juo pasinaudojantiems vietiniams gyventojams. Šiuo metu kuriasi visiškai naujas turistų kontingentas, kitokia aptarnavimo sistema. Tačiau privačių kaimo turizmo sodybų mažai, menkai išvystytas ir pats verslas, nors gamtiniai ir kultūriniai ištekliai didžiuliai.

Daugelis aktyvesnių gyventojų skundžiasi, kad jokio verslo vystyti neįmanoma, nes reikia turėti didelį pradinį kapitalą. Menkas gyventojų informuotumas neskatina įsiregistruoti savo kaimo bendruomenes, o tai ateityje padėty plėtojant verslus.
Esant realioms galimybėms imtis kaimo turizmo ir rekreacinių paslaugų verslo, skeptiškai tai vertinančių yra nedaug. Nemažai yra ir tokių, kurie mano galintys to imtis, jeigu būtų parama, tačiau jų galimybes reikėtų vertinti skeptiškai. Kaimams trūksta visų pirma būtinos infrastruktūros, o jų žmonėms finansinių galimybių ją atnaujinti, išsimokslinimo ir tokio verslo supratimo. Didelė kliūtis plėtoti etnografiniuose kaimuose turizmą - nesaugumas, apiplėšimo baimė padidėjus turistų skaičiui ir verslininkų turtui. Potencialiai kaimo žmonės galėtų kur kas aktyviau teikti atskiras rekreacijos paslaugas.

Perspektyvi paslauga yra tautodailės dirbinių pardavimas ir demonstravimas kaimuose (R Labučio ir A. Česnulio veikla), tačiau iki šiol šios veiklos plėtrą stabdo per mažas turis-tų skaičius ir menkas jų finansinis pajėgumas.

Turizmo plėtrai didelę reikšmę turi skirtinga geografinė kaimų padėtis bei susiklosčiusios turizmo tradicijos. Labai geras galimybes verstis rekreacine veikla turi Grūto, Latežerio kaimai. Palankiausia gamtine aplinka išsiskiria Veršių kaimas ir vienkiemiai greta Avirio ežero. Prie Latežerio ir Avirio ežerų yra išlikusi senoji turizmo infrastruktūra, kuriama nauja. Tačiau kaimo žmonių verslo neskatina šios aplinkybės: per didelis nereguliuojamas poilsiautojų srautas, sukeliantis ramybės ir švaros problemas; daugybė privačių valdų, nepriklausančių vietos gyventojams; intensyvus palapinių ir automobilių turizmas, kuriam kaimo žmonių paslaugos mažiau reikalingos; nepakankama infrastruktūra (trūksta parduotuvių, prastas telefono ryšys); nepakankamai sutvarkyta aplinka (nėra persirengimo būdelių, šiukšliadėžių.

Sveikatos apsauga, socialinė rūpyba. Nutolusiuose nuo centrų Dzūkijos nacionalinio parko kaimuose sveikatos apsaugos paslaugos nepatenkinamos. Ambulatorija yra tik Marcinkonyse, rimtesnio gydymo reikia važiuoti į Varėną ar Druskininkus. Bet ir esamos ambulatorijos darbuotojai net naujagimius aplanko retai, ką jau kalbėti apie senus žmones. Todėl senelius gelbsti tradicinė liaudies medicina, nes tenka laukti giminaičių, kol šie, atsiprašę ar pabėgę iš darbo miestuose, galės juos nuvežti į sveikatingumo įstaigas (viešojo transporto daugumoje vietovių nėra), o jaunimui puoselėti naujagimius geriausia išvykti į miestus arba būtina turėti savo transporto priemonę. Ligotais, nuskurdusiais, prasigėrusiais gyventojais mažuose kaimeliuose savivaldybės nesirūpina, nes socialiniai darbuotojai pajėgūs aptarnauti tik miestų gyventojus. Nėra įgyvendinamos ir jokios priklausomybės ligų prevencijos programos.

Viešoji tvarka. Viešosios tvarkos palaikymo efektyvumas iš principo labai menkas, kadangi nėra didesnio poreikio (pvz., Marcinkonių gyventojai skundėsi, kad turi tik vieną policininką, kuris gyvena Puvočiuose ir iškviestas tramdyti muštynių neatvyksta, nes neturi kuro transportui). Nesunku numanyti, kad ateityje, plėtojant turizmą ir netikėtai pablogėjus kriminaliniai padėčiai, galima sulaukti labai tragiškų pasekmių.

Infrastruktūros padėtis. Kaimuose, esančiuose atokiau nuo didesnių miestų, ekonominio-kultūrinio gyvenimo centrų, infrastruktūros padėtis blogėja. Pvz., Dzūkijos nacionaliniame parke, kadangi sumažėjo viešojo transporto keleivių (ir jų dauguma - pensininkai), be to, buvo paplitęs pigesnis kyšio, ne autobuso bilieto mokėjimas vairuotojams, transporto savininkų išlaidos nebeatsipirko, tad maršrutinius autobusus panaikino. Todėl dabar kaimo gyventojai iki centrinių gyvenviečių turi „kapstytis", kaip išmano, - prašyti kaimynų, laukti giminaičių atvykstant iš miestų. Nemažai kaimų susisiekdavo geležinkeliu, tačiau geležinkelio atkarpa Marcinkonys-Druskininkai jau uždaryta, o Varėna -Marcinkonys ketinama uždaryti.

Jaunesni gyventojai sakėsi gyventų gimtuosiuose kaimuose, jeigu būtų greitas, lengvas ir pigus susisiekimas su centrais, komfortabilesnis gyvenimas, jeigu vaikams būtų lengviau pasiekti mokyklą ir joje būtų geresnė mokymo kokybė.

Dzūkijos nacionaliniame parke trūksta žemėlapių, informacijos apie etnografinius kaimus. Parke etnografiniai kaimai neišskirti jokiais ypatingais ženklais. Kita vertus, kyla grėsmė, kad įrenginėjant privažiavimus, apžvalgos aikšteles bus pakenkta natūraliam kraštovaizdžiui, nes projektuotojai linkę visur perkelti civilizuoto pasaulio estetiką.

Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus mokslo darbuotojas dr. Vytautas Tumėnas

Lietuvos žemės ūkio universiteto doc. dr. Romualdas Povilaitis


Naujausi pakeitimai - 2003-12-31




© Seimo kanceliarija

http://www.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=2229&p_d=30297&p_k=1