Programos kūrimui įdėta daug rimto darbo, joje gausu itin aštrių įžvalgų, pagirtinas pakankamai realistinis adekvatus esamos padėties vertinimas. Pritardamas programos visumai, norėčiau išsakyti tam tikras esmingas pastabas, į kurias atsižvelgti, manau, būtina tobulinant programos projektą.
Bendruosiuose nuostatuose kultūros apibrėžimas nepakankamas, kadangi kultūra be dorovės idealų (draugiškumo, bendruomeniškumo, pasiaukojimo, užuojautos, meilės gyvybei ir visai gamtai), kurie programos autoriams tarytum neegzistuoja, tikrai negalės išsaugoti ir įtvirtinti darnios, tolerantiškos ir saugios visuomenės, netgi priešingai - išlavinti nusikaltėliai visuomenei dar pavojingesni, o nemylintys tėvynės piliečiai valstybei atneša tik nuostolius, nes, išsilavinę valstybės lėšomis, vėliau iš jos vagia arba emigruoja į užsienį ir nutautėja, ir tokiu būdu silpnina valstybę ne tik ekonomiškai, bet ir demografiškai. Be to, doroviškai indiferentiška kultūra nepadės ištraukti Lietuvos iš savižudybių liūno. Vadinasi, dabartinis kultūros apibrėžimas, deja, utopiškas.
Itin skausmingas ir pavojingas Lietuvos kultūrai yra Lietuvos kultūros administravimo decentralizavimas. Programoje išvardinti jo trukdžiai - tai, kad trūksta kultūros srities bei jos rėmimui palankių įstatymų, kad nėra savivaldos tradicijų, kad apskritys neturi lėšų, kad neefektyvi regionų kultūros plėtra, - yra labai rimti, todėl decentralizacija turėtų vykti ne tiek pagal grafiką, kiek atitikdama teigiamus poslinkius trukdžių srityje.
Viena silpniausių programos pusių - autorių nesusigaudymas, kuo skiriasi regionų kultūra, etninė kultūra, liaudies kultūra, liaudies menas (tautodailė), mėgėjų kūryba ir meninė saviveikla, profesionalusis menas ir kūrybinė veikla. Akivaizdu, kad lygiai taip, kaip apibrėžta kultūra, būtini ir šių jos sričių apibrėžimai.
Dėl šio nesusipratimo, kai Stiprybių poskyryje kalbama apie profesionalųjį meną, neaišku, ar turima omenyje ir LTS (Lietuvos tautodailininku sąjungos) narių kūryba, kadangi nemažai LTS tautodailininkų yra profesionalai, kai kurie net Valstybės premijų laureatai, garsinantys Lietuvą ir tėvynėje ir už jos ribų (pvz., I. Užkurnys, A. Teresius). Kai kalbama apie Grėsmes, neaišku, kuo istorinių regionų kultūra skiriasi nuo aukšto lygio profesionalaus meno? Lietuvos kultūros plėtros ilgalaikės strategijos tiksle neaišku, kodėl pasitikėjimas savo kultūros tapatumu, pakantumas (kažkodėl vartojamas tarptautinis žodis tolerancija) kitoms kultūroms, visos visuomenės dalyvavimas kultūroje, kultūros prieinamumas visuomenei išreiškiamas į viena suplakant valstybės paramą regionų kultūrai, mėgėjų kūrybinei veiklai bei nevyriausybinėms organizacijoms? Peršasi išvada, kad regionų kultūra neturi profesionalaus meno ir artimesnė mėgėjų kūrybai. Be to, daugybė nevyriausybinių organizacijų neturi nieko bendra su kultūrine veikla. Didžiausias šio skyriaus trūkumas - etninės kultūros nematymas, arba folklorinės ir tautodailės kūrybos sutapatinimas su mėgėjų kūryba. Paragrafe, kuriame Valstybės ir savivaldybių institucijos koncentruojasi ties strateginėmis kryptimis (p.7), eilutėje skatindamos ir puoselėdamos nacionalinės kultūros tapatumą klaidingai suvokiamas nacionalinis tapatumas, kuris susiaurinamas tik iki lietuvių kalbos, etninės kultūros ir užsienio lietuvių, ir pagal autorius išeina, kad profesionaliojoje kultūroje identiteto puoselėti nereikia, nes tai kosmopolitinis reiškinys. Eilutėje, kad ji remia profesionalųjį meną ir kūrybinę veiklą (p.7), žinoma kyla klausimas kaip suprantama kūrybinė veikla? Ar ji priešingybė profesionaliam menui? Jeigu teisingai supratau autorių mintį, tai žymiai taikliau vietoj kūrybinės veiklos būtų sakyti: ir visą kitą kūrybinę veiklą, įskaitant etninę kūrybą, mėgėjų kūrybą. Be to, daug kas priklauso nuo to, ar LTS narių tautodailės kūrybą ministerija vadins profesionaliuoju menu ar tautodaile. Todėl paragrafe sudarydamos sąlygas visuomenei dalyvauti kultūroje, ją vartoti (p.7) rašoma, kad remia mėgėjų kūrybinę veiklą. Tačiau akivaizdu, kad itin plačiai visuomenė įtraukiama ne mėgėjų, o etninės kultūros terpėje (folklore, tautodailėje ir kt). Ypač nepriimtinas mėgėjų kūrybos iškėlimas į pirmą vietą. Manyčiau, kad priešingai - mėgėjų rėmimas turėtų būti paskutinėje vietoje.
Minėti trūkumai, be abejo, atitinkamai atsispindi ir NLKPP uždavinių ir priemonių sąraše. 29 punkte sakinys Remti profesionaliojo meno pristatymą regionuose ir kaimuose rodo, kad autoriai kaimų nelaiko regionų dalimi, o tai logikos klaida.
Nacionalinės kultūros tapatumo išsaugojimo ir puoselėjimo skyriuje visiškai nekalbama apie profesionalųjį meną, profesinę kultūrą, vadinasi, siekiama jos kosmopolitizavimo. Kita vertus, tiek Lietuvos tautodailininkų sąjunga, tiek Lietuvos dailininkų sąjunga, tiek pavieniai kūrėjai turėtų gauti paramą įgyvendinant tautinį tapatumą puoselėjančius projektus. Priešingai, pagal dabartinį KM požiūrį galima įtarti, kad nepalyginamai didesnę paramą gaus naujųjų technologijų kūriniai. Todėl siūlau nacionalinės kultūros tapatumo išsaugojimo ir puoselėjimo skyriaus nuostatas šiuo požiūriu suderinti su skyriumi Parama menininkams, kūrybinei veiklai ir meno kūrėjų organizacijoms.
Itin didelis akibrokštas - skyrius Mėgėjų kūrybinė veikla (65-69). Jame suplakama į viena - ir tautodailė, ir mėgėjų kūryba. LLKC kol kas dar gyvuojantis Tautodailės skyrius iki šiol rėmė ne mėgėjų, o reikšmingus Lietuvos kultūrai tautodailės renginius. Toks formulavimas akibrokštas ir LLKC folkloro, choreografijos, ir kitų skyrių veiklai. LLKC globoja ir saviveiklą, tačiau jos vieta antraeilė. Apskritai vaidmenys, kuriuos KM teikia LLKC, kelia didelį susirūpinimą. 67 paragrafe rašoma, kad remdamas mėgėjų kūrybinę veiklą LLKC turės plėtoti mėgėjų kūrybos tyrimus, ją populiarinti, kaupti, skleisti informaciją apie ją; rengti ir įgyvendinti mėgėjų kūrybos tyrimų ir populiarinimo programas. Iki šiol LLKC užsiėmė labai reikalingu baru - valstybės masto etninės kultūros renginių organizavimu ir koordinavimu (Dainų šventės, folkloro festivaliai, tautodailės šventės ir parodos, seminarai-konsultacijos). Dėl lėšų stygiaus LLKC nebepajėgus šių dalykų atlikti ankstesniu lygiu ir, deja, jo vaidmens niekas iki šiol nepakeičia. Vadinasi, ministerija kuria šioje kultūros srityje didelę spragą, griauna nusistovėjusias tradicijas. Perorientuojant LLKC veiklą tik į paveldo ir dabarties liaudies kultūros tyrimus ir informacijos skleidimą, pamirštant kūrėjų konsultavimą, kultūros procesų koordinavimą, kyla klausimas, kodėl šito dalyko negali atlikti mokslo tiriamieji institutai, turizmo departamentas, spaudos fondas, savivaldybės? Akivaizdu, kad autoriai nesupranta, jog LLKC atliekamieji moksliniai liaudies kultūros ir dabartinės liaudies kūrybos tyrimai iki šiol buvo tiesiogiai taikomi LLKC specialistų praktikoje, todėl taikomasis mokslas, atėmus iš jo galimybę tiesiogiai įtakoti šiuolaikinį liaudies meno procesą, greitai praras savo prasmę ir tada reikės kelti klausimą apie LLKC uždrymą, o renginius organizuoti tik per programas. Tačiau reikia nepamiršti, kad, nekeliant liaudies kūrėjų kvalifikacijos, nesudarant sąlygų jiems švęsti valstybės užmojo šventes, nekoordinuojant liaudies kultūros proceso, visoje Lietuvoje labai greitai profesionalumas, meninis lygis smuks, o dalyvių skaičius mažės ir etninė kultūra nukentės.
Etninės kultūros globos tarybos ekspertas, Lietuvos istorijos instituto mokslinis darbuotojas
Dr. Vytautas Tumėnas
