Elektroninis leidinys "Žemaitijos ir Klaipėdos krašto dvarų bruožai" 

Klaipėdos krašto dvarų ir jų sodybų raidos bruožai (XIII a.–1944 m.)


ŽEMAITIJOS IR KLAIPĖDOS KRAŠTO DVARŲ BRUOŽAI. Turinys>>>

 Dr. Martynas Purvinas

Kauno technologijos universiteto Architektūros ir statybos institutas

 

1 pav. Endriškės palivarko darbininkų bei tarnautojų gyvenamųjų namų eilė. Mūriniai tinkuoti pastatai buvo dengti raudonų čerpių stogais. Fotografuota autoriaus 1991 m. spalio mėn.

2 pav. Domaičių dvaro (Šilutės raj.) sodybos vaizdas. Kairėje – kraštui būdingo pavidalo gyvenamasis rūmas – platus ir masyvus pastatas su pusvalminės formos stogu

2 pav. Domaičių dvaro (Šilutės raj.) sodybos vaizdas. Kairėje – kraštui būdingo pavidalo gyvenamasis rūmas – platus ir masyvus pastatas su pusvalminės formos stogu (panašūs pastatai būdavo statomi dar Kristijono Donelaičio laikais). Fotografavo autorius 1992 m. rugsėjo mėn.

3 pav. Būbliškės dvaro (Pagėgių savivaldybė) didysis raudonplytis svirnas – sandėlys

3 pav. Būbliškės dvaro (Pagėgių savivaldybė) didysis raudonplytis svirnas – sandėlys. Keturaukštį pastatą puošė plytų mūro detalės, virš stogo iškilęs medinis bokštelis su dideliais langais patalpų apšvietimui. Fotografavo autorius 1991 m. lapkričio mėn.

4 pav. Jekšterkių dvaro (Pagėgių savivaldybė) gyvenamasis rūmas. Šoniniai prieangiai buvo pridurti sovietmečiu

4 pav. Jekšterkių dvaro (Pagėgių savivaldybė) gyvenamasis rūmas. Šoniniai prieangiai buvo pridurti sovietmečiu. Stambų ir masyvų pastatą dengia didelis pusvalminės formos stogas. Fotografuota autoriaus 1991 m. rugsėjo mėn.

5 pav. Šilutės dvaro rytinis ūkinis pastatas. Jo pavidalas atspindi XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje krašte paplitusią mūrinės architektūros pakraipą

5 pav. Šilutės dvaro rytinis ūkinis pastatas. Jo pavidalas atspindi XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje krašte paplitusią mūrinės architektūros pakraipą (šviesiu tinku padengtų sienų plotus pagyvindavo raudonplytės puošmenos – angų apvadai, karnizai, bokšteliai ir kt.) Fotografavo autorius 1987 m. rugpjūčio mėn.

6 pav. Šilgalių dvaro (Pagėgių savivaldybė) vienas iš raudonplyčių didžiųjų tvartų

6 pav. Šilgalių dvaro (Pagėgių savivaldybė) vienas iš raudonplyčių didžiųjų tvartų. Šešių skyrių pastatą dengė paaukštinta pastogė – ertikis, kur per dvivėres dureles būdavo kraunamas šienas (pašarų atsarga ir tvarto patalpų apšiltinimas). Tvartą dengė masyvus pusvalminės formos stogas. Fotografavo autorius 1992 m. birželio mėn.

7 pav. Šilgalių dvaro (Pagėgių savivaldybė) vieno raudonplyčio ūkinio pastato dalis

7 pav. Šilgalių dvaro (Pagėgių savivaldybė) vieno raudonplyčio ūkinio pastato dalis. Vienaaukštį pastatą dengė paaukštinta pastogė – ertikis (naudota kaip sandėlys ar šieninė). Pastato sienas puošė arkinės angos, plytiniai karnizai ir kt. Fotografavo autorius 1992 m. birželio mėn.

8 pav. Endriškės palivarko (Pagėgių savivaldybė) vienas iš didžiųjų mūrinių tvartų (sovietmečiu buvo perdirbtas pastato viršus)

8 pav. Endriškės palivarko (Pagėgių savivaldybė) vienas iš didžiųjų mūrinių tvartų (sovietmečiu buvo perdirbtas pastato viršus). Fotografavo autorius 1991 m. spalio mėn.

Straipsnio objektas – Klaipėdos krašto dvarai ir sodybos, jų istorinė raida XIII a.–1944 m. Tai nagrinėjama remiantis daugiamečių lauko tyrimų metu autoriaus surinkta medžiaga, Lietuvos ir Vokietijos archyvuose aptiktais dokumentais, autoriaus parengtais apie 150 krašto dvarų bei jų sodybų istoriniais aprašymais. Tikslas – atskleisti krašto dvarų bei jų istorinės raidos ypatybes, jų skirtingumus nuo Didžiosios Lietuvos (Žemaitijos ir kt.) dvarų. Metodas – istorinis lyginamasis. Pagrindinė išvada (kitos – straipsnio gale) – dėl specifinių istorinių aplinkybių Klaipėdos krašto plote klostėsi savita dvarų sistema (įvairiai kitusi XVII–XIX a.),
formavosi tam tikrais bruožais pasižyminti dvarų savininkų socialinė grupė, išryškėjo tik šiam kraštui būdingi dvarų sodybų bruožai. Iki šiol šią temą išsamiau apibūdinančių straipsnių Lietuvos spaudoje nebuvo.

Prasminiai žodžiai: Klaipėdos kraštas, Mažoji Lietuva, dvarai, dvarų sodybos, dvarų pastatai.



Įvadas

XIX a.–XX a. pradžioje Vokietijoje vystantis istorijos mokslui, domėtasi ir Rytprūsių (su jų šiaurine dalimi – Mažąja Lietuva) dvarų istorijos bruožais, dvarų kaip institucijos ypatybėmis ir pan. Po Pirmojo pasaulinio karo dėl žinomų istorinių aplinkybių tokių studijų sumažėjo. Tarpukarinėje Lietuvos Respublikoje, veikiausiai, nebuvo parengta publikacijų apie Klaipėdos krašto dvarus. Sovietinės okupacijos dešimtmečiais Mažosios Lietuvos išsamesni istoriniai tyrimai buvo nepageidaujami, žinios apie krašto dvarus beveik nebuvo skelbiamos.

Po Antrojo pasaulinio karo žinių apie atskirus Rytprūsių dvarus, bendras krašto dvarų ypatybes skelbta Vakarų Vokietijoje. Po 1990 m. daug duomenų apie Lenkijos valdose atsidūrusius krašto dvarus paskelbė lenkų tyrėjai1.

Nuo 1980 m. tiriant Mažosios Lietuvos architektūros paveldo likučius, man pavyko vienu ar kitu mastu ištirti apie du šimtus krašto dvarų sodybų. Sovietinės okupacijos dešimtmečiais išsamesnė istorinė medžiaga apie režimo naikintą kraštą praktiškai buvo neprieinama, svarbesni kartografiniai šaltiniai užslaptinti, anuomet nepageidaujama veikla teko užsiimti paslapčia. Neturint istorinių duomenų ilgai teko veikti beveik apgraibomis. Kita vertus, anuomet pavyko natūroje užfiksuoti vėliau sunaikintus dvarų pastatus ar jų liekanas.

Po 1990 m. atsivėrus laisvesnės veiklos galimybėms, Vokietijos bibliotekose bei archyvuose surinkus nemažai istorinės medžiagos iš ten skelbtų gausių publikacijų ir kt., ankstesnę natūrinių tyrimų medžiagą pavyko papildyti, parengiant apie 150 dvarų bei jų sodybų buvusiose Pagėgių ir kt. apskrityse išsamesnius aprašymus su jų istorinės raidos analize. Skelbiau žinias apie atskirus krašto dvarus2, trumpus kai kurių dvarų apibūdinimus „Mažosios Lietuvos enciklopedijoje“3.

Per darbo dešimtmečius išryškėjo kai kurios Mažosios Lietuvos (kaip etnokultūrinio regiono Rytprūsių administracinės teritorijos šiaurinėje dalyje) dvarų bei jų sodybų specifinės ypatybės, gan ryškiai besiskiriančios nuo Didžiosios Lietuvos analogiškų objektų pobūdžio. Tos ypatybės mažiau akcentuojamos gausiuose Vokietijos tyrėjų darbuose dvarų tematika, kur ši problematika dažniausiai nagrinėta vokiškame kontekste, retai lyginant Rytprūsius su Didžiąja Lietuva.



Krašto istorinės raidos bruožai

Klaipėdos kraštas (kaip atskiras administracinis teritorinis vienetas oficialiai egzistavęs tik 1920–1939 m.) čia minimas kaip dabar Lietuvos Respublikai priklausanti, o praeityje Kryžiuočių (Teutonų) ordino valstybės (nuo 1525 m. Prūsijos kunigaikštystės (hercogijos), nuo 1701 m. Prūsijos karalystės, nuo 1871 m. Vokietijos imperijos) teritorijos dalis Nemuno žemupio dešiniajame krante.

XIII a. pradžioje ši teritorija, matyt, buvo panaši į kitus baltų genčių gyventus plotus, kur būta savų genčių vadų, didikų ir kt., valdžiusių didesnius plotus, kuriuos sąlyginai būtų galima laikyti ir senoviniais dvarais. Aptariamojo ploto senosios žemėvaldos ypatybes galėjo paveikti ir jo ypatinga geografinė padėtis Baltijos jūros ir Kuršių marių pakrantėse. Dar tūkstantmečių sąvartoje čia lankydavosi vikingai, vėliau germanų ir kt. pirkliai. Tie ilgaamžiai kontaktai, matyt, paveikė pajūrio bei pamario genčių gyvenseną, socialinę struktūrą, gal ir žemėvaldos bei žemėnaudos ypatybes.

1252 m. Livonijos ordinui įkūrus Memelburgo tvirtovę – dabartinės Klaipėdos užuomazgą, 1259 m. Georgenburgo pilį panemuniuose, 1328 m. Klaipėdos apylinkes perėmus Kryžiuočių ordinui, šiam Ordinui XIII a. pabaigoje įsitvirtinus Nemuno žemupio pakrantėse, aptariamame plote susiklostė visai nauja situacija, nauji administraciniai, turtiniai ir kt. santykiai, nauji žemėvaldos pagrindai. 1422 m. Melno taika nustačius ilgaamžes (apie pusę tūkstančio metų gyvavusias) valstybines sienas, susiklostė apibrėžta ir stabili teritorija Nemuno žemupio dešiniajame krante (beje, iki pat 1920 m. glaudžiai susijusi su Pietnemune – kitoje upės pusėje buvusiais plotais). Ten galėjo klostytis stabili žemėvalda bei žemėnauda.

Jų pobūdį žymiu mastu lėmė Kryžiuočių ordino (kaip vienuolių karių organizacijos) specifika bei teritorijos geografinė padėtis. Celibato laikęsi Ordino nariai negalėjo turėti oficialių įpėdinių, kaupti personalinių turtų ir pan. Ordino valstybės teritorija, joje buvę objektai bei ištekliai turėjo likti valstybine korporatyvine, o ne pavienių asmenų privačia nuosavybe. Panašiai turėjo būti ir tiesiogiai Katalikų bažnyčiai priklausiusiame tos valstybės ploto trečdalyje.

Daugiau žinių apie personalines Ordino svarbesnių talkininkų iš Vakarų Europos valdas likę iš tos valstybės branduolio (Kulmo, Marienburgo, Elbingo, Karaliaučiaus apylinkių). Ten vyko ryškiausia užkariautos teritorijos kolonizacija bei intensyviausias plotų įsisavinimas. Tuo tarpu aptariama Klaipėdos krašto teritorija šimtmečiams teliko atokiausiu valstybės pakraščiu, nepasižyminčiu nei derlingomis dirvomis, nei kitais anuomet svarbiais ištekliais.

Iš XIII–XV a. daugiau žinių likę apie valstybines (Kryžiuočių ordino) gamybines valdas (žirgynus, avininkystės ūkius ir pan.). Žymesnė ūkinė veikla (su atitinkamais teritoriniais padaliniais) vyko Klaipėdos (pilies bei uosto) apylinkėse, tuo tarpu atokesni krašto ruožai, matyt, buvo menkai naudojami.

Žinoma, kad kovų su Prūsa bei LDK laikais (XIII–XV a.) kryžiuočiai apdovanodavo perbėgėlius, į jų pusę pereidavusius prūsų genčių didžiūnus. Tačiau jų valdos daugiausiai lokalizuojamos piečiau Nemuno (pavyzdžiui, Semboje ir kitur). Vėliau minėtos garsios baltiškos kilmės Prūsijos dvarininkų Perbandtų (Perbrandtų), Mantautų (Montowt) giminės. Matyt, tokios giminės kurdavosi saugesnėse vietovėse, o ne ilgaamžių kovų niokojamame paribyje – būsimajame Klaipėdos krašte. Pastarajame plote nežinomos kokios žymios bei galingos kilmingųjų giminės, kurios šimtmečius būtų valdžiusios didesnius plotus bei turėjusios didesnes galias. Matyt, Klaipėdos krašto plote neskubėjo kurtis ir Vakarų Europos aristokratų giminių nariai – čia nežinoma garsesnių titulų, reikšmingų dinastinių istorijų ir pan.

1525 m. likvidavus Kryžiuočių ordino valstybę, jos vietoje sukūrus pasaulinę Prūsijos kunigaikštystę (hercogiją), ten galėjo kurtis labiau Vakarų Europos modelį atitinkantys socialiniai ekonominiai institutai (tarp jų ir dvarai kaip stambiosios bei privilegijuotosios žemės valdos). Tačiau ir iš XVI a. daugiau žinoma apie valstybės valdovo valdas – domenus – nei apie stambias kilmingųjų valdas Klaipėdos krašto plote. Minėti nedideli kulmiškieji (Kulmo teises gaudavę) dvareliai, kurie atitekdavo daugiau viduriniajai klasei (žemesnio rango kariškiams, tarnautojams ir pan.)

XVII a. plėtota valdovo žemių – domenų – nuoma, susiklostė generalinių nuomininkų institutas. Kaip rodo pavieniai pavyzdžiai, dalis tokių nuomininkų (matyt, sukaupę kapitalą iš pelningos nuomos) vėliau patys nupirkdavo tas valdas. Matyt, taip klostėsi kai kurie stambesni dvarai – valdovo ūkis vėliau tapdavo privačia (ar dalinai ribotos nuosavybės) žemės valda. Minėtos gan įvairios dvarų kategorijos, veikiausiai, atspindėjo gan painią Prūsijos valstybės istoriją, paplitusias skirtingų privilegijų rūšis ir pan.

Daugiau žinių likę apie XVII–XVIII a. dvarus, jų raidą bei sodybas. Tuomet krašte būta įvairaus dydžio bei pobūdžio dvarų.

1807 m. Prūsijos valstybėje panaikinus baudžiavą, dvarų institucija nepatyrė esminių pokyčių. Kita vertus, XIX a. pastebimas senovinių dvarelių nykimas, dalies dvarų statuso pokyčiai. Kartu kūrėsi nemažai naujų dvarų (neretas atvejis – buvusio kaimo valdose susikūręs naujas dvarelis – stambus ūkinis vienetas – vietoje ten stovėjusių kelių ar keliolikos ūkininkų sodybų).

Įdomu, kad net vėliau (netgi XIX a.) susikūrusiems naujiems dvarams kartais būdavo suteikiamos archaiškos kulmiškojo dvaro teisės. Tokia demonstratyvi parodomoji archaizacija buvo būdinga Prūsijos valdančiajam elitui, anuomet telkto vieningo vokiškojo etnoso iniciatoriams, nacionalistinių judėjimų skatintojams. Šiuo aspektu būdinga anuometinė Prūsijos svarbesniųjų dvarų kategorizacija: reikšmingiausieji dvarai gaudavo riteriškųjų, mažiau reikšmingi – bajoriškųjų dvarų statusą (nors konkretūs, dažnai naujesni dvarai bei jų tikrieji savininkai niekaip nebūdavo susiję nei su viduramžių riterių luomu, nei su oficialia bajorija – kilmingaisiais). Be kitko taip siekta „pasendinti“ Prūsijos valstybę, legitimizuoti jos režimą bei valdovus, susiejant juos su senovės karžygių veikla, kuriant stambesniems dvarams esą veik amžinos ir nepamainomos visuomenės struktūros įvaizdį.

Už tos daugiau propagandinės ideologinės širmos vyko realūs ekonominiai ūkiniai procesai, taip pat parodantys Prūsijos valstybės savitus bruožus.



Dvarų savininkai

Nagrinėtų dvarų savininkais retokai tapdavo tikrieji aristokratai – žinomesnių bajoriškųjų giminių nariai. Dažniau dvarininkais tapdavo valstybės tarnautojai, regionų bei vietovių pareigūnai, kariškiai ir pan. Nereti atvejai, kai prasigyvenęs ir sėkmingai ūkininkaujantis žemakilmis dvarininkas galop pelnydavo bajoriškąjį titulą „fon“ (von). Tačiau nuošalaus Klaipėdos krašto plote beveik neaptinkami reikšmingesnieji bajoriškieji titulai (pavyzdžiui, grafai ar kitokie, kurių tuomet daugiau būta Rytprūsių branduolyje, ruože Karaliaučius–Elbingas–Alenšteinas). Tai vėl patvirtina, kad aptariamas plotas liko veik amžina provincija, kur nesikūrė įtakingi magnatai, senųjų aristokratų giminės.

Tos apylinkės atskleidžia itin svarbią Prūsijos (tuo pačiu ir Mažosios Lietuvos) dvarų ypatybę – jų daugiau ūkinę kilmę. Matyt, kad (ypač nuošaliame Klaipėdos krašte) dvarai buvo kuriami ne tiek „iš viršaus“ (valdovui dalinant valdas saviems vasalams – bajorams – bei jų globotiniams), kiek „iš apačios“ (iniciatyvesniems bei apsukresniems žmonėms imantis dvarų – iš pradžių nuomojamų plotų, valdymo kaip verslo). Tą veikiausiai skatino protestantizmo (Prūsijos oficialiosios konfesijos – liuteronybės) bendros nuostatos (užsiimti naudinga veikla, gausinti turtus, o ne juos švaistyti pramogoms, ir pan.) ir su jomis susijusios valdančiojo elito daugkartinės pastangos racionalizuoti valstybę bei jos valdymą (siekiant visai pragmatiškų tikslų – norint surinkti daugiau mokesčių, didinti valstybės bei valdovo pajamas, o ne vien dalinti privilegijas saviesiems).

Todėl (kitaip nei Didžiojoje Lietuvoje) Prūsijos dvarai buvo mažiau susiję su kilmingųjų (bajorų) luomu – ypač smulkesnių bei mažųjų valdų atveju.

Būdinga, kad XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje vis daugiau mažesniųjų dvarų ėmė valdyti vietos lietuvininkai bei lietuviškos kilmės žmonės. Tai vėl rodo nemažą dvarininkų luomo demokratizacijos laipsnį – dvaro savininku galop galėdavo tapti ir koks senovės baudžiauninkų prakutęs palikuonis.

Prūsijos dvarininkų nemažą dalį (ypač smulkesniųjų dvarų atveju) galima būtų apibūdinti kaip ūkių vadybininkus, o ne kaip neatsakingus išlaikytinius – rentininkus. Besikeičianti krašto bei Europos ūkinė konjunktūra versdavo ieškoti atsakų į rinkos iššūkius arba tiesiog sužlugdydavo dvarus bei jų savininkus. Žinoma, nemaža atvejų, kai negalių ar kt. kamuojami sėkmingų dvarininkų įpėdiniai nebepajėgdavo išlaikyti praeityje klestėjusių dvarų ir gana greitai jų netekdavo.

XIX a. Prūsijos valstybėje buvo susiklosčiusi gan griežta finansinės-ūkinės priežiūros sistema. Į keblesnę finansinę ir pan. padėtį patekdavę dvarai per gana trumpą laiką būdavo perimami valstybinių institucijų (kurias sąlyginai būtų galima sulyginti su Valstybės turto fondu ar panašiomis struktūromis), kurios imdavosi administruoti problemišką ūkį. Toks gana operatyvus ir radikalus įsikišimas, matyt, buvo racionalus valstybiniu mastu – taip neleista galutinai nugyventi dvarą, sukaupti nerealią įsiskolinimų naštą ir pan. (kas galop būtų atsiliepę visos valstybės finansams bei ūkiui). Taip siekiant užbėgti už akių reikšmingoms ekonominėms krizėms, veikiausiai pavyko sukurti gana efektyvią stambaus žemės ūkio sistemą, kur dvarų veiklą kontroliavo rinkos mechanizmai bei valstybinė kontrolė.

Krašto dvarų savitumą parodo neretai dažna jų savininkų kaita – kai kurie dvarai savininkus keisdavo kas keliolika ar net kas keli metai. Istoriniuose šaltiniuose nurodomos jų pirkėjų sumokėtos sumos, liudijančios konkretaus dvaro ūkinę būklę bei ekonominės konjunktūros pokyčius. Tiesa, tų duomenų tiesioginį gretinimą neretai apsunkina Prūsijos valstybėje besikeitę piniginiai vienetai, anuomet neišvengiama pinigų devalvacija ir panašūs dalykai.

Tad Klaipėdos krašto dvarai pirmiausiai būdavo ūkiniai vienetai (siekę rentabilumo ir pan.), o ne Didžiajai Lietuvai būdingos „bajorų gūžtos“, kur nugyventose sodybose glausdavosi praskolintų ūkių kilmingų savininkų palikuonys (neretai ir platesnė giminė bei visokie išlaikytiniai), kur lėbavimus keisdavo užsitęsęs nepriteklius ir pan. Atrodo, kad Klaipėdos krašte (kaip ir platesniame regione – Mažojoje Lietuvoje, Rytprūsiuose, gal ir visoje Prūsijoje) nebuvo siekiama žūtbūtinai laikytis (kad ir nugyvento) dvaro kaip vienintelio tos šeimos ir giminės prieglobsčio. Žinoma, nemaža pavyzdžių, kai šio krašto dvarininkų palikuonys pakeisdavo gyvenimo būdą, išvykdavo gyventi į miestus ar į kitus regionus, nebandydami perdėm infantiliškai išsaugoti veik amžinų išlaikytinių statusą (kas buvo nereta Didžiojoje Lietuvoje ir tuo metu ją valdžiusioje carinėje Rusijoje). Matyt, pobaudžiavinėje Prūsijoje per kelis dešimtmečius susiklostė savi mechanizmai („socialiniai liftai“ ir pan.) permanentinei dvarininkų kaitai, sąlygojusiai didesnį dvarų ūkinį efektyvumą.

Čia paminėtos aplinkybės dar negarantavo visiško krašto dvarų nepažeidžiamumo. Pavyzdžiui, XIX–XX a. sąvartoje buvo išparceliuoti praeityje reikšmingi, vėliau nugyventi Viešvilės ir Priekulės dvarai.

Tačiau pabrėžtina, kad krašto dvarų istorijoje beveik neapčiuopiami kokie dvarų visuotinio ir masiško žlugimo ar jų prievartinio naikinimo etapai. Kai kuriems dvarams žlugus, susikurdavo kiti; vieniems skaidantis į smulkesnes dalis, kiti stambėdavo, prisijungdami naujas valdas. Todėl daugiau tinka kalbėti apie krašto dvarų dinamišką raidą, jų įvairialypius pokyčius ir pan.



Dvarai ir palivarkai

XVIII a. krašte buvo gausu karališkųjų palivarkų (vok. Königliches Vorwerk). Tokiais vadinti, pavyzdžiui, Priekulės ir Šereitlaukio (Šereiklaukio) dvarai. Galima spėti, kad karaliaus dvaru buvo laikoma visas valdovo ūkių tinklas krašte, kuriame atskira valda tebuvo padaliniu – palivarku. XIX a. pradžioje karališkųjų palivarkų liko mažiau.

Išsiplėtus privačių dvarų tinklui, dažniau minėta racionali ir logiška schema: dvaras (kaip pagrindinis centras) ir vienas ar keli palivarkai (kaip ūkiniai padaliniai). Neretai palivarkai būdavo specializuoti (pavyzdžiui, viename augintos avys, kitame žirgai, trečiame ruoštas šienas ir pan.). Dvarų statusų diferenciacija palietė ir palivarkus: minėti bajoriškieji palivarkai (kaip aukštesniojo statuso padaliniai). Atrodo, kad „bajoriškojo“ titulas mažai tebuvo susijęs su dvaro savininko ar palivarko valdytojo kilme (jo priklausymu bajorų luomui), o tik fiksavo palivarko ūkinį ar kitokį reikšmingumą.

XIX a. pradžioje minėta dar viena dvarų kategorija – pagrindinis dvaras (vok. Hauptgut). Atrodo, kad tai buvo kelių smulkesnių dvarų ar dvarelių, palivarkų centras.

Konkrečių dvarų istorijose minėti nereti palivarkų įsigijimai ar pardavimai. Didesniojo dvaro palivarku tapdavo ir įsigytas ar kraičiu gautas ūkis, iki tol turėjęs savarankiškojo dvaro statusą. Gausu ir priešingų pavyzdžių – buvę didesnio dvaro palivarkai galop tapdavo visai savarankiškais dvarais. Tad nemažos dalies krašto dvarų teritorinė – struktūrinė raida būdavo gan dinamiška ir sudėtinga.



Dvarų ūkinės ypatybės

Matyt, spaudžiant minėtai keliariopai kontrolei, daugumos dvarų savininkai (ar stambesniuose ūkiuose pasitelkinėti dvarų valdytojai) buvo tiesiog priversti ieškoti ūkio efektyvumo didinimo būdų. Atsižvelgiant į valstybinę ar europinę konjunktūrą, būdavo pasirenkama viena ar kita dvaro ūkinė kryptis. Pavyzdžiui, XIX a. pabaigoje sparčiai plečiantis pienininkystės ūkiui, daug dvarų buvo apibūdinti kaip veisiantys olandų veislės galvijus ar užsiimantys pieno produktų gamyba. Gana tradicinė ūkio šaka buvo žirgininkystė. Ne tik didžiuosiuose, bet ir kai kuriuose visai mažuose dvaruose būdavo auginami veisliniai žirgai (karštakraujai jojamieji – karinei kavalerijai ir kitkam; šaltakraujai darbiniai – ūkio reikalams, valstybiniam transportui ir pan.).

Specifinės Klaipėdos krašto gamtinės sąlygos čia neskatino tokio tradicinio verslo kaip grūdinių kultūrų auginimas (daugiau tuo užsiimdavo stambieji dvarai piečiau Nemuno, o ypač Priegliaus baseine). Atrodo, kad dvarams neapsimokėjo auginti daržoves ar bulves, kurioms reikėjo daug rankų darbo bei darbininkų – tos kultūros sėkmingiau buvo auginamos mažuose šeimyniniuose ūkiuose.

Matyt, daugumoje krašto dvarų (kitaip nei Didžiojoje Lietuvoje) nebuvo verčiamasi „senoviškai“ – šimtmečius šiaip taip ūkininkaujant, pasikliaujant baudžiauninkų darbu. Kaip žinoma, XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje Rytprūsiai buvo tapę pavyzdinio žemės ūkio kraštu (čia buvo gaunami dideli derliai, gausi gyvulininkystės produkcija ir kt.). Tą nemažu mastu lėmė ir efektyvių dvarų sistema.

Krašto dvarai pasižymėjo ir gana išplėtota vietine gamyba. Pienininkyste užsiėmusiuose dvaruose veikė pieninės bei sūrinės, kitur – malūnai ar dar specifiškesnės įmonės (pavyzdžiui, spirito varyklos Priekulės ir Šereitlaukio dvaruose, plytinės, lentpjūvės ir kt.). Tai vėl parodo anuometinių dvarų valdytojų verslumą.

Siekiant išlikti, kai kuriuose dvaruose ieškota ir dar egzotiškesnių verslų – bandyta auginti vienas ar kitas naujas kultūras. Pavyzdžiui, XVIII a. Prūsijos valstybė skatino šilkmedžių bei šilkverpių auginimo vajų (taip bandyta sukurti savąją šilko pramonę netgi neparankaus klimato krašte). XX a. pirmoje pusėje Riedelsbergo dvare sėkmingai auginti šparagai, kuriuos parduodant didmiesčiuose būdavo gaunamas nemažas pelnas. Riedelsberge būdavo užsiimama ir kaimo turizmu – poilsį gamtoje reklamuojant ir Vakarų Vokietijos spaudoje, susilaukiant nemažai klientų.

Dvarininkų bei prievaizdų veiklumą skatino praeityje platinta gausi literatūra apie žemės ūkio gerinimą. Veikė išplėtota gyvulių veislininkystės sistema, veterinarijos tarnybos, augalininkystės tobulinimo sistema (pardavinėtos trąšos, gerų veislių sėklos ir pan.). Visa tai atsiliepė krašto dvarų specifiniam pobūdžiui – ten vyravo intensyvios gamybos ūkiniai vienetai, o ne kilmingųjų giminių rezidencijos ar nugyventi prieglobsčiai.

Klaipėdos krašto (kaip ir visų Rytprūsių) dvarų sampratą labai praplėtė XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje teiktas kaimiškojo dvaro (dvarelio) statusas. Atrodo, kad tokį statusą su tam tikromis privilegijomis pelnydavo (matyt, ir tam tikrų pastangų dėka) gana nedidelių, tačiau efektyviai tvarkomų kaimiškų ūkių savininkai, valdę vos po keliasdešimt hektarų žemės. Žinomuose tokiuose dvareliuose neretai dar būdavo užsiimama ir platesne ūkine veikla (pavyzdžiui, auginti veisliniai žirgai, laikytas garinis malūnas ar pieninė). Tokie dvareliai likdavo kaimo bendruomenės sudėtine dalimi (skirtingai nuo pabrėžtinai savarankiškų didžiųjų dvarų). Beje, krašte būta ir pasišaipymų iš dvarininkais tapusių vakarykščių žemdirbių (matyt, tokiais ir likdavusių, o dvarininko titulą išnaudojusių tik pasipuikavimui). Tarp tokių naujesnių dvarininkų būta daug lietuvininkų – stambesnių ir apsukresnių ūkininkų. Pavyzdžiui, Griežpelkių kaime XX a. pradžioje buvo net penki kaimiškieji dvarininkai: Ašmutaitis (Ahsmutat), Grigaitis (Grigat), Milkeris (Milker), Nikelis (Nikel) ir Gronau.



Krašto dvarų sodybų ypatybės

Krašto dvarų specifinį pobūdį atspindėjo ir jų sodybos, daug kuo besiskyrusios nuo daugumos tokių sodybų Didžiojoje Lietuvoje.

Tų sodybų pobūdį, matyt, koregavo ankstyvas baudžiavos panaikinimas: čia nuo XIX a. pradžios baudžiauninkus turėjo pakeisti samdomi darbininkai – kumečiai bei sezoniniai samdiniai. Tai buvo nebe ankstesnieji valstiečiai, gyvenę atskiruose kaimuose, o prie dvaro branduolio ar jo ūkinių padalinių (palivarkų) sodybų apgyvendinti žmonės. Taip klostėsi sudėtingesnės struktūros dvarų sodybos, kurių pagrindinį branduolį apsupo kumetynai.

Prūsijos (nuo 1871 m. Vokietijos imperijos dalies) ekonominė raida XIX a. savitai veikė kumetynų pobūdį. Panaikinus baudžiavą, kuriantis naujiems industriniams centrams prie Reino ir kitur, augant miestams, sparčiai augo vidinė migracija – dalis valstiečių (ypač paaugantis jaunimas) vyko uždarbiauti į miestus bei pramonės centrus. Taip augo įtampa darbo jėgos rinkoje – dirbę miestuose, šachtose ir pan. gaudavo žymiai didesnius atlyginimus, neretai ir palankesnes darbo bei gyvenimo sąlygas.

Tokiose sąlygose atsidūrę dvarai negalėjo vien beatodairiškai eksploatuoti savųjų kumečių. Teko rūpintis jų pragyvenimo sąlygomis, geresniu atlygiu, norint išlaikyti tinkamesnius darbuotojus. Taip XIX a.–XX a. pradžioje buvo tobulinti kumetynų pastatai – įsigalėjo mūriniai keliabučiai namai su anuometinei epochai neblogomis gyvenimo sąlygomis. Žinomos samdos sutartys gana išplėtotos, jose buvo numatomos įvairios lengvatos bei papildomi atlygiai.

Visa tai lėmė, kad anuometiniai dvarų kumetynai nebuvo kokie apleisti lūšnynai, kur glaudėsi visiški nuskurdėliai. Žinomi pavyzdžiai rodo, kad dvarų samdiniams anuomet buvo statomi tvarkingi mūriniai pastatai, didesniuose dvaruose planingai formuotos samdinių gyvenvietės ar kvartalai.

Palaipsniui susiklostė bent dvi samdinių kategorijos – sezoniniai darbininkai bei ilgalaikiai samdiniai (vadinamieji „geikneriai“). Pastariesiems neretai priklausydavo nedidelė sodybėlė ties dvaro branduoliu, kur būdavo ir maži ūkiniai pastatėliai (tvartelis kiaulei ir karvei, daržinėlė, malkinė ir pan.).

Didesnių dvarų sodybų būdingas atributas – inspektoriaus (krašte vadinto „špekteriu“, faktiškojo prievaizdo – ūkio vadybininko) būstas. Dažniau tokias pareigas užimdavo ūkininkų sūnūs, neturėję savojo ūkio (krašte valstiečių ūkius paveldėdavo tik vienas iš įpėdinių), kartais baigę įvairius mokslus ar kursus. Atrodo, kad šie inspektoriai turėdavo vien gyvenamąjį būstą (nežinoma atvejų, kai dvaro prievaizdas dar būtų pats sau auginęs gyvulius ar pan. – matyt, jo atsakingas darbas būdavo pakankamai atlyginamas). Inspektoriaus namas dažniausiai stovėdavo dvaro sodybos branduolyje, netoli dvaro rūmo – savininkų gyvenamojo namo. Tai būdavo vidutinio dydžio, dažniau miesteliškos-miestiškos architektūros pastatas.

Šalia didelio dvaro sodybos branduolio neretai būta įvairių dirbtuvių, vietinės reikšmės įmonių ir kt. (kalvė, malūnas ir pan.). Pavyzdžiui, didžiajame Šereitlaukio dvare greta pagrindinės sodybos branduolio buvo susiklostęs ištisas kaimelis – samdinių (kumečių) gyvenamieji namai bei ūkiniai pastatai, karčiama, vandens malūnas, plytinė, įvairios dirbtuvės, mokykla ir kt. Beje, spirito varykla ten buvo įkurdinta jau pačiame dvaro sodybos branduolyje, o ne kur nors atokiau.

Patys dvarų sodybų branduoliai neišsiskyrė didesniais gabaritais, raiškesniais planavimo sprendiniais ir pan. Tai sietina su minėtomis istorinėmis bei geografinėmis aplinkybėmis, deklaruotomis liuteronybės (Prūsijos oficialiosios valstybinės konfesijos) nuostatomis – saikingumu bei naudingos veiklos primatu, su minėta ekonomine-finansine kontrole ir pan. Todėl šio krašto dvarų sodybos nepasižymėjo didesniu prašmatnumu, ten nebuvo kuriami didžiuliai parkai su tvenkinių sistemomis, nebuvo statomi itin puošnūs rūmai, nebuvo kuriami vien reprezentacijai skirti dvaro sodybos elementai (pavyzdžiui, kokie iškilmingi įvažiavimai, dekoratyviniai pramoginiai statiniai ir pan.). Net didesnių dvarų sodybose vyraudavo ūkinė-gamybinė dalis, užimdavusi net ir kompoziciškai potencialiai reikšmingus plotus. Pavyzdžiui, atvykstantys į Šereitlaukio dvarą iš pradžių atsidurdavo spirito varyklos, toliau – didžiųjų tvartų aplinkoje. Atvykstantys į Priekulės riteriškąjį dvarą, atsidurdavo prie didžiųjų tvartų, daržinių ir sandėlių, o tik vėliau pasiekdavo dvaro nedidelį rūmą ar už jo dar nuošaliau ugdytą gan kuklų parką.

Sudėtingesne ar originalesne struktūra pasižymėdavo tik nedaugelis krašto dvarų sodybų: pavyzdžiui, didieji Šereitlaukio ir Būbliškės dvarai, kai kurie specifinėje gamtinėje situacijoje besikūrę krašto dvarai.

Kitur vyravo racionali ir schematiška sodybų struktūra – aplink stačiakampį kiemą būdavo dėstomi pastatai, jų grupėms parenkant patogesnes vietas. Galima spėti, kad tokia struktūra ypač įsigalėjo XIX a., gal kai kur perdirbant senesnes ir originaliau besivystančias sodybas.



Dvarų sodybų pastatai

Krašto dvarų sodybų pobūdį veikė ir jų beveik permanentinė modernizacija – minėtas ekonominis spaudimas, dažna savininkų kaita, ūkio efektyvumo paieškos. Todėl beveik neišliko itin senų pastatų net geriau žinomose dvarų sodybose – daug kas ten buvo pastatyta XX a. pradžioje ar XIX a. pabaigoje. Galima spėti, kad per kelis dvarų gyvavimo šimtmečius daugelis pastatų jose buvo perstatyti ar bent dalinai perdirbti (modernizuoti) po keletą kartų (neskaitant gan masinio suniokotų dvarų atkūrimo po Septynerių metų karo XVIII a. pabaigoje ar po Pirmojo pasaulinio karo). Todėl šiais laikais bei žinomoje ikonografinėje medžiagoje užfiksuoti krašto dvarų statiniai atspindi daugiau vėlesnes jų raidos stadijas.

Amžių bėgyje būdingai kito naudotos statybinės medžiagos. Nuo seno naudota mediena. Matyt, buvo paplitę ir moliniai pastatai. Dėl gamtinių sąlygų specifikos senesnieji akmens mūro pastatai buvo pasiskirstę gan netolygiai. Akmeningose aukštumose tokie pastatai buvo nereti, tuo tarpu Nemuno deltos žemumoje didesnių riedulių beveik nebūta, todėl kai kur iš atvežtinių akmenų buvo mūrijami pavienių pastatų cokoliai ir pan. Akmens mūras nepakeičiamu liko tik svarbesnių pastatų pamatuose.

Dar XIX a. krašte prasidėjo mūrinės statybos bumas. Iš plytų vis plačiau buvo mūrijami ne vien dvarų rūmai, bet ir tarnautojų gyvenamieji pastatai, daugelis ūkinių bei gyvenamųjų statinių. Raudonplyčiai stambūs pastatai su raudonų keraminių čerpių stogais tapo savotiška krašto vizitine kortele.

Būdinga, kad palaipsniui mūrinės statybos mada iš Rytprūsių plito ir į gretimos Žemaitijos dvarus – ten buvo kviečiami mūro meistrai iš gretimos valstybės, vežamos kokybiškos plytos iš artimesnių plytinių. Ten statant dvarų mūrinius statinius buvo atkartojami meistrams įprasti konstrukciniai bei architektūriniai sprendimai, atskiros detalės bei fragmentai. Tuomet mūrinės statybos mada į Žemaitiją plito ir iš Kuršo, kur per ilgą laiką vyko panašūs kaip Rytprūsiuose kultūriniai bei kiti procesai, sietini ir su Vakarų Europos ryškiomis įtakomis.

Sunkiau apibūdinama krašto dvarų sodybų pastatų stilistika.

Dėl minėtos dažnos pastatų modernizacijos krašte nežinoma itin senų bei savo laikmečiui (pavyzdžiui, renesansui ar barokui) būdingų statinių. Žinomi XVIII a. pastatai daugiau atspindi krašto provincialumą – neužfiksuota tos epochos žymių architektų kūrinių, išsiskiriančių originaliais sprendiniais ir pan. Dėl polinkio modernizuoti pastatus (pirmiausiai atnaujinant jų stogus bei viršutinius aukštus) būdingesni senosios architektūros fragmentai išlikdavo pastatų apačioje.

Gausūs XIX a. (ypač jo pabaigos) statiniai atspindi istoristinės stilistikos epochą, kraštui būdingas ypatybes. Daug pastatų priskirtini „regioninės architektūros“ pakraipai, kur mažiau sekta didžiaisiais architektūros stiliais, o dažniau naudoti keli fasadų dekoravimo būdai (pavyzdžiui, sienos, angų reljefiniai apvadai (angokraščiai) dekoruoti skaldant tinko plokštumas rustika, naudojant įvairios faktūros tinką ir pan.).

Atrodo, kad krašte ilgai buvo madinga „retro“ stilistika – dar ir XX a. pirmajame trečdalyje buvo statomi istoristiniais motyvais puošti pastatai. Matyt, tai atspindėjo minėtas demonstratyvios archaizacijos nuostatas, pabrėžiant krašto senas istorines šaknis, ryšius su Kryžiuočių ordinu bei germaniškąja kultūra. Tai veikiausiai simbolizavo ir nuošalaus krašto ryšius su tolima Vakarų Europa, jos senomis tradicijomis.

Daugiau žinoma apie krašto dvarų sodybų stambesnius pastatus: rūmus, tvartus, daržines ir sandėlius. Po 1944 m. niokojant dvarų sodybas, kai kurių rūšių smulkieji statiniai buvo visai likviduoti.

Rūmų (pagrindinių sodybos pastatų) svarbiausia ypatybė – jų santykinis kuklumas. Net didesniuose krašto dvaruose dėl minėtų priežasčių stovėdavo gana kuklaus pavidalo rūmai, nestulbinantys pabrėžtinu puošnumu ar prabanga. Turtingesnių dvarų sodybose statyti daugiau dekoruoti ir stambesnių gabaritų pastatai, mažų dvarų rūmeliai buvo panašūs į pasiturinčių ūkininkų trobas. XIX a. prie dalies senesnių molinių ar mūrinių rūmelių būdavo priduriamos tuomet madingos erdvios įstiklintos ir gausiai dekoruotos medinės verandos – prieangiai, kartais – mezoninai.

Rūmus supdavo pabrėžtinai tvarkinga aplinka: XX a. pradžioje mėgta šienauta veja, karpyti dekoratyviniai krūmai, neįmantrūs gėlynai. Nuo seno ties rūmais sodinti didieji tradiciniai medžiai: ąžuolai, liepos, klevai.

Savo išvaizda išsiskirdavo didieji raudonplyčiai tvartai, papuošti būdingais elementais: arkinėmis angų sąramomis, tarpaukštiniais frizais ir pan. Ypač vaizdingai būdavo dekoruojami tokių tvartų galiniai fasadai (puošti ritmiškai dėstytomis nišomis, vėdinimo bei apšvietimo angomis, tinkuotų plokštumų intarpais ir pan.). Pokariniams naujakuriams tokie vaizdingi pastatai rodėsi panašūs į šventoves. Toks didžiųjų tvartų puošnumas krašte būdavo ir simbolinis – ten būdavo laikomas pagrindinis dvarų turtas (žirgų bei galvijų bandos), būtent ūkiniai pastatai simbolizavo tinkamą krašto dvarų paskirtį (naudingą veiklą, o ne tuščias linksmybes). Dideli ir puošnūs raudonplyčiai tvartai (ypač pamėgti XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje) dažnai nustelbdavo gana kuklius dvarų rūmus.

XX a. pradžioje būdavo statomos labai didelės medinės daržinės. Racionali rėminė konstrukcija apgaubdavo plačią ir aukštą vidaus erdvę. Išorėje tai būdavo paprastos racionalios išvaizdos pastatai, kuriuos kiek padailindavo įprastinės medinės detalės: profiliuoti medinių gegnių bei sijų galai, drožinėtos medinės vėjalentės.

Stambesnių dvarų sodybose būdavo statomi nemaži mūriniai ar moliniai keliaaukščiai sandėliai. Juos puošė gausūs langeliai (vėdinimo angos) su langinėmis, pakrovimo durys galiniame fasade bei krovimo įrenginys pakraigėje. Pastatuose būdavo įrengiami masyvūs mediniai perdenginiai, turėdavę atlaikyti didelio kiekio saugotų grūdų svorį. Kartais sandėlius papildydavo požeminis rūsio aukštas (jo atskiras įėjimas būdavo išorėje, atskiriant drėgną bei vėsų rūsį nuo sausų sandėlio patalpų).

Ūkinių pastatų dažniausias talpinimas viename komplekse su dvaro rūmais (beveik visada – prie vieno bendro kiemo), o ne tolimame dvarininkų ir svečių beveik nematomame sodybos užkaboryje, matyt, skatino ir tokių pastatų vaizdingumą bei tvarkingumą. Šiame krašte (kitaip nei Didžiojoje Lietuvoje) demonstratyvus dvarininkų gyvenamosios terpės atribojimas nuo realios dvaro ūkinės veiklos pasitaikydavo retai.



Krašto dvarų ir jų sodybų likimas

Yra žinių, kad kai kurie Klaipėdos krašto dvarai buvo parceliuojami ir po Pirmojo pasaulinio karo, tačiau toje autonominėje teritorijoje nebuvo vykdyta sisteminga žemės reforma – masiškas buvusių dvarų pertvarkymas. Todėl iki Antrojo pasaulinio karo ten išliko daugmaž tradicinė dvarų sistema. Didelės žemės valdos ir pajamos bent daliai dvarininkų leido anuomet aktyviai reikštis vietinėje politikoje.

1944 m. rudenį krašto dvarų sistema galutinai žlugo: gyventojai masiškai buvo evakuoti ar patys traukėsi į Vakarus, iš dvarų ir palivarkų sodybų bandyta išvežti bent dalį vertybių.

Pokarinis krašto niokojimas bei grobimas nusiaubė ir dvarų sodybas. Kai kurias iš jų perėmė naujosios valdžios struktūros, daugelyje jų siekta organizuoti sovietines žemės ūkio įmones (išlikusiuose dvarų pastatuose buvo kuriamos mašinų-traktorių stotys ir pan.). Konkrečių dvarų sodybų likimas buvo labai įvairus, priklausė nuo tuometinių vietos veikėjų, pokario naujakurių nuostatų, aukštesnės valdžios direktyvų. Atskiros sovietinio ūkio struktūros skirtingai tvarkėsi krašte aptiktose dvarų sodybose, įvairiai naudojo jų didžiuosius pastatus. Vis dėlto gerai išlikusi dvaro sodyba po 1944 m. buvo reta išimtis (kaip, pavyzdžiui, Šilgaliuose, kur veikė efektyviai tvarkomas žirgynas). Daugybė (ypač nuošalesnių) dvarų sodybų buvo visiškai likviduota, kitos buvo palaipsniui nugyvenamos, tinkamai neremontuojant ir neprižiūrint senųjų pastatų.

Tik kai kurios dvarų sodybos išliko geriau, patyrusios mažesnes netektis. Dabar dar išliko maždaug kelių–keliolikos procentų buvusių dvarų sodybų liekanos (pavieniai pastatai ar jų grupelės), tačiau absoliuti dauguma krašto dvarų sodybų buvo likviduota visiškai – daug kur nepaliekant net jų ryškesnių pėdsakų.

Per sovietinės okupacijos dešimtmečius dar likusių dvarų sodybų ar jų fragmentų būklė savaip stabilizavosi (įvairiai naudoti pastatai nyko palaipsniui). Po 1990 m. prasidėjo naujas spartus tų liekanų naikinimo etapas: ligtolinių naudotojų daug kur nebeliko, chaotiškas privatizavimas, nestabili šalies ekonominė padėtis bei kitkas per trumpą laiką padėjo išnykti daugeliui senų pastatų (pavyzdžiui, senosios kokybiškos statybinės medžiagos buvo pelningai pardavinėjamos). Ir šiandien tik pavienių senųjų dvarų sodybų būklė tebėra stabilesnė.



Išvados

1. Klaipėdos krašto dvarų bei jų sodybų savitus bruožus lėmė specifinė Mažosios Lietuvos – Rytprūsių regiono istorija, gamtinės sąlygos, teritorijos bei atskirų vietovių geografinė padėtis.

2. Dėl specifinės krašto istorijos raiškesnis dvarų kūrimasis prasidėjo XVI a. (Prūsijos kunigaikštystės (hercogijos) epochoje). Amžių bėgyje krašto dvarai įvairiai evoliucionavo.

3. Krašto dvarai mažiau sietini su bajorija, kilmingųjų giminių egzistavimu. Jie veikė daugiau kaip ūkiniai vienetai (ypač naujesniais amžiais). Dažna savininkų kaita atspindėjo krašto dvarų specifiką.

4. Krašto dvarai pasižymėjo gan griežta orientacija į ūkinį ekonominį efektyvumą. Tai lėmė ir daugelio dvarų sodybų pobūdį, gana ribotą valdų dydį.

5. Iki XIX a. pradžios dar buvo minimi karališkieji palivarkai. Vėliau palivarkai minėti kaip didesniųjų dvarų ūkiniai padaliniai.

6. Prūsijos valstybėje veikę saviti ekonominio spaudimo mechanizmai skatino dvarininkus bei dvarų valdytojus ieškoti rentabilių veiklos krypčių.

7. Specifinė krašto dvarų kategorija – nuo XIX a. pabaigos gana gausiai steigti kaimiškieji dvareliai, efektyviausioms kaimų sodyboms suteikiant privilegijuotą statusą.

8. Krašto dvarų sodybos pasižymėjo ryškia ūkine orientacija, joms nebuvo būdinga išplėtota reprezentacinė rekreacinė zona, puošnūs pastatai, nefunkcionalūs statiniai bei įrenginiai.

9. Krašto specifika lėmė ir dvarų pastatų pobūdį (kumetynų patogumus, tvartų puošnumą, sandėlių didumą, rūmų kuklumą), statybines medžiagas (itin gausius raudonplyčius pastatus), pastatų architektūros stilistiką.




Nuorodos

  • 1 Pavyzdžiui, JACKIEWICZ-GARNIEC M., GARNIEC M. Schlösser und Gutshäuser im ehemaligen Ostpreussen. Olsztyn, 2001.
  • 2 Pavyzdžiui, PURVINAS M., PURVINIENĖ M. Šilgalių ir Būbliškės dvarai. Iš: Statyba ir architektūra. 1998, Nr. 10, p. 26–27; PURVINAS M. Šereitlaukio (Šereiklaukio) dvaro raidos bruožai. Iš: Kultūros paminklai. Nr. 11. 2004, p. 170–183; PURVINAS M., PURVINIENĖ M. Pagėgių apylinkių dvarų raidos ir jų sodybų ypatybės. Iš: Lietuvos dvarai: kultūros ir šaltinių tyrimai: pranešimų tezės. Vilnius, 2007, p. 15; PURVINAS M. Būbliškės dvaras. Iš: Voruta. Nr. 7. 2009, p. 11; PURVINAS M., Lapynai. Iš: Voruta. Nr. 10. 2009, p. 11.
  • 3 Pavyzdžiui, PURVINAS M. Oplankis. Iš: Mažosios Lietuvos enciklopedija. T. III. Vilnius, 2006, p. 331; PURVINAS M. Pilvariai: 1. Iš: Mažosios Lietuvos enciklopedija. T. III. Vilnius, 2006, p. 598; PURVINAS M. Plaušvariai: 2. Iš: Mažosios Lietuvos enciklopedija. T. III. Vilnius, 2006, p. 619; PURVINAS M. Plaušvarėliai. Iš: Mažosios Lietuvos enciklopedija. T. III. Vilnius, 2006, p. 619.


ŽEMAITIJOS IR KLAIPĖDOS KRAŠTO DVARŲ BRUOŽAI. Turinys>>>

Development Features of Manors and their Homesteads in Klaipeda Land (13th c. – 1944)

By Martynas Purvinas

The research on history and heritage of Lithuania Minor – East Prussia was undesirable during the decades of Soviet occupation because of political reasons. The author started illegal researches on the remains of the destroyed land in 1980 and managed to record the traces of about 200 manors. Later the natural researches were supplemented with the historical data.

The historical circumstances determined that no latifundias – large dominions of the aristocrat families – were present in the land since the 13th century. The State (sovereign) manors were predominant. In the 17th century they were allowed to be let, and later their sale was started.

The farming specialist were usually managing small manors in the land, and starting from the 19th century the majority of them consisted of the old residents of the land – the Lithuanian.

The structure of the manors was changing with the history. There have been some farming sections – Vollwerk. The manors were engaged in various farming activities – horse breeding, dairying, etc.

The homesteads in the land’s manors were modest, more of the farming character. There were little representational devices or the setting’s decorations. The most pictorial buildings used to be stabling and other farming buildings. The dwelling house used to be simpler.

From the end of the year 1944, when the old residents had been pushed out from the land, the manors were also destroyed as the objects unsuitable for the Soviet system. Only few percent of the old structures in the manors have remained.


Naujausi pakeitimai - 2010-02-03


© Seimo kanceliarija

http://www.lrs.lt/pls/inter/w5_show?p_r=7131&p_d=94599&p_k=1