|
A.
Paaiškinimai
Autoriai (kartu su dr. J.Minkevičiumi,
archit.R.Stulpinu) 1994 m. pagal Aplinkos ministerijos užsakymą atliko
darbą Metodika statybinės veiklos reglamentavimui saugomose teritorijose.
Jame buvo nagrinėjami įvairių sričių specialistų parengti Lietuvos
dabartinės teritorijos rajonavimai pagal įvairius kriterijus
(archeologinį, antropologinį, istorinį, administracinį, tautinės sudėties,
etnografinį, kultūrinį, architektūrinį-istorinį ir kt.).
Apžvelgus per 50 Lietuvos
rajonavimo schemų pagal įvairius kriterijus nustatyta, kad:
-
per kelis tūkstančius metų
etninės ribos (įvairių archeologinių kultūrų plotai) kito įvairiai;
istoriniu laikotarpiu (XII-XX a.) taip pat būta sudėtingos etninių ribų
dinamikos; pagal atskirus kriterijus (tarmės, apranga, liaudies
architektūra ir kt.) išvedamos rajonavimo ribos pilnai nesutampa;
etnokultūrinėms zonoms būdingos apytikrės ir negriežtos ribos (atskirų
požymių persiliejimas tarp gretimų zonų);
-
kartu iki pat XX a. II
pusės išlieka pakankamai ryškūs skirtumai tarp didžiųjų Lietuvos
etnokultūrinių regionų ( Žemaitijos, Aukštaitijos, Sūduvos-Suvalkijos,
Dzūkijos ir Mažosios Lietuvos), susiklostę per kelis pastaruosius
šimtmečius ir turintys savitų bruožų kompleksus;
-
XX a. II pusėje fiksuojamas
Vilnijos kaimo architektūros paveldo savitumas paaiškinamas specifine to
ploto istorine situacija: kai tarpukariu Lietuvos Respublikoje sparčiai
vyko žemės reforma, išardant senuosius kaimus ir statant gausius
vienkiemius, Vilniaus krašte pokyčių beveik nebūta - ten liko senosios
Aukštaitijos ir senosios Dzūkijos fragmentai;
-
kaimų
architektūrinis-etnografinis paveldas (ryškiau atspindintis
etnokultūrinius savitumus atskirose Lietuvos dalyse) rodo, kad iki pat
sovietinio režimo įsigalėjimo ir visuotinio terpės niveliavimo Lietuvoje
buvo ryškūs skirtumai tarp Žemaitijos, Aukštaitijos, Sūduvos- Suvalkijos,
Dzūkijos ir Mažosios Lietuvos.
Skirstant Lietuvos
Respublikos teritoriją į naujus savivaldos regionus, nebūtų tikslinga
ignoruoti per šimtmečius susiklosčiusius Lietuvos atskirų dalių
etnokultūrinius savitumus. Kaip rodo ne vienos Europos šalies patirtis, jų
administracinės-teritorinės reformos vykdavo tokia seka:
-
kovojant su istorinių žemių
savarankiškumu, valstybės stiprintojai ir administracinių galių
centralizuotojai praeityje įvesdavo naujus formalius rajonavimo vienetus
(pavyzdžiui, departamentai Prancūzijoje ir pan.);
-
suvienytoje valstybėje XXa.
ieškant atskirų teritorijų istorinių šaknų bei etnokultūrinio savitumo
simbolių, vėl grįžtama prie rajonavimo istorinėmis žemėmis ( pvz., Rytų
Vokietija, Lenkija ir kt.), nes valstybės suskilimas jau nebegresia, o
istorinis bei etninis tapatumas gali tapti reikšmingu faktoriumi
skatinant atskirų regionų piliečių istorinį tapatumą bei vietinį
patriotizmą, ugdant pilietinę savimonę ir net siekiant ekonominių tikslų
( skatinant turizmą ir pan.); grįžtama prie istorinių žemių pavadinimo
plataus ir viešo vartojimo, regioninę etnokultūrą panaudojant visos
valstybės tikslams.
B.
Pasiūlymai
Atsižvelgiant į bendras
tendencijas civilizuotose Vakarų šalyse bei į stambiųjų etnokultūrinių
regionų Lietuvoje pakankamai ryškius savitumo pėdsakus, būtina ir mūsų
šalyje būsimą administracinę-teritorinę struktūrą sieti su tradicinės
etnokultūros zonomis. Tuo būdu bus pabrėžtas Lietuvos valstybės
istoriškumas, jos sąsajos su senoviniais kraštais, žinomais Europos
istorijoje ( pavyzdžiui, Žemaitija, Sūduva ir kt.). Tam reikalingi su
istoriniais-etnokultūriniais regionais susieti ir būsimųjų savivaldos
regionų vardai.
Tikslingais laikome tokius
būsimųjų regionų pavadinimus: Žemaičių, Aukštaičių, Sūduvių, Dainavių
žemės (apskritys ar kraštai). Taip nekiltų kolizijų dėl senosios
Žemaitijos ar Sūduvos bei naujųjų regionų netapatumo ( kartu išlaikant
prasmines sąsajas su senaisiais kraštais). Jei naujieji regionai būtų
vadinami miestų - apskričių centrų vardais, tai labai sumenkintų regiono
savitumą.
Atsižvelgiant į tai, kad
naujasis Lietuvos regioninis suskirstymas turi būti kompromisinis (reikia
atsižvelgti į labai daug faktorių - ne vien į etnokultūrinį), tinkamesniu
laikome dr.V.Čapliko parengtą Lietuvos suskirstymo į savivaldos regionus
projektinį variantą ( su 4 būsimais regionais, pakankamai išbalansuotais
savo dydžiu, gyventojų skaičiumi). Tokių regionų centrams labiausiai
tinkami Telšiai, Panevėžys, Marijampolė bei Alytus. Etnokultūriniu
požiūriu dar būtina išskirti kaip subregioną Mažąją Lietuvą su centru
Šilutėje, apimant Klaipėdos, Šilutės rajonus, Pagėgių savivaldybę, Kuršių
neriją).
Tokio subregiono išskyrimas
labai svarbus politiniu bei istoriniu požiūriu. Jis primintų sunaikintus
vakarinius baltus - prūsus, pažymėtų istorinę kuršių bei skalvių žemę, kur
iki pat sovietinės okupacijos gyvavo savita baltiškosios kultūros atmaina.
Dr. V.Čapliko siūlomos
regionų ribos galėtų būti dar kiek patikslintos.
C.
Išvados
Atsižvelgiant į civilizuotų Europos kraštų
patirtį, būsimasis Lietuvos Respublikos suskirstymas turėtų būti susietas
ir su atskirų regionų etnokultūriniais savitumais (nors ir niveliuotais
okupacijų metais, tačiau vis dar pakankamai ryškiais). Tai pabrėžtų
Lietuvos valstybės istorinį tęstinumą, jos atskirų dalių savitumus.
Tikslinga Lietuvoje išskirti 4 panašaus dydžio regionus (žemes, kraštus,
apskritis): Žemaičių, Aukštaičių, Sūduvių ir Dainavių, kurių vardai
simbolizuotų Lietuvos istoriją, jos etnokultūros ypatumus. Žemaičių
regione turi būti išskirtas Mažosios Lietuvos subregionas, simboliškai
primenantis vakarų baltus bei jų savitą etnokultūrą.
Priedas: Lietuvos suskirstymo į
savivaldos regionus
projektinis
variantas (2001.05.11 d. siūlymas).
Etninės kultūros globos tarybos ekspertai:
Martynas Purvinas,
Marija Purvinienė,
2001
m. gegužės 14d.
|
