Etninės politika yra viena valstybės
politikos sudėtinių dalių ir susijusi tiek su visuomenės daugumą, tiek
ir su mažumas sudarančių valstybės piliečių bei kitų nuolatinių
gyventojų grupių kiekybine bei kokybine plėtra, tarpusavio santykiais ir
sudaro svarias prielaidas valstybės stabilumui ir nacionaliniam saugumui
garantuoti bei gyvenimo kokybei gerinti. Šiuo požiūriu valstybės etninė
politika yra integrali, susijusi ne su atskirai paimtais daugumos ar
mažumų interesais, bet su jų bendra sąveika. Ši nuostata visai pagrįstai
fiksuojama aptariamo dokumento 2 priede, aptariant sąvokas ir terminus,
vartojamus etninės politikos koncepcijoje:
Etninė politika - valstybės institucijų
sprendimai ir veiksmai valstybės teritorijoje gyvenančių etninių grupių
atžvilgiu". Vadinasi, apibrėžimas nusako koncepcijos subjektą -
visas
valstybės teritorijoje gyvenančias etnines grupes. Ta pati nuostata
išreiškiama apibrėžiant ir kitus esminius terminus, tokius, kaip
"tautinė (etninė) grupė ", "tautinė (etninė) mažuma ", "tautinė (etninė)
tapatybė" ir kt. Tačiau ši elementari etninės politikos nuostata
aptariamame dokumente de facto pakeičiama kita, kuri etninę politiką
susiaurina iki tautinių mažumų politikos. Jeigu koncepcijos autoriai
siekė daug siauresnio tikslo-suformuoti tautinių mažumų ugdymo
koncepciją, tai jie tikslą pasiekė-visas aptariamas dokumentas ir
skirtas šiam tikslui. Tačiau šitoks tikslas turėjo būti aptartas
dokumento pradžioje, tačiau nurodant, kokiame dokumente yra (ar bus)
nagrinėjama lietuvių kaip šalies gyventojų daugumos etninio ugdymo
problemos, o paties dokumento pavadinimas turėjo būti atitinkamai
koreguotas. To nepadarius, turime konstatuoti, kad aptariamo dokumento
turinys neatitinka jo pavadinimo ir apibrėžimuose nusakytos etninės
politikos esmės, o lietuviai, lietuvių tauta iš subjekto paversta į
pasyvų objektą, neretai netgi visai išnykstantį iš dokumento konteksto
ar jame teikiamos statistikos. Pavyzdžiui, skaitytojui, ypač
užsieniečiui, peržiūrėjus dokumente pateiktą 7-ją lentelę, gali kilti
absurdiška išvada, kad Lietuvoje nėra nė vienos mokyklos, kurioje būtų
mokoma vien lietuvių kalba. Antra vertus, eventualus etninės politikos
koncepcijos suskaidymas į du atskirus dokumentus (į tautinės daugumos ir
tautinių mažumų ugdymo koncepcijas) mūsų manymu nėra pamatuotas, nes
aptariami procesai labai tampriai tarpusavyje susiję. Dėl to reikėtų
pažymėti, kad recenzuojamą etninės politikos koncepciją, jos vientisumui
laiduoti, būtina gerokai papildyti skyriais, kuriuose būtų nagrinėjamos
bendrosios (visuomenės daugumos ir mažumų) sąveikos bei ugdymo
problemos, taip pat papildomai pateikiant skyrius, kuriuose būtų
nagrinėjamos visuomenės daugumos-lietuvių tautos ugdymo problemos.
Sprendžiant pastarąsias, reikėtų atsižvelgti į keletą momentų:
-
kad lietuvių tautos dalis kai
kuriuose Rytų Lietuvos regionuose, dėl susiklosčiusių istorinių
aplinkybių dabar gyvena tautinės mažumos sąlygomis, todėl jos
kultūrai ugdyti bei
identitetui išlaikyti šiuose regionuose būtinos specifinės priemonės;
-
kad dėl sovietinio laikotarpio
propagandos bei mechaniško tautų maišymo, lietuvių tautinė
savimonė yra deformuota, o materialus bei dvasinis paveldas gerokai
suniokotas. Dėl to
būtinos nedelsiamos priemonės tautos savimonei ugdyti, jai prisitaikyti
gyventi atvirų sienų
valstybės sąlygomis ("kad tauta neišsivaikščiotų"), taip pat apgalvotos
priemonės paveldui
fiksuoti, regeneruoti bei eksponuoti;
-
kad didelė tautos dalis po II
pasaulinio karo pasiliko gyventi Rytų ir Vakarų šalyse. Bent
dalis jos narių siekia reintegruotis tėvynėje, todėl būtina
neatidėliotina įvairiapusiška
parama, kurios kryptys turėtų būti aptartos šiame dokumente;
-
kad lietuviai priklauso trims
Lietuvoje tradicinėms religijoms (katalikai, evangelikai -
liuteronys, reformatai) ir daugeliui naujai besiformuojančių religijų
bei sektų. Būtina rasti
visiems priimtinus integruojančius veiksnius;
-
kad būtina šiuolaikinė
Lietuvos etnografinio regionavimo, tų regionų specifikos
išsaugojimo ir pozityvių elementų ugdymo koncepcija;
-
kad daug lietuvių po 1990 metų
išvyko dirbti ir /ar gyventi į užsienį. Jie pasiliko Lietuvos
Respublikos piliečiai, tačiau savo ir savo vaikų etnokultūriniam ir
pilietiniam ugdymui
neturi sąlygų. Pagaliau stokojama ir pačios bendradarbiavimo su vis
gausėjančia tautos
dalimi užsienyje strategijos;
-
globalizacija ir regionizacija
mažų tautų etnokultūrai bei savimonei kelia naujus iššūkius, į
kuriuos turi būti parengti adekvatūs atsakymai;
Minėtos ir nesuminėtos aplinkybės suponuoja
idėją, kad būtina koncepcija, numatanti, kaip turi funkcionuoti Pasaulio
lietuvių bendruomenė naujomis sąlygomis. Savaime aišku, lietuvių tautos
organizatoriaus ir integratoriaus centras iš Vakarų emigracijos, kur jis
buvo daugelį dešimtmečių, kol Lietuva buvo okupuota, turi grįžti į
Lietuvą. Atitinkamai turėtų būti parengtas naujas lietuvių tautos ugdymo
dokumentas, analogiškas V-jo dešimtmečio metų Lietuvių Chartai;
Manau, kad šie (ir kiti nepaminėti
klausimai) taip pat privalėtų būti Lietuvos Respublikos etninės
politikos koncepcijos dalyku.
Lietuviai į Europos sąjungą (kaip tautų
Europą) privalo ateiti su savo etnine savimone, nepretenduojančia į
išskirtinumą, tačiau įgalinančia lietuvių tautą reprezentuoti kaip
vientisą sisteminį vienetą. Šiam tikslui pasiekti, būtina koncepcija (ir
kiti lydintys, ją konkretizuojantys dokumentai), kuriuose būtų
modeliuojamas tolesnis tautos raidos procesas ir numatomos priemonės
šiam procesui stebėti ir valdyti.
Keletas minčių dėl dvigubos (ir daugiau)
pilietybės suteikimo (ar išsaugojimo) visiems buvusiems Lietuvos
Respublikos piliečiams ar jų palikuonims. Dėl lietuvių kilmės asmenų
pilietybės atstatymo konceptualių problemų nebekyla (būna biurokratinių
trukdžių dėl reikalingų dokumentų stokos). Tuo tarpu Lietuvos pilietybės
restitucija kažkada Lietuvos teritorijoje gyvenusiems tautinių mažumų
nariams, ypač optavusiems savo etninės tėvynės pilietybę, istoriškai
nepateisinama ir sunkiai procedūriškai sprendžiama problema. Vieni
potencialių pretendentų į dvigubą pilietybę galėtų būti Vokietijos
piliečiai (dažniausia, buvę Klaipėdos krašto gyventojai), kiti-Lenkijos
Respublikos piliečiai (dažniausia, Rytų Lietuvos gyventojai),
treti-Izraelio piliečiai. Buvę klaipėdiškiai 1939 metais optavo Vokietijos
pilietybę. Kaip jos piliečiai jie pasitraukė į Vokietiją 1944-1945 metais,
o kai kurie, pasilikę Lietuvoje, dėjo pastangas gauti Vokietijos pilietybę
po 1956 metų ir taip pat išvyko iš Lietuvos. Kas nenorėjo tapti Vokietijos
piliečiais, tie 1939-1941 metais persikėlė į Lietuvą ar net grįžo į ją po
karo. Šiandien Vokietijoje gyvenantiems optantams (ar jų palikuonims) urmu
grąžinti Lietuvos pilietybę nėra nei teisinio, nei moralinio pagrindo
(Individualia tvarka, priklausomai nuo asmens ryšio su Lietuva, pilietybė
suteikiama ir dabar). Panaši situacija susiklostė ir su į tėvynę 1945-1947
metais repatrijavusiais lenkais bei įvairiu laikotarpiu į Izraelį
išvykusiais žydais. Kitų tautinių grupių, iki 1940 metų turėjusių Lietuvos
pilietybę, jos restitucija praktiškai visai neaktuali. Ne paslaptis, kad
dalis užsienyje gyvenančių buvusių Lietuvos Respublikos piliečių ar jų
palikuonių dvigubą pilietybę sieja ne su etnokultūriniais, bet
pragmatiniais, dažniausiai turtiniais veiksniais, tuo dar labiau
komplikuodami ir taip sukomplikuotą turtinių klausimų restituciją šalyje.
Antra vertus, ateities Europoje pilietybės klausimas taps dar mažiau
aktualus negu šiandien.
Rengiant recenzuojamą dokumentą, daugiausia
pasidarbavo Tautinių mažumų ir išeivijos departamento darbuotojai. Tai
matyti ir iš Koncepcijos dalyko turinio. Jis vienpusiškas. Tuomet kyla
klausimas: ką veikia kitos Lietuvių etnokultūros plėtra užsiimančios
institucijos, kad jų kompetencijos dalykai dokumente visai neatspindimi?
Gal būt jie nebuvo pakviesti bendram darbui.Tuomet kaltės dėl
nepilnaverčio dokumento našta turi atitekti Vyriausybei. Tiesa, minėtas
departamentas kuruoja ir išeivijos (tikiuosi, ir lietuvių išeivijos)
reikalus. Tačiau šiame dokumente nė vienas lietuvių išeivijos aspektas
praktiškai neaptariamas.
Mūsų manymu, būtina išplėsti koncepcijos
rengėjų grupę ir parengti visus reikalavimus atitinkančią Lietuvos
Respublikos etninės politikos koncepciją, bet ne pusinį - vien tautinių
mažumų problemas sprendžiantį dokumentą, kokiu galima laikyti
recenzuojamąją koncepciją.
Lietuvos žemės ūkio universiteto profesorius, soc. m. dr.
Mečislovas Treinys Kaunas.
2003 m. birželio 18 d.,
mtreinys@info.lzuu.lt |