Elektroninis leidinys "Žemaitijos ir Klaipėdos krašto dvarų bruožai" 

Šarnelės bajorkaimio Mantvidiškių dvarelio istorijos bruožai

ŽEMAITIJOS IR KLAIPĖDOS KRAŠTO DVARŲ BRUOŽAI. Turinys>>>

Edmundas Mickūnas

Straipsnio objektai – Šarnelės bajorkaimis ir jame buvęs Mantvidiškių dvarelis laiko tėkmėje. Tikslas – peržvelgti Šarnelės bajorkaimio bei Mantvidiškių dvarelio istorijos raidą, pasiaiškinti susiformavimo prielaidas ir savitumus. Tuo pačiu stengiamasi išsiaiškinti istorinių kultūros vertybių išliekamumo ir panaudojimo dabartyje galimybes. Metodai – istoriografinis, analitinis-retrospektyvinis, aprašomasis. Išvados – bajorkaimiai bei jų dvareliai yra vertingi daugialypės LDK bajoriškosios kultūros reliktiniai objektai. Jų išsaugojimui ir grąžinimui į paveldo erdvę reikalinga valstybinė parama ir specialistų dėmesys.

Prasminiai žodžiai – smulkus bajoras, bajorkaimis, dvarelis, Šarnelė, Mantvidiškiai.

---

• Įvadas
• Šarnelės krašto senoji praeitis
• Šarnelės bajorkaimis LDK laikais
• Mantvidiškių dvarelis: tėvonija, svetimųjų ginčų objektas
• Barakauskiai - Mantvidiškių šeimininkai
• Iš bajorkaimio dvarelio - į kolūkietišką sodybą
• Išvados
• The Features of Mantvidiškiai' Manor History in Šarnelė Nobleman-Village (Summary)

---

Įvadas

Ilgus istorinius amžius Lietuvos visuomenės pilietinį pagrindą sudarė bajorija. Ji niekada nebuvo socialiai vienoda – visais laikais jai būdingas ryškus pasidalinimas į sluoksnius. Šalia palyginti nedidelės grupės turtingų ponų ir kilmingųjų, kuriems priklausė latifundijos su tūkstančiais baudžiauninkų, gyvavo didesnis vidutinės bajorijos sluoksnis ir didžiąją dalį sudarantys smulkieji bajorai. Pastarųjų – „pats sau ponas“ – buvo gausu visur, o Žemaitijoje – gal net daugiau nei kitose LDK dalyse.

Smulkūs bajorai, visai neturėję baudžiauninkų ir patys darbavęsi savo ūkiuose, Žemaitijoje sudarė didžiąją žemvaldžių dalį. 1667 m. surašymo duomenimis, jų būta 71,8 proc., o palaipsniui daugėjant, 1775 m. – jau 79,5 proc.¹ Didelė mažažemių bajorų sankaupa Žemaitijoje įtakojo specifinius agrarinius santykius: Žemaitijai buvo būdinga mažiau išsivystęs lažinis-palivarkinis ūkis.²

Šios grupės bajorų pagrindinai gyventa vadinamose akalicose. Lenkiško žodžio okolica reikšmės yra: 1) apylinkė, sritis; 2) vietovė, vieta.³ Taigi, šis žodis neblogai nusakė, kad vienoje gamtinėje-geografinėje-administracinėje apylinkėje (vietovėje) gyvena vieno socialinio sluoksnio asmenys, šiuo atveju bajorai. Lietuvių kalbos žodyne pateikiama konkrečiau – „smulkių bajorų ar tik lenkiškai kalbančių žmonių sodžius“⁴. Lietuviškoje literatūroje vartotą bei dar vartojamą akalicos ar retesnį akalyčios pavadinimą keičia sąvoka bajorkaimis – „kaimas, kuriame gyvenę bajorai“⁵. Bajorkaimis, be abejo, tiksliau apibūdina gyvenvietės tipą – smulkių bajorų socialinio susitelkimo kolektyviam gyvenimui laisvai įsikūrusiuose viensėdžiuose vietą. Beje, tai nebuvo vienintelė smulkiųjų bajorų gyvenama vieta. Pavieniui jų taip pat gyventa daugybėje užusienių (lenk. zascianek). Gausioje smulkiosios bajorijos terpėje, savo ruožtu, būta vidinio susiskirstymo – greta nusigyvenusių, neretai ir bežemių, plikbajoriais vadintų asmenų buvo nemažai energingų bajoraičių, ėjusių tarnauti pas didikus, į dvasiškių dvarus, nuomavusių palivarkus ar dvarelius, tarnavusių kariuomenėje, valstybės tarnyboje.

Likusi dalis smulkiųjų žemvaldžių, gyvenusių kukliuose viensėdžių dvareliuose, tvirtai laikėsi tradicinio, jų aplinkoje įprasto šlėktiško gyvenimo būdo, paremto didesniųjų bajorų ir ponų gyvensenos mėgdžiojimu. 1789 m. surašymo žiniomis, Žemaitijoje, neskaitant smulkia bajorija pasižymėjusių rytinių pakraščių (Liauda, Kėdainių apylinkės), buvo 304 bajorkaimiai, kuriuose buvo iki 1400 dūmų. Manoma, juose gyvenus apie 20 tūkst. gyventojų⁶. Bajorkaimiai dažnai ribojosi su didžiojo kunigaikščio (karaliaus), magnatų, dvasininkijos ar privačiomis stambių bajorų valdomis – visos žemėvaldos formos ilgus amžius kartu sudarė bendrą LDK ir Respublikos agrarinės sąrangos ašį..

Šarnelės bajorkaimis buvo vienas iš jų. LDK laikais buvo Žemaičių seniūnijos (kunigaikštijos) Viešvėnų valsčiaus sudėtyje, priklausė Gardų, vėliau tapusių Kalvarija (Žemaičių Kalvarija), parapijai. Ilgainiui virto tik kaimo dalimi. Dabartiniu metu Šarnelės kaimas priklauso Telšių apskrities Plungės rajono Žemaičių Kalvarijos seniūnijai, o maždaug pusė jo, būtent buvusioji bajoriškoji dalis, įjungta į Žemaitijos nacionalinį parką (ŽNP). Deja, steigiant ŽNP, istorinės žemėvaldos klausimai į aktualių kultūrologinių tyrimų sąrašą nepakliuvo, tad ir bajorkaimių, nei tuo labiau smulkių bajorų dvarelių, tarp puoselėjamų istorinių vertybių neaptiksime. Tiek 1991 m. sudarytame pirminiame Žemaitijos nacionalinio parko planavimo schemos variante, tiek ir naujai 1996 m. sudarytoje schemoje⁷ aiškiai stokojama istoriškumo principo.

Norisi prisiminti dar tarpukario Lietuvoje išsakytas mintis. 1938 metais Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvos praeities studijoms skirtame leidinyje Senovė buvo publikuota istorikės Vandos Daugirdaitės-Sruogienės studija Žemaičių bajoro ūkis XIX a. pirmoje pusėje. Pratarmėje autorė aktualizuoja atskirų miestų, miestelių, valsčių, dvarelių, ūkių istorinio tyrinėjimo svarbą, tokius konkrečius tyrimus prilygindama mažoms plytelėms, „iš kurių didieji istorijos mokslininkai stato didžiulius rūmus“. Tęsdama pradėtą mintį, autorė kviečia konkrečiais istoriniais tyrimais neatsilikti nuo kaimynų – vokiečių, lenkų, ukrainiečių – spėriai žengiančių šiuo keliu. Mūsų istorinėje literatūroje, pasak autorės, kol kas vyrauja kita kryptis: „apie didikų ūkius istorikai yra nemažai rašę platesniuose veikaluose, tačiau apie vidutinius ir smulkius ūkius tiesioginių duomenų literatūroje beveik visai nėra, tuo tarpu Lietuvos ekonominiai ir socialiniai santykiai savo visuma buvo gal vaizdžiausiai pasireiškę“.⁸

Žodžiai, dalinai tinkantys ir mūsų laikams. Atgimimas leido atsigręžti į daugiau nei pusei šimto metų atidėtus darbus. Valstybiniu lygiu funkcionuojančios paveldo sistemos dėmesio orbitoje, šalia kitų kultūros objektų, randame nemažą sąrašą pilių, rūmų, dvarų, kas istoriškai vertinga ir visuomeniškai svarbu. Tačiau šioje sferoje pasigendame didesnio dėmesio smulkios ir vidutinės bajorijos paveldo objektams. Tuo pačiu stokojama ir objektyvaus požiūrio į socialinę grandį, senaisiais LDK ir Respublikos laikais sudariusią valstybės pilietinį-militarinį stuburą.

Šiame kontekste sveikintinas kiekvienas grūdas, įberiamas į pustuštį istorinės literatūros aruodą. Toks grūdelis yra Juozo Mickevičiaus surinktos medžiagos pagrindu paruoštas leidinėlis-rinkinys Bajoro sodyba^9. Leidinyje pateikiama to paties pavadinimo Juozo Mickevičiaus studija, glaustai kalbant, yra darbas apie siekį išlaikyti tradicinį gyvenimo būdą buvusio bajorkaimio sodyboje net ir nepalankiomis XIX–XX a. sąlygomis.

Juozo Mickevičiaus studija Bajoro sodyba yra vienas pirmųjų šio plataus profilio Žemaičių žemės tyrinėtojo gausaus rašytinio palikimo publikuotų darbų. Studija Bajoro sodyba buvo rašoma gana sudėtingomis aplinkybėmis – esant dideliam paties autoriaus užimtumui¹⁰ bei politiniams-ideologiniams sovietmečio suvaržymams. Medžiaga buvo renkama labai plačiame laiko diapazone, pvz. pirmoji pasakojamoji medžiaga užrašyta 1936 m., o paskutinė – 1982 metais. Sukaupus medžiagos, ji dėliota į atskirus straipsnius. Toks savarankiškas straipsnelis apie žvejybą buvo jau ir anksčiau paties autoriaus atskirai publikuotas¹¹. Galutinis medžiagos rinkimas ir jos apibendrinimas paspartėjo, nes tuo metu gyveno pas seserį Oną Mickevičiūtę-Barakauskienę Šarnelėje – kaip tik toje pačioje Mantvidiškių sodyboje-dvarelyje, apie kurį rašė. Platesnė visuomenė su šiuo darbu, mašinraščio pavidalu dar gulėjusio Istorijos instituto Etnografijos skyriaus fonduose, buvo supažindinta Juozo Mickevičiaus 100-ųjų gimimo metinių proga, – 2000-ais metais¹².

Straipsnyje siekiama, remiantis rinkinyje spausdinta medžiaga bei pasitelkus papildomas žinias, peržvelgti Šarnelės bajorkaimio istoriją bei vienos jo dalies – Mantvidiškių dvarelio, susiformavimo ir vystymosi raidą. Taip pat stengiamasi išsiaiškinti istorinių kultūros vertybių išliekamumo ir panaudojimo dabartyje galimybes.

Šarnelės krašto senoji praeitis

Vietovardis Šarnelė yra hidroniminės kilmės. Istorinėje medžiagoje bei kituose šaltiniuose nurodomas Šarnelės upelis, tekantis iš šiaurės vakarų pusės nuo Dagių miško pro piliakalnį į pietus ir įtekantis į Varduvos upę. (Seniau, prieš sovietmetyje įvykdytą totalinę šių vietų melioraciją, Šarnelės upelis įsiliedavo į poledynmečio Ertenio ežerą, per kurį pratekėjo Varduva). Iš seniausių laikų mus pasiekiantis vietovardis turi tiesioginę sąsają su čia gyvenusiais bajorais Šarneliais^13. Galimas dalykas, kad iš lietuvių šernas, šarnas kildinamas vietovardis turi su šiuo gyvūnu ne tik kalbinį, bet ir gilesnį kultinį ryšį.

Žmonių apsigyvenimo Šarnelėje pradžia sietina su poledynmečio laikotarpiu. Senųjų gyventojų naudotasi Varduvos ledyninio liežuvio dubumoje susidariusio reljefo ir gamtos teiktais privalumais. Miškingose kalvose ir keimuose (vietovei būdingas ledynmečio darinys) nestigo medžiojamų gyvūnų ir žvėrių, o sekliuose tarpukalvių ežerėliuose ir upeliuose veisėsi vandens paukščiai, buvo gausu žuvų.

Seniausia Šarnelėje archeologų tyrinėta žmonių gyventa vieta yra akmens amžiaus – neolito laikotarpio, stovyklavietė pietinėje bajorkaimio dalyje, prie Varduvos upės ištakos iš Ertenio ežero. Gyvenvietė buvo tyrinėta archeologų R. Rimantienės ir A. Butrimo. Konstatuota tuo metu Šarnelėje gyvenus Ankstyvųjų virvelininkų kultūros žmones su jiems būdingais išgyvenimo šaltiniais, užsiėmimais, pastatais ir kitais gyvensenos bruožais¹⁴. Esama minčių, kad tai būta polinės gyvenvietės.

1 pav. Šarnelės piliakalnis. Autoriaus nuotrauka

Šarnelė pasižymi archeologiniais radiniais, atsitiktinai aptiktais įvairiose kaimo vietose¹⁵. Tačiau daugiausiai archeologinių radinių randama Šarnelės kuršių laikotarpio piliakalnio aplinkoje. Piliakalnis įsikūręs ant ozo, geologų priskiriamo klasikiniam „slieko“ formos analogiškų darinių tipui: „Gražiausias ir ilgiausias yra Šarnelės ozas su Šarnelės (Švedų) piliakalniu, supiltu aukštame pietiniame ozo gale. Ozo ilgis – 930 m, plotis – 60–90 m, aukštis – 8–10 metrų“¹⁶. Ozui vietos žmonių suteiktas Ilgakalnio pavadinimas.

Pastaraisiais metais atsitiktinius ir kuklius ankstesnių žvalgomųjų ekspedicijų eksponatus papildė nauji 2006 m. radiniai. Vykdant Žemaičių Kalvarijos–Barstyčių kelio rekonstrukcijos darbus išaiškintas turtingas kultūrinis sluoksnis su židiniais, įvairia keramika, geležies gargažėmis bei kitomis gamybos ir buities liekanomis¹⁷. Žurnalistų sensacingai paskelbta, kad čia, o ne Žemaičių Kalvarijoje, spėjama buvus tikruosius Gardus. Nors dalis kultūrinio sluoksnio buvo sunaikinta jau seniau, tiesiant Žemaičių Kalvarijos–Barstyčių kelią, tyrėjų, vadovaujamų archeologo Broniaus Dakanio, lūkesčiai pasiteisino su kaupu – buvo atrasta nauja gyvenvietė¹⁸. Archeologas rekomendavo Šarnelės upelio ir jo kairiojo intako kalvelėje išaiškintą nežinomą papėdės gyvenvietę įrašyti į LR nekilnojamų vertybių registrą. Ištirtas bendras apie 200 m² plotas. Pagal aptiktą grublėtąją bei žiestą keramiką gyvenvietė datuojama I tūkst. antrąja puse–II tūkst. pradžia. Radiniai liudija šalia pilies, minėto ozo vidurinėje dalyje, buvus gana didelę ilgaamžę gyvenvietę, gamybos ir amatų centrą. Ilgakalnio šiaurės vakarų dalyje, manoma, buvus ir pagonybės kulto vietos. Iki pilno pilies komplekso betrūktų kapinyno.

Šarnelės pilis, kaip administracinis teritorinis vienetas, greičiausiai buvo pavaldus Kuršo Ceklio žemės Gardų pilies apygardai¹⁹. Kuršių krašto gilumoje buvęs Šarnelės pilies kompleksas ekonominiu atžvilgiu buvo pakankamai uždaras su vyraujančiais natūrinio ūkio bruožais. Remtasi pagrindinai vietiniais žaliavų ir žmonių resursais. Šiaurinėje teritorijos dalyje gyvenę laukininkai buvo ne tik parankinė darbo jėga (pilies, kelių, pelkių grindimo ir kt. darbams) ir papildomi kariai, bet svarbiausi to meto žemės ir miško produktų gamintojai. Laukininkai priklausė socialiniam sluoksniui, kuris ilgainiui evoliucionavo į pagrindinę žemdirbių masę – valstiečius. Pietinėje dabartinės Šarnelės dalyje – keiminių moreninių kalvų masyve, gyventa kiemininkų. Šie kūrėsi kalvose, apsigynimui tinkamose vietose, kurių toje Šarnelės dalyje yra pakankamai..Gyventa kelių kartų šeimomis iki 20–40 asmenų, turėta įvairių ūkinės, gyvenamos ir kitokios paskirties pastatų. Tokias kiemininkų gyventas vietas dar galima lokalizuoti ir mūsų laikais. Kiemininkai tarnavo pilies feodalo administracijoje, sudarė jo karinių pajėgų branduolį (riterių luomo užuomazga). Visuomenėje užėmė aukštesnę socialinę pakopą nei laukininkai. Istorinėje literatūroje nurodoma, kad Lietuvoje iki XVI a. kiemininkais buvo vadinami bajorai – kaimo savininkai²⁰. Prof. V. Žulkaus kuršių laikmečio rekonstrukcinių tyrimų rezultatai sustiprina išvadas: „Kurše paplitusių kaimų tipai – laukas, kaimas ir kiemas dar egzistavo apie 1400 m. Vėliau jie transformavosi, o pavadinimai laukas bei kiemas išnyko. Valstiečių apgyventus laukus ilgainiui imta vadinti kaimais. Dalis kiemo tipo gyvenviečių nuo XV a. virto dvaro, bajoro sodybomis ir pradėta vadinti dvarais.“²¹ Kovų su kryžiuočiais laikais aptariama Ceklio žemės dalis virto dykra.

Šarnelės bajorkaimis LDK laikais

Dykros priklausė didžiojo kunigaikščio dispozicijai ir žemės jose buvo dalijamos valdovo nuožiūra. Po Melno taikos (1422 09 27), juridiškai atgavus Žemaitiją, atėjo eilė ir vakarinių LDK žemių tvarkymui. Lietuvos Didysis Kunigaikštis Vytautas, stiprindamas Medininkų vyskupiją, 1421 m. užrašė vyskupo stalui žemių įvairiuose Žemaitijos valsčiuose, tarp jų ir vakarinėje dalyje – „Alsėdžių ežerą“. Iš šio, tarsi ir aiškaus užrašo, atsirado dvi Medininkų vyskupo valdos – Alsėdžių ir Gardų dvarai. Gardų dvaras, beje, geografiškai ir gamtiškai nuo paties Alsėdžių ežero žymiai nutolęs. Nėra žinomos Gardų vyskupo valdos atsiradimo aplinkybės²². Tai sudaro prielaidas manyti tuo metu buvus savitą vakarinių teritorijų įsavinimo strategiją.

Charakteringas šiuo atžvilgiu yra vyskupo Gardų dvaro ir Šarnelės atskyrimas. Žemių planuose, kurie atsirado palyginti vėlai (XVIII–XIX a.), riba tarp Gardų dvaro Šašaičių kaimo ir Šarnelės teritorijų nubrėžta tiesiai, nors reljefe ji dažniausiai sutampa su regimomis gamtinėmis skirtybėmis (upeliais, pelkių, kalvų ar kitais reljefo kontūrais). Tyrinėjant šį aspektą, gilinantis į šaltinius, specialią literatūrą, susidaro vaizdas, kad būtent čia yra tikroji riba. Tikėtina, kad senasis Kuršo administracinis suskirstymas daug kur buvo panaudotas kuriant LDK teritorinę administracinę valdymo struktūrą. Kitomis, nei Kuršo klestėjimo laikmetis, istorinėmis sąlygomis ekspansyviai kurtas Žemaičių vyskupo Gardų dvaras į šiaurės vakarus nuo Gardų sustojo ties riba, kuri kadaise skyrė Gardų ir Šarnelės pilių teritorijas.

Greičiausiai dėl šios priežasties ir Šarnelės kuršių kiemininkų menamoje teritorijoje LDK laikais randame bajorkaimį, o laukininkų žemėse – didžiojo kunigaikščio žemes Viešvėnų valsčiaus sudėtyje. Pastarąją valdą XVII a. pabaigoje suolininkijos pavidalu sutinkame Viešvėnų seniūnijoje²³.

Šarnelės bajoriškosios dalies vardas senuose aktuose gana dažnai sutinkamas XVI a. antros pusės žemės teismų dokumentuose ir susijęs su energinga to meto Šarnelės bajorų žemvaldiška veikla. Pirmiausia su vietove sietini bajorai Šarneliai (h. Dolenga), kurių buvimas Šarnelėje fiksuojamas nuo XV a. pradžios, jų čia gyventa iki XVII a. vidurio²⁴. Šalia smulkių bajorų tuo laikotarpiu valdas Šarnelėje turi kilmingi bajorai. Vienas tokių – Jonas Mykolaitis Šandys, Viešvėnų vėliavininkas, kuris sakosi Šarnelėje tėvoninį dvarą turįs nuo „...šviesios atminties karalių Žygimanto Pirmojo ir Žygimanto Augusto“ laikų²⁵. Tuo pat metu Šandys turėjo kitą dvarą su pavaldiniais. Šarnelėje XVI a. minimi bajorai: Jackavičius, Jokubavičius, Kongailavičius, Laučevičius, Martinkevičius, Rimgailos, Stanislovaitis, Zmaila, Žeiba, minėtieji Šarneliai ir Šandys bei kiti.

Šarnelės bajorkaimis nebuvo vientisas – į bajorų žemes buvo įsiterpęs minėtas Šarnelės suolininkijos Dragių kaimas bei atskiri užusieniai²⁶. Be to, viena bajorkaimio dalis buvo atskiroje teritorijoje. 1775 m. Šarnelės bajorkaimyje savo dvareliuose gyventa šešių šlėktų, kurių tik vienas turėjo valstiečio dūmą²⁷. 1846 metais Šarnelės bajorkaimyje buvo 9 ūkiai²⁸.

Mantvidiškių dvarelis: tėvonija, svetimųjų ginčų objektas

Tuo aktyviu Šarnelės žemionių laikotarpiu įsikūrė bajorai Mantvidai. 1573 m. Viešvėnų bajoras Petras Mantvidavičius skundžia Žemaičių seniūnui Jonui Chodkevičiui Šarnelės bajorą Lukašą Zmailą dėl žemės naudmenų ties Molupiu ir Lapių

2 pav. Šarnelės bajorkaimio Mantvidiškių dvarelio savininkų genealoginė lentelė (XVII–XVIII a.), VUB RS, f. 59–62

Kalnu (žinomų ir dabar) užėmimu²⁹. Žinia vertinga trejopai: liudija Mantvidus jau gyvenant Šarnelės dvarelio žemėje, naudojantis jo naudmenomis, o taip pat rodo seną žemėvardžių kilmę. Kitoje kartoje Petro Mantvido sūnus Baltramiejus tęsia tėvo pradėtą tėvonijos Šarnelėje formavimą. Savo ruožtu, pastarojo sūnus Mykolas Baltramiejaitis Ekietaitis Mantvidas, padalinęs Šarnelės dvarelį Jurgiui ir Jokūbui³⁰, šiuo visai teisėtu veiksmu atidaro ilgamečių vaidų ir bylinėjimosi teismuose „Pandoros skrynią“. Tuo pačiu bajoras Mykolas Mantvidas pateko į Mantvidiškių (Šarnelės) dvarelio savininkų genealogijos lentelę³¹ [VUB RS, f. 59–62] (schemą) kaip pirmasis šio tėvoninio dvarelio savininkas.

Pačioje schemoje nurodoma, kad Mantvidiškių vardu dvarelis pavadintas vėliau. Dvarelio savininkų sąrašas sudarytas, prasidėjus karštiems teisminiams ginčams dėl valdos XVIII a. 8-e dešimtmetyje. Geneologijos schemoje dviem šakomis per septynias grandis išvardijami savininkai, valdę Mantvidiškių dvarelį maždaug apie šimtą metų – nuo pusės XVII a. iki XVIII a. vidurio. Spėjama Geneologijos schemos autoriumi (ar iniciatoriumi) buvus Telšių žemės teisėją Ignacą Radziminskį Pranckevičių.

Dvarelio nuosavybės teisė buvo įgyjama įvairiais keliais. Pradžioje vyravo įprastinis paveldėjimas, vėliau atsiranda įvairūs kitokie valdos perėmimo būdai: užrašymai pašaliniams asmenims, pardavimai-pirkimai, kraičio, nuomos ar užstato skolinantis pinigus pavidalai. Gana greitai pretenzijas į dvarelį pradėjo reikšti ne tik savininkai, bet ir laikini valdytojai. Vieni iš jų buvo Kalvarijos dominikonų vienuolynas. Tarp jo, kaip valdytojo, iš vienos pusės, ir savininkus atstovaujančių Ignaco ir Teresos Putkameraitės Radziminskių Pranckevičių bei Pranciškaus Girkanto, iš antros, XVIII a. viduryje kilo įnirtingas teisminis ginčas virtęs tikru vietiniu „karu“.

Bylinėjimosi eigoje Mantvidiškių dvarelį siekta užimti ginkluota jėga. Visai kaip garsioje Adomo Mickevičiaus poemoje „Ponas Tadas arba Paskutinis antpuolis Lietuvoje“. Dvarelį 1768 m..valdant dominikonams, savininkus atstovaujantys minėtieji asmenys „...surinkę žmonių, kaip savų, taip iš Skuodo grafystės atsivestų, asmenų šimtą ir daugiau, netikėtai suvažiavę ginkluota jėga kovo aštuonioliktą dieną užpuolė Šarnelės arba Mantvidiškių dvarelį“³². Po dvidešimties dienų antpuolis buvo pakartotas. Visa tai buvo tik alyvos į ugnį įpylimas ir bylinėjimasis prasitęsė dešimtmečiams.

Teismus dėl Mantvidiškių sustabdyti ir visas smulkias dvarelio valdas apjungti į vientisą masyvą pavyko Gegrėnų dvarininkui, Telšių pavieto generaliniam vėliavininkui Antanui Venslauskiui pačioje XVIII a. pabaigoje³³. Mantvidiškiai buvo sujungti su anksčiau įsigyta, kaimynystėje buvusia Gegrėnų dvaro valda Girkantiškiais (Girkante) ir tam tikrą laikotarpį buvo šiuo vardu vadinami.

Gegrėnų dvarininkai Venslauskiai žemę naudojo ūkiškai intensyviai – steigė palivarkus, vandens malūnus, nuomojo bajorams ir valstiečiams. Stengėsi neapleisti ir naujai įsigytos nuosavybės. Žinoma, kad XIX a. pradžioje Mantvidiškių dvarelio sodyboje gyveno rentą mokantis valstietis Žernis. Bajorkaimyje Mantvidiškių kaimynystėje gyventa energingų bajorų, su kuriais dažnokai kildavo įvairių ūkinių nesutarimų, ypatingai dėl žemių, miškų ribų. Stanislovas Venslauskis, trečios kartos giminės Gegrėnuose atstovas, tapęs Telšių pavieto žemės ribų teisėju, kviečia visus kaimynus susitvarkyti žemių ribas. To pasekoje atsiranda pirmasis Girkantiškių ir Šarnelės bajorkaimio Mantvidiškių 1815 m. žemės planas³⁴, suteikiantis vertingos istorinės medžiagos.

Keturios Venslauskių giminės („Vadvič“ herbo) kartos, kiekviena savaip, įtakojo Mantvidiškių dvarelį daugiau nei šimtą dvidešimt metų. Paskutinis Gegrėnų savininkas Antanas Venslauskis, pasak Juozo Mickevičiaus, dvare medinčiumi dirbusiam Juozapui Barakauskiui „už gerą tarnybą“ 1860 (1850?) m. padovanojo dalį Mantvidiškių dvarelio dešiniajame Varduvos krante³⁵. Įvyko dar vienas Mantvidiškių dvarelio savininkų kaitos aktas taip pat ilgesniam nei 100 metų laikotarpiui.

Barakauskiai – Mantvidiškių šeimininkai

Juozapas Barakauskis, trumpai šeimininkavęs (iki 1872 m.), perdavė ūkį sūnui Pranciškui³⁶. Būtent Pranciškus Barakauskis Mantvidiškiuose paliko didžiausią įdirbį ir suformavo sodybos-dvarelio įvaizdį. Baigęs Telšių keturklasę mokyklą, didžiavosi mokąs tris kalbas, skaitė, namuose turėjo bibliotekėlę, domėjosi mokslo, ypatingai žemės ūkio, pasiekimais. Pareigingas ir darbštus, 36 metus tarnavo sekretoriumi Žemaitijos valsčiuose (Gargždų, Gadūnavo, Sedos, Mosėdžio, Nevarėnų, Alsėdžių). Buvo ambicingas, nemažų užmojų žmogus. Jau vien tai, kad savo gyvenamąjį namą projektavo pats, daug pasako. Visomis išgalėmis puoselėjo ir plėtė dvarelį. Barakauskiui dirbant sekretoriumi, ūkis dažniausiai būdavo išnuomojamas. Vėliau, vaikams paaugus, pradėjo ūkininkauti žmona Barbora.

Socialiai šeima buvo mišri: Barakauskių valstietišką kilmę liudija įrašas³⁷ apie tėvo Juozapo Barakauskio socialinę priklausomybę Kalvarijos apskrities mokyklos žurnale, taip pat sūnaus Alfonso gimimo metrikai³⁸. Žmona Barbora Stankevičiūtė – bajoraitė iš Stankaičių bajorkaimio. Barakauskis, kaip buvęs valsčiaus sekretorius, buvo komunikabilus, niekada neatsisakydavo padėti valstiečiams, rašydavo jiems reikalingus raštus, patardavo jų reikaluose su caro valdininkais. Namuose turėjo net kambarėlį, vadintą „kabinetu“, kur buvo išsidėstęs raštinės reikmenis ir priimdavo su reikalais atėjusius valstiečius.

3 pav. Dvi Mantvidiškių šeimininkų Barakauskių kartos: iš kairės (sėdi) tėvai Pranciškus, Barbora ir sūnus Anicetas, stovi – Teklė, Valentina, Vitoldas, Adelė ir Sofija. Fotografuota apie 1902 metus

4 pav. Mantvidiškiai. Barakauskių sodybos planas. Pavaizduota XX a. pirmos pusės situacija. Braižė Ignas Jablonskis 1979 m.

Barakauskiai užaugino du sūnus ir keturias dukteris. Šeimoje buvo kalbama lenkiškai, laikantis taisyklės – „kas mokėjo lenkiškai, galėjo susišnekėti su rusu rusiškai“³⁹. Visus vaikus mokė rašto mokykloje, stengėsi išmokyti profesijos. Vyresnis sūnus Anicetas baigė Kauno kunigų seminariją, Zofija mokėsi kulinarijos, Adelė tapo siuvėja, šeimininke, Valentina – audėja, Teklė – žymi siuvinėtoja, Vitoldas – šeimininkas.

Palinkimas į bajorišką tradiciją žymiau pasireiškė sodybos formavime, gyvenamojo namo architektūroje, jo įrengime, namų tvarkoje. Perėmęs iš tėvo Juozapo valstietiško tipo sodybą, Pranciškus greitai pradeda kurtis naujoje gyvenvietėje – ant kalvos Girkantės miško šiaurinėje pusėje; pirmi trobesiai įkurdinti 1888 m., turint 49 ha žemės; antri trobesiai 1910–1913 m. su 77 ha. Visas lėšas – savo, valsčiaus sekretoriaus uždarbį, žmonos pasogą, ūkio pajamas, skyrė ūkio plėtimui, sodybos perkėlimui į naują vietą bei įsikūrimui. Kuriasi iš pagrindų: stato ūkio pastatus, paeiliui du gyvenamuosius namus erdvioje 2 ha sodybvietėje. Sąlyginis sodybos formavimas buvo baigtas prieš I pasaulinį karą, pastačius antrąjį naują erdvų gyvenamąjį namą ir sutvarkius aplinką. Namo architektūrinėse formose, išplanavime tradiciniai žemaitiškos trobos bruožai (kaminas, geroji ir prastoji pusės) derėjo su asmeniniais užmojais (kambarių aukštis, valminio stogo pakeitimas šlaitiniu bei kt.). Sodyboje ryškios funkcinės dalys: ūkinis ir gerasis kiemai, bitinėlis, didelis vaisių sodas, išgena-alėja, parkelis, trys tvenkiniai, gėlių, vaistažolių darželiai, daržai. Gyvenamojo namo kambariai vadinami: gerieji bei prastieji gonkeliai, prieseniai, salonas, salionėlis, stalavoji, alkierėliai (miegamieji) ir kt.

Privačioje elgsenoje, pagal šeimos gyvenimo būdą, Barakauskiai pastebimai linko į bajorus, artimiau bičiuliavosi su sau lygiais – turtingais ūkininkais, dvarininkais, dvasiškiais. Buvo vaišingi, gerai priimdavo svečius. Draugavo su šarneliškiais bajorais Aleksandru ir Antanu Balsevičiais, Šašaičiuose gyvenusiu ūkininku Laurynu Sondeckiu, Girkantės Vladimiro Taranovskio, vėliau Dutkos, Gegrėnų dvaro savininko Breizgamo, Žernių ūkininko Anupro Juozapavičiaus šeimomis. Šiuo atžvilgiu nemažos įtakos turėjo į kunigus išėjęs vyresnysis sūnus Anicetas, padėjęs tėvams gyvenamojo namo statyboje finansiškai, taip pat savo aplinkos draugais, prestižu visuomenėje. Šeima bendravo su Žemaičių Kalvarijos klebonu Jonu Petrauskiu, su kuriuo kartu į viensėdį atvažiuodavo istorikas kunigas, vėliau prelatas Pranas Penkauskas bei kiti⁴⁰. Pranciškus Barakauskis mirė 1926 m., žmona Barbora – 1936 m.; abu palaidoti šeimos kapavietėje Žemaičių Kalvarijos kapinėse Beržų kalne.

 

Iš bajorkaimio dvarelio – į kolūkietišką sodybą

Sudėtingais okupacijų, karo ir pokario laikais ūkį ir sodybą tvarkė duktė Adelė, mirusi 1950 m. Jai, be abejo, teko atlaikyti sunkiausią naštą. Tačiau būta ir šviesesnių akimirkų, praskaidrinusių niūraus laikmečio foną. Aprašomas epizodas vyko dar karui nesibaigus, frontui tik persiritus per Žemaičių Kalvarijos apylinkes. Vokiečiai ruošėsi gynybai ir buvo suvarę žmones kasti Gegrėnų kalvų šlaituose apkasus, tačiau lemiamu momentu jų pasitraukimas ir Raudonosios Armijos atėjimas įvyko be didelių mūšių. Rusų kariuomenės vadovybė, įvertinusi susidariusią karinę situaciją, pasirinko Žemaičių Kalvarijos miestelį Pabaltijo I-ojo fronto kariuomenės štabui. Iš čia beveik pusmetį vadovauta mūšiams su Kurše įsitvirtinusia vokiečių kariuomene. Jau 1944 m. spalio mėnesį iš miestelio bei artimiausių gyvenviečių buvo išvaryti visi gyventojai. Vienuoliams marijonams taip pat teko pasitraukti ieškant laikino prieglobsčio, kartu galvojant ir apie dvasinį parapijiečių aptarnavimą. Pasidalinę į keturias grupeles, vienuoliai kunigai išsiskirstė į skirtingus kaimus. Šarnelėje pasirinktas nuošalesnis Barakauskių vienkiemis. Beveik pusmetį dvarelio gyvenamojo namo salone buvo įtaisytas laikinas altorius, sekmadieniais laikomos mišios, teikiami sakramentai, atliekamos kitos dvasinės paslaugos. Visa tai padidino šeimininkų rūpesčius, bet kėlė namų prestižą ir teigiamai veikė namiškius.

5 pav. Mantvidiškiai. Gyvenamasis namas. XX a. pabaiga. Autoriaus nuotrauka

Pokaryje valdžios leidimu gyvenamajame name buvo apgyvendintos keturios šeimos, nors namas ir nebuvo nei nacionalizuotas, nei suvisuomenintas⁴¹. Sukūrenti tvoros, ūkiniai pastatai, pusė langinių, name laikyti gyvuliai, o svirnas (klėtis) išardytas statant kolūkio vištininką. Po sesers Adelės mirties namo sugrįžo nuo masinių trėmimų išsislapstęs Vitoldas Barakauskas, kuris vėliau, vedęs mokytoją Oną Mickevičiūtę, gyveno Šarnelės Mantvidiškiuose taip pat iki savo mirties 1984 metais. Išsikėlus visiems pašaliniams, pagal galimybes buvo tvarkoma sodyba: vienintelis išlikęs ūkinis pastatas – tvartelis vazaunė, savo lėšomis įsivesta elektra, remontuojamas apniokotas gyvenamasis namas. Kambariuose pastatyti Žemaičių Kalvarijoje gyvenusio brolio kunigo Aniceto Barakauskio turėti senoviniai baldai.

Palaipsniui prisitaikant prie sovietmečio sąlygų, augant kraštotyros judėjimui – savotiškai kultūrinės rezistencijos atmainai, aktyvėjant inteligentijos domėjimuisi krašto praeitimi, XX a. 6–7 dešimtmečiais prisiminta ir pradėta lankyti Mantvidiškių sodyba-dvarelis. Tuo laikotarpiu sodybai, primiršus senąjį Mantvidiškių vardą, prigijo Barakauskinės pavadinimas. Domėjimasis sodyba padidėjo netoliese Šarnelėje pradėjus akmens amžiaus gyvenvietės archeologinius kasinėjimus bei Juozui Mickevičiui išėjus į pensiją ir apsigyvenus Šarnelėje. Jau vien tai garantavo kolegų muziejininkų lankymąsi.

Juozas Mickevičius vienkiemyje toliau darbuojasi tvarkydamas atsivežtus rankraščius, renka medžiagą ir eksponatus sumanytam Mantvidiškiuose įkurti Žemaičių Arklio muziejui⁴². Pakankamai dėmesio skiria ir kitam Mantvidiškių projektui – rašomai studijai. Šiame darbe J. Mickevičius turėjo patikimų padėjėjų, kuriems studijos Bajoro sodyba mašinraštyje pareiškia dėkingumą: „Nuoširdžiai dėkoju už brėžinius inž. Ignui Jablonskiui, Rūtai Tautavičiūtei, Elvyrai Usačiovaitei, fotografams Liudui Simučiui, Adolfinai Petrauskienei, Kęstučiui Jablonskiui, o dar labiau dėkoju V. Miliui už rašinio sutvarkymą“⁴³.

Taip pat paminėtini ryškesni kiti dvarelyje pabuvoję asmenys: dažną vasarą čia atostogavęs fizikas profesorius Adolfas Jucys, archeologai Rimutė Rimantienė, Adomas Butrimas, Laimutė Valatkienė, etnologai Vacys Milius, Izidorius Butkevičius, mąstytojas Justinas Mikutis, kultūros istorikas Libertas Klimka, rašytojas, meno istorikas Tomas Sakalauskas, poetas Kazys Bradūnas su šeima, rašytojas Valentinas Sventickas, menininkai Jūratė Stauskaitė, kurį laiką gyvenęs Eugenijus Varkulevičius-Varkalis, keliautojas fotografas Paulius Normantas bei daugelis kitų. Deja, toli gražu ne visi yra žinomi. Barakauskinėje yra bandęs pritapti po lagerio ir tremties klaidžiojimų sugrįžęs Šarnelės kaimynas kraštotyrininkas šviesuolis Konstantinas Bružas, bet pasak jo paties , „neradęs bendros kalbos su Ona...“⁴⁴ (Ona Barakauskiene ), po poros mėnesių išsikėlė.

Mantvidiškių sodyba-dvarelis, kaip daugelis į jį panašių, yra neabejotinas bajorkaimio reliktas, suformuotas istorinių aplinkybių, atsiradęs ir normaliai funkcionavęs senaisiais istoriniais laikais. Kitos, vėlesnių laikų, politinės sąlygos sunaikino viską – LDK su jos žemėvalda, palaipsniui – ir bajorkaimius su jų dvareliais. Manytina, kad mūsų laikais, kai kultūros paveldas tampa vis didesne vertybe, į visuomenės atmintį galima ir reikia grąžinti tai, kas yra atstatoma ar gali būti rekonstruota.

 

Išvados

Pirmųjų žmonių Šarnelėje, radus palankias gyvenimo sąlygas, įsikurta tolimame poledynmetyje. Archeologiškai ištirta neolito Ankstyvųjų virvelininkų kultūros stovyklavietė ties Ertenio ežeru. Nuo I tūkst. po Kr. vidurio šioje teritorijoje gyventa kuršių genties bendruomenės: laukininkų ir kiemininkų, įkurta pilis su gyvenviete, amatų ir gamybos centras. Šarnelės pilis priklausė kuršių Ceklio žemės Gardų pilies apygardai.

Kuriantis LDK administracinei teritorinei struktūrai, buvusioje Šarnelės kuršių kiemininkų dalyje randame bajorkaimį, kiemininkai palaipsniui tampa bajorais. Itin aktyvi Šarnelės bajorų-žemionių veikla XVI–XVII a. Greta mažažemių, valdas bajorkaimyje turėjo kilmingi bajorai (Šandžiai, Šarneliai, Rimgailos). Mantvidų giminės tėvonija, laikui bėgant, pateko į svetimų valdytojų rankas ir tapo ilgamečių teisminių ginčų objektu. Organizuojamas net ginkluotas antpuolis. Gegrėnų dvarininkai Venslauskiai palaipsniui perėmė Mantvidiškių valdymą; XIX viduryje valdos centras pereina į Barakauskių nuosavybę.

Pranciškus Barakauskis visokeriopai stiprino ūkį ir formavo dvarelio įvaizdį. Visas lėšas (savo, ilgamečio valsčiaus sekretoriaus uždarbį, žmonos pasogą, ūkio pajamas) skyrė ūkio plėtimui, sodybos perkėlimui į naują vietą bei įsikūrimui. Kuriasi iš pagrindų: stato ūkio pastatus, erdvioje 2 ha sodybvietėje paeiliui du gyvenamuosius namus (1888 ir 1913 m.), funkcines zonas. Bajoriški siekiai pastebimi daugelyje gyvenimo sričių, pradedant gyvenamojo namo architektūra, vidaus išplanavimu, namų tvarka ir baigiant vaikų auklėjimu bei šeimos gyvenimo būdu. Draugauta su savo sluoksnio žmonėmis, dvasiškiais. Pranciškui ir Barborai Barakauskiams mirus, tarpukaryje ūkio valdymas atiteko jų vaikams.

Karo ir pokario laikotarpiu sodybos priežiūra teko dukteriai Adelei, po to sūnui Vitoldui. Sodyboje karo pabaigoje laikinai įsikūrė Žemaičių Kalvarijos vienuoliai marijonai, buvo laikomos mišios, teikiami sakramentai. Valdžios leidimu apgyvendinus keturias šeimas, sodyba ir namas stipriai nuniokoti. Išsikėlus pašaliniams, pradėta tvarkyti gyvenamąjį namą, apstatyta brolio kunigo Aniceto senoviniais baldais. Augant kraštotyros judėjimui – savotiškai kultūrinės rezistencijos atmainai, aktyvėjant inteligentijos domėjimuisi krašto praeitimi, nuo XX a. 6–7 dešimtmečio prisimintas ir pradėtas lankyti Mantvidiškių sodyba-dvarelis. Dvarelyje apsilankė nemažas pulkas žinomų kultūros, meno, mokslo sričių žmonių.

Trumpiniai

LKMA – Lietuvių katalikų mokslų akademija.
LVIA SA – Lietuvos valstybės istorijos archyvo senųjų aktų skyrius.
MAB RS – Mokslų akademijos bibliotekos retų spaudinių skyrius.
VDA – Vilniaus dailės akademija.
ŽNPD – Žemaitijos nacionalinio parko direkcija.
VUB RS – Vilniaus universiteto bibliotekos retų spaudinių skyrius.

---

Nuorodos

• 1 JUČAS M. Lietuvos bajorai. Iš: Lietuvos bajorų palikuoniai. Vilnius, 2000, p. 16.
• 2 KIAUPIENĖ J. Kaimas ir dvaras Žemaitijoje XVI–XVIII a. Vilnius, 1988, p. 166.
• 3 Lenkų–Lietuvių kalbų žodynas. Sudarė V. Vaitkevičiūtė. Vilnius, 1964, p. 293.
• 4 Lietuvių kalbos žodynas. T. 1: A–B, Vilnius, 1941, p. 50.
• 5 Ten pat, p. 571.
• 6 Lietuvių enciklopedija. T. 1, Boston, 1953, p. 63.
• 7 Žemaitijos nacionalinio parko planavimo schema. Vilnius, 1996, p. 1–118.
• 8 DAUGIRDAITĖ-SRUOGIENĖ V. Žemaičių bajoro ūkis XIX amžiaus pirmoje pusėje. Vilnius, 1995, p. 8.
• 9 MICKEVIČIUS J. Bajoro sodyba. Telšiai, 2004, p. 102. Išleista ŽNPD. Rėmėjas Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. Rinkinio tipo leidinyje patalpinta: Julius Kanarskas. Žemaitijos istorijos ir kultūros tyrinėtojas, muziejininkas Juozas Mickevičius; Edmundas Mickūnas. Mantvidiškių dvarelio Šarnelės bajorkaimyje istorijos apžvalga; Juozas Mickevičius. Bajoro sodyba; Šaltiniai, literatūra; Iliustracijos. Viršelyje A. Kuprelytės nuotrauka.
• 10 KUPRELYTĖ A. Juozas Mickevičius: gyvenimas ir veikla. Iš: Žemaičių žemė. 2008, nr. 2, p. 10–19.
• 11 MICKEVIČIUS J. Žvejyba Varduvos upėje. Iš: Kraštotyra. IX knyga, II d., 1979, p. 123–126.
• 12 MICKŪNAS E. Žemaičių bajoriškosios praeities atšvaitai (Juozo Mickevičiaus rankraštį „Bajoro sodyba“ pavarčius). Iš: Žemaičių bibliofilas. 2000, nr. 2, p. 3. Straipsnis paruoštas pagal pranešimą, skaitytą konferencijoje „Žemaičių knyga – 2“ Plateliuose 2000 m. rugsėjo 16 d. Pranešimas ir straipsnis buvo skirti Juozo Mickevičiaus atminčiai, sueinant 100-s jo gimimo metinėms.
• 13 MICKŪNAS E. Iš Šarnelės kaimo istorinės praeities (Seniausiojo paminėjimo klausimu). Iš: LKMA metraštis. T. 25, Vilnius, 2004, p. 473–477.
• 14 BUTRIMAS A. Šarnelės neolito gyvenvietė. Iš: Lietuvos archeologija. T. 14, Vilnius, 1996, p. 174–189.
• 15 MICKŪNAS E. Mantvidiškių dvarelio Šarnelės bajorkaimyje istorijos apžvalga. Iš: Bajoro sodyba. Telšiai, 2004, p. 12.
• 16 GUOBYTĖ R. Žemaičių aukštumos šiaurinės dalies paviršiaus geologija ir geomorfologija. Iš: Kultūrinio landšafto raida Žemaičių aukštumoje. VDA darbai 34. Vilnius, 2004, p. 17.
• 17 AŽANECKIENĖ D. Aptikta senovės gyvenvietės ženklų. Iš: Plungė, 2006 06 23, p. 7; Senovės gyvenvietės pėdsakai. Iš: Žemaitis, nr. 49, 2006 06 27.
• 18 DAKANIS B. Šarnelės piliakalnio papėdės gyvenvietė. Iš: Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2006 metais. Vilnius, 2007, p. 66–68.
• 19 ŽULKUS V. Gardai ir Plateliai XIII–XVI a. Iš: LKMA metraštis. T. 25, Vilnius, 2004, p. 372; MICKŪNAS E. Iš Šarnelės ..., p. 479.
• 20 JURGINIS J. Lietuvos valstiečių istorija (Nuo seniausių laikų iki baudžiavos panaikinimo). Vilnius, 1978, p. 12.
• 21 ŽULKUS V. Kuršiai Baltijos jūros erdvėje. Vilnius, 2004, p. 76–77.
• 22 BUTRIMAS A., MISIUS K. Viešvė, Viešvėnų žemė, valsčius, tijūnija ir seniūnija. Iš: Viešvėnai: istorija ir dailės paminklai. VDA darbai 28. Vilnius, 2003, p. 26.
• 23 VUB RS, f. 4 A–1697.
• 24 MICKŪNAS E. Iš Šarnelės ..., p. 473–477.
• 25 MAB RS, f. 20–66.
• 26 VUB RS, f.4 A–1697.
• 27 LVIA SA, 3317.
• 28 GADONAS M. Powiat Telszewski. Wilno, 1846, p. 179.
• 29 VUB RS, f. 59–44.
• 30 VUB RS, f. 59–49.
• 31 VUB RS, f. 59–42.
• 32 VUB RS, f. 59–59, p. 11.
• 33 VUB RS, f. 59–59, p. 23–26.
• 34 Žemaičių muziejus „Alka“ GEK 28.328.
• 35 MICKEVIČIUS J. Bajoro ..., p. 32, 48, 53.
• 36 Ten pat, p. 48–49.
• 37 VUB RS, f. 2 – KC 563, p. 391.
• 38 LVIA, f. 669, ap. 16, b. 42.
• 39 MICKEVIČIUS J. Bajoro ..., p. 58.
• 40 Ten pat, p. 58.
• 41 Ten pat, p. 72.
• 42 MICKŪNAS E. Žemaičių ..., p. 1.
• 43 Bajoro sodyba. Medžiagą surinko Juozas Mickevičius. Šarnelė – 1983. P. 1–113. Kopija mašinraščio egzemplioriaus, buvusio LTSR MA Istorijos instituto Etnografijos skyriaus fonduose. Nr. 1030. Kopija padovanota autoriui Vacio Miliaus 1986. 04. 30. Iš: Asmeninis E. Mickūno archyvas.
• 44 Konstantino Bružo pasakojimas. Užrašyta E. Mickūno 2000 08 28.

---

ŽEMAITIJOS IR KLAIPĖDOS KRAŠTO DVARŲ BRUOŽAI. Turinys>>>

The Features of Mantvidiškiai' Manor History in Šarnelė Nobleman-Village

By Edmundas Mickūnas

The first people settled in Šarnelė after the ice-age. The kuršiai tribe lived in this territory since 500 A.C. At XVI–XVII c. the noblemen Šandžiai, Šarneliai, Rimgailos had their domains in Šarnelė. Over time the patrimony of Mantvidai family got into the hands of strange managers and became an object of long term judicial conflicts. At the middle of XIX c. the center of the domain became the property of Barakauskai family. Pranciškus Barakauskis fully strengthened the economy, and shaped the image of the Manor. He started from the foundations: constructed farm buildings, built two residential houses (1888 and 1913) in a spacious 2 ha estate homestead, formed the functional areas. In war and postwar period his daughter Adele was maintaining farmstead, and then her brother Vitoldas. At the end of the war monks of Žemaičių Kalvarija settled temporarily in the Manor, the Mass were being offered here. Under government authorization four families were accommodated in the Manor; the house and all the Manor farmstead was hardly devastated. But after the unauthorized persons moved out, the residential house was arranged, the rooms were furnished with the ancient furniture of a priest Anicet – the son of Barakauskai family. Since 1950–1960, when the movement of ethnographical material collecting – a kind of cultural resistance strain – commenced, the interest of intelligentsia in the past of the native land intensified and the visits to Mantvidiškiai Manor became frequent. A big number of people famous in culture, art, science field visited the Manor.