|
Lietuvoje, kaip ir kitose pasaulio šalyse, nuo seniausių laikų gyvuoja
tradicija, kad liaudies muzikantai savo muzikos instrumentus pasigamina
patys. Šiai tradicijai nykstant, paskutiniais dešimtmečiais įvairiuose
kursuose, seminaruose, stovyklose mokoma, kaip pasigaminti ir
paprastesnius (pvz., žievės skudučius, šiaudo, nendrės birbynėles,
saviskambius instrumentus ir pan.), ir sudėtingesnius (pvz., kankles,
pūslinę, lamzdelį) lietuvių liaudies muzikos instrumentus. Švietimo ir
ugdymo įstaigose meistrystės moko kai kurie mokytojai, pvz., Kauno
Ąžuolo" vidurinės mokyklos etninės kultūros mokytojas Dobilas Juška. Nuo
l 983 mėty jis aktyviai dalyvauja kraštotyrinėse ekspedicijose, nuo l 993
m. vadovauja šios mokyklos klubui Gilė". Per šiuos metus išugdė ištisą
kartą moksleivių, kurie gali patys pasigaminti kankles, skudučius,
lamzdelius. Vis tik XX-XXI a. daugelis muzikuojančiųjų lietuvių liaudies muzikos
instrumentus, ypač sudėtingesnius, pirkdavo ir tebeperka iš meistrų.
Paskutiniais metais lietuvių liaudies muzikos instrumentų poreikis yra
nemažas. Be abejo, jų pirktų daugiau, jei būtų didesnė interesantų
perkamoji galia. Pasak vilniškio meistro Egidijaus Virbašiaus, liaudies
muzikos instrumentų reikia visiems, tiktai mažai kas turi pinigų
nusipirkti; jei dovanotum, pasiimtų kiekvienas". Pasak E. Virbašiaus, net ir didesniais mastais gaminančiam meistrui
gaunamos pajamos galėtų būti tik priedas prie pensijos" senyvam liaudies
meistrui. Dusetiškis Gintaras Andrijauskas net tvirtino, kad Zarasų krašte
visi muzikos instrumentų meistrystės bijo kaip velnias kryžiaus", nes tai
daug pastangų ir laiko reikalaujantis, nepelningas amatas. Daugelis
meistrų patvirtino, kad vien tik iš smulkaus verslo - muzikos instrumentų
gamybos nepragyvensi, todėl neretai jie gamina ir kitką arba muzikos
instrumentų ir visiškai atsisako. Didesniais mastais dirbantys meistrai įžvelgia geresniu perspektyvu. Jie
tikisi, kad netrukus (gal kai Lietuva taps Europos Sąjungos nare)
originalūs liaudies muzikos instrumentai, kaip ir liaudies muzika, taps
vėl madingesni. Dumplinių muzikos instrumentų (armonikų.) gamyba ir restauravimas.
Nykstant lietuvių liaudies muzikavimo tradicijoms, mažėjo ir savamokslių
kaimų, miestelių muzikos instrumentų meistrų. Kai kurių instrumentų
gamybos tradicijos ir visai išnyko, pvz., iš nemažo pulko XX amžiuje
garsėjusių dumplinių instrumentų (armonikų, koncertinų, bandonijų) dirbėjų
šiuo metu visoje Lietuvoje žinomas tik keletas. Vienas iš jų - maždaug 70
metų amžiaus dusetiškis Mykolas Sipavičius. Jo kompanionas bendraamžis
Augustas Latvėnas armonikas tik taiso. Prieš 10 metų iš M. Sipavičiaus
bandęs mokytis Gintaras Andrijauskas teigė, kad su juo labai sunku
bendrauti (dėl polinkio į taurelę), todėl apie mokymąsi negali būti net
kalbos. Jis pramoko tik taisyti armonikas (pakeisti dumples, suderinti
balsus). Beje, nuo 2003-ųjų gavus finansinę paramą projektui šalia kity
amatų atidaryta ir armonikų restauravimo bei gamybos studija, kuriai
vadovauja G. Andrijauskas. Liaudyje paplitusių senųjų dumplinių muzikos instrumentų restauratorių
Lietuvoje yra nemaža, bet gerų nedaug: Vilniuje - Julius Pakalka, Šakiuose
- Algis Demikis, Lazdijuose -Albinas Bartnykas. Už instrumento pataisymą
jie reikalauja nemažo užmokesčio (nuo kelių šimtų iki 2000 Lt ir daugiau).
Kai kurie restauratoriai yra seno amžiaus ir savo žinių jokiems mokiniams
neperdavę, todėl aktualu išsaugoti ir dumplinių liaudies muzikos
instrumentų restauravimo tradicijas. Smuikų gamyba ir restauravimas. Iš buvusio didelio pulko nebedaug beliko
ir liaudies smuikų meistrų. Likusieji daugiausia yra seni žmonės, todėl
būtų svarbu dar spėti iš tų, iš kurių dar galima, perimti smuikdirbystės
paslaptis. Gal pavyktų dar rasti smuikdirbyste besidominčio jaunimo. Žymesnių liaudies smuikdirbių (tebegaminančių smuikus ar galinčių
pamokyti, kaip gaminti) šiuo metu daryra Žemaitijoje ir Aukštaitijoje:
Stasys Berenis (Klaipėda), Jonas Danilevičius (MolėtŲ r., Garšvėnų k.),
Juozas Ričkus (Šilalės r., Petkalnio k.), Kazys Suminąs (Ignalinos r.,
Ginučių k.). Smuikus pradėjo daryti Raimondas Žievys (Ignalinos r.,
Antalksnės k.). Labai kokybiškais smuikais nuo l 987 m. garsėja telšiškis
Juozas Ponelis. Galbūt tebegyvena 4 smuikų, 5 strykų su sraigtiniu įtaisu
dirbėjas Antanas Rusinąs (g. l 922 m. Mažeikių aps., Viekšnių vis., Čekų
k., gyv. Užventės k.). Taip pat galima tikėtis, kad tebėra gyvi kai kurie
iš šių smuikdirbių: Antanas Jančiauskas (g. l 925 m. Šilalės r., Alkupio
k.), Feliksas Jucevičius (g. l 940 m., gyv. Jurbarke), Vladas Lukošius (g.
1 920 m., gyv. Plungės r., Tauravo k.), Vincentas Pagojus (g. l 925 m.,
gyv. Telšių r., Duobgirės k.); Juozas Juknius (g. 1919 m., gyv. Šilutės
r., Vainute), Juozas Naujalis (g. l 91 9 m., gyv. Šilutės r., Kulmenų k.);
Balys Ankėnas (g. 1919 m., gyv. Švenčionių r., Kretuonių k.), Benediktas
Paukštė (g. l 927 m., gyv. Švenčionyse), Juozas Šembelis (g. l 925 m.,
gyv. Pasvalio r., Saločių ap., Slaviškio vs.). Liaudies meistrų smuikai šiuo metu dar nėra labai brangūs, jų galima
įsigyti nuo 300 Lt (iš S. Berenio). Be to, Lietuvoje yra ir profesionalių
styginių instrumentų (smuikų, altų) dirbėjų. Kai kurie iš JŲ gamina ir
liaudies instrumentus, pvz., vilniškis Česlovas Kulevičius yra ir fizikas,
ir profesionalus šiuolaikiniais akustiniais tyrimais besiremiantis
styginių instrumentų, visų pirma aukštos kokybės altų, taip pat ir smuikų
meistras. Be to, jis yra padaręs ir aukštos kokybės autentiško modelio
kanklių. Vilniškis (kilęs iš Rokiškio r.) Teodoras Algis Narbutas yra taip
pat fizikas ir profesionalus, šiuolaikiniais akustiniais tyrimais
besiremiantis smuikų meistras, bandantis naujas formas, naujų technologijų
išradėjas. Jį inspiruoja ir liaudies muzikavimo tradicijos.
Kitų lietuvių liaudies muzikos instrumentų gamyba. Kiti meistrai gamina
daugiau ar mažiau lietuvių liaudies muzikos instrumentų rūšių -
chordofonus, aerofonus, idiofonus, mernbranofonus. Kai kurie JŲ gali
pataisyti smuikus ir armonikas. Paprastai didmiesčiuose gyvenančių meistrų
darbo apimtys didesnės, jie gamina daugiau rūšių instrumentų negu tie,
kurie gyvena provincijoje. Tam įtakos turėjo ir sovietmečiu intensyviai
propaguotas muzikavimas patobulintais liaudies muzikos instrumentais".
Lietuvos muzikos mokyklose (nuo septynmečių iki aukštųjų) ir dabar
tebemokoma groti šiais instrumentais. Jais neretai muzikuojama ir
vadinamosiose kaimo kapelose". Didmiesčiuose gyvenantys meistrai dažniausiai gamina įvairių Lietuvos
regionų instrumentus pagal jų pačių ir kitų tyrinėtojų iš ekspedicijų
duomenų, muziejų eksponatų, literatūros žinių nustatytus instrumentų
parametrus. Šiuos instrumentus, neretai šimtais, jie parduoda ir Lietuvos,
bei užsienio pirkėjams. Tokie meistrai yra vilniškiai Jonas Bu-gailiškis,
Egidijus Virbašius, šiauliškis Albertas Martinaitis. Mažesnė kauniškių
meistrų (Mindaugo Bubelio, Dobilo Juškos, Artūro Karkušos) liaudies
muzikos instrumentų gamybos apimtis. Klaipėdiškis Antanas Butkus
specializavosi senųjų Mažosios Lietuvos muzikos instrumentų gamyboje.
Šiuos instrumentus jis rekonstruoja pagal XVI-XX amžiaus literatūros
paminėjimus ir aprašus bei piešinius. Yra pagaminęs lietuvišką arfą",
psalterijų, būgną, medžio trimitus; dirba ir kitų regionų lietuvių
liaudies muzikos instrumentus. Blogesnė padėtis Panevėžyje ir Panevėžio
rajone. Čia žinomas tik vienas meistras - tėvo pėdomis sekantis, dirbantis
suvalkietiškojo tipo klijuoto korpuso kankles (iki 20 stygų) Rudis (gyvena
Krekenavoje). Panevėžiškiai, kuriems prireikia liaudies muzikos
instrumentų, jų ieško pirkti iš kitų miestų (Vilniaus, Šiaulių) meistrų. Atliekant šį tyrimą, išsamiau patyrinėta 5 didmiesčių (Vilniaus, Kauno,
Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio) ir 8 rajonų (4 Aukštaitijos, 2 Suvalkijos,
po l Žemaitijos ir Dzūkijos) liaudies muzikos instrumentų meistrystės
situacija. Surinkta duomenų apie 26 nurodytų vietovių meistrus, iš jų tik
maždaug 7 yra pagaminę daugiau negu 100 instrumentų. Taip pat surinkta
informacijos apie 6 liaudies muzikos instrumentų meistrus iš Kaišiadorių,
Kupiškio, Molėtų, Pasvalio, Utenos rajonų ir Vilniaus, be to, apie
instrumentų restauratorius. Paskutiniais dešimtmečiais išryškėjo liaudies muzikos instrumentų gamybos,
kaip ir kitų liaudies meno, kūrybos sričių, koncentravimosi didmiesčiuose
ir regioninių tradicijų silpnėjimo tendencija. Šiuo metu daugelyje rajonų
muzikos instrumentų gamybos tradicijos silpsta. Mažai beliko senųjų
meistrų, retai kur atsiranda jaunų meistrų, bandančių šias tradicijas
tęsti. Tik kai kuriuose rajonuose (Ignalinos, Telšių) liaudies muzikos
instrumentų meistrų, nors ir nelabai intensyviai dirbančių, pavyko rasti
daugiau. Galima rasti ir vieną kitą kaime gyvenantį didesniais mastais
dirbantį meistrą, pvz., Rimantą Braziulį Kaišiadorių r., Rumšiškėse. Šakių
ir Vilkaviškio rajonuose meistrai iš viso nežinomi, yra tik gerų
restauratorių. Pasiūlymai Siekiant pagerinti lietuvių liaudies muzikos instrumentų gamybos situaciją
aktualu:
-
Remti perspektyvių lietuvių liaudies muzikos instrumentų meistrų gamybos
ir tradicijų perdavimo veiklą.
-
Eksperimentiniu būdu bandyti gaivinti lietuviškąją dumplinių instrumentų
(armonikų, koncertinų, bandonijų) gamybą. Svarbu išlaikyti ir šių
instrumentų kokybiško restauravimo tradicijas.
-
Tęsti, nors jau benykstančias, liaudies smuikdirbystės tradicijas.
-
Remti didmiesčiuose ir ypač provincijoje (regionuose)
dirbančius perspektyvius lietuvių liaudies muzikos instrumentų meistrus.
-
Skatinti patirties perėmimą iš dar likusių senųjų liaudies meistrų.
Pastaba: Liaudies muzikos instrumentų meistrų sąrašą bei adresus galima
sužinoti Etninės kultūros globos tarybos sekretoriate.
Etnomuzikologas Arvydas Kirda 2002-10-31 |
