Etnoarchitektūra ir kraštovaizdis 

                                                                          Principiniai siūlymai - projektas

                                                                          2004-02-11

 

Principinės metodikos nuostatos

•       Lietuvos senųjų kaimų etnografines gyvenvietes būtina suprasti  kaip mišrųjį (bendrą nedalomą kultūros ir gamtos) paveldą, kaip šalies kaimiškosios kultūros indikatorių, kaip istorinę etninių bendruomenių gyvenamąją, darbo, poilsio ir  saviraiškos terpę ir turėtų būti vertinamos kaip vieningi architektūriniai ir urbanistiniai kompleksai, neatsiejamai nuo etnokultūrinės ir gamtinės aplinkos.

•       Tipologinė, teritorinė ir erdvinė senųjų kaimų etnografinių gyvenviečių įvairovė, su gausiomis jų socialinėmis (gyvenamoji, agrarinė, poilsio, turistinė, verslo ir kt.) ir kraštovaizdinėmis (etnokultūrinis, semantinis, kompozicinis kraštovaizdžio įprasminimas ir kt.) funkcijoms, turi būti išsaugota.

•       Siekiant išsaugoti krašto savastį ir kultūrinį identitetą bei formuoti ekologišką, ergonomišką, estetišką ir semantiškai įprasmintą šalies  kraštovaizdį, istoriškai susiklostę senųjų kaimų gyvenvietės turi būti suprantamos ne tik kaip šalies kultūros saviraiškos atributas, bet ir kaip praturtinantys Europos kultūrą bei Europos kultūrinio kraštovaizdžio regiono įvairovę, ištekliai.

•       Saugotinų etnografinių kaimų gyvenviečių atranka turi būti pagrįsta įvairiopo pobūdžio tyrimais ir kompleksiniu vertinimu bei  šiuolaikiniu apsaugos ir visuotinės plėtros dermės supratimu. Saugotinos senųjų kaimų gyvenvietės turi tapti socialinės, kultūrinės, ekonominės plėtros politikos dalimi. Šiandieninę saugojamosios veiklos prioritetinę nuostatą, orientuotą pagal principą –„saugoti draudžiant“, būtina keisti principu -“saugoti naudojant ir tvarkant“.

 

Vertybių sisteminės atrankos principai.

Remiantis minėtomis nuostatomis, siūlomi keturi esminiai vietose saugotinų etnografinių gyvenviečių kultūros vertybių teritorinės (sklaidos) ir aksiologinės (vertės) sistemos sudarymo principai.

Sisteminis principas, reikalaujantis, kad saugomos kultūros vertybės sudarytų sisteminį darinį, atspindintį etninio regiono kultūrinės saviraiškos visus procesinius, teritorinius ir aksiologinius aspektus.

Teritorinės ir tipologinės reprezentacijos principas, reikalaujantis maksimaliai atspindėti etnoso kultūros reprezentantus bei genofondą visose etnokultūrinėse zonose ir įvairaus administracinio pavaldumo teritorijose pagal raritetinę ir etaloninę atranką.

Istorinio objektyvumo principas, reikalaujantis istorinės informacijos išsamumo ir objektyvaus kultūros istorijos atspindžio, neiškraipant jos pagal ideologizuotas nuostatas bei dabarties visuomenės poreikius.

Socialinio tikslingumo ir ekonominio pagrįstumo principas, reikalaujantis suderinti apsaugos viešojo intereso siekius ir mastą su ekonominėmis tautos ir valstybės išgalėmis.

 

Kompleksinio vertinimo kriterijai ir identifikavimo požymiai.

Atsižvelgiant į minėtas nuostatas ir principus, saugotinos senųjų kaimų gyvenviečių etninės kultūros vertybės atrenkamos pagal sisteminį kompleksą identifikavimo požymių, tenkinančių keturis bendruosius vertinimo kriterijus:

 1.   Kultūrinė reikšmė

Vertės nustatymo (identifikavimo) požymiai:

a)      istorinis informatyvumas, parodantis objekto sanklodos raidą bei istorinę, mokslinę, pažintinę reikšmę įvairioms kultūrinės veiklos sritims;

b)      formos ir struktūros brandumas, parodantis objekto architektūrinę ir meninę reikšmę;

c)      autentiškumas, nusakantis pirminę objekto savastį, jo dokumentinę reikšmę;

d)     etnografiškumas, nusakantis etnoso saviraiškos savitumą.

2.      Kraštovaizdinė reikšmė

Vertės nustatymo (identifikavimo) požymiai:

a)      ekspozicinė galia, nusakanti objekto geografinę padėtį, teritorinę ir erdvinę situaciją, regimąjį aktyvumą;

b)      istorinis ir ekologinis stabilumas, nusakantis objekto ir aplinkos ryšius laike ir teritorijoje;

c)      kompozicinis raiškumas, nusakantis objekto ir aplinkos regimųjų ryšių meninę kokybę.

3.       Panaudojimo perspektyva

Vertės nustatymo (identifikavimo) požymiai:

a)      realioji fizinė būklė, nusakanti objekto ekonominio ir fizinio panaudojimo tikslingumą;

b)      teritorinė lokalizacija, nusakanti objekto lankymo bei apžiūrėjimo vietoje galimybes ir propagavimo tikslingumą.

4.      Raritetinė vertė

Vertės nustatymo (identifikavimo) požymiai:

a)      objekto unikalumas, parodantis objekto išskirtinumą, retumą (vienintelis);

5.      Etaloninė reprezentacija

Vertės nustatymo (identifikavimo) požymiai:

 a) tipiškumas, parodantis objekto priklausymą, būdingumą kuriai nors vertybių grupei, tipui.

Daugiausia keblumų kyla nustatant kultūrinę reikšmę ir atrenkant saugoti vietose etninės architektūros objektus, nes šiandieninė šios rūšies paveldo reikšmė daugiaprasmė, o vertinimas - daugialypis. Etninės architektūros objekto kultūrinei reikšmei priskiriamos istorinė, memorialinė, mokslinė, meninė, estetinė, etnografinė ideologinė bei kitos reikšmės, kaip atskiri kultūrinės raiškos požymiai.

Istorinę reikšmę etninės architektūros objektams teikia jų pažintinės galios, kaip istorinės informacijos šaltinio, vaidmuo. Jie atspindi savo istorinio laikotarpio materialinį ir dvasinį visuomenės gyvenimą, mokslo ir technikos lygį, žmonių kultūrą ir pasaulėžiūrą, buitį ir tradicijas.

Kai etninės architektūros objektai betarpiškai susiję su svarbiais istoriniais įvykiais, su ryškių asmenybių gyvenimu ar veikla, jų kultūrinės reikšmės istorinis aspektas įgauna memorialinį požymį.

Daugelis etninės architektūros objektų yra potencialus mokslinės informacijos šaltinis, kuriuo naudojasi menotyra, architektūros istorija, archeologija, etnografija ir kultūros istorija apskritai. Potencialios galimybės architektūros objektus panaudoti mokslinių tyrimų tikslais teikia jiems mokslinę reikšmę.

Estetinė etninės architektūros kūrinio reikšmė atsispindi kūrybinio sumanymo ir architektūros formų meninėje vienovėje. Estetinė reikšmė priklauso ir nuo įvairialaikių pristatymų kompozicinio suderinimo.

Be aukščiau suminėtų požymių, nusakančių etninės architektūros objektų visuomeninę ir kultūrinę reikšmę, svarbi ir ekonominė bei utilitarinė jų reikšmė, t.y. jų ūkinio panaudojimo galimybės dabartinėmis aplinkybėmis.

Bet kurio etninės architektūros objekto ryšys su aplinka reiškiasi dviem požymiais: funkciniu ir kompoziciniu. Ta prasme etninės architektūros kūrinys savo aplinkoje gali būti kaip struktūrinis elementas ir kaip kompozicinis dėmuo. Tuo požiūriu negalima neatsižvelgti ir į jų kraštovaizdinę reikšmę bei kontekstinį aspektą. Saugomu objektu turėtų tapti ne tik etninės architektūros objekto fizinis tūris, bet ir kompoziciniai ryšiai su apsuptimi, jo dermė aplinkoje, t.y. turėtų būti saugomas objekto ir konteksto kompozicinis kompleksas.

Nustatant etninės kultūros objektų (liaudies architektūros ir dailės objektai ) kultūrinę reikšmę ir atrenkant juos saugoti vietose išskirtinę prasmę įgyja tokie požymiai:

Etnografiškumas, kurio identifikavimo reikalavimai tenkinami tokiais objektų savybėmis kaip a) mastelių ir proporcijų darna, b) būdingi etnografinei zonai puošybos elementai ir spalva, c) bendroji liaudies meno atributų gausa statinyje.

Kompozicijos raiškumas ir vientisumas, kurio identifikavimo reikalavimai tenkinami pastatų grupės (sodybos, gatvės apstatymo, gyvenvietės) ar atskiro pastato dalių vientisumu bei išbaigtumu, būdingu viso regiono ar atskirų zonų architektūrai.

Medžiagų ir vaizdo autentiškumas, kurio identifikavimo reikalavimai tenkinami pirmapradžių medžiagų ir pirmapradžio vaizdo kiekybiniais ir kokybiniais parametrais.

Pastatų techninė būklė, kurios identifikavimo reikalavimai tenkinami pastato fizinės amortizacijos bei išlikimo kokybinėmis ir kiekybinėmis charakteristikomis.

Statybos darbų kokybė, kurios identifikavimo reikalavimai tenkinami atliekamų darbų meistriškumo ir profesionalumo kokybinėmis charakteristikomis.

 

 

Prof. habil. daktaras Jurgis Bučas

Kauno technologinio universiteto Architektūros ir kraštotvarkos katedros vedėjas;

Rytų Europos kultūrinių kraštovaizdžių nominacijai į Pasaulio paveldo sąrašą ekspertas;

Kultūros vertybių apsaugos departamento saugomo kultūrinio kraštovaizdžio aukščiausios kategorijos ekspertas (Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos specialisto atestatas  Nr.110E);