Švietimas ir mokslas 

ETNINĖS KULTŪROS RAIŠKA IR SKLAIDA VIDURINĖJE ŠVIETIMO GRANDYJE

Parengta pagal Socialinių tyrimų instituto mokslo darbuotojų Eugenijos Krukauskienės ir Inijos Trinkūnienės atlikto sociologinio tyrimo ataskaitą

Užsakovas: Etninės kultūros globos taryba prie Lietuvos Respublikos Seimo

• ĮVADAS
• TYRIMO CHARAKTERISTIKA
• ABITURIENTŲ TAUTINĖS SAVIVOKOS RAIŠKA IR ETNOKULTŪRINIAI POREIKIAI
  • Požiūris į tautines vertybes
  • Etninė saviraiška: poreikiai, veikla
  • Abiturientų planai ir Lietuvos valstybė
• MOKYKLOS ETNOKULTŪRINĖ APLINKA
• ETNINĖS KULTŪROS RAIŠKA
• NUOSTATOS ETNINĖS KULTŪROS ATŽVILGIU
  • Tradicinės kultūros tęstinumas
  • Požiūris į liaudies dainas
  • Lietuvio etnostereotipas
  • Lietuvos įvaizdis
• IŠVADOS

ĮVADAS

Etninė kultūra neatskiriama šių dienų visuomenės kultūros dalis. V. Kavolis pastebėjo, kad mokslinėje literatūroje maždaug sutariama, kad kultūra yra tai, kas žmonių pagaminta, ir tai, kas jiems ką nors reiškia. Etninė kultūra išreiškia konkrečios visuomenės, bendruomenės savitumą ir išskirtinumą. Lietuvos Respublikos etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatyme (1999 09 21 Nr. VIII – 1328) apibrėžiama: “Etninė kultūra – visos tautos (etnoso) sukurta, iš kartos į kartą perduodama ir nuolat atnaujinama kultūros vertybių visuma, padedanti išlaikyti tautinį tapatumą bei savimonę ir etnografinių regionų savitumą. „Etninės kultūros reikšmingumu paprastai neabejojama, tačiau jos tyrinėtojai yra pastebėję tam tikrą etninės kultūros reikšmingumo suvokimo atitrūkimą nuo etninės raiškos“, t. y. nuo noro įsisavinti etnines vertybes, jas puoselėti ne tik individualioje, bet ir visuomeninėje plotmėje. Minėto Lietuvos Respublikos įstatymo preambulėje konstatuojama, kad „įvairioms lietuvių etninės kultūros formoms ir ypač jos gyvajai tradicijai gresia akivaizdus sunykimo pavojus”. Kaip matome, įstatymų lygmenyje etninės kultūros reikšmingumas suvokiamas pakankamai, tačiau šio įstatymo realizavimas reikalauja didelių pastangų, ypač perduodant etninę kultūrą iš kartos į kartą. Kultūros perdavimas vyksta pirminės socializacijos metu – šeimoje, ir antrinės socializacijos būdu – per švietimo sistemą, masines komunikacijos priemones ir pan.

Kaip rodo ankstesni tyrimai, etninės kultūros sklaida vidurinėje švietimo grandyje yra nepakankama. 4 – tame minėto įstatymo straipsnyje nurodoma, kad tarp etninės kultūros valstybinės globos uždavinių yra ir šis „ugdyti brandžios tautinės savimonės asmenybę, integruojant etninę kultūrą į švietimo sistemą”. Tačiau nors formaliai daugelyje mokyklų etninė kultūra kaip neprivalomas pasirenkamas dalykas yra, jo daugeliu atvejų mokiniai nesirenka, nes nėra sudominami, informuojami, skatinami jį pasirinkti ir pan. Švietimo ir mokslo ministerijoje neprivalomi pasirenkami dalykai nėra apskaitomi, jų dėstymas ir pasirinkimas paliktas mokyklos nuožiūrai, todėl kai kuriose mokyklose, ypač gimnazijose, įsigali praktika, kad jeigu dalyko mokiniai nepasirinko vienais metais, tai jis nesiūlomas ir kitais.

Be to, iš ankstesnių tyrimų, atliekamų Socialinių tyrimų institute (ankstesnis pavadinimas – Filosofijos ir sociologijos institutas), galima daryti išvadas, kad etninės kultūros reikšmingumą geriau suvokia miesto gyventojai o ne kaimo, labiau išsimokslinę - už neturinčius išsilavinimo. Miesto kultūra šiuo metu apskritai palankesnė etninės kultūros sklaidai antrinės socializacijos būdu, nes miestuose susitelkę etninės kultūros specialistai. Tačiau kaimas išsaugant ir perduodant šeimoje (pirminės socializacijos būdu) papročius, tradicijas nepraranda savo reikšmės.

Algirdas Gaižutis pastebi: „Įvairioje mokslinėje literatūroje – filosofinėje, istorinėje, kultūrologinėje – galima aptikti du skirtingus požiūrius į kaimo ir miesto gyvenimo būdus. Dažnokai įrodinėjama, kad miesto gyvensena – savotiškas “idealas”, savotiška istorinės kaimo raidos norma. Ši nuomonė neblogai pagrindžiama, ir ji atrodo teisinga, tačiau nuodugniau nagrinėjant šį klausimą, paaiškėja jo sudėtingumas. Vargu ar dera tolimesnės ateities kaimą įsivaizduoti kaip kažkokį mini miestą, pamėgusį žalią gamtos prieglobstį ir savitą žemdirbio triūsą. Juk kaimas nėra gyvenimo išnara, kurią ilgainiui žmogus pamirš. Kaimo gyvenimo būdas įgijo savitą kultūros vertybės statusą. Ir todėl kaimo ir miesto sąveika vyksta ne vien medžiaginiais ekonominiais, bet ir dvasiniais mainais. Ir pastarieji ne mažiau reikšmingi negu pirmieji” [kn. “Kultūros vertybės ir erzacai”. V. 1993, p.26].

Didžia dalimi tokia padėtis kaime susidarė neturint žemei savo šeimininko, nes sovietmečiu kaimo žmogus išsiugdė vienadieniškumo jausmą ir ėmė prarasti ryšį su tradicijomis. Kaimo mokykla ypač turėtų būti skatinama ugdyti etninės kultūros puoselėtojus, suvokti savo misiją. Todėl šiame darbe etninės kultūros sklaida ir raiška bus aptariama ir kaimo – miesto pjūviais.

Šiame tyrime neįmanoma apimti visų etninės kultūros sklaidos ir raiškos problemų vidurinėje švietimo grandyje. Daugiau orientuojamasi į mokyklos kaip socializacijos agento (veikėjo) vaidmenį ir ką jį išugdo, kokias etnokultūrines vertybes abiturientas išsineša iš mokyklos. Tai, kad pradinėse klasėse moksleivis yra gavęs etninės kultūros elementų, nepakanka subrendusiai ir į gyvenimą išeinančiai asmenybei. Apskritai, nėra tiek svarbu, ko mokė mokykloje, o ypač aktualu, ko jaunas žmogus išmoko joje ir kuo jis dvasiškai praturtėjo. Ankstesni tyrimai rodo, kad kartais užmirštama, jog mokymo tikslas yra ne mokyti ir auklėti, o išmokyti ir išauklėti.

Šios temos aktualumas susijęs su masinės kultūros sklaidos mastų augimu, kuris sąlygoja poreikį užfiksuoti esamą etninės kultūros būklę. Temos naujumas pirmiausia sietinas su kokybinių tyrimų lyginamųjų metodų panaudojimu bei daugialypiu požiūriu į etninės kultūros problemas mokykloje.

TYRIMO CHARAKTERISTIKA

Tyrimo problema, objektas, tikslas ir uždaviniai, atrankos tipas ir pagrindinės hipotezės

Etninė kultūra - tai tarpusavyje susijusių ir abipusiai priklausomų įpročių struktūra bei reakcijų sistema, perduodama iš kartos į kartą. Šio tyrimo problemos formuluojamos siekiant išsiaiškinti, kaip šiame perdavimo procese dalyvauja vidurinė švietimo grandis, kokius etninės kultūros elementus turi išsilavinęs abiturientas, baigdamas mokslus vidurinėje švietimo grandyje. Turint galvoje, kad skiriasi moksleivių etninės kultūros potencialas, įgytas šeimoje, ir jų imlumas masinei kultūrai, skleidžiamai per masines komunikacijos priemones, mokyklos vaidmuo turi būti matuojamas, atsižvelgiant į šeimos ir masinės komunikacijos priemonių poveikį.

Pagrindinė problema, kuri leidžia apibrėžti tyrimo erdvę yra ta, kad supažindinimą su etnine kultūra, jos sklaida ir raiška Lietuvos švietimo ir kultūros valdymo įstaigos yra palikusios mokyklų nuožiūrai. Tokiu atveju ministerijų lygmenyje šis dalykas laikomas nesvarbiu, neaktualiu. Etninės kultūros dalyko nėra mokykloms privalomų dalykų sąraše. Kai kuriose mokyklose jis figūruoja kaip neprivalomas pasirenkamas dalykas, kurį vienose moksleiviai noriai pasirenka, kitose - iš viso nesirenka. Mokyklų vadovybė ir mokytojai dažnai tai vertina kaip pagrindinę problemą, ypač tose mokyklose, kuriose yra mokytojų, galinčių dėstyti etninę kultūrą. Apskritai mokyklose kyla problemų dėl dalykų, kurie yra pasirenkami, bet mažiau reikalingi tolesnėje moksleivių socialinėje veikloje (stojant į aukštąsias mokyklas, įsidarbinant ir pan.) ir nėra suvokiamas jų poreikis. Todėl tyrimo problema ir jos aktualumas pirmiausia nusakomas mokyklos tipo, vietovės, moksleivių šeimos, mokytojų kolektyvo diferencijuojančiu poveikiu abiturientų požiūriams į etninę kultūrą.

Tyrimo objektas - Lietuvos bendrojo lavinimo vidurinių mokyklų ir gimnazijų abiturientai bei tų mokyklų mokytojai. Atrinkti 2001 – 2002 mokslo metų abiturientai ir mokytojai buvo tiriami nuo 2002 m. vasario mėn. iki 2002 m. gegužės mėn.

Tyrimo tikslas – nustatyti etninės kultūros raiškos ir sklaidos Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose bei gimnazijose rezultatus, atsispindinčius mokyklų baigiamųjų klasių abiturientų nuostatose, požiūriuose, apimant visus Lietuvos regionus ir sritis. Lyginant 2002m. laidos abiturientų etninę kultūrą su 1991m. abiturientais, - nustatyti požiūrių į etninę kultūrą pokyčius.

Tyrimo uždaviniai:

1. ištirti abiturientų tautinės savivokos pobūdį, etnokultūrinius poreikius, nuostatas, mokyklos etnokultūrinę aplinką, etnokultūrinę raišką, regioninio tapatumo bruožus;

2. nustatyti abiturientų nuostatų etninės kultūros atžvilgiu pokyčius;

3. palyginti mokyklų, kuriose vystoma įvairi etnokultūrinė veikla, su mokyklų, kuriose nėra tokios veiklos pasirinkimo, abiturientų požiūrius į tradicinę kultūrą ir etninės kultūros poreikius.

Atsižvelgiant į tai buvo atrinkta 16 Lietuvos mokyklų Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Klaipėdoje, Mažeikiuose, Kelmėje, Kupiškyje, Šalčininkuose, Kazlų Rūdoje, Merkinėje, Veliuonoje, Suginčiuose. Atrinktose mokyklose buvo apklausti 343 abiturientai ir 84 mokytojai.

Abiturientų ir mokytojų apklausoms buvo parengti pusiau standartizuoti klausimynai. Daugiau negu pusė klausimų juose pateikiami, prašant parašyti tekstą, kuris po to kontentanalizės metodo pagalba sisteminamas. Kokybinio tyrimo duomenys leidžia giliau analizuoti etninės kultūros raišką ir sklaidos galimybes mokyklose.
 

ABITURIENTŲ TAUTINĖS SAVIVOKOS RAIŠKA IR ETNOKULTŪRINIAI POREIKIAI

Požiūris į tautines vertybes

Lietuvoje, kaip ir kitose posovietinėse Rytų Europos valstybėse, tautinių vertybių perimamumo procesas daugeliu atvejų buvo pažeistas, ypač konkrečios tautinės valstybės himno, simbolių vartojime, tautinių rūbų dėvėjimo tradicijose. Tenka pastebėti, kad beveik visi tirti abiturientai moka Lietuvos himną. Jis dažniausiai išmokstamas antrinės socializacijos būdu - mokykloje: 93 proc. abiturientų nurodė, kad jie moka Lietuvos himną. Tačiau požiūris į tautinius drabužius dažnu atveju dar deformuotas, lyginant su Vakarų Europos valstybėmis. Daliai moksleivių, jų žodžiais tariant, tautiniai drabužiai „yra atgyvenę”, „kiekvieniems laikams savo”, t. y. jie priskiriami istorinei praeičiai. Tačiau moksleiviai, kurių tautinė savivoka pakankamai išreikšta, turi tautinius drabužius ir žino jų reikšmę šioms dienoms.

Miestų ir miestelių abiturientai dažniau nei kiti neįvardija, per kokias šventes reikėtų dėvėti tautinius rūbus, o apskritai pažymi, kad per šventes.

Abiturientų motyvai, kodėl valstybės pareigūnai turėtų puoštis ar nesipuošti tautiniais drabužiais (%)

Tie moksleiviai, kuriems tautiniai drabužiai yra tautinės savivokos elementas, nurodo, kad taip puošdamiesi aukšti valstybės pareigūnai išreikštų savo patriotiškumą. Kaip rodo lentelėje pateikti duomenys, panašus taip manančių skaičius yra ir miesto, ir kaimo mokyklose. Savo nuomonę jie išreiškia tokiai žodžiais: “parodytų, esą lietuviai”, “parodytų pagarbą Lietuvai”, “išreikštų pagarbą Lietuvos tradicijoms”, “parodytų ryšį su valstybe”, “atgaivintų tikrą Lietuvos tautiškumą” arba tiesiog “atrodytų labai patriotiškai” ir pan. Moksleiviai, kaip ir mokytojai, tiki, kad tautiniai rūbai valdžios atstovus labiau įpareigotų dirbti Lietuvos labui.

Pusė tirtų vaikinų nurodo, kad jie pritartų aukštų valstybės pareigūnų pasipuošimui tautiniais drabužiais per valstybės šventes, tuo tarpu mergaičių – tik trečdalis. Lietuvoje aukšti valstybės pareigūnai pirmiausia asocijuojasi su vyrais, nes moterų valdžioje yra nedaug.

Tik penkių mokyklų visi moksleiviai nurodė, kad giedamas Lietuvos himnas per mokyklos šventes. Tose mokyklose, kuriose labai mažas procentas moksleivių nurodo, kad giedamas himnas, pavyzdžiui, Kupiškio tirtoje mokykloje, pasirodo, kad jis giedamas labai retai. Net ne visi tų mokyklų mokytojai prisimena tokį įvykį. Nors tik šeši procentai visų mokyklų mokytojų nurodė, kad jų mokyklose per šventes nėra giedamas Lietuvos himnas. Moksleiviai, nedalyvaujantys mokyklos gyvenime, neperima joje skiepijamų vertybių, tad tautiškumo sklaida jų nepasiekia. Tai gali atsitikti ir dėl renginių reklamos stokos mokyklose. Mokyklose, kuriose etninė kultūra dėstoma ir kur mokiniai jos atžvilgiu nusiteikę palankiai (pasirenka etninę kultūrą kaip papildomą dalyką), yra ir daugiau moksleivių, teigiamai nusiteikusių tautinių vertybių atžvilgiu. Tad tautinė savivoka neatsiejamai susijusi su požiūriu į etninę kultūrą.
 

 Etninė saviraiška: poreikiai, veikla

Etninė kultūra – neatsiejama kultūros visumos dalis. Jos įsisavinimas vyksta tuo pačiu būdu, kaip ir kultūros apskritai. Tai, kad vieni moksleiviai mokyklose renkasi etninę kultūrą, kiti jos nesirenka, nemažą įtaką turi šeima, kurioje jie gyvena.

Etnokultūrinės saviraiškos poreikiai pagal šeimos tipą (%) *

* Procentų suma viršija 100%, nes tie patys moksleiviai pasirenka kelis dalykus

Kaip matome iš lentelėje pateikto pasiskirstymo, kuo didesnė abituriento šeima, tuo daugiau savitų etnokultūrinių poreikių jis turi, gyvenantys su tėvu, motina ir broliais bei seserimis orientuojasi į visas pateiktas etnokultūrinės veiklos rūšis daugiau nei gyvenantys tik su tėvu ir motina.

Etnokultūrinių laidų žiūrėjimas ir klausymas daugiau priklauso nuo jų turinio, sugebėjimo sudominti jaunimą, o ne nuo jų transliavimo laiko. Kaip matome iš žemiau lentelėje pateiktų duomenų, tokių moksleivių, kuriuos tenkina laidų laikas yra daugiau, negu tų kurių jis netenkina. Ir geriausiu laiku per LRT rodomos ar transliuojamos pažintinės laidos gali būti nukonkuruotos per komercines stotis skleidžiamos produkcijos.

Ar tenkina abiturientus etnokultūrinių radijo ir televizijos laidų laikas (%)

Daugelis moksleivių – apie du trečdaliai - nežino, ar juos tenkina atitinkamų radijo ir televizijos laidų laikas, nes jie net nežino, kada jos transliuojamos.

Vardindami pasiūlymus ir pageidavimus radijo ir televizijos etnokultūrinėms laidoms, abiturientai pirmiausia pageidauja, kad jiems būtų įdomu, kad laidose dalyvautų jauni žmonės. Mokytojai taip pat siūlo į šias laidas įtraukti kuo daugiau vaikų, paauglių, jaunimo, mokytojų. Mokytojų nuomone, tos laidos turi būti žaismingos, patrauklios ir neakademiškos. O jeigu mokytų, tai konkrečių dalykų, kaip valgių pasigaminti, dainų išmokyti ir pan., bet tai daryti patraukliai ir žaismingai. Siūloma daugiau tokių laidų rodyti sekmadienio vakarą, kuomet visa šeima būna namie.

Mažiausiai su etnine kultūra susipažinę Kupiškio gimnazijos abiturientai ir dviejų kaimo mokyklų, geografiškai išsidėsčiusių toli viena nuo kitos - Suginčių ir Veliuonos, vidurinių mokyklų moksleiviai. Iš jų - tik Veliuonos vidurinėje mokykloje nėra etninės kultūros kaip pasirenkamo dalyko. Kupiškio gimnazijoje, nors ir galima pasirinkti etninę kultūrą, o humanitarinio profilio gimnazistams ji net buvo kurį laiką privaloma, tačiau į atsitiktinę apklausą patekę šios mokyklos realinio profilio gimnazistai šiuo atžvilgiu lieka nuskriausti. Tokiai situacijai esant ir kitose mokyklose nehumanitarinio profilio moksleiviams reikėtų parengti atmintines su pradinėmis etnokultūros žiniomis.

Moksleiviai mokyklose mokomi įvairių tradicinių amatų. Daugiausia jie mokomi gaminti Užgavėnių kaukes ir kalėdinius žaisliukus.

Tradicinių amatų mokymas (%)

1. Austi
2. Lipdyti
3. Siuvinėti
4. Megzti
5. Pinti, vyti
6. Gaminti Užgavėnių kaukes
7. Gaminti kalėdinius žaisliukus
8. Marginti margučius
9. Gaminti papuošalus iš žalvario
10. Gaminti kankles
11. Drožinėti
12. Kalvystės
13. Gaminti tradicinius valgius

Pastebėta tendencija, kad tose mokyklose, kuriose labiau išvystyta etnokultūrinė veikla, ne tik daugiau ką nors savarankiškai pagaminusių, bet ir daugiau moksleivių su išvystytais etnokultūriniais poreikiais, daugiau norinčių jų, kad būtų mokoma įvairių etninės kultūros dalykų.

Daugiau jaunimo nori mokytis šokių, o ne dainų. Visose mokyklose daugiausia norinčiųjų mokytis mitologijos. Ypač išsiskiria Šalčininkų vidurinė mokykla. Nors joje mokosi didžioji dauguma moksleivių iš mišrių šeimų, tačiau didžiausia jų dalis, lyginant su kitomis mokyklomis, nori išmokti lietuvių papročių, apeigų bei mitologijos. Atrodytų, kad būdami nelietuviais jie neturi lietuvių etninės kultūros pagrindų, todėl į tai ir orientuojasi, bet, jeigu juos palyginsime su lietuviais kaimo mokyklose, pavyzdžiui, Veliuonoje, tai veliuoniškių abiturientų etnokultūriniai pagrindai bus labai panašūs į šalčininkiečių, tik tarp veliuoniškių mažiau norinčių juos įsisavinti, jie labiau norėtų išmokti tik amatų ir lietuvių šokių. Tai pirmiausia susiję su vietovės ekonomine būkle, amato mokėjimas asocijuojasi su galimybe turėti pragyvenimo šaltinį. Štai Mažeikių gimnazijoje santykinai daugiau norinčių mokytis amatų (o dėl kitų dalykų, tai jie tarp mažiausiai norinčių jų išmokti), nes ten didelė bedarbystė.

Moksleivių etninės kultūros poreikiai susiformuoja nevienodai, nes toje pačioje mokykloje jie gana atsitiktinai įsijungia į šią veiklą. Tad turėtų būti etninės kultūros pradžiamokslis visiems moksleiviams, o baigiantiesiems reikėtų įteikinėti atmintinę.

Nuo kurios klasės išgirdo apie etninę kultūrą mokykloje (%)

1. Nuo 1 klasės
2. Pradinėse klasėse
3. Nuo 5-6 klasės
4. Nuo 7-8 klasės
5. Nuo 9-10 klasės
6. Nuo 11-12 klasės

Daugiausia išgirstama apie etninę kultūrą nuo 5 – 6 klasės. Vienas iš dešimties abiturientų apie etninę kultūrą mokykloje išgirsta tik dvyliktoje klasėje. Kas priklauso etninei kultūrinei veiklai, kai kurie moksleiviai ėmė suvokti tik pildydami šio tyrimo metu pateiktą anketą. Dalis mokytojų pastebi, kad vaikai labai dažnai šeimoje nieko nesužino apie etninę kultūrą, apie tautos dvasines vertybes, todėl visa atsakomybė šioje srityje tenka mokyklai.

Kaip mokykloje abiturientai supažindinami su etnine kultūra (%)

1. Yra etninės kultūros pamoka
2. Etninės kultūros pamokos nėra, bet ji integruota į kitus dalykus
3. Yra etninės kultūros būrelis
4. Yra folkloro, etnografijos ansamblis
5. Kita (kraštotyra ir pan.)
6. Nėra supažindinami su etnine kultūra
7. Mokykloje yra kelios etninės kultūros veiklos rūšys

Mokytojų nuomone, mieliausiai etninės kultūros renginiuose dalyvauja 1 – 6 klasių moksleiviai. Keturi penktadaliai visų dalykų mokytojų pageidauja, kad mokykloje būtų mokoma lietuvių liaudies dainų, šokių, amatų, papročių, mitologijos, simbolikos.

 Abiturientų planai ir Lietuvos valstybė

Tautinę savivoką didžia dalimi išreiškia ir abiturientų ateities planai: ar jie siejami su Lietuva, ar su kita šalimi ir tos šalies kultūra. Siekiams dirbti Lietuvos labui neprieštarauja noras užsienyje pasisemti žinių ir mokytis. Tokia tradicija Lietuvoje gyvuoja nuo seno: ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės laikais, ir tarpukario Lietuvoje daug labiausiai nusipelnusių Lietuvai žmonių buvo baigę geriausius Europos universitetus.

Noras užsidirbti Vakarų šalyse taip pat iš pirmo žvilgsnio atrodo neprieštaraujantis tautinei savivokai dalykas, nes uždirbti pinigai grįžus bus investuoti Lietuvoje, jie padės jaunam žmogui įsitvirtinti, įgyvendinti savo svajones. Tačiau jaunam žmogui darbų pasirinkimas Vakaruose labai ribotas ir, kaip rodo statistika, daugelis džiaugiasi galėdami užsidirbti tiek, kad užsienyje galėtų prasimaitinti, o alinantis ar žeminantis darbas dažną dvasiškai suluošina.

Noras išvykti iš Lietuvos pagal gyvenamąją vietą (%)

Išvykimo iš Lietuvos priežastys pagal gyvenamąją vietą (%)

Akivaizdu, kad tarp vilniečių yra daugiausia siekiančių mokytis užsienyje, jie geriausiai tam pasirengę. Tarp kaimo abiturientų daugiausia norinčių keliauti ir atostogauti užsienyje, praplėsti savo akiratį. Mat jie turėjo mažiau galimybių, lyginant su miesto moksleiviais, pabuvoti užsienyje mokydamiesi mokykloje. Didžiųjų miestų ir miestų bei miestelių gyventojai daugiau nei kiti išvykimo priežastimi nurodo, kad Lietuvoje visais atžvilgiais blogai. Tai liudija jų tautinės savigarbos stoką ir prastą tautinę savivoką. Aiškindami, kad Lietuvoje blogai, jie išsako tokias mintis: „čia neįmanoma gyventi, nusibodo neteisybė”; „čia liūdna, nėra ateities, žemas pragyvenimo lygis, domiuosi kitomis šalimis”; „noriu išvykti visam laikui, nes čia žlunganti tauta”, „išvyksiu visam gyvenimui, nes čia labai atsibodo ir nėra, ką jaunimui daryti”, „čia šalta, blogas pragyvenimas, nesaugu”; „visam laikui, nes nekenčiu Lietuvos”(moksleivis iš Žemaitijos kaimo mokyklos); „kitur geriau, ten geresnės sąlygos” ir pan. Tiems, kurie mano, kad Lietuvoje labai blogai, o kitur bus geriau, dažniau norisi išvykti ilgam arba visam laikui (žr. lentelę).

Išvykimo iš Lietuvos pageidaujama trukmė pagal gyvenamąją vietą (%)

Nors merginų šiek tiek daugiau nori išvykti į užsienį, bet noras ilgiau ar trumpiau pabuvoti užsienyje vienokiais ar kitokiais tikslais tarp abiturientų yra visuotinis.

Išvykimo iš Lietuvos priežastys pagal moksleivių lyties požymį (%)

Jeigu jaunuoliai daugiau nei merginos nori važiuoti į užsienį su konkrečiu tikslu užsidirbti, tai merginų daugiau nori išvykti iš Lietuvos, nes čia, jų manymu, joms apskritai yra blogai. Lietuvoje vaikinams, jų nuomone, perspektyvos yra geresnės. O į užsienį kai kurios merginos siekia išvažiuoti, nes tikisi susirasti pasiturintį partnerį ir greitai įgyvendinti svajones apie gerą gyvenimo. Todėl jų daugiau nei vaikinų nori išvykti visam gyvenimui.

Išvykimo iš Lietuvos pageidaujama trukmė pagal moksleivių lyties požymį (%)

Vaikinų daugiau nei merginų, siekiančių išvykti laikinai, iki 5m. Merginoms, siekiančioms išvykti iš Lietuvos visam gyvenimui, dažniau būdinga tai motyvuoti nepasitenkinimu, fatališkom priežastim arba išvis nemotyvuotai, kaip pavyzdžiui: „norėčiau ir tiek”, „būrėja taip pasakė”, „nematau perspektyvų” ir pan. Noras išvykti visam laikui labai susijęs su tautinės savivokos stoka, ir šių moksleivių požiūris į etninę kultūrą dažniausiai susijęs su stereotipais, kad tai yra atgyvenę. Ypač tai atsiskleidžia analizuojant duomenis pagal mokyklas.
Mokyklose, kuriose etninė kultūrinė veikla labiau išvystyta ir moksleiviams patraukli, mažiau siekiančių palikti Lietuvą. Daugiausia norinčių išvykti iš Lietuvos yra iš didelių miestų, bet ne iš Vilniaus ir Kauno. Sostinėje ir buvusioje laikinojoje sostinėje daugiau tautinę savivoką turinčių moksleivių, kurie iš Lietuvos nusiteikę išvykti neilgam. Šiaulių, Panevėžio ir Klaipėdos abiturientai praktiškai labiausiai savo ateitį sieja su užsieniu ir, pirmai progai pasitaikius, stengsis ten įsitvirtinti.

Tautinės savivokos ugdymas mokykloje negali būti atsietas nuo auklėjimo šeimoje. Dažną abiturientą taip nuteikia tėvai, kiekvieną dieną dėl prasto gyvenimo kaltindami tik Lietuvą, pastangų nereikalaudami iš savęs, o moksleiviai savarankiško gyvenimo socialinės patirties dar neturi. Jaunas žmogus iš vyresnių kartų perima ne tik teigiamą, bet ir neigiamą patirtį.

 MOKYKLOS ETNOKULTŪRINĖ APLINKA

Etninės kultūros valstybinės globos įstatymas įpareigoja užtikrinti etninės tradicijos gyvavimą. Pagrindiniai tradicinės kultūros perdavimo institutai – tai šeima ir mokykla. Šeimai prarandant etninės tradicijos perdavėjo funkciją (praktiškai išnyko didžioji daugelio kartų šeima, mažesnis gimstamumas ir populiarios nesantuokinės šeimos, kur vaikų skaičius mažėja), mažėjant gyventojų kaime, kur palanki terpė tradicijos tęsimui, vis didesnės reikšmės, kaip etninės tradicijos tęsėja ir palaikytoja, įgauna mokykla. Mokykla atstoja išnykstančias ir jau išnykusias tradicines kaimo bendruomenes. Naujos bendruomenės – gatvės, kiemo, rajono – miestiškoje aplinkoje vis dar sunkiai formuojasi. Todėl mokyklos vaidmuo tęsiant ir formuojant tradicijas darosi dar svaresnis. Mokyklos aplinką sudaro daugelis elementų. Tyrimui buvo pasirinkta keletas jų, mūsų nuomone, galinčių turėti įtakos moksleivių požiūrio į etninę kultūrą formavimuisi.

Ir moksleivių, ir mokytojų klausėme, ar jų mokyklose vyksta renginiai su etninės kultūros elementais. Pateiktoje lentelėje surašytas atsakymų pasiskirstymas procentais.

Renginiai su etnokultūriniais elementais mokykloje (%)

Moksleivių ir mokytojų nuomonės gerokai skiriasi. Žymiai daugiau mokytojų negu moksleivių nurodė vykstant etnokultūrinius renginius.

Renginiai, kurie vyksta mokyklose ir kuriuose vienaip ar kitaip propaguojama etninė kultūra nepasiekia gana didelės moksleivių auditorijos, jie juose nedalyvauja, jiems tai nėra svarbu ir reikšminga tiek, kad jie galėtų įsidėmėti ir prisiminti juos vykus.
Moksleivių buvo prašyta parašyti, kokie renginiai su etninės kultūros elementais vyksta jų mokykloje. Daugiausia ir išsamiausiai rašė Kauno Ąžuolo mokyklos abiturientai. Štai jų pasisakymai: „Kiekvieną savaitę vyksta renginiai“; „Visuose mokyklos renginiuose yra etninės kultūros elementų“; „Visi, tiek mokyklinės šventės, tiek kalendorinės“ „Dažnai klausomės liaudies dainų“. Dažnas moksleivis nurodė konkrečius renginius: „Lygiadieniai“, „Užgavėnės“, „Vakaronės“, „Gilės pasirodymai“, „Šeimos šventės“, „Gilės klubo koncertai“, „Žygiai“, „Žvakių liejimas“.

Prašymas parašyti apie konkrečius renginius buvo tarsi kontrolinis klausimas, leidžiantis patikrinti prieš tai pateikto klausimo atsakymų patikimumą. Sykiu atsakymai į klausimą padėjo susidaryti išsamesnį vaizdą apie etnokultūrinę mokyklos aplinką. Tose mokyklose, kuriose etnokultūrinė veikla silpna, retas moksleivis paminėdavo kokį renginį.

Kalbant apie tradicinės kultūros renginius, svarbu pažymėti jų demokratiškumą – vieną iš svarbių etninės kultūros bruožų. Paprastai etninės kultūros renginiuose, šventėse, vakaronėse dalyvauja labai įvairaus amžiaus žmonės. Liaudiškos šventės, vakaronės suartina žmones, palengvina bendravimą tarp kartų. Tokie renginiai rengimas mokyklose skatina formuotis mokyklos ar klasės (jei tas vyksta klasėse) bendruomeniškumą, geresnį kartų savitarpio supratimą. Ir moksleiviams, ir mokytojams buvo pateiktas klausimas, ar jų mokykloje vyksta bendri etnokultūriniai renginiai - vaikų, tėvų ir mokytojų. Beveik pusė moksleivių ir daugiau kaip pusė mokytojų pažymėjo, kad tokio pobūdžio renginiai mokyklose vyksta.

Bendri etnokultūriniai renginiai (%)

Paaiškėjus bendrai kultūrinių prioritetų struktūrai, pabandėme pasiaiškinti, ar yra skirtumų tarp mokyklų, pageidaujant vienokių ar kitokių renginių. Kauno Ąžuolo mokykloje labai ar iš dalies pageidaujančių liaudiškų švenčių ir vakaronių yra devyniasdešimt procentų tarp apklaustųjų, Šalčininkų vidurinėje ir Kelmės gimnazijoje – aštuoniasdešimt procentų. Tuo tarpu Klaipėdos, Suginčių mokyklose pageidaujančių tėra apie dešimt procentų. Skirtumai labai akivaizdūs. Jie rodo, kad susidomėjimas etnine kultūra priklauso nuo susipažinimo su tradicine kultūra ir aktyvaus dalyvavimo renginiuose. Tose mokyklose, kur vyksta etninės kultūros renginiai, kur švenčiamos šventės, kur moksleiviai aktyviai supažindinami su etnine kultūra, ten interesas etninei kultūrai yra didelis.

Vakaronės yra viena iš tradicinio pasilinksminimo formų, pasiekusių mūsų laikus.

Vakaronės mokyklose (%)

Intensyviausiai vakaronės rengiamos Kauno Ąžuolo, Šalčininkų, Merkinės vidurinėse mokyklose. Mažiausia nurodžiusių, kad jų mokyklose vyksta vakaronės, Šiaulių, Kupiškio, Suginčių vidurinėse.

Buvo klausiama: „Ar jūsų klasė turi kokias nors tradicijas, ką ir kaip Jūs kartu švenčiate?“ Suklasifikavus atsakymus paaiškėjo, kad tik dalis apklaustųjų nurodė turį klasės tradicijas. Dauguma apklaustųjų atsakė, kad neturi klasės tradicijų. Konkrečias šventes, klasės tradicijas paminėjo tik nedidelė dalis abiturientų. Iš atsakiusių į šį klausimą dauguma nurodė mokyklos šventes, kurias jie švenčia drauge su klase.

Panagrinėjus įvairių mokyklų moksleivių nuostatas, etnokultūrinę aplinką, galime teigti, kad interesas ir poreikis etninei kultūrai yra formuojamas dalykas. Jis priklauso nuo to, kiek supažindinama su etnine kultūra, ir nuo konkrečios veiklos mokyklose. Tik tose mokyklose, kur nuolatos vyksta etnokultūrinės pakraipos renginiai, kur yra etninės kultūros pamokos formuojamas pozityvus požiūris į etninę kultūrą, atsiranda poreikis tradicinės kultūros dalykams.

 ETNINĖS KULTŪROS RAIŠKA

Dabartinę lietuvių etninę kultūrą sudaro etninės kultūros paveldas ir gyvoji tradicija. Tyrime buvo akcentuojami gyvosios tradicijos aspektai, tyrimo tikslas – nustatyti etninės kultūros raiškos mokyklose pobūdį, išaiškinti, ką moksleiviai moka ir kaip jie tai praktiškai panaudoja. Etninė kultūra – gana platus tyrimo objektas, todėl buvo koncentruojamasi į keletą etninę kultūrą reprezentuojančių dalykų. Pasirinkta liaudies dainos, šokiai, žaidimai, patarlės, šventės, šeimos tradicijos, gyvenamosios vietovės pažinimas. Liaudies daina vienu iš etninę kultūrą reprezentuojančiu rodikliu pasirinkta neatsitikinai. Ir ankstyvaisiais amžiais, ir vėlesniais - tarpukariu, ir atgimimo metais, lietuvių liaudies dainai istorikai, filosofai skyrė išskirtinį dėmesį. Galima teigti, kad liaudies daina lietuviams buvo viena iš pagrindinių vertybių, reprezentuojančių lietuvių etnosą, išreiškiančių tautos dvasią. Dabartinė etninės kultūros ir požiūrio į etninę kultūrą būklė rodo tam tikrą tradicinių vertybių devalvaciją. Todėl atliktas tyrimas turėtų parodyti liaudies dainos, kaip etninės vertybės, situaciją; kiek jaunimui yra svarbi liaudies daina, ar ji tebeatlieka kadaise jai filosofų, istorikų, etnologų jai priskirtas funkcijas.

Etnokultūrinis aktyvumas (%)*.

* Procentų suma viršija 100%, nes tie patys moksleiviai pasirenka kelis dalykus

Lentelėje pateikti duomenys parodo respondentų santykį su liaudies dainomis: bendrąjį požiūrį ir vartojimo aktyvumą. Moksleiviai dažniausiai dainuoja kompanijoje, švenčių metu. Pusė apklaustų moksleivių nurodė, kad jie dainuoja kompanijose, švenčių metu. Tik kas šeštas moksleivis dainuoja šeimoje. Liaudies muzikos koncertus lanko kas dešimtas moksleivis.

Abiturientų klausėme, kiek jie moka autentiškų (tikrų, senoviškų) liaudies dainų. Paprašėme parašyti labiausiai patinkančių trijų liaudies dainų eilutes.

Moka autentiškas liaudies dainas (%)

Labiausiai patinkančios liaudies dainos

Mėgstamiausios dainos

Lentelėje pateiktas palyginimas duomenų, gautų prieš dešimt metų, apklausus Vilniaus mokyklų lietuvių mokomąja kalba abiturientus, su šio tyrimo duomenimis. Gauti duomenys rodo sumažėjusį bendrą interesą liaudies dainai. Prieš dešimtmetį į šį klausimą atsakė, dainas užrašė 70 procentų moksleivių, dabar – tik 43 procentai.

Prieš dešimt metų autentiškas liaudies dainas nurodė kas dešimtas apklaustasis, dabar – kas dvidešimtas. Savo ruožtu populiarias liaudies vėlyvąsias dainas 1991 metais užrašė kas trečias, 2002 metais – kas penktas abiturientas. Taigi, palyginę dviejų tyrimų duomenis, galime konstatuoti bendrą intereso liaudies dainai mažėjimą. Tačiau, pažvelgus į atskirų mokyklų duomenis, matyti, kad interesas liaudies dainoms mokyklose nevienodas.

Daugiausia dainų paminėjo Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos, Kauno Ąžuolo, Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio vidurinių mokyklų abiturientai. Mažiausia – Vilniaus Senvagės, Panevėžio G.Žemkalnio gimnazijos moksleiviai. Tokios pačios tendencijos išryškėjo ir apžvelgiant nurodytų dainų kokybines charakteristikas. Ten, kur daugiau moksleivių užrašo mėgiamas liaudies dainas, daugiau yra užrašiusių autentiškas liaudies dainas. Autentiškų liaudies dainų užrašyta įvairių, gana dažnai nurodomos konkrečiame regione populiarios liaudies dainos; žemaičiai nurodo žemaitiškas, dzūkai – dzūkiškas ir pan.

Kaip jau buvo minėta, daugiausia moksleivių nurodė populiarias vėlyvas liaudies dainas. Tai dainos, išpopuliarėjusios tarpukario metais, dainuojamos visoje Lietuvoje. Populiariausios tokio pobūdžio dainos – „Ant kalno mūrai“, „Augo girioj ąžuolėlis“, „Ant kalno karklai siūbavo“. Iš esmės tokio tipo populiarių dainų repertuaras per dešimtmetį mažai pakito, pasikeitė tik bendra nuostata liaudies dainų ir tradicinės kultūros atžvilgiu. Menkėjantį moksleivių supratimą apie liaudies dainas rodo ir tai, kad tokioms dainoms priskiriamos ir autorinės kūrybos dainos. Yra mokyklų, kuriose moksleiviai nenurodė nė vienos autentiškos liaudies dainos. Tik tose mokyklose, kuriose intensyvi etnokultūrinė veikla, pastebimi tos veiklos rezultatai: daugiau moksleivių pozityviai nusiteikę liaudies kultūros atžvilgiu.

Apibendrinant moksleivių liaudies dainų kaip etnokultūrinio fenomeno raišką, galime diagnozuoti vykstančius pokyčius: moksleivių interesas liaudies dainoms per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo, moksleiviai mažiau moka įvairaus pobūdžio liaudies dainų. Skiriasi moksleivių ir mokytojų požiūris į liaudies dainas ir jų mokėjimas. Mokytojų požiūris pozityvesnis. Skirtumus tarp moksleivių ir mokytojų nuostatų galima aiškinti amžiaus ir kartų skirtumais. Drauge reikia konstatuoti, kad mokytojai nepajėgūs perduoti savo nuostatų etnokultūrinės tradicijos atžvilgiu.
 

 NUOSTATOS ETNINĖS KULTŪROS ATŽVILGIU

Tradicinės kultūros tęstinumas

Vienas iš požymių, atskleidžiančių moksleivių nuostatas etninės kultūros atžvilgiu, yra jų pageidavimas mokytis etninės kultūros dalykų.

Norėtų, kad mokykloje būtų mokoma (%)*

* Procentų suma viršija 100%, nes tie patys moksleiviai pasirenka kelis dalykus

Prieš dešimt metų Lietuvos filosofijos ir sociologijos instituto Etnosociologijos skyriaus padaryta vidurinių mokyklų moksleivių apklausa užfiksavo tuometines nuostatas etninės kultūros atžvilgiu ir etninės kultūros raiškos tendencijas. Dabartinis tyrimas leidžia palyginti dviejų apklausų duomenis ir diagnozuoti pokyčius, įvykusius per dešimt metų.

Liaudies dainų mokymasis (%)*

* Procentų suma viršija 100%, nes tie patys moksleiviai pasirenka kelis dalykus

Tradicijos išlaikymo aktualumas padidėja esant padidintos rizikos aplinkai. Padidėjusios rizikos aplinka šiuo atveju reiškia nenatūralų gyvenimą, atitrauktą nuo žmogiškosios – gamtinės aplinkos. Technokratinis gyvenimo būdas, skurdi aplinka, intensyvus gyvenimo ritmas, suprastėjęs bendravimas – visa tai neigiamai atsiliepia ir pačiam žmogui, ir tuo pačiu natūraliai etninės tradicijos tąsai. Taip pat ryškėja ir globalizacijos padariniai, keliantys grėsmę tradicinėms kultūroms. Žmonės, vienaip ar kitaip susiduriantys su etnine tradicija, vertina ją kaip silpstančią, nuolatos pažymimas jaunimo nesidomėjimas etnine kultūra. Tačiau iki šiol nebuvo tyrimų, kurie leistų palyginti ir įvardinti pokyčius, įvykusius per pastarąjį nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį.

Nors muzikos pamokos mokykloje išlieka kaip pagrindinis liaudies dainų išmokimo šaltinis, vis tik duomenys rodo, kad ženkliai (trečdaliu) sumažėjo moksleivių, išmokstančių liaudies dainas per muzikos pamokas.

Pastebimi gana ryškūs skirtumai tarp mokyklų. Ten, kur aktyvesnė folkloro ansamblių veikla, kur gausu etninės kultūros renginių, ten ir palankios bendros nuostatos etninės kultūros atžvilgiu, ir tuo pačiu liaudies dainų mokymuisi.

Sumažėjo nurodžiusių, kad išmoksta liaudies dainas šeimoje, iš senelių arba iš tėvų. Močiutės vis dar moko savo anūkus liaudies dainų dažniau negu tėvai. Tačiau ir čia pokyčiai gana akivaizdūs. Daugumai apklaustųjų šeima jau nebėra ta terpė, kurioje jie girdi liaudies dainas. Tik penktadalis abiturientų nurodė išmokę liaudies dainų iš tėvų. Prieš dešimt metų tokių buvo trečdalis. Trečdalis apklaustųjų nurodo, kad išmoko liaudies dainų iš močiutės, bet prieš dešimt metų tokių buvo daugiau.

 Požiūris į liaudies dainas

Jaunimo nuostatas liaudies dainos atžvilgiu atskleidžia atsakymai į klausimus apie liaudies dainos poveikį žmogui. Tas pats klausimas buvo pateiktas 1992 metų Vilniaus mokyklų abiturientams.

Vertinimų skirtumai rodo, kad prieš dešimtmetį moksleiviams labiau imponavo dvasinė-emocinė dainos ir dainavimo pusė, o dabar jie pirmenybę teikia intelektualinei-pažintinei dainuojamosios tradicijos pusei.

Moksleivių paklausėme: „Yra žmonių, kuriuos bendros dainos, liaudies menas lydi nuo pat vaikystės. Dalis liaudies dainas pamėgsta vėliau. O kaip Jūs?”

Trečdalis moksleivių pažymėjo, kad anksčiau liaudies dainas mėgo labiau, dabar – mažiau. Tik kas penktas abiturientas išreiškė neabejotinai teigiamas nuostatas liaudies dainos kaip fenomeno, reprezentuojančio etninę kultūrą, atžvilgiu. Iš jų pusei jaunuolių liaudies dainos patinka nuo vaikystės, kiti pamėgo jas pastaraisiais metais. Respondentų masyve išryškėja dvi nevienodo dydžio grupės – tie, kuriems liaudies dainos patinka nuo vaikystės, ir tie, kuriems jos niekada nepatiko. Iš tiesų, mėgstančių liaudies dainas nuo vaikystės yra nedaug, apie dešimt procentų. Gerokai daugiau yra tų, kuriems liaudies (???) Mėgstančių liaudies dainas pastaraisiais metais - keturis kartus mažiau. Vėlgi reiktų pabrėžti, kad nuostatų dinamika nedviprasmiškai rodo neigiamo požiūrio į tradicinę kultūrą įsivyravimą. Remdamiesi turimais rezultatais, galime spėti, kad tokios tendencijos gali ir toliau stiprėti, jeigu valstybės kultūros ir švietimo politika etninės kultūros ir etninio švietimo atžvilgiu nepasikeis.

 Lietuvio etnostereotipas

Lietuvių etninės kultūros dalykai pastaruoju metu vertinami gana vienpusiškai. Žiniasklaida formuoja nepalankius etninei kultūrai vertinimus. Daugelis autorių, politikų ir kultūros veikėjų pastebi vadinamąjį lietuvių „saviniekos sindromą“. Pavieniai neigiami atvejai žiniasklaidos yra viešinami, ypač akcentuojant neigiamas puses, nutylint teigiamus pavyzdžius. Tokiu būdu formuojamos neigiamos nuostatos Lietuvos ir jos gyventojų atžvilgiu. Neigiamos nuostatos tautos kultūros etninės kultūros, pačios tautos, ir jos atstovų atžvilgiu nesunkiai apčiuopiami daugelyje mūsų analizuotų etninės kultūros aspektų. Būdo bruožų įvertinimas praplečia nuostatų etninės kultūros atžvilgiu skalę.

Respondentų buvo paprašyta išvardinti kelis, jų manymu, būdingiausius lietuvių būdo bruožus. Gauti atsakymai buvo rūšiuojami pagal turinį ir pagal atsakymų pobūdį, suskirstant būdo bruožus į teigiamus, neigiamus ir neutralius.

Lietuviams priskiriami būdo bruožai (%)

Požiūris į darbą dar išlieka vienu iš dažniausiai akcentuojamų dalykų. Darbštumas vis dar išlieka tarp dažniausiai nurodomų būdo bruožų, tačiau teigiami rečiau minimi, drauge mažėja ir išvardinamų įvairovė. Tarp „gerųjų“ būdo bruožų taip pat dažniau minimi susiję su agrarinės kaimo kultūros žmogaus savybėmis: atkaklumas, užsispyrimas, kantrybė, ištvermė, sėslumas, meilė gamtai, pastovumas.

Ypač daug ir įvairių nurodoma prastų būdo bruožų. Dažniausia minimas „pavydas, savanaudiškumas, gobšumas, šykštumas, egoizmas“. Tie būdo bruožai atskleidžia asmens santykį su aplinkiniais: „Jei už dyka – imti kuo daugiau“; „Jei kaimynui blogai – tau gerai“; „Pasiruošę vieni kitiems perkąsti gerkles“; „Džiaugtis kitų nelaime, pavydėti, vogti, „prisišiukšlinti“ kitose šalyse“. Minimi ir autodestrukciniai būdo bruožai: „savižudžiai“, „alkoholizmas“ ir panašūs, tokie kaip „verksniai, pesimistai, nuolankūs“. Per ankstesnius tyrimus tokių vertinimų pasitaikydavo retai.

 Lietuvos įvaizdis

Vienas iš mūsų tyrimo tikslų buvo nustatyti moksleivių nuostatas tautinių ir etninių vertybių atžvilgiu. „Ką turi Lietuva ypatinga, savita, skirtinga negu kitos Europos šalys?“ – toks klausimas buvo pateiktas moksleiviams ir mokytojams. Šiuo klausimu norėta išsiaiškinti, kokius specifinius vaizdinius apie Lietuvą turi susiformavę abiturientai ir jų mokytojai. Formuluojant klausimą buvo siekta išprovokuoti pamąstyti apie Lietuvos įvaizdžio pozityviąsias puses. Tai padaryti pavyko, kadangi, skirtingai negu vardindami lietuvio būdo bruožus, čia moksleiviai retai parašydavo neigiamų vertinimų.

Atsakydami į šį klausimą, moksleiviai galėjo įrašyti savo nuomonę, kartais įrašydavo keletą variantų.

Lietuvos savitumą atskleidžiančios vertybė (%)

Trečdaliui moksleivių Lietuvos įvaizdis, skirtingumas nuo kitų Europos šalių siejasi būtent su etnokultūrine tradicija. Moksleiviai Lietuvos ypatingumą suvokia kaip savitas gyvosios etninės tradicijos gyvavimo formas. Abiturientai minėjo liaudies dainas, dainingumą, šokius, tautosaką, folklorą, pasakas, šventes (parašydavo konkrečias šventes), sutartines. Čia priskirti ir tie, kurie nurodė pagonišką kultūrą, pagonių tikėjimą kaip išskirtines Lietuvos vertybes.
 

 IŠVADOS

PAGRINDINĖ IŠVADA

Etninės kultūros raiška ir sklaida vidurinėje švietimo grandyje sąlygojama mokyklos etnokultūrinių tradicijų, mokytojų profesinio pasirengimo, vidurinio švietimo valdymo grandžių požiūrio į etninę kultūrą. Etninės kultūros sklaidos tobulinimą apsunkina metodinės literatūros stygius, nepakankamas žinių kiekis, gaunamas mokytojų rengimo ir tobulinimosi institucijose, kuriose nepakankamai derinama šiuolaikinės informatikos priemonių panaudojimas su etninės kultūros sklaida. Tyrimo duomenys rodo, kad mokykla moksleivių etnokultūriniame ugdyme nepakankamai atsižvelgia į etnokultūrines ir tautines vertybes diferencijuojančius faktorius – gyvenamąją vietą, moksleivio šeimos tipą, lytį.

Turėdami galimybę palyginti su analogiškos apklausos, atliktos Vilniaus miesto vidurinėse mokyklose 1991 m., duomenis su dabartine apklausa, galime įžvelgti etninės kultūros raiškos tendencijas, papildančias pagrindinę išvadą. Galima teigti, kad bendros jaunimo nuostatos etninės kultūros atžvilgiu per pastarąjį dešimtmetį patyrė smarkių pokyčių. Moksleivių požiūris į etninę kultūrą per dešimt nepriklausomybės metų suprastėjo, ženkliai sumažėjo moksleivių, besidominčių savo šalies istorija, praeitimi, kitais etninę kultūrą palaikančiais ir maitinančiais aspektais. Interesas ir poreikis etninei kultūrai yra formuojamas dalykas. Jį lemia tai, kiek moksleiviai supažindinami su etnine kultūra, nuo etnokultūrinės veiklos mokykloje.

PAPILDANČIOS IŠVADOS

1. Ilgalaikiai tyrimai parodė, kad didžioji dauguma abiturientų prieš dešimt metų buvo suinteresuota mokytis įvairių etninės kultūros dalykų. Tačiau, kaip parodė tolesnė švietimo reformos eiga, nebuvo išnaudota galimybė švietimo būdu, per mokyklas, per pamokinę ir nepamokinę veiklą įtvirtinti išreikštas pozityvias jaunimo nuostatas. Dabar sunku būtų įvertinti, kokie būtent veiksniai nulėmė nuostatų kaitą. Tačiau, be abejonės, švietimo sistemos pastangos įtvirtinti ir paskatinti moksleivių ir jaunimo proetnokultūrines nuostatas buvo minimalios.

2. Galime teigti, kad daugumoje šeimų gyvosios etninės tradicijos tąsa yra nutrūkusi, ir jos palaikymas reikalauja pastangų – tai liečia ir kaime, ir mieste gyvenančias šeimas. Kuomet nebeturi įtakos gyvenamosios vietos bendruomenės, kaip pagrindinės tradicijos palaikytojos ir tęsėjos, etnokultūrinė savimonė ir raiška turi būti formuojama ir ugdoma sąmoningai, pasitelkiant įvairias priemones.

3. Palyginimai pagal mokyklas rodo, kad skaičius abiturientų, nurodžiusių, kad išmoko dainų per muzikos pamokas mokyklose, yra labai skirtingas. Nuo 20 iki 80 procentų – tokiose ribose svyruoja atsakiusių, kad tokiu būdu išmoko liaudies dainų, skaičius. Taigi, šiuo atveju galima teigti, kad moksleivių mokėjimas priklauso nuo tam tikrų subjektyvių veiksnių: ar mokytojas pats teigiamai nusiteikęs etninės kultūros atžvilgiu, ar išmano tradicinį muzikavimą bei įvairių regionų dainavimo stilių. Kita vertus, muzikos mokytojai pedagoginiuose universitetuose negauna etninės kultūros pradmenų, nėra arba mažai supažindinami su tradicine kultūra. Savo ruožtu tradicinė kultūra yra tik vienas iš bendro muzikinio lavinimo dalykų. Tokios priežastys sąlygoja skirtingą tradicinės muzikos perdavimo per muzikos pamokas kokybę ir tuo pačiu moksleivių sugebėjimą išmokti.

4. Pastebėtas didesnis moksleivių domėjimasis gilesniais etninės kultūros sluoksniais. Abiturientai nurodė, kad mokyklose norėtų susipažinti su prasminiais etninės kultūros klodais – mitologija, simbolika, apeigomis. Tyrimas parodė, kad etninė kultūra turėtų būti skleidžiama moderniomis formomis, ir orientuojantis į turinį – simbolines ir apeigines formas, o ne į pigias populiarios muzikos, šou formas. Moksleiviai, besimokantys mokyklose, kuriose labiau išvystyta etnokultūrinė veikla, turi labiau išreikštą poreikį mokytis liaudies dainų, šokių, amatų, papročių, apeigų, mitologijos.

5. Etninės kultūros raiškos formos taip pat patyrė pokyčių. Liaudies dainų, kaip vienos iš etninės kultūros raiškos formų, nurodė moką vis mažiau moksleivių. Daugelis nebesieja savo etnokultūrinio identiteto su įprasta lietuviams dainos forma. Yra mokyklų, kuriose moksleiviai nenurodė nė vienos autentiškos liaudies dainos. Tik tose mokyklose, kuriose intensyvi etnokultūrinė veikla, pastebimi ir tos veiklos rezultatai: daugiau moksleivių pozityviai nusiteikę liaudies kultūros ir įvairių jos raiškos formų atžvilgiu – dainų, šokių, amatų, tarmių mokymuisi.

6. Apibendrinant liaudies dainų, kaip etnokultūrinio fenomeno, raišką tarp moksleivių, galime diagnozuoti vykstančius pokyčius: interesas liaudies dainoms per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo, moksleiviai mažiau moka įvairaus pobūdžio liaudies dainų. Skiriasi moksleivių ir mokytojų požiūris į liaudies dainas ir jų mokėjimas. Mokytojų požiūris į liaudies dainas pozityvesnis. Skirtumus tarp moksleivių ir mokytojų nuostatų galima aiškinti amžiaus ir kartų skirtumais. Drauge reikia konstatuoti, kad mokytojai nepajėgūs perduoti savo nuostatų etnokultūrinės tradicijos atžvilgiu, nes ir jiems patiems net jei nuostatos etninės kultūros atžvilgiu yra gerokai palankesnės negu moksleivių, stinga pasiruošimo.

7. Vis mažėja šeimos, kaip tradicinę kultūrą perduodančio instituto, vaidmuo. Savo ruožtu mokykla nebeatlieka jai patikėtų funkcijų – formuoti pozityvias nuostatas savo tautos ir tautinės bei etninės kultūros atžvilgiu. Atskirų mokyklų palyginimas parodė, kad tik tose mokyklose, kuriose vyksta intensyvus etninės kultūros gyvenimas, kur propaguojamos aktyvios etninės kultūros sklaidos formos, ten formuojama ir etnokultūrinė terpė, sudaromos palankios sąlygos etninės kultūros įsisavinimui ir teigiamoms nuostatoms etninės kultūros atžvilgiu. Etninės kultūros perdavime vis dar vyrauja subjektyvus faktorius – mokytojai entuziastai, kurie šiuo metu ir yra aktyviausi bei vieninteliai etninės kultūros skleidėjai. Kur tokių mokytojų esama, ten vyksta ir etninės kultūros renginiai, akcijos, žygiai, ten moksleivių interesas ir nuostatos etninės kultūros atžvilgiu pozityvios.

8. Moksleiviai neturi galimybės mokyklose išmokti liaudies dainų, kitokių etninės kultūros dalykų, pagaliau susipažinti su etnine kultūra, todėl stinga pozityvių nuostatų etninės ir tautinės kultūros atžvilgiu. Tik ten, kur vyksta intensyvi etnokultūrinė veikla, kur ypač gyvos, su gyvąja tradicija siejamos formos – šventės, vakaronės, žygiai, - ten formuojasi poreikis etninės kultūros dalykams. Poreikis formuojamas ir tiesiogiai priklauso nuo gaunamos informacijos bei aktyvaus santykio su etnine kultūra.

9. Sociologiniai tyrimai patvirtina pastaruoju metu Lietuvoje besitęsiančią ir žiniasklaidos bei kitų institucijų formuojamą lietuvių saviniekos tendenciją. Vidurinių mokyklų abiturientai, paprašyti išvardinti lietuvių charakterio bruožus, dažniausiai vardina neigiamus. Neigiamas autostereotipas determinuoja ir neigiamą požiūrį į savo šalį – į Lietuvą ir į gyvenimo savo šalyje perspektyvas.

10. Kokybinis tyrimas suteikė galimybes palyginti mokyklų su etninės kultūros pakraipa ir kitų bendrojo lavinimo mokyklų abiturientų nuostatas etninės kultūros, bendro požiūrio į tautines vertybes ir gyvenimo planų atžvilgiu. Galima teigti, kad esmingai skiriasi moksleivių, baigiančių mokyklą su etnokultūros pakraipa ir kitas bendrojo lavinimo vidurines mokyklas, nuostatos, orientacijos bei gyvenimo planai. Gilesnis susipažinimas su etnine kultūra, tos kultūros vertybių perėmimas ir internalizacija pozityviai veikia jaunimo nuostatas savo šalies, kultūros ir tautinių vertybių atžvilgiu. Jau dabar galima įžvelgti, kad tie jaunuoliai, kuriems artima etninė kultūra ir vertybės, esti labiau orientuoti į šeimą, į gyvenimą savo šalyje, mažiau jų ketina išvažiuoti iš Lietuvos.

11. Mokyklose, pasižyminčiose etnokultūrine raiška ir sklaida, įvairia etnine-kultūrine veikla, labiau išreikšta tautinė savivoka. Sostinėje ir miestuose daugiau moksleivių, turinčių tautinius rūbus ir norinčių juos turėti, o mokytojų dvigubai daugiau nei moksleivių turi tautinius rūbus, jų tautinė savivoka labiau išreikšta. Požiūris į tautines vertybes, tokias kaip tautiniai drabužiai, diferencijuojamas gyvenamosios vietos, šeimos, lyties požymių. Miesto moksleiviai dažniau nurodo tautinių rūbų paskirtį oficialiuose renginiuose, o kaimo moksleiviai dažniau nurodo kaip koncertinius rūbus.
Neigiamas požiūris į aukštų valstybės pareigūnų puošimąsi tautiniais drabužiais labiausiai paplitęs tarp mažesnių vietovių ir kaimo mokyklų abiturientų. Tarp vaikinų mažiau turinčių tautinius drabužius, bet jie pripažįsta platesnį jų naudojimo spektrą, labiau pripažįsta juos oficialiuose renginiuose.

12. Moksleivių šeimos įtaka tautinei savivokai pasireiškia per požiūrius į tautines vertybes, į etnokultūros svarbą. Sudėtinėse šeimose, kuriose gyvena seneliai, gajesnės tautinės ir etnokultūrinės tradicijos. Šeima turi įtakos ir abiturientų ateities planams, siekiams išvykti iš Lietuvos. Labiausiai ne su Lietuva savo ateitį sieja didžiųjų miestų (bet ne sostinės), miestų ir miestelių gyventojai, labiau merginos (jų daugiau norinčių išvykti ilgam ar visam laikui). Merginos, neturinčios tautinės savivokos, pagrindiniu išvykimo motyvu nurodo nepakantumą Lietuvai ir jos problemoms.

13. Ir moksleiviai, ir mokytojai Rasas (Jonines) laiko populiariausia lietuvių tradicine švente ir nurodo kaip vieną svarbiausių papročių. Vertėtų šią šventę, kaip Latvijoje ir Skandinavijoje, paskelbti nedarbo diena. Tai atsvertų naujų, netradicinių švenčių plitimą. Apklausa parodė, kad du trečdaliai moksleivių turi teigiamą požiūrį į naujas šventes (Halovyną, Valentino dieną).

14. Pasitvirtinus hipotezei, kad per dešimt metų etnokultūrinės raiškos būklė neturėjo sąlygų pagerėti, reikia keisti etninės kultūros sklaidos metodologiją – parengti vyresnėms mokyklų klasėms etninės kultūros pradžiamokslį, o visiems abiturientams - etninės kultūros atmintinę.