Lietuvos Respublikos Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatyme akcentuojama etninės kultūros reikšmė tautinio identiteto išsaugojimui teikia plačias galimybes naujai įvertinti etninės kultūros ugdymo svarbą jaunajai kartai.
Reikia pritarti mokslininkų iniciatyvai teoriškai pagrįsti etninės kultūros ugdymo uždavinius, metodus, argumentuoti ugdymo tematiką ir turinį. Tai padėtų pedagogams ugdyti brandžios tautinės savimonės asmenybes, skatinti etninės kultūros puoselėjimą ir kūrybinį tęstinumą integruojant etninę kultūrą į dalykinę sistemą, organizuojant papildomą ugdymą, popamokinę veiklą. Šių tikslų siekia etninės kultūros ugdymo integruotos programos "Tėviškės metai" autoriai - doc. dr. B. Stundžienė, doc. dr. L. Klimka, doc. G. Jacėnaitė, dr. G. Kirdienė, O. Verseckienė (projekto vadovė), apibūdindami jos paskirtį, orientacines vertybes, ilgalaikius ir trumpalaikius tikslus bei uždavinius.
Programa sudaryta teminiu principu: kiekvienos klasės ugdymo turiniui skirta viena bendra tema, kuri ugdymo procese atskleidžiama detalizuotomis temomis (turiniu), sąvokomis (terminais), ugdymo metodais, siekiamu ugdymo rezultatu.
Susipažinus su programoje pateiktu lietuvių etninės kultūros ugdymo turiniu tenka konstatuoti, kad jos autoriai nepakankamai atsižvelgė į bendrųjų programų ugdymo turinio sudarymo reikalavimus, išdėstytus Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosiose programose.
Etninės kultūros ugdymo turinys per mažai siejamas su temų aktualumu, šiuolaikiniu jų interpretavimu, kuriuo grindžiamas ugdymo turinio humanizavimas. Programos kūrėjų nuostata etninės kultūros ugdymą traktuoti kaip gyvą tradiciją, išreikštą praeities, dabarties ir ateities visuma, per mažai atsispindi ugdymo turinyje.
Programos tematikoje vyrauja ikikrikščioniškoji Lietuvos tradicinė kultūra, medžiagos pateikimas orientuotas į archainės pasaulėjautos reiškinius - mitinius įvaizdžius, senuosius tikėjimus, apeiginę simboliką, maginius veiksmus, burtus. Ši kultūros paveldo dalis, praradusi pirmykštę reikšmę, išnyko arba labai pakito, kai kas virto pramogų elementais. Todėl pateikiant mokykloms reikėtų ją objektyviai įvertinti ir atrinkti tai, kas priklauso gyvai tradicijai.
Abejonių kelia daugelio temų aktualumas, ar jos bus suprantamos ir patrauklios šiuolaikiniams vaikams, ar išugdys jaunimo gebėjimus atsispirti tautinio identiteto niveliavimui, teisingam modernių mašininės kultūros reiškinių vertinimui.
Peržvelkime kai kurias temas, skirtas 5-10 klasėms. Antai penktokams siūloma sužinoti, kad Žiemos saulėgrįžos simbolis yra žaltys, išsiaiškinti, ką reiškia Jurginių švenčių simboliai, įsisavinti mitinių būtybių (Ganiklio) sampratą ir pan. Ar ne per daug sudėtinga 11 metų vaikams (o gal ir mokytojams) analizuoti panašius klausimus, o siekiamą rezultatą apibūdinti kaip mokėjimą "įsivertinti etnokultūros žinias ir praktinius įgūdžius, iškelti problemas ir siekius"?
Panašiai siekiami rezultatai suformuluoti ir 6 klasės programoje: vaikai turi įsisavinti ąžuolo paskirties sąvoką lietuvių tikėjimuose, burtuose, papročiuose, žmogaus įsikūnijimo medyje, gėlėje įvaizdžius, "skambančių kaulų" papročius (?!), analizuoti medžių kultą, galimybę per medį susisiekti su miškų deive Medeina ir kt.
Septintoje klasėje visų mokslo metų kursą jungia tema, pavadinta "Gyvūnų kaip mitinio pasaulio kūrėjų samprata", kuriai atskleisti nurodomos sąvokos: archainė visuomenė, totemas, pasaulio įvaizdis, zoomorfinis kodas, archetipas, akvatinė simbolika, užkalbėjimai, magija ir pan.
Siekiama, kad aštuntokai, susipažinę su pagarba duonai, suvoktų kryžiaus ant kepamos duonos simbolį kaip ugnies ženklą, o apvalią duonos formą kaip saulės ženklą - "visų ugnių ugnį"; panašaus rezultato autoriai siekia mokinių pažintyje su tradicine audinių gamyba ir puošyba, tai pavadinę "verpimo, audimo mitologinė interpretacija (kaip pasaulio kūrimas)".
Devintokams skirtoje temoje "Namai - pasaulio centras" numatyta išaiškinti burtų sąvokas, būrimų magiją, profaninę ir sakralinę erdves; šulinio mitinę sampratą (kelias į anapusinį pasaulį), "pirties dengimo" papročius, skatinti suvokti pirties įvaizdį kaip laumių buveinę ir pan.
Supažindinimas su senaisiais tikėjimais, maginiais veiksmais tęsiamas ir dešimtoje klasėje. Analizuodami laidotuvių papročius, mokiniai sužino apie mirties pranašus, aukas mirusiojo vėlei, įsisavina Kūčių ir gedulingų pietų paralelių sampratą (?!). Nurodomas namų židinio ugnies pagerbimo praktinis realizavimas: "židinyje, ugniakure sukaupti degančias anglis - pakloti patalą, sukalbėti maldelę, ...išmokti ugnies vardus, nuspėti ateitį", mokytis "magiškais žodžiais ir veiksmų pagalba ugnies galingą demoną "palenkti" žmogaus valiai", aiškinti šviesos dienos papročių ryšį su mitine būtybe - Gabija.
Pateikta tik nedidelė dalis pavyzdžių, liudijančių, kad programoje vyrauja istorinės etninės kultūros reiškiniai, kurie prarado aktualumą šiuolaikinėje visuomenėje ir jų restauravimas mokykloje yra problematiškas. Susipažinę su programos tematika ir siekiamais rezultatais, pasigendame autorių pozicijos istoriniu aspektu vertinant senuosius tikėjimus, jų atspindžius maginiuose veiksmuose, burtuose. Nekritiškas požiūris į kultūros paveldo reiškinius skatina mokinių negatyvų nusistatymą etninės kultūros kaip lietuvių tautos tradicinių vertybių visumos atžvilgiu.
Analizuojant etninės kultūros ugdymo turinio struktūrą galima pastebėti, kad nebuvo atsižvelgta į sociokultūrinės integracijos reikalavimus: artinti turinį prie sociokultūrinio gyvenimo konteksto, atitinkančio mokinių amžių, patirtį, interesus.
Programoje neliečiami lietuvių tarmių savitumai, neatsižvelgiama į regionų papročių skirtumus. Antai dešimtokams skirtoje temoje apie žmogaus gyvenimo brandą, siūloma aiškinti vedybas "senu lietuvių papročiu", o vestuvių papročiai pateikti net neužsimenant apie jų regioninius skirtumus, išlikusius ir šiuolaikinėse vestuvėse.
Temų aktualumo klausimas nesiejamas su ugdymo diferenciacija pagal mokinių gyvenamąją vietą, jų etnokultūrinę patirtį, kurios daugiausia stokoja miesto vaikai. Ugdymo turinio temos, sąvokos numatomi ugdymo rezultatai nederinami su mokinių amžiaus tarpsnių ypatumais, ugdymo metodai ne visada atitinka tam tikro amžiaus vaikų psichologiją ir empirinę patirtį.
Programos įvade nurodyto ilgalaikio tikslo - ekologinio ugdymo - realizavimas numatytas neatsižvelgiant į skirtingas mokinių amžiaus grupes, jų išsilavinimo lygį. Penktos klasės temoje, skirtoje pavasario lygiadieniui, be paaiškinimų nurodyta - "ekologija", šeštoje klasėje jau pereinama į sudėtingą temą, analizuojančią žmonių bendruomenės ir ekosistemų etnoekologinius ryšius, mokoma suvokti savo ir kitų žmonių ekologinius ryšius su vietos ekosistemomis. Pagaliau 10 klasėje prie ugnies-šviesos temos be komentarų nurodyta - "gamtosauga", o siekiamas rezultatas apibūdinamas taip: "aiškinama samprata apie žmogaus skirtumą nuo gyvulių (kalba ir mokėjimas išgauti ugnį bei ją naudoti yra ryškiausi požymiai, kurie skiria žmogų nuo gyvulių)".
Remdamiesi ugdymo turinio struktūros analize, galime daryti išvadą, kad programa sudaryta nesivadovaujant koncentriškumo principu, kai prie temų, nagrinėjamų žemesnėse klasėse, grįžtama aukštesnėse, tik jau kitais lygmenimis. Šiuo principu grindžiama visa bendrojo lavinimo mokyklos struktūra.
Ugdymo turinio tarpdalykinė integracija - vienas iš svarbių ugdymo metodų, akcentuojamų bendrosiose programose. Tenka apgailestauti, kad programos autoriai į tai neatsižvelgė ir nepateikė etninės kultūros ir kitų dalykų ugdymo turinio derinimo galimybių. Ypač aktuali šiuolaikinei mokyklai yra darbų bei buities kultūros tarpdalykinė integracija, kuri skatina mokinius susipažinti su tradiciniais darbais, daiktų gaminimo technologija, darbo įrankiais, tradicine puošyba, aktyvina amatų kūrybinį tęstinumą. Pažintis su buities kultūra ugdo mokinių gebėjimus kūrybiškai interpretuoti lietuvių tautos tradicijas namų ūkio bei apyvokos darbuose, gyvenamosios aplinkos tvarkyme, puošyboje, šeimos bendravime ir kt.
Kiekvienai programos temai autoriai suformulavo siekiamą rezultatą, kuris turėtų reikšti tam tikrą išsilavinimo standartą - tai, ką mokinys turi žinoti, įsisavinti, kokius gebėjimus ir įgūdžius turi išsiugdyti. Nors programos įvade nurodyta, kad ugdymo tikslai ir uždaviniai atitinka Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrųjų programų tikslus ir išsilavinimo standartus, siekiamus rezultatus autoriai tapatina su siekimu įgyvendinti tikslus bei uždavinius, nenurodydami įgyto išsilavinimo reikalavimų.
Tenka pastebėti, kad siekiamų rezultatų formulavimas ne visada aiškus ir kryptingas. Kaip pavyzdį pateikiu dešimtai klasei skirtos temos "Gamtos ir žmogaus žydėjimas" siekiamą rezultatą, skambantį itin pompastiškai: "Pakilkime kartu su saule į mitinį dangaus kalną, nupinkime vainiką Saulės pergalei - gyvybės jėgų prisikėlimui!"
Programoje pasigendame ugdymo(si) metodų įvairovės, naujų aktyvaus mokymosi bei veiklinimo būdų panaudojimo etninės kultūros ugdymo procese. Kai kurių metodų neaiški formuluotė (darbai - 5 kl., klausymas - 6,7 kl, kalbėjimas - 8 kl., burtai - 9 kl.), pasitaiko ir labai abejotinų ugdymo metodų ar būdų (važinėjimasis arkliais - 5 kl., supimasis, pamoka mergaitėms pirtyje - 9 kl.).
Programos autoriai nenumatė temų, kurių dėka mokiniai būtų supažindinami su kitų tautų tradicinės kultūros reiškiniais, jų sąveika su lietuvių etnine kultūra, nors šie tikslai keliami programos įvade.
Literatūros sąrašas, apie kurį paminėta programos turinyje, nepateiktas. Labai svarbu, kad mokytojai galėtų vadovautis rekomenduojama literatūra, įgyvendindami etninės kultūros ugdymo tikslus, perteikdami mokiniams etninės kultūros žinias, ugdydami jų saviraišką, skatindami gyvosios tradicijos tęstinumą. Tam galėtų pasitarnauti ir papildytas etninės kultūros ugdymo modelis, pertvarkytas praktinių įgūdžių ugdymo scheminis pavaizdavimas.
Vadovaujantis programos "Tėviškės metai" analize, daroma išvada, kad programa turėtų būti tobulinama, atsižvelgiant į šiuolaikinius etninės kultūros ugdymo reikalavimus.
Tarybos Švietimo ir mokslo komisijos
pirmininkė Irena Čepienė
