Tautinis paveldas, tradiciniai amatai, mugės, šventės, tautodailė 

Tradicinės Vilniaus miesto šventės dr. Libertas Klimka

Šventėje gimsta ir tautinė savimonė: nacionalinės šventės vienija tautą bendra jausena ir istorine atmintimi. Jose iš praeities pasisemiama dvasinės stiprybės bei patirties. Pilietiškumas manifestuojamas apeiginiu sugrįžimu į miesto ar valstybės pradžių pradžią. Romėnai, tarkime, eros laiką skaičiuodavo nuo Romos įkūrimo – „ab urbis condita“. Svečiams mūsų šventės atskleidžia tautos kultūros savitumą, nacionalinį charakterį.

Taigi šventei privalu turėti „šventumą“ - prasmingą vyksmą. Kita vertus, šventės yra „švenčiamos“; o šitai dabar reiškia pramogą, reginį, poilsį, pasilinksminimą. Todėl aišku, kad miestų, regionų, juolab valstybinės šventės turi būti režisuojamos, turėti organizatorius bei vedlius. Tai daugiau ar mažiau sėkmingai atlieka kultūros skyrių ir kultūros centrų specialistai. Sėkmė dažniausiai priklauso nuo to, kaip pavyksta suderinti abi šventės dalis, apeiginę ir pramoginę. Tradicinėms šventėms scenarijų kurti nereikia – jos gludintos šimtmečiais. Tik bėda, kad renginių organizatoriai, nors tituluojami specialistais, dažniausiai tėra praktikai, niekada nesigilina į kultūros istoriją. Iš čia ir toks eklektiškas daugelio mūsų švenčių pobūdis. Pavyzdžiui, smagaus Vilniaus studentų fizikų šurmulio FIDI pagrindinis personažas Dinas Zauras „neprisipažįsta“ giminystės su Slibinu Braziliškiu, kurį senojo universiteto studentai ištraukdavo iš Bastėjos požemių kiekvieną pavasarį (tradicija buvo atgaivinta ir Stepono Batoro universitete). Būdami prigimtimi kaimiečiai, nė nebandėme tikrųjų miesto švenčių atgaivinti, todėl į siaurąsias senamiesčio gatveles ir aukštuosius kiemelius brukame kaimo gegužines. O būtų nesunku surasti kompromisą: liaudies daina mieste suskambėdavo per jomarkus ir kermošius. Būtent šiose šventėse susipindavo kaimo ir miesto kultūros tradicijos. Galima pastebėti, kad ir senosios Vilniaus šventės nebuvo pernelyg toli nukrypusios nuo kaimo žmonių tradicinio metų rato. Jos atitinka gamtos virsmus, o vilnietiškosios pažymimos saulei kopiant kas laiptelį į vasaros sostą (saulėgrįžą). Tarsi ristųsi per Antakalnio kalvas...

Kas šiandien nežino Kaziuko kermošiaus, kuriuo sostinė pasitinka pavasarį? Apskritai kermošius yra prekyba, lydinti bažnytinę šventę. (Žodžio kilmė vokiška – iš „kirchmesse“). 1662 m. kanonizavus karalaitį Kazimierą (1458-1484), jo mirties datą – kovo 4-ąją – Vilniuje vykdavo labai iškilmingos ir net teatralizuotos procesijos. 1636 m. popiežius Urbonas III paskelbė šv. Kazimierą pirmuoju Lietuvos globėju, o jo kasmetines paminėjimo iškilmes pratęsė iki oktavos – aštuonių dienų. Tačiau šventės kulminacija išliko iškilmingoji procesija miesto gatvėmis. Jos kelias kitados būdavo per visą viduramžių miestą, nuo katedros aikštės iki šv. Stepono bažnyčios, kurioje buvo saugoma popiežiaus dovanota purpurinė šventojo vėliava. Dalyviai į eiseną rikiuodavosi keturiais būriais. Pirmasis – miesto amatininkai su savųjų cechų vėliavomis. Jie stodavo į gretas griežtai pagal cecho įkūrimo datą. Dėl to kartais įvykdavę net aštrių konfliktų. Auksakaliai privalėjo būti pirmieji; jie karališkąją privilegiją gavo 1495 metais. Po cechų rikiuodavosi samdomos naktinės sargybos kariai. Ir meistrai, ir kariai – su ginklais, spindinčiais šarvais. Toliau – juodarūbių būrys – dvasininkai, Vilniaus vienuolynų broliai, jų išlaikomų mokyklų auklėtiniai. Po jų eidavo didikai, lydimi savo vasalų, šlėktų, dvariškių. Miestelėnams rūpėdavo iš arti pamatyti garsiųjų šeimų damas, procesijoje nuolankumo ir nusižeminimo ženklan kukliai apsirengusias, užsigobusias vualiais. Atskirą būrį sudarydavo Vilniaus universiteto studentai, tuomet vadinti akademikais. Po jų eidavo orkestras su šv. Kazimiero „karių“ palyda – „riteriais“ ir „angelais“, su lelijų žiedais rankose (iš pastarųjų vėliau išsirutuliojo Vilniaus verbos). Eiseną užbaigdavo maldininkai, atvykę iš tolimesniųjų Vilnijos parapijų. Miesto gyventojai eisenos kelyje namus išpuošdavo gėlėmis ir kilimais.

Po mišių šv. Stepono bažnyčioje procesija vėl grįždavo į Katedros aikštę. Pakeliui sustodavo prie tai dienai pastatytų ir barokiškai prašmatniai išpuoštų vartų. Įprastinės jų vietos būdavo netoli rotušės, Rūdininkų gatvėje, ties universitetu Pilies gatvėje ir įeinant į Katedros aikštę. Prie vartų sakytos šlovinančios šventąjį oracijos, rodyti ir „gyvieji paveikslai“ iš karalaičio gyvenimo. Čia daugiausia reikšdavosi vyresniųjų kursų studentai. Šventinė procesija užtrukdavo kone visą dieną, tad kaipgi čia apsieiti be prekybos? 1829 m. pirkliai gavo privilegiją Katedros aikštėje rengti jomarką. Pridygdavo palapinių, stoginių, prekystalių. 1901 m. tuo pretekstu, kad statomas paminklas Rusijos imperatorienei Jekaterinai II, „Kaziuko“ turgus buvo iškeldintas toliau nuo miesto centro – į Lukiškių aikštę. Greit nebetilpo ir ten. Į kermošių iš aplinkinių kaimų suvažiuodavo iki 2400 vežimų. Prekybininkų „būdos“ nusidriekdavo gretimose gatvelėse bei krantinėje tarp Žaliojo ir Žvėryno tiltų. Apskritai Kaziuko kermošiuje daugiausia būdavo prekiaujama mediniais namudiniais dirbiniais: statinėmis, duonkubiliais, rėčkomis, geldomis, gorčiais, liepinėmis, pintinėmis ir krepšiais, dalgiakočiais, grėbliais, kinkymo lankais, verpimo rateliais, šaukštais ir samčiais. O vaikams – mediniai žaislai: labiausiai akį traukdavo arkliukai. „Kermošavo“ parvežti būtinai pirkdavo meduolių ir riestainių. Meduolius kepdavo 1672 m. įkurtas bandelių kepėjų cechas. Mieliausiai perkamos būdavo „Kaziuko širdys“ su liukrumi išvedžiotais ornamentais, palinkėjimais ir vardais. Gi skaniausi riestainiai – iš Smurgonių: su aguonomis, juodgrūdžiais, garstyčiomis, saldieji – bene 20 rūšių!

Lenkijos seime 1928 m. siūlyta kovo 4-ąją Vilnijoje skelbti nedarbo diena. Tačiau daugumai lietuviškos šventės ištakos buvo pernelyg aiškios – išties tai Vilniaus krašto etninės kultūros savastis. 1935 metais senąsias tradicijas ėmėsi gaivinti studentija. Žinoma, tas linksmąsias, teatrališkąsias. Išvakarėse susirinkę prie šv. Kazimiero bažnyčios, karnavaline eisena patraukė į Lukiškių aikštę. Priekyje šaukliai su fanfaromis, už jų persirengę istoriniais pirklių ir karių rūbais. Iš paskos važiavo vežimai su Vilniaus firmų, prekybinių atstovybių išraiškinga ir išmoninga reklama, gaminių pavyzdžiais ir pan. 1937 m. eiseną organizavo „Liutnios“ teatro artistai, joje buvo pavaizduotas atsisveikinimas su žiema, išvejant Šaltį ir Gripą. Dar įspūdingesnį reginį paruošė Dailės fakulteto studentai 1938 metais – su šv. Kazimiero statula, kermošiaus simboliais – didžiulėmis meduolinėmis „širdimis“. Tąsyk pirmą kartą per Kaziuką pasirodė ir garsiosios Vilniaus verbos, jomis buvo apkaišyti procesijos vežimai. Universitete Kazimierinių išvakarėse būdavo rengiami ir seminarai, kuriuose kalbėta apie istorinę šv. Kazimiero adoracijos reikšmę, senąsias Vilniaus tradicijas. O kermošiaus dieną gatvėse vykdavo studentiškojo lėlių teatro „Šopkos“ pasirodymai, šmaikščiai išjuokdavę visas tuometinio politinio gyvenimo aktualijas.

Šiandien Kaziuko kermošius – tarsi visos Lietuvos tautodailininkų suvažiavimas. Amatai – viena iš etninės kultūros sričių, kuri turi kuo aiškiausias perspektyvas išlikti ateityje. Apskritai pasaulyje rankų darbo gaminių paklausa vis didėja: jau įgrįso štampuoti, unifikuoti daiktai. Mūsų tautodailininkų ir amatininkų dirbiniuose dažnai išlaikyta ir senoji tradicija, įlieta ir kūrybiško savitumo, individualumo. Tačiau daugelis meistrų tik mugėse ir begali realizuoti savo dirbinius, užsidirbti duonai. Paklausa gi priklauso nuo vidutinio visuomenės pragyvenimo lygio. Ji išaugtų, jeigu į garsiąją Vilniaus mugę suvažiuotų daugiau svečių, turistų. Kartu užsipildytų viešbučiai, kavinės, restoranai, - imtų pulsuoti aptarnavimo infrastruktūra. Tačiau Kaziuko patrauklumą turi papildyti kultūrinė programa. Akivaizdu, kad šiandien savivaldybė apsiriboja tik komercinės mugės pusės tvarkymu. Kultūrinė programa jai nė motais! Įtakoti liaudies meno raidą, išgryninti formas, vengti kičo – turėtų būti Tautodailinkų sąjungos uždavinys.

Šiandien tokia šventė kaip Kaziukas gali ir privalo tapti europinio masto įvykiu. Žingsniai šia linkme turėtų būti tokie: istorikai ir etnografai turi ištyrinėti šios šventės tradicijas, amatų paveldą, skelbti tai mokslo leidiniuose, propaguoti žiniasklaidoje. Etnokultūrinės veiklos organizacijos – parengti šventės kultūrinių renginių planą ir padėti jį realizuoti. Turi vykti gaminių konkursai, seminarai, parodos, gatvės vaidinimai, folkloro kolektyvų pasirodymai, kvieslių karnavalinės eisenos, „Šėpos“ teatro vaidinimai, šmaikštuolių varžytinės ir t.t.

Visiškai savitos ir kitos Vilniaus šventės. Jurginėse (per „Jurką“) kitados prekiauta arkliais, per Jonines (prieškariu trukdavusias dvi dienas) vykdavo „raganų turgūs“ – prekiauta trejų devynerių žolelėmis prie šv. Jonų ir Jurgio bažnyčių. Ypatingas būdavęs ir Petrinių kermošius, vykdavęs Antakalnyje. Ten būdavo prekiaujama namudiniais audiniais: margosiomis drobelėmis,, spalvotosiomis lovatiesėmis, žvaigždėtais rankšluosčiais. O po kermošiaus jaunimas susiburdavo kalvose padainuoti ir pažaisti ateities spėjimus. Vasaros švenčių ciklą užbaigdavo šv. Baltraus atlaidai – didžiausia miesto cechų šventė, nes tos dienos išvakarėse buvo įsteigtas pirmasis jų, pradėdamas tikrųjų miestelėnų tradicijas.

Dr. Libertas Klimka