|
Komisija,
vykdydama visuomenėje tautos dvasinės kultūros gilesnio pažinimo, jos šimtmečiais
ugdytų tradicijų inovacijos ir tolesnės plėtros uždavinius šiandienos gyvenimo
sąlygomis, ypač vykstant aktyviai masinės, arba mirties, kultūros invazijai,
propaguojančiai pasaulio tautų globalizaciją, jų etninių kultūrų susiliejimą,
dažnai neigiančiai tautų etninį savitumą, privalo išsiaiškinti ir kitiems išaiškinti
pačios šventės bei šventinio renginio ir kitas sąvokas.
EKV'G tarybos pavedimu,
siūlyčiau kai kuriuos savo pamąstymus.
1. Šventės samprata
Religijotyros
žodyne (V., 1991, p.367) rašoma: Šventė - tai nekasdieniškas iškilmingas apeiginis
renginys, kuriuo pagal nustatytą ritualą minima kuri nors reikšminga istorinė
arba doktrininė religijos realija, <...> rengiamas periodiškai, nustatytu
laiku, <...> suteikdamas tikinčiųjų gyvenimui tam tikro ritmingumo, organizuotumo,
<...> yra reikšminga religinio kulto dalis.
Apibrėžtis,
žinoma, pirmiausia liečia religijos sritį. Vis dėlto reikšminga joje tai, kad
pabrėžiama, jog šventė nėra paprastas, bet apeiginis renginys, kad ji siejasi
su kuo tai reikšmingu ir savitai veikįa švenčiančiuosius.
Turėdama galvoje
apskritai visas tautos liaudiškąsias šventes, manyčiau, būtų galima sakyti,
jog "šventė - tai visuma sakralios prasmės veiksmų, kuria nors išskirtine
proga atliekamų didesnėje ar mažesnėje bendrijoje ir suteikianti tos bendrijos
nariams dvasinį pasitenkinimą bei fizinį atsipalaidavimą, sielos atgaivą.
Tuo tarpu
šventinis renginys kokių nors visuotinai suvokiamų sakralių apeigų neturi, nors
jo dalyviams taip pat gali suteikti pasitenkinimo. Šventiniai renginiai gali
būti vienkartiniai ar kartotiniai. Metai iš metų pakartojami viena ir ta pačia
proga jie gali tapti tradiciniais, t. y. tikra švente.
Tradicinėse
mūsų šventėse daugiau ar mažiau ryšku senosios baltiškosios lietuvių pasaulėjautos
ir pasaulėžiūros bruožų, integruotų į krikščioniškąją pasaulėžiūrą. .Anot Norberto
Vėliaus, švenčių šventimas yra žmogaus dvasinio gyvenimo sritis, kurioje atsispindi
senoji pasaulėjauta ir pasaulėžiūra" (N. Vėlius. Mitologija-1. V., 1995,
p.18).
2. Papročio ir tradicijos
samprata
Papročiai,
tradicijos - tai žmonių sąmonėje ir gyvenime užsifiksavusios visuomenės elgesio
normos, veiksmų atlikimo taisyklės bei tvarka" (A. Vyšniauskaitė. Mūsų
metai ir šventės. Kaunas, 1993, p.3). Tradicija - ilgo laiko būvyje išryškėjusi
tautos išmintis bei patirtis, įvilkta į tam tikras formas, tapusi pažinimo šaltiniu
bei elgesio kodeksu ir perduodama iš kartos į kartą gyvu žodžiu bei praktiniu
veiksmu (S.Yla. Lietuvių šeimos tradicijos; šeimos kūrimo vyksmai. Chicago,
1978, p.15). Juozas Kudirka rašo: Papročius trumpai būtų galima apibūdinti
kaip daugelio kartų formuotą estetinių dorovinių normų įtvirtinimo sistemą.
Jie lydi esminius žmogaus gyvenimo momentus (darbą, reikšmingesnius giminės
įvykius - gimimą, krikštynas, vestuves, laidotuves), kalendorines šventes. Religinės
apeigos ir šventiniai liaudies papročiai - skirtingi dalykai ( J. Kudirka.
Papročiai - žmogaus dvasinės kultūros dalis // Lietuvių liaudies papročiai.
V., 1991, p.15).
Ne visi papročiai
ir tradicijos yra susiję su apeigomis, nes apeiga, ritualas yra sakralios, simbolinės
prasmės veiksmas. Kai kurie papročiai yra tam tikri įpročiai, pvz. , rankų,
nusimazgojimas prieš valgį.
3. Gyvosios tradicijos
samprata
Papročiai,
tradicijos yra formavęsi per daugelį šimtmečių, juos tautoje nuolat perduodant
iš kartos į kartą ir pagal esamas gyvenimo sąlygas, tautos mentalitetą vis kiek
panaujinant. Tad tautos etninės kultūros gyvoji tradicija yra tai, kas remiasi
tautos kultūros paveldu, drauge jį nuolat papildant naujais tautos socialinio,
ekonominio, visuomeninio gyvenimo sąlygas atitinkančiais elementais. Tai yra
kalbos papildymas naujais žodžiais ir terminais, choreografijos - naujais žaidimais,
šokiais, dainomis, tautosakos - dabarties realijas nusakančiomis patarlėmis,
priežodžiais, mįslėmis, tautodailės - naujais siužetais, išraiškos būdais ir
pan., žmonių elgsenos būdo kai kuriais naujais bruožais ir sąlyginai pakitusiu
turiniu.
Tad gyvosios
tradicijos negalima laikyti vien dvasinio paveldo pagrindu rengiamų šventinių
renginių. Savo esme gyvoji tradicija apima visas tautos dabarties gyvenimo sritis:
ji pasireiškia ir žmonių tarpusavio santykiuose, .gyvenimo būde, elgsenoje ir
kt. Vadinasi, gyvoji tautos etninės kultūros tradicija apsprendžia šiandieninį
lietuvio įvaizdį kitataučių akyse. Užtat savos gyvosios tradicijos išlaikymas
yra itin svarbus kiekvienai tautai, siekiančiai išlikti savimi Europos Sąjungos
ir apskritai pasaulio tautų bendruomenės sudėtyje.
Etninės kultūros
suvedimas vien į paveldą yra pragaištingas tautos kultūros gyvastingumui, jos
ateičiai.
4. Švenčių klasifikacija
Lietuvių tautos švęstas
ir švenčiamas šventes galima suvesti į tris grupes: šeimos, kalendorines šventes,
valstybines. Ketvirtąją grupę sudarytų darbo papročiai, bet jie neįterpiami
į švenčių sistemą.
a) Šeimos šventės. Tai gimtuvės, krikštynos,
vestuvės, vardinės, gimtadieniai, mirusiojo atminai. Šios šventės švenčiamos
atskiros šeimos ar giminės rate. Gali būti pakviesti ir kaimynai, kaimo bendruomenės
nariai, bet tai nėra privaloma.
b) Kalendorinės šventės. Jos dar vadinamos metinėmis
šventėmis. Yra susijusios su tam tikru metų laiku pasikartojančiais gamtos gyvenimo
reiškiniais, dienos pailgėjimu ar sutrumpėjimu, suvešėjimu ar atmirimu. Jų pagrindą
sudaro pavasario (kovo 21 d.) ir rudens (rugsėjo 22 d.) lygiadieniai bei vasaros
(birželio 24 d.) ir žiemos (gruodžio 24 d.) saulėgrąžos taškai. Į šias nuo senovės
baltų, kaip ir kiti tautų, švęstas šventes inkultūracijos būdu yra integravęsi
krikščioniškosios šventės, suteikusios joms ir dabartinį pavidalą bei pavadinimus.
c) Valstybinės bei tautinės šventės
pažymi svarbiausius tautos ir Valstybės istorijos faktus bei įvykius.
5. Pasiūlymas dėl Lietuvos
Respublikos švenčių ir atmintinų dienų įstatymo papildymo
a) Siūlyčiau paskelbti šventės
ir nedarbo dienomis Jonines (06.24) Vėlines (11.02), iškeliant jas iš atmintinų
dienų sąrašo, ir Kūčias (12.24).
b) Į atmintinų dienų sąrašą
įtraukti Užgavėnes, Jurgines (04.23) ir šv. Kazimiero - Lietuvos ir jaunimo
globėjo (03.04) šventes.
6. Argumentacija dėl pasiūlymų
Joninės (Rasos šventė, Kupolės)
- viena svarbiausių senovinių lietuvių švenčių, pirmąkart paminėta 1262 m.
Ipatijaus kronikoje. Šiuo vardu ji minima Kasparo Henenbergerio 1595 m. Didžiųjų
Prūsijos žemėlapių paaiškinime kaip velniškas šv. Jono vakaras, kai gamtoje
kūrenami laužai, prie jų šokama, linksminamasi, o rytą per laužavietes piemenys
pergena karves, kad jos būtų pieningesnės, virš vartų, durų puošiamasi dilgelėmis
apsaugai nuo raganų. Apie šią šventę 1690 m. rašo Motiejus Pretorijus Prūsijos
įdomybėse, ypač pabrėždamas išvakarėse kupoliavimą - pievos žolynų rinkimą
apsaugai nuo kerų, kitų nelaimių. M. Valančius (XIX a.) rašo, jog "Joninių
naktį moterys ėjo į upę ar prūdą, plovėsi pačios, mazgojo savo drobinius, ir
visa tai darė, kad tą metą vyrą gautų. Joninės buvo visų pirma tradicinė žemdirbių
ir jaunimo šventė, sutapusi su trumpiausia metų naktimi.
Ši šventė,
Vilniaus universiteto studentų ramuviečių dar 1967 m. atgaivinta pagal senuosius
ugnies, vandens, Saulės pagerbimo papročius, jau tautoje yra prigijusi kaip
dvasios atgaiva, o ne paprastas renginys, todėl yra tikslinga įtraukti ją į
nedirbamų švenčių dienų skaičių.
Vėlinės - mirusiųjų pagerbimo
diena lietuviams iš gilios senovės yra brangi diena. Žinoma, kad šalia Visų
šventųjų (11.01) popiežius Grigalius IV dar 998 m. yra paskelbęs Vėlines (11.02),
kaip visų mirusiųjų atminimo šventę. Istorinių šaltinių duomenimis, mūsų protėviai
yra turėję Ilges, bent porą savaičių trukusią šventę savo mirusiesiems pagerbti.
Šis vardas dar žinomas Mažojoje Lietuvoje XVIII a. L. Jucevičiaus teigimu, Žemaitijoje
Ilgės buvo švenčiamos ir XIX a. Mirusiems pagerbti buvo ruošiamos puotos kapinėse
ir namuose, gausiai šelpiami pavargėliai.
Ir šiandien
tądien žmonės gausiai lankosi kapinėse, puošia savo mirusiųjų kapus, dalyvauja
pamaldose už mirusiuosius. Tad nevertėtų suplakti Vėlinių su Visų šventųjų švente.
Kūčios faktiškai yra pasirengimo
Kalėdų šventėms diena, pagal lietuvių papročius tai šeimos santarvės diena.
Iki Kūčių būdavo stengiamasi atsilyginti turėtąsias skolas, susitaikyti su kaimynais
ir visais, su kuriais metų eigoje būta nesutarimų. Šeimos nariai būtinai visi
stengdavosi, net ir buvusieji kur išvykę, sugrįžti, drauge sėsti prie stalo
ritualinei vakarienei. Jai būdavo pateikiami tik tai vakarienei parengti patiekalai
iš aguonų, kviečių, pupų, žirnių, pasaldinti bičių medumi, vadinamoji kūčia
(iš graikų k. kukkia). Manoma, kad iš to kilo ir Kūčių šventės pavadinimas.
Kūčias, kaip ypatingą metų dieną, mini dar prieš 1573 m. parašytoji
Volfenbiutelio Postilė - pirmasis lietuviškų pamokslų rinkinys. Jame rašoma,
kad lietuviai buria su kūčiomis, su žirniais, kviečiais, medum sumaišytais,
kad apsigintų nuo velnių ir perkūno. M. Pretorijus 1690 m. rašė: Kūčių vakarą
jie visų gyvulių tvartuose pabarsto žirnių ir kviečių, kad gerai sektųsi gyvuliai.
Ant kūčių stalo turėję būti 9 skirtingi pasninkiniai patiekalai. Tai ženklino
senovinę devyndienę Mėnulio kalendoriaus savaitę. Šventinės vakarienės pradžios
ypatingas ritualas Dzūkijoje išliko iki XX a. - namų šeimininko su duonos kepalėliu
ir kt. triskartinis apėjimas aplink trobą prieš sėdant už stalo. Kūčių, kaip
išskirtinės dienos reikšmę, liudija ir daugelis kitų sakralių apeigų.
Užgavėnės yra kilnojama šventė,
priklausoma nuo Velykų. Pagal liaudies mąstyseną - tai slenkstis tarp žiemos
ir artėjančio pavasario, persirengėlių karnavalas. Ši šventė neatžymima jokiomis
bažnytinėmis apeigomis, bet tik savitais valgiais, protėvių, vėlių, pagerbimu,
persirengėlių vaikštynėmis ir kitomis linksmybėmis. Būdavo daug kartų ir riebiai
valgoma, kad per metus būtum sveikas ir sotus. Į tos dienos ritualinę vakarienę
būdavo žodžiais kviečiama mirusiųjų vėlės, šventinės vakarienės likučiai padalijami
gyvuliams kaip vaistas nuo visų ligų. Dalis būdavo pasiliekama namų apsaugai
nuo nelaimių, žagrės noragams patepti pirmosios pavasario orės metu ir t.t.
Užgavėnių
persirengėliai žinomi visoje Lietuvoje, labiausiai ir ilgiausiai populiarūs
Žemaitijoje, ypač mėgstami ir šiandienos jaunimo. Tad Užgavėnių papročius, kaip
veiksmingą mūsų etninės kultūros elementą, būtina dar labiau suaktualinti, įtraukus
Užgavėnes į atmintinų dienų skaičių.
Jurginės nuo seno Lietuvoje buvo
siejamos su gyvulininkyste, su pirmuoju gyvulių išginimu ganyklon pavasarį,
kaip senovinė Jorės šventė. Daugelis tos dienos papročių susiję su javų derliaus
skatinimu. Šv. Jurgis labai populiarus lietuvių liaudies medžio drožiniuose,
raižiniuose, skulptūroje. Jurginių dieną buvo lankomi pasėliai, apeinant laukus
su duonos kepalėliu bei jame įkeptu kiaušiniu. Buvo šelpiami pavargėliai gyvulių
sveikatos intencija, marginami kiaušiniai, jie ritinėjami, vadinti Jurgučiais.
Buvo supamasi supynėse, šokama lenton, vaišinamasi gamtoje. Lietuvių Jurginių
papročiai turi daug bendro su kitų Europos tautų papročiais. Tad vertėtų Jurgines
švęsti kaip laukų ir gyvulių globėjo, be to, ir antrojo 'Lietuvos šventojo globėjo,
šventę.
Šv. Kazimieras iki šiolei yra vienintelis
lietuvis, Katalikų Bažnyčios paskelbtas šventuoju 1602 m., po mirties garsėjęs
stebuklais, 1518 m. pasirodydamas danguje raitas ant balto žirgo jis parodęs
Lietuvos kariuomenei barstą per Dauguvos upę ir padėjęs laimėti mūšį su Maskvos
kariuomene, puolusia Lietuvos žemes. Šv. Kazimieras dažnas mūsų ikonografijoje.
1948 m. popiežius jį yra paskelbęs viso pasaulio lietuvių jaunimo globėju. Jeigu
jau ne į nedarbo, tai kovo 4-oji bent įtrauktina į atmintinų dienų sąrašą.
Prof. habil. dr. Angelė
Vyšniauskaitė
EKVG Tarybos ir šios Tarybos
Gyvosios tradicijos komisijos narė - ekspertė
2001-10-19.
|
