Etnoarchitektūra ir kraštovaizdis 

Vertinimui pateikti Etninės kultūros globos tarybos ekspertų A. Vyšniauskaitės, V. Tumėno, Ž. Šaknio, M. Purvino ir KVAD  bei UNESCO  PPC eksperto J. Bučo parengti etnografinių kaimų atrankos kriterijai. Vertinimą atliko ir ekspertų išvadas apibendrino pagal autorinę kūrinio užsakymo sutartį su Etninės kultūros globos taryba prof.habil.dr. Jurgis Bučas

Ekspertė prof.habil.dr. Angelė Vyšniauskaitė pateikė 8 psl. tekstą, kurį įvardino „Etnografinių kaimų išskyrimo kriterijai“. Profesorė aprašė lietuvių etninės kultūros formavimosi aplinkybes, apibūdino etninės kultūros tradicinį modelį, nurodė kaimo gyvenviečių teritorinio savitumo susiklostimo sąlygas bei sovietinės kolektyvizacijos poveikio pobūdį tradicinei kaimo bendruomenei, jos gyvenimo būdui bei materialiajam jos paveldui – etninei kultūrai. Ekspertė  aptarė dvi etnografinių kaimų atrankos problemos esmines puses:

Pirma – etnografiškumo, t.y. „kas sudaro etnografinį kaimą, kokia jo specifika, kuo jis skiriasi nuo bet kurios kitos kaimo gyvenvietės ar sodybos?“. „Kas yra būdinga tokiam kaimui ir kokie svarbiausi etnografinio kaimo, kaip lietuvių etninės kultūros plėtros veiksnio elementai?“

Antra- etnografinio kaimo atkūrimo prasmę ir aplinkybes, t.y. etnografinio kaimo atkūrimo ir jo gyventojų bendruomenės veiklos reikšmę jų gamybinio pajėgumo plėtojimui, kaimo buities gerinimui, konkrečios vietovės patrauklaus įvaizdžio sukūrimui.

Aptardama etnografiškumo esmę, profesorė siūlo „etnografiniu kaimu vadinti tokią kaimo gyvenvietę, kuri turi išlaikiusi pagrindinius, dar XX a. pradžioje (iki sovietmečio kolektyvizacijos) egzistavusių, įvairių tipų (kupetinių, gatvinių, vienkieminių) tradicinių kaimų bruožus.

Taigi, prof. A. Vyšniauskaitė etnografiniu kaimu vadina tokią kaimo gyvenvietę, kuri išlaikė tradicinių kaimų bruožus, t.y. ta pačia reikšme naudoja du terminus – kaimo ir  gyvenvietės, juos sulygindama. Gyvojoje (šnekamojoje) kalboje neretai ir publicistikoje kompaktiška kaimo gyvenvietė vadinama kaimu, kaip ir dvaro sodyba, - dvaru. Mokslinėje literatūroje ir praktinėje žemėnaudos, ekonominio ir socialinio planavimo veikloje kaimas – tai savo pavadinimą turintis ūkinis teritorinis socialinis žemėvaldos ir žemėnaudos bei gyvenamosios funkcijos junginys, susidedantis iš bendrus interesus turinčių šeimų gyvenamosios vietos (ar vietų) ir aiškiom ribom apibrėžto toms šeimoms priklausančio žemės ploto. Kaimai, kaip ūkiniai teritoriniai socialiniai junginiai nustojo egzistavę sovietmečiu, nacionalizavus žemę ir panaikinus žemės valdų ribas. Ūkininkų šeimos neteko žemės, buvę kaimo administraciniai pavadinimai neteko savo reikšmės valdymo struktūrose ir nurodė tik išlikusios sodybų grupės, t.y. gyvenvietės ar pavienių vienkieminių sodybų buvusio kaimo žemėse pavadinimą. Po nepriklausomybės atkūrimo, išdalinus valstiečiams aplink gyvenvietes po 1,5-3,0 ha žemės, vargu ar atgims tokio pat turinio buvę valakiniai ir vienkieminiai kaimai. Naudojant terminą „kaimas“ gyvenvietei nurodyti, tampa neaiški žodžio „kaimas“ prasmė ir pasilieka sovietmečio iškreipta  kaimo esmės samprata. Toks dalies reikšmės perkėlimas į visumos reikšmę, nepateisinamas nei logine, nei socialine, nei žemėnaudos prasme, nors ir Lietuvos administracinis skirstymas šį šnekamosios kalbos sovietmečiu prikergtą  gyvenvietei kaimo terminą, nenurodant jo prasmės, paliko. Ekspertinio darbo vertintojas mano, kad gnoseologine prasme svarbu išsaugoti ne tik reikšmingiausias kaimų gyvenvietes, bet ir kai kuriuos būdingiausius kaimus, kaip agrarinės žemėvaldos ir žemėnaudos tradicijų istorijos liudytojus. Tačiau, kalbant apie Lietuvos kaimo etnografinės raiškos išsaugojimo siekius, būtina skirti kaimą, kaip visumą, ir gyvenvietę, kaip visumos dalį, nes saugotinų vertybių apimtis ir sudėtis, vertybių išsaugojimo prasmė ir galimybės, išsaugojimo pobūdis, išsaugojimo tikslai kaime ir jo gyvenvietėje skirtingi. Kaimo, kaip visumos, atkūrimas įgauna reikšmę tik pažintine ir ekspozicine prasme ir tik saugomose teritorijose. Paveldosaugos prioritetiniu objektu tampa buvusių senųjų kaimų etnografinės gyvenvietės.

Profesorė kupetinius ir gatvinius kaimus (tiksliau kaimų gyvenvietes) vadina tradiciniais ir aprašo jų požymius, t.y. skiria dvi tradicinių kaimų kategorijas. Tačiau kupetinius kaimus įvardina tradicinių kaimų tipu, gatvinius kaimus – tradicinių kaimų grupe, pastarajai priskirdama gatvinių rėžinių kaimų, gatvinių dvilypių kaimų, palaidų gatvinių kaimų, linijinių gatvinių kaimų grupes. Taigi, tradicinių gatvinių kaimų grupėje išskiriamos dar keturios kaimų grupės. Vienkieminiai kaimai, apie kuriuos ekspertė užsimena apibrėždama iki XX a. egzistavusius kaimus,  iš tradicinių  kaimų ekspertės aprašymo dingsta. Prie bendro etnografinio kaimo ansamblio  (neaišku, kas suprantama ansambliu- kaimas, kaip visuma, ar gyvenvietės, kaip tos visumos dalis), ekspertė, kaip sudėtinę jo dalį, priskiria ir kaimo kapines, atžymėdama mažosios (dabar –smulkiosios) architektūros etnografinę reikšmę.

Toks kaimų gyvenviečių aprašymas prasilenkia su fundamentalia XX a. antroje pusėje atlikta Lietuvos kaimo gyvenviečių klasifikacija pagal jų tipus, formas, grupes, pogrupius. Tai komplikuoja sisteminę etnografinių kaimų gyvenviečių atranką jas išsaugoti  ir plėtoti.

Kita vertus, A. Vyšniauskaitė rašo, kad greta kaimų nuo seniausių laikų Lietuvoje yra buvę ir vienkiemių. Būta ne vienkiemių, bet viensėdžių, kurie, skirtingai nuo vienkiemių, turėjo ne kaimo, o savo pavadinimą. Viensėdžių padaugėjo Valakų reformos metu kuriamų kaimų užribiuose, o vienkiemiai atsirado parceliuojant vienkiemiais valakinius kaimus. Jais buvo vadinami valstiečių ūkiai, susikūrę buvusio kaimo žemėse. Vienkiemiai neturėjo atskiro pavadinimo ir buvo vadinami bendruoju kaimo pavadinimu. Kiekvienas vienkiemis turėjo sodybą, kurioje gyveno vienkiemio savininko (ūkininko) šeimyna. Sodybos kaimo žemėje buvo išsibarstę įvairiai, priklausomai nuo to, kur ūkininkas gavo žemę.

 

 Aptardama Lietuvos etnografinių kaimų atkūrimo programą, profesorė A. Vyšniauskaitė nurodo, kad būtina atkreipti dėmesį į kaimų sritinio pasiskirstymo tokius pagrindinius kriterijus, kaip į atskirai etnografinei sričiai (regionui) būdinga paties kaimo, jo sodybų ir pastatų tradicinį tipą, į kraštovaizdžio savitumą, bei į tos vietos gyventojų kultivuotus verslus, amatus, kulinarinį paveldą, o taip pat į nematerialųjį paveldą – tarmę, papročius, tradicijas bei kitas šio paveldo raiškos formas.

Ekspertė teigia, kad tik visus šiuos dėmenis jungiant draugėn bus įmanoma parodyti tikrąjį Lietuvos tradicinio, atskirų etnografinių regionų kaimo vaizdą, o tuo pačiu paskatinti turizmą ir pagerinti gyventojų gerbūvį.

Tačiau , pateikdama 5-is etnografinių kaimų atrankos kriterijus pagal aukščiau suminėtus išskirtinumo ir savitumo aspektus (pagal profesorę – kriterijus), A.Vyšniauskaitė neišskiria etnografiškumo identifikavimo ir etnografinių gyvenviečių išsaugojimui bei plėtojimui atrankos kriterijų grupių ir bendrai juos formuluoja taip:

1.      Būtinumas atsižvelgti į tradicinį renovuojamo ar atkuriamo kaimo tipą. (Performuojant šį teiginį į kriterijų apibrėžtis- tai tipologinės atrankos kriterijus);

2.      Suvokimas, jog praeityje Lietuvos kaimų sodybos ir jose buvusieji trobesiai turėjo ryškius priklausomumo savam etnografiniam regionui bruožus. (Šį teiginį performuojant į kriterijų apibrėžtis – gautųsi regioninės atrankos kriterijus);

3.      Kaimų gyventojų tradiciniai verslai ir amatai;

4.      Kulinarinis paveldas ir jo panaudojimas turizmo atvejams;

5.      Nematerialusis kultūros paveldas: savita tarmė, darbo, šeimos, kalendorinių švenčių, kaimynų bendravimo tradicijos ir papročiai, atskleidžiantys atskirų Lietuvos etnografinių regionų gyventojų dvasinės kultūros, jų psichologijos savitumo bruožus.

Pastaruosius tris reikalavimus (3,4,5) galima būtų įvardyti etnografinio tradiciškumo (verslų, amatų, papročių) plėtros galimybių kriterijais

Profesorės A. Vyšniuskaitės pateikti kriterijai nėra metodiškai susisteminti pagal etnografinių kaimų identifikavimo (nustatymo) ir atrankai juos išsaugoti bei atkurti interesus. Surašyti kriterijai neatstovauja kokybės matui (vertinimui) ir išsaugojimo reikmei.  Juos geriau tiktų  vadinti senųjų kaimų gyvenviečių etnografiškumo identifikavimo požymiais ir sąlygomis, į kurias būtina atsižvelgti atrenkant saugojamajam tvarkymui ir atkūrimui buvusių kaimų gyvenvietes.

 

Lietuvos istorijos instituto Etnologijos skyriaus vedėjas Žilvytis Šaknys pateikė 3 psl. tekstą, kurį pavadino „Etnografinių kaimų išskyrimo problemos ir kriterijai“. Nors teksto pavadinimas susideda iš dviejų dalių (problemos ir kriterijai), tačiau dėmesys sutelktas etnografinių kaimų išskyrimo kriterijų suformulavimui (nustatymui).

Ž. Šaknys siūlo ne tik keturias kriterijų grupes, bet ir kriterijų panaudojimo procedūrą.

Pirmajai kriterijų grupei priskiria:

-          valakų reformos laikus menantį kaimo išplanavimą;

-          XIX a. pabaigą-XX a. pradžią menančius gyvenamuosius, ūkinius bei sakralinės paskirties pastatus ir jų interjerus;

-          tipišką kolūkinę gyvenvietę kiekviename etnografiniame regione.

-          ūkinės veiklos nesuniokotą kraštovaizdį;

Pirmos grupės kriterijais įvardinami laikotarpiai, gyvenvietės, kraštovaizdis, bet ne požymių kokybės indikatoriai. Iš šios kriterijų grupės formuluočių matyti, kad trimis  pirmaisiais kriterijais siūloma išskirti atskirų istorinių laikotarpių kaimo gyvenvietes, įskaitant ir tipišką kolūkinę gyvenvietę, o ketvirtasis kriterijus skirtas ūkinės veiklos nenuniokotam kraštovaizdžiui išskirti. Kaip žinia, kolūkinio kaimo gyvenvietės buvo formuojamos ne kaimo, o miesto užsakovo, todėl etnografinės raiškos neturi ir su etnografiniais regionais nėra susiję. Taigi, atrenkant etnografinių kaimų gyvenvietes, sovietmečio gyvenviečių negalima priskirti etnografinių kaimų kategorijai. Pateikti kriterijai neturi vertinimo prasmės ir apibrėžtumo. Tai veikiau ne kriterijai , o labai bendros nuorodos į interesų objektą.

 Vertindamas kaimo išskirtinumą, Ž. Šaknys teigia, kad būtina atsižvelgti į šiose vietovėse (netoli šių vietovių) esančius archeologijos, mitologijos, dailės, istorijos, gamtos paminklus. Taigi, antrajai etnografinių kaimų atrankos kriterijų grupei priskiriami kaimo gyvenvietės gretimybėse esantys kultūros paminklai. Anot Ž. Šaknio, tai reikšmingas, tačiau neprivalomas etnografinių kaimų išskyrimo kriterijus. Reikia manyti,  kad antroje kriterijų grupėje įvardyti archeologijos, mitologijos, dailės, istorijos, gamtos paminklai gali būti vertinami tik kaip turistinio patrauklumo ir vietovės bendrosios kultūros raiškos, bet ne kaimo ar jo gyvenvietės etnografiškumo požymiai ir jų išskyrimo kriterijai

Trečiai atrankos kriterijų grupei Ž. Šaknys priskiria kaimo demografinę situaciją, t.y. vietinių gyventojų kaime būtinybę, o ketvirtajai -  gyvosios tradicijos puoselėjimo galimybes kaime. Pagal Ž. Šaknį, gyvosios tradicijos puoselėjimas (tautos paveldėtos kultūros perdavimas, jos kūrimas ir atnaujinimas) yra būtinas etnografinio kaimo išskyrimo kriterijus. Kaip šios kriterijų grupės komponentus Ž. Šaknys išskiria: bendruomeninius papročius, ūkinę veiklą, religines praktikas (apeigas), etnokultūrinio paveldo elementus (tradicinis maistas, gėrimai),meninę veiklą, liaudies žinijos (medicinos) paveldo elementus, kalendorines darbo šventes ir papročius.

Ž.Šaknys, apibūdindamas pateiktus etnografinio kaimo vertinimo kriterijus, nurodo, kad pirmasis, antrasis, trečiasis ir ketvirtasis kriterijai yra pirmaeiliai. Tačiau, anot Ž. Šaknio, jei administraciniame rajone nėra nei vieno kaimo, tenkinančio minėtus kriterijus, būtinas trečiasis, ketvirtasis, dalinai pirmasis, o antrasis, visais atvejais bus kaip privalumas. Ž. Šaknys kiekvieną kriterijų siūlo vertinti balais: pirmąjį – iki 10 balų, antrąjį – už paminklą – 1-2 balai, trečiąjį – pagal gyventojų kiekį iki 10 balų, ketvirtąjį – už kolektyvinių tradicijų palaikymą – 3-5 balo, už pavienį – 1-2 balo, nenumatyti kaimo privalumai pagal Ž.Šaknį gali būti įvertinti iki 5 balų.

 Ž. Šaknio pateiktoje kriterijų sistemoje, trečiosios (kaimo demografinė situacija) ir ketvirtosios (gyvasis tradicijų puoselėjimas) grupių kriterijai yra reikšmingi siekiant užtikrinti etnografinių kaimų gyvybingumą ir funkcionavimą rinkos ekonomikos sąlygomis. Ž. Šaknio pateiktų  pirmųjų dviejų grupių kriterijai gali būti taikomi saugotinų vertybių identifikavimui, o trečiosios ir ketvirtosios grupių kriterijai galėtų būti priskiriami sociokultūrinio konteksto įvertinimui ir sėkmingai taikomi atrenkant perspektyvines etnografines gyvenvietes, t.y. nusistatant senųjų kaimų gyvenviečių gyvybingumą ir funkcionavimo perspektyvas rinkos ekonomikos sąlygomis. Ž. Šaknys, kaip ir A. Vyšniauskaitė, siūlydamas etnografinio kaimo atrankos kriterijus, turi mintyse ne kaimą, bet jo gyvenvietę, nors ją vadina kaimu.

 

Daktaras Vytautas Tumėnas pateikė 6 psl. tekstą, kurį įvardino „Etnografinių kaimų atrankos kriterijai“.  V. Tumėnas iškelia etnografinio kaimo sąvokos tikslinimo reikmę ir teigia, kad etnografinio kaimo samprata turi būti teisinė. Tačiau ekspertas kalba ne apie etnografinius kaimus, o apie tų kaimų etnografines gyvenvietes ir siūlo jų sampratą tikslinti sudėties ir apimties požiūriu. Etnografinių kaimų kriterijus parenka taip pat ne etnografiniams kaimams, bet tų kaimų etnografinėms gyvenvietėms ir, kaip A. Vyšniauskaitė bei Ž. Šaknys, vadina jas kaimais. Etnografiniu kaimu V.Tumėnas vadina tradicinę kaimo gyvenamąją vietovę, kurios svarbiausieji komponentai yra architektūra ir žmoniškieji ištekliai, vertingi senosiomis liaudies (etninės) kultūros tradicijomis. Pagal V. Tumėno patikslintą etnografinio kaimo turinį, etnografinį kaimą sudaro keturi, pasižymintys unikaliu savitumu, komponentai: architektūra, žmoniškieji ištekliai, kultūrinis kraštovaizdis ir materialinės vertybės. V. Tumėnas siūlo „nustatyti atrankos kriterijų hierarchiją, padedančią efektyviai, lanksčiai, optimaliai paprastai įtraukti vertingiausius etnografinius kaimus į saugomų „globojamų, privilegijuotų kaimų sąrašą“. Materialines vertybes arba materialųjį turtą,  kurį V. Tumėnas supranta kaip „tradicinį sodybų inventorių, kilnojamąsias kultūros, meno, istorijos, technikos vertybes“, vertina kaip papildomą, mažiau aktualų ir sparčiai kintamą etnografinio kaimo sudedamąjį (komponentą).

Daktaras V. Tumėnas, manydamas, kad architektūra, žmoniškieji ištekliai, kultūrinis kraštovaizdis, materialinis turtas yra svarbiausios etnografinio kaimo (tiksliau gyvenvietės) sudedamosios dalys, apibūdina jų dėmenis ir, pagal skirtingą išlikusių saugotinų vertybių kiekį, etnografinius kaimus (tiksliau gyvenvietes) suskirsto į dvi kategorijas:

A kategorijai priskiria etnografinius kaimus, kuriuose vyrauja etninės kultūros tradicijos.

B kategorijai priskiria etnografinius kaimus, kuriuose etninės kultūros tradicijos išlikę tik dalinai, fragmentiškai. Be to, pagal kaimo sudedamųjų būklę A kategorijoje V.Tumėnas išskiria 4 kaimų būklės tipus, B kategorijoje - 3 kaimų būklės tipus. V. Tumėnas teigia, kad sudėtinėms etnografinių kaimų dalims specialistai turi sukurti specialius pirminius jų vertybių įvertinimo kriterijus ir mano, kad architektūros ir kaimo bendruomenės būklė turėtų būti pagrindiniu lyginimo, rūšiavimo kriterijumi.

V. Tumėnas pirmajam etapui siūlo tokias bendrosios atrankos vykdymo kryptis:

-          didesnį dėmesį skirti naujų etnografinių kaimų paieškai bei atrankai ir siūlo tokią paieškos hierarchinę eigą:  Mažoji Lietuva, Suvalkija, Žemaitija, Aukštaitija, Dzūkija;

-          plėtoti demokratišką etnografinių kaimų paieškos procedūrą, dalyvaujant visuomenei, nevyriausybinėms organizacijoms, kaimo bendruomenėms;

-          galutinį etnografiškumo ir atrankos saugoti kompleksinį vertinimą pavesti ekspertams;

-          atliekant pradinio etapo etnografinių kaimų atranką visų pirma remtis paminklosaugos specialistų įdirbiu, atsižvelgiant į kaimų būklę.

 Daktaro V. Tumėno suformuluotos atrankos vykdymo kryptys sėkmingiau gali pasitarnauti etnografiškumo nustatymui bei kaimų, kaip etnografinių vertybių, išskyrimui, bet ne jų išsaugojimo ir puoselėjimo atrankai. V. Tumėnas etnografiškumo identifikavimui bei etnografinių kaimų išsaugojimo ir plėtros atrankai kriterijų nepateikė, tačiau nurodė, kad pirminiam etnografinių kaimų identifikavimui ir atrankai nereikalingi sudėtingi, didelės darbo apimties reikalaujantys etnokultūrinių kaimų sudedamųjų dalių vertinimo kriterijai. Jis teigia, kad išsamūs vertinimo kriterijai bus labai reikalingi vėliau, kai bus atliekama atrinktų etnografinių kaimų apskaita, monitoringas, planuojamos investicijos ir pradedamos vykdyti konkrečios jų išsaugojimo ir plėtros programos.

 

Daktaras Martynas Purvinas pateikė 11 psl. tekstą, kurį įvardino „Etnografinių kaimų atrankos kriterijai“. Tekstą suskirstė į dvi dalis: A – Bendrosios problemos, B – Etnokultūrinių kaimų atrinkimo principai.

Pirmojoje dalyje, pavadintoje “Bendrosios problemos”, aprašomos kaimų raidos ypatybės mūsų eros amžiais šešiuose skyriuose: Senųjų kaimų istorijos bruožai; Kaimų raida Didžiojoje Lietuvoje XV amžiuje – 1943 metais; Kaimų raida Mažojoje Lietuvoje XV amžiuje – 1943 metais; Senųjų kaimų likimas 1944-1960 metais, Senųjų kaimų likimas 1960-1990 metais; Senųjų kaimų likimas po 1990 metų. Rašydamas apie kaimų istorinę raidą,  M. Purvinas apsiriboja tik kaimų gyvenvietėmis ir, kaip ir kiti atrankos kriterijų rengimo autoriai, vadina jas kaimais.

Plačiame aprašyme M. Purvinas pateikia senųjų kaimų gyvenvietes kaip atskirų istorinių periodų atspindžius, parodo istoriškai susiklosčiusią teritorinę ir struktūrinę jų įvairovę, jų transformacijas ir jų vertybių netektis sovietmečiu bei atkūrus Nepriklausomybę. Nežiūrint ideologizuoto ir politizuoto daktaro M. Purvino požiūrio ir kai kurių prieštaravimų aprašant senųjų kaimų gyvenviečių transformacijas bei apskaitos ir apsaugos veiklą sovietmečiu ir atkūrus Nepriklausomybę, apybraižoje pateikti etnografinių kaimų genezės, raidos, transformacijų, gyvenviečių tipų ir jų teritorinės sanklodos bei būklės duomenys yra reikšmingi nepakankamai žinančiųjų Lietuvos kaimų ir jų gyvenviečių istorinę raidą savišvietai, tačiau ekspertinio darbo vertintojas mano, kad etnografinio paveldo ekspertai šių dalykų negali nežinoti.

Antroje teksto dalyje, pavadintoje „Etnografinių kaimų atrinkimo principai“, M. Purvinas nurodo, kad „Šiandieninėmis sąlygomis praktiškai atrenkant perspektyvinius etnografinius kaimus, būtina atsižvelgti į dvi atrankos organizavimo ypatybes, kurias pavadino strateginiais tikslais ir lokalinėmis galimybėmis.

Esminiu etnografinių kaimų atrinkimo strateginiu tikslu M. Purvinas laiko Lietuvos etnografinių kaimų tinklo, atspindinčio etninės kultūros svarbiausias ypatybes pagal regioninę diferenciaciją, senųjų kaimų funkcinę bei struktūrinę tipologiją, tradicinės etnokultūros susiklostimo istorines aplinkybes, tradicinės baltiškosios etnokultūros pobūdį, suformavimą.

Atspindint etninės kultūros regioninę diferenciaciją, M. Purvinas nurodo, kad būtina daugmaž tolygiai atrinkti etnografinius kaimus tiek Didžiosios Lietuvos visuose etnokultūriniuose regionuose, tiek ir mažojoje Lietuvoje.

Atspindint senųjų kaimų funkcinę bei struktūrinę tipologiją būtina atrinkti visų rūšių bei kategorijų tradicinius kaimus, atsižvelgiant tiek į tenykščius verslus, tiek ir į tradicines kaimų struktūras.

Atspindint tradicinės architektūros susiklostimo istorines aplinkybes, būtina atsižvelgti į tai, kad senieji kaimai savo pilniausiu pobūdžiu susiklostė XIX amžiuje – XX amžiaus pradžioje.

Atspindint tradicinės baltiškosios etnokultūros pobūdį, būtina atsižvelgti į šiam etnosui bei regionui būdingą kaimų pobūdį, jų skirtingumą nuo aplinkinių šalių ar tolimesnių kraštų kaimų. Pagal M. Purviną, savitais etnografiniais kaimais gali būti pripažinti vietinių tautinių mažumų kaimai.

M. Purvinas, pateikdamas etnografinių kaimų atrinkimo galimybes, nurodo, kad būtina atsižvelgti į tokias lokalines ypatybes, kaip: 1) kaimų reali aplinka, 2) kaimų medžiaginis paveldas, 3) kaimų socialinė-ekonominė bazė. Kiekvienai suminėtai lokalinei ypatybei įvertinti M. Purvinas pateikia platų klausimyną, kurį galima transformuoti į konkrečių lokalinių kriterijų apibrėžtis.

Nors M. Purvino pateikti etnografinių kaimų atrankos strateginiai tikslai ir lokalinės galimybės bei etnografinių kaimų atrinkimo principai nėra suvesti į aiškią atrankos kriterijų etnografiškumo atpažinimui ir perspektyvinių saugotinų gyvenviečių išskyrimui sistemą, tačiau yra metodiškai svarbūs ir gali suteikti galimybes sudarytį sisteminį perspektyvinių etnografinių gyvenviečių tinklą.

 

Prof. habil. dr. Jurgis Bučas pateikė  4psl. tekstą, kurio pavadinimas „Senųjų kaimų  etnografinių gyvenviečių atrankos metodika“. Profesorius mano, kad pakitus socialinėms ir ekonominėms aplinkybėms, turi būti suformuotas naujas požiūris į perspektyvinių saugotinų  etnografinių vertybių atranką. Tokia atranka turėtų remtis nacionalinių nuostatų, atrankos principų, vertinimo kriterijų ir identifikavimo požymių sistema. Pagal tokią sistemą atliekami etnokultūrologiniai tyrimai negali būti tik savitikslis paveldosaugos siekis. Jų rezultatai turi padėti subalansuoti seno ir naujo, retrospektyvos ir perspektyvos, apsaugos ir plėtros interesus šalies socialinio, ekonominio, kultūrinio ir erdvinio tvarkymo politikoje. Tyrimų rezultatai turi būti orientuoti tautos kultūros turto eksponavimo, šalies kultūrinio kraštovaizdžio formavimo, kaimo bendruomenių socialinės gerovės problemoms spręsti. Principinė strateginė nuostata rinkos ekonomikos sąlygomis turėtų paklusti ne aplinkosauginio draudimo, bet aplinkosauginio naudojimo principui, t.y. ne saugoti draudžiant, bet saugoti naudojant, prižiūrint ir tvarkant, o kultūros paveldas turi tapti ne ribojimo, bet plėtros veiksnys, sudėtine visuotinės plėtros politikos dalimi.

Pagal profesorių, atrankos objektą turėtų sudaryti:

1)      Etnografiniai valakiniai kaimai, kaip ūkiniai bei sociokultūriniai teritoriniai žemėvaldos ir žemėnaudos vienetai;

2)      Valakinių kaimų etnografinės gyvenvietės;

3)      Vienkieminiai etnografiniai kaimai, kaip ūkiniai bei sociokultūriniai teritoriniai žemėvaldos ir žemėnaudos vienetai;

4)      Vienkieminių kaimų etnografiniai vienkiemiai, kaip ūkiniai bei sociokultūriniai teritoriniai žemėvaldos ir žemėnaudos vienetai;

5)      Vienkiemių etnografinės sodybos;

6)      Valakinių ir vienkieminių kaimų etnografinių sodybų pavieniai saugotini pastatai.

                     

Profesorius mano, kad etnografinių valakinių kaimų ir jų gyvenviečių, vienkieminių kaimų, vienkiemių ir jų sodybų atranką sudaro du nuoseklūs veiksmai:

1)      etnografiškumo požymių nustatymas ir etnografinių vertybių identifikavimas;

2)      perspektyvinių saugotinų etnografinių vertybių atrinkimas.

Pateikdamas Senųjų kaimų etnografinių gyvenviečių atrankos metodiką, J. Bučas pamėgino suformuluoti visų atrankos metodikos dėmenų (nuostatų, principų, kriterijų, požymių) apibrėžtis ir orientavosi į prioritetinį šiandieninių etnokultūrologinių tyrimų objektą bei etninės paveldosaugos aktualijų interesą – į senųjų kaimų etnografines gyvenvietes.  Tačiau profesorius mano, kad patikslinta pateiktoji sisteminė etnokultūrinių vertybių atrankos metodika gali būti panaudota  visam aukščiau įvardytam šešių dėmenų  atrankos objekto vertybių kompleksui.

 

APIBENDRINIMAS

Bendrosios pastabos

1.      Mažosios tautos ir valstybės XXI amžiaus technologinių informacijų ir žinių visuomenėje gali susilaukti tapačios aplinkos kaitos, gali netekti daugelio nacionalinių vertybių , asimiliuotis ir net išnykti kaip etniniai bei politiniai subjektai. Norint išlikti savitu kraštu, turinčiu ekologišką, ergonomišką, estetišką ir  semantiškai įprasmintą istorine praeitimi bei socialine atmintimi aplinką, mažosioms tautoms ir valstybėms ypač aktualu atsirinkti saugojimui ir plėtrai tas etnokultūrines vertybes, kurios galėtų būti ne tik tautos ir valstybės saviraiškos bei aplinkos kokybės ištekliais, bet ir šalies ekonominės, socialinės ir kultūrinės plėtros politikos dalimi.

2.      Paveldas ir pati paveldosauga yra  sociokultūrinis nuolat besikeičiantis reiškinys. Lietuva dabar išgyvena „pagreitintą“ socioekonominę plėtrą ir sociokultūrinio konteksto transformacijas kaime. Tokio „pagreičio“ situacijoje ypač svarbu susivokti tradiciškumo sampratose ir fiksuoti, saugoti, puoselėti bei panaudoti etnokultūrinio paveldo kraštotvarkinį potencialą kultūrinio kraštovaizdžio formavimui/kūrimui, kaimo verslumui didinti, gyvenimo kokybei gerinti, vietos bendruomenių poreikiams tenkinti.

3.      Saugotiną tautos ir valstybės etnokultūrinį turtą Lietuvos kaime sudaro medžiaginis ir nemedžiaginis nekilnojamasis ir kilnojamasis įvairių formų ir raiškos kultūros paveldas.

      Saugotino medžiaginio etnokultūros paveldo sudėtį ir apimtį sudaro:

-          etnografiniai valakiniai kaimai, kaip ūkiniai bei sociokultūriniai  teritoriniai žemėvaldos ir žemėnaudos vienetai;

-          valakinių kaimų etnografinės gyvenvietės;

-          vienkieminiai etnografiniai kaimai, kaip ūkiniai bei sociokultūriniai teritoriniai žemėvaldos ir žemėnaudos vienetai;

-          vienkieminių kaimų etnografiniai vienkiemiai, kaip ūkiniai bei sociokultūriniai teritoriniai žemėvaldos ir žemėnaudos vienetai;

-          vienkiemių etnografinės sodybos;

-          pavieniai etnografiniai statiniai, verslų ir amatų įrengimai, įrankiai ir kiti ūkio rakandai.

       Saugotino nemedžiaginio etnokultūros paveldo raiškos formas sudaro:

-          gyventojų tradiciniai verslai, amatai;

-          kraštotvarkinės, statybos ir bendravimo tradicijos, etosas, folkloras ir  toponimai;

-          gyvasis paveldas – etninės grupės ir vietiniai gyventojai (čiabuviai).

4.   Etnografinių valakinių kaimų ir jų gyvenviečių, vienkieminių kaimų ir jų sodybų bei statinių    atrinkimas išsaugoti turėtų būti atliekamas pagal etnografiškumo kokybės identifikavimo ir atrankos saugoti bei naudoti kriterijų grupes, prisilaikant nuoseklios dviejų veiksmų procedūros:

1.  etnografiškumo požymių nustatymas ir etnografinių vertybių identifikavimas;

2.  perspektyvinių etnografinių vertybių atrinkimas apsaugai ir plėtra.

 

Išvados:

1.      Ekspertai atliko darbą pagal nepakankamai aiškiai apibrėžtą atrankos objekto apimtį ir sudėtį - neaišku kam turėjo būti parengti kriterijai:

-          ar visam kaimui, kaip ūkiniam bei sociokultūriniam teritorijos vienetui, ar tik kaimo gyvenvietei, kaip kaimo žmonių gyvenamajai vietai;

-          ar tik valakinių kaimų ir jų kompaktiškų gyvenviečių atrankai, ar ir vienkieminių kaimų, vienkiemių ir jų sodybų  bei pavienių statinių atrankai.

2.      Ekspertai rengė atrankos kriterijus pagal nepakankamai aiškiai suformuluotą tikslą – neaišku:

-          ar tik identifikuoti etnografinius kaimus ir kaimų gyvenvietes, vienkiemius ir vienkiemines   sodybas, kaip etnokultūros vertybes apskaitai gnoseologijos (pažinimo) reikmėms;

-          ar išskirti perspektyvinius etnografinius kaimus ir kaimų gyvenvietes, vienkiemius ir vienkiemines sodybas bei pavienius etnografinius statinius, kaip kaimo etnokultūrinės, socialinės, ekonominės plėtros objektus ir kultūrinio kraštovaizdžio formavimo/kūrimo išteklius.

3.      Ekspertų darbuose neskiriamos „kaimo“ ir „kaimo gyvenvietės“ sąvokos, t. y. kaimo, kaip ūkinio bei sociokultūrinio teritorinio žemėvaldos ir žemėnaudos vieneto bei kaimo gyvenvietės, t. y. kaip kaimo gyvenamosios vietos ir urbanistinio bei architektūrinio komplekso.  Ekspertai identifikavimo ir atrankos kriterijus taikė ne etnografiniams kaimams, bet etnografinėms tų kaimų gyvenvietėms, įvardindami jas kaimu, t. y. neprofesinės, bet šnekamosios kalbos terminu.

4.      Ekspertų darbuose įvardyti kriterijai nėra suformuluoti, apibrėžti  ir susisteminti. Tai kaimų gyvenviečių įvairių požymių, ypatybių ir savybių, į kurias reikia atsižvelgti nustatant jų etnografiškumo požymius ir atrenkant jas saugojimui, aprašai, pavadinti kriterijais.

5.      Pateikti ekspertų kriterijai (t. y. požymiai, sąlygos, aspektai) iš esmės orientuoti etnografiškumo identifikavimui ir senųjų kaimų etnografinių gyvenviečių išskyrimui, kas sėkmingai gali pasitarnauti savitikslei paveldosaugos veiklai. Ekspertų įvardyti kriterijai (požymiai, sąlygos, aspektai) nepadeda sukurti palankią aplinką įvairiapusei ekonominei ir socialinei etnografinių kaimų (tiksliau – kaimų gyvenviečių) plėtrai, panaudojant juose (jose) išlikusį etninės kultūros paveldą ir vietos tradicijas kaimų (gyvenviečių) verslumui didinti, gyvenimui gerinti, vietos bendruomenės poreikiams tenkinti.

 

Siūlymai

1.      Panaudojant ekspertų pozityvius etnografinių kaimų gyvenviečių atrankai siūlymus artimiausioje ateityje reikėtų patikslinti prof. J. Bučo parengtą „Senųjų kaimų etnografinių gyvenviečių metodiką“ ir pagal ją, atsižvelgiant į pakitusias paveldosaugos nuostatas bei rinkos ekonomikos sąlygas ir siekiant sukurti palankią aplinką įvairiapusei ekonominei bei socialinei etnografinių gyvenviečių plėtrai, pirmiausia atlikti Lietuvos kultūros paminklų sąraše ir Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registre įrašytų senųjų kaimų gyvenviečių vertinimą vietose, atrenkant labiausiai tinkamas (perspektyvines) gyvenvietes atgaivinimui, funkcionavimui ir Lietuvos kaimo etnokultūrinei, socialinei bei ekonominei plėtrai.

 

2.      Tolimesnėje perspektyvoje būtina suformuoti tokią nacionalinių nuostatų, sisteminės atrankos principų, aksiologinio vertinimo kriterijų ir etnografinių požymių identifikavimo sistemą, kuri padėtų ne tik atpažinti vertingiausius ir išskirti perspektyvinius etnokultūriniu požiūriu saugotinus medžiaginio ir nemedžiaginio paveldo objektus (valakinius ir vienkieminius etnografinius kaimus bei vienkiemius, kaip istorinės žemėnaudos liudytojus, valakinių kaimų etnografines gyvenvietes, vienkieminių etnografines sodybas bei pavienius etnografinius statinius, kaip liaudies urbanistikos ir architektūros tradicijų istorijos liudytojus, gyventojų verslus ir amatus, kraštotvarkines ir bendravimo tradicijas, etosą, folklorą, toponimus bei gyvąjį paveldą, kaip baltiškųjų tradicijų tąsos ir etnokultūrinio paveldo funkcionavimo pagrindą), bet ir įvertinti visa tai, kaip etnokultūrinį potencialą šalies kultūriniam kraštovaizdžiui formuoti, tautos ir valstybės istorinei atminčiai ir saviraiškai  plėsti bei kaimo socialinei gerovei didinti.

 

3.      Parengus etnokultūrinio paveldo identifikavimui ir atrankos saugojimui bei plėtrai kompleksinę nuostatų, principų, kriterijų bei požymių sistemą, atlikti etnokultūrologinius tyrimus visoje Respublikos teritorijoje ir sudaryti saugotinų vietose etnokultūrinių vertybių perspektyvinį tinklą bei sąvadą, kaip šalies socialinės, ekonominės, kultūrinės ir erdvinės plėtros politikos kraštotvarkinius išteklius.

                                                                         

                                                                          Prof. habil.dr. Jurgis Bučas