Elektroninis leidinys "Žemaitijos ir Klaipėdos krašto dvarų bruožai" 

Klaipėdos krašto dvarų atgaivinimas: Šilutės dvaro komplekso pavyzdys

ŽEMAITIJOS IR KLAIPĖDOS KRAŠTO DVARŲ BRUOŽAI. Turinys>>>

Darius Barasa

Šilutės muziejus

1 pav. Šilutės dvaras. Vaizdas iš kiemo pusės. XX a. 3–4 dešimtmečio atvirukas iš Šilutės muziejaus fondų

Straipsnio objektas – Šilutės dvaro komplekso atgaivinimo projektas ir jo likimas. Straipsnio tikslas – pristatyti iki šiol neįgyvendintą Šilutės dvaro prikėlimo projektą, išanalizuoti nesėkmingų bandymų jį įgyvendinti priežastis. Naudoti metodai – istorinių šaltinių, spaudos ir su Šilutės dvaro atgaivinimu susijusios faktinės bei dokumentinės medžiagos analizė. Išvados: 1999 m. parengtas Šilutės dvaro komplekso renovavimo ir modernaus Mažosios Lietuvos regioninio kultūros centro jame įkūrimo projektas nebuvo įgyvendintas. Nesėkmės priežastis – nepakankamas valstybės dėmesys kultūros paveldui, Šilutės rajono savivaldybės strateginės klaidos teikiant paraiškas Europos Sąjungos struktūriniams fondams.

Prasminiai žodžiai: Šilutės dvaras, Hugo Scheu, Klaipėdos krašto dvarų paveldas.

---

• Įvadas
• Valstybės dėmesys Mažosios Lietuvos kultūros paveldui
• Išlikęs Klaipėdos krašto paveldas
• Šilutės dvaro savininko H. Scheu nuopelnai
• Šilutės dvaro komplekso atgaivinimo projektas
• Išvados
• The Reviving of Klaipėda's Land Estates: The Example of Šilutė’s Estate Complex (Summary)
  

---

Įvadas

4 pav. Šilutės dvaro pagrindinio gyvenamojo pastato fasadinė pusė, žvelgiant iš priešais stovėjusio triaukščio viešbučio „Germania“. XX a. 3–4 dešimtmečio fotografija iš Ralpho Scheu (Ralph Scheu) (Vokietija) asmeninio albumo

5 pav. Pagrindiniai vartai, vedę prie Šilutės dvaro rūmų. XX a. 3–4 dešimtmečio fotografija iš Ralpho Scheu (Vokietija) asmeninio albumo

6 pav. Šilutės dvaro pagrindinis pastatas, žvelgiant iš turgaus aikštės. XX a. 2–3 dešimtmečio fotografija iš Ralpho Scheu (Vokietija) asmeninio albumo

7 pav. Šilutės dvaro rūmai, žvelgiant iš priešais stovėjusio viešbučio „Germania“. XX a. 3–4 dešimtmečio atvirukas iš: http://wiki-de.genealogy.net/Heydekru

8 pav. Restauruojami Šilutės dvaro rūmai (fasadinė ir kiemo pusė) 2003 m. Autoriaus fotografija

9 pav. Restauruojami Šilutės dvaro rūmai (fasadinė ir kiemo pusė) 2003 m. Autoriaus fotografija

Friedrichas II savo politiniame testamente 1752 m. rašė: Bajorija sudaro didelį ir vientisą darinį, kuris nusipelno pagarbos [...]. Šitas gerbtinas bajoras dėl tarnystės valstybei paaukojo viską: ir savo turtą, ir kraują. Už jo ištikimybę ir nuopelnus visi valdovai turi užtikrinti jam apsaugą (...). Nes bajorijos luomas yra valstybės atrama ir pagrindas¹. Žemvaldžių ir bajorų įtaka bei reikšmė Prūsijos valstybei nesumenko ir po XIX a. pradžios reformų, nors dėl jų šis visuomenės sluoksnis patyrė žymius pokyčius ir transformacijas. Tuomet greta senosios bajorijos į žemvaldžių gretas su didele jėga įsiveržė miestietiškos kilmės dvarininkai su savo kapitalu. Šie novorišai ir piniguočiai, tapę dvarininkais, kartu su senaisiais kilmingaisiais žemvaldžiais XIX a. sąlyginai susiliejo į įtakingą visuomenės grupę – junkerius. Tarsi toliau tęsdamas Friedricho II mintį, 1895 m. Maxas Weberis (Max Weber) rašė: Ligšiol Prūsijos valstybės dinastija politiniame lygmenyje rėmėsi prūsiškuoju junkerių luomu². 1904 m. savo teiginį jis suformulavo dar aiškiau: Vokietijos žemvaldžių klasė, kurią daugiausiai sudaro bajorija, esanti į Rytus nuo Elbės, politine prasme valdo vokiečių valstybę³. Prof. H. Harnischas (H. Harnisch) bajorą apibūdina kaip tipą, kuris XIX a. vaidino svarbiausią vaidmenį žemės ūkyje, buvo valstybės politinis-militarinis elitas ir laikė save regiono valdančiojo luomo atstovu⁴. Moksliniuose svarstymuose apie prūsiškumą neretai konstatuojama, jog junkeris buvo tapęs XIX a. Prūsijos ir prūsiškumo simboliu ar to prūsiškumo įvaizdžio esminiu elementu⁵. Tad, regis, pagrįstai galima teigti, kad žemvaldys arba dvarininkas buvo vienas iš svarbiausių Prūsijos ūkio, politinės, socialinės ir kultūrinės raidos elementų, o jo dvaras (dvarvietė) – ryški ir neatskiriama istorinio kraštovaizdžio dalis.

Deja, jei pažvelgsime į šių dienų lietuvių istoriografijos situaciją ir apgailėtiną dvarų palikimą bei paminklosauginę padėtį Klaipėdos krašte, čia akcentuotą dvarininko-žemvaldžio vaidmenį istorijos raidoje galėtume laikyti gerokai pervertintu. Lietuvoje šiuo metu visos susiklosčiusios aplinkybės aiškiai liudija apie dvaro ir dvarininko kaip tyrimo ir domėjimosi objekto minėtame regione neįvertinimą.

Šiandien Lietuvos akademinėje terpėje ypač paklausūs ir intensyvūs yra LDK bajorų, didikų giminių, jų žemėvaldos istoriniai tyrimai. Deja, Rytų Prūsija, ypatingai Klaipėdos kraštas, iki šiol lieka nemalonia išimtimi. Išskyrus keletą kraštotyrinio pobūdžio straipsnių, nežinoma atvejų, kad būtų imtasi rašyti nuoseklią studiją apie Klaipėdos krašto ar Mažosios Lietuvos dvarininkiją, jų žemėvaldą ar pan. Suprantama, tokią padėtį iš dalies lėmė nepalanki archyvinių šaltinių bazė – pagrindiniai dokumentai saugomi Vokietijos archyvuose. Kita vertus, turimos ir lengvai pasiekiamos istorinės medžiagos yra pakankamai, kad būtų padaryta sėkminga pradžia. Tai puikiai įrodė istorijos entuziastų ir kraštotyrininkų pastangomis išleisti Klaipėdos krašto dvarų sąvadai su išsamia faktografine medžiaga⁶.

Domėjimasis Rytų Prūsijos ir Klaipėdos krašto istorijos problemomis Lietuvoje įgauna vis didesnį pagreitį. Tačiau neretai dėl lietuvybės ir jos kultūros apraiškų paieškų šiame regione, iš tyrimo akiračio dažnai eliminuojamas vokietis dvarininkas ar vokietis miestietis, o taip pat ir kiti šiame paribio regione egzistavę multikultūriniai elementai. Neretai vokiškos kultūros aspektai, jos atstovai, pvz., dvarininkai, į lietuviškus tyrimus įtraukiami tiek, kiek jie siejasi ar kertasi su lietuviškumu ir jo problemomis.

Valstybės dėmesys Mažosios Lietuvos kultūros paveldui

Šio regiono dvarų temos ignoravimas pastebimas ne vien istorinių tyrimų, tačiau ir kultūros paveldo saugojimo bei restauravimo srityje. Apskritai galima matyti ženklų, rodančių, kad prūsiškas paveldas lietuviškai visuomenei vis dar yra svetimas, nepriimtinas. Klaipėdos kraštas visuomenės sąmonėje egzistuoja kaip integrali, neatskiriama Lietuvos dalis, tačiau čia esantis prūsiškas paveldas laikomas svetimkūniu, dažnai nevertu pagarbos objektu.

Priešiškumas prūsiškam palikimui iš dalies yra paveldėtas iš sovietinių laikų. Sovietinė propaganda įdiegė nepakantumą ir priešiškumą viskam, kas vokiška. Prūsiškas paveldas laikytas priešo – vokiško fašizmo – palikimu. Matyt, todėl Klaipėdos krašte sakraliniai objektai – bažnyčios ir kapinės – taip masiškai ir aršiai naikinti bei niokoti kaip niekur kitur tuometinėje sovietinėje Lietuvoje⁷. Dvarai šiame krašte patyrė dvigubą pretekstą naikinimui: jie buvo traktuojami ne vien kaip fašistinis palikimas, bet pagal sovietinę ideologiją jie laikyti dar ir socialinio-klasinio priešo – pono, dvarininko, kapitalisto – paveldu. Į kultūros paminklų sąrašus tuomet daugiausiai buvo įtraukta tik socialinius-klasinius kriterijus atitikę Klaipėdos krašto paveldo objektai. Iš jų pirmiausiai reikia paminėti žvejų sodybas ir kaimus, kurie, pagal sovietinį supratimą, buvo neabejotinas vokiško jungo prispausto lietuvio valstiečio palikimas. Bendra sovietinė diskriminacinė paveldosaugos politika Klaipėdos krašte puikiai atsiskleidžia XX a. 8-tame dešimtmetyje sudarytame LTSR kultūros paminklų sąraše. Čia Klaipėdos kraštui, kaip atskiram etnografiniam regionui, buvo skirta kelis ar kelioliką kartų mažiau pozicijų nei kitiems Lietuvos regionams (pvz., Dzūkijai ar Aukštaitijai)⁸. Todėl visiškai nenuostabu, kad dėl visų šių minėtų priežasčių Klaipėdos krašte nuo 1945 m. buvo sunaikinta apie 80–90 proc. ten buvusio materialiojo kultūros paveldo⁹.

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo paveldosaugos politika dvarų atžvilgiu radikaliai keitėsi. Pirmiausiai išlikę dvarai, tarp jų ir Klaipėdos krašte, buvo suinventorinti, ištirta jų būklė, įrašyti į valstybės kultūros paveldo registrą ir jiems suteikta teisinė apsauga. Šiuo metu oficialių institucijų pozicijoje vargiai galima įžvelgti kokių nors diskriminacinės politikos apraiškų dėl Klaipėdos krašto paveldo. Nepaisant to, neoficialiai visiems žinoma, kad dėl politinio korektiškumo ir šiaip – dėl vieno ar kito projekto, susijusio su šio krašto paveldu, finansavimo sėkmės, visada patartina vartoti Mažosios Lietuvos terminą ir vengti – Rytų Prūsijos sąvokos. Kitais žodžiais tariant, patartina vengti afišuoti šio krašto kultūros vokiškus elementus, vietoj jų – proklamuoti lietuviškus akcentus. Man regis, labai taikliai šiuo atveju išsireiškė Šilutės muziejaus direktorė Roza Šikšnienė. Pasak jos, iki šiol buvo populiaru Šilutės dvarą pagal paskutinį jo savininką vadinti Hugo Sheu dvaru. Tačiau dabar oficialiame lygmenyje vis labiau stengiamasi šį dvarą vadinti tiesiog Šilutės dvaru, kad tik ausies nerėžtų ta vokiška pavardė. Direktorės spėjimu, greičiausiai dėl šios priežasties šis dvaras negauna finansavimo iš struktūrinių fondų, nes agentūrose, kurios skirsto struktūrinių fondų lėšas, sėdi žmonės, kurie niekada nesidomėjo šio krašto kultūra¹⁰.

Apskritai Klaipėdos krašto dvarų bei kitų kultūros paveldo vertybių padėtis priklauso nuo bendros paveldosaugos būklės Lietuvoje, kuri šiuo metu išgyvena gilią krizę. Dėl milžiniškai pakilusio nekilnojamo turto kainos, didelio investicinio kapitalo srauto visą Lietuvą yra apėmusi vadinamų agresyvių statybų karštinė. Visa bėda ta, kad šios statybos vykdomos apeinant visus paveldosaugos reikalavimus, griaunant ir kitaip niokojant kultūros paveldo objektus. Buvusiame Klaipėdos krašte ši nusikalstama praktika labiausiai kol kas jaučiama Klaipėdoje, tačiau toji banga pamažu jau pasiekia mažesnius krašto miestelius. Liūdniausia, kad agresyvaus verslo interesus neretai atstovauja ar proteguoja valstybinės kultūros paveldo institucijos ar pavieniai jų tarnautojai, kurie legalizuoja visus tuos nusikaltimus. Dėl šios priežasties minimos tarnybos yra iš dalies praradusios visuomenės pasitikėjimą. Vis didesnę atsvarą ir pasipriešinimą agresyviam verslui ir korupcijai kultūros paveldo srityje šiuo metu sudaro aktyvios visuomeninės organizacijos. Vienas įdomiausių reiškinių įvyko 2007 m., kai apie 20 visuomeninių organizacijų (tarp jų verta paminėti Klaipėdos miestiečių iniciatyvinę grupę ir Kuršių nerijos mylėtojų bendruomenę) susivienijo ir įkūrė vadinamąją Alternatyvią kultūros paveldo komisiją. Komisija pradėjo adekvačiai agresyvų informacijos viešinimo, viešų akcijų karą prieš visus paveldo niokotojus. Galima pastebėti, kad iš dalies šio pilietinio judėjimo įtakoje ir Šilutėje susiformavo daug vilčių dėl paveldo išsaugojimo teikianti visuomeninė organizacija Šilutės gražinimo draugija.

Būtina įvertinti valstybės poziciją dėl dvarų paveldo. Ji betarpiškai yra susijusi su šiandienine dvarų padėtimi buvusiame Klaipėdos krašte. Drąsiai galima teigti, kad iki 2003 m. Lietuvoje nebuvo parengta jokios dvarų išsaugojimo strategijos. Visa, kas buvo iki tol padaryta – tai tik parengtas neprivatizuotinų dvarų sąrašas, o privatizuojamiems dvarams nustatyti individualūs apsaugos reglamentai. Į kultūros paveldo laikiną apskaitą buvo įtraukta apie 600 Lietuvos teritorijoje išlikusių dvarų, iš kurių vėliau tik nedidelė dalis buvo įrašyti į kultūros vertybių registrą. Pasak vienos Kultūros paveldo centro darbuotojos, per metus spėta parengti vidutiniškai tik po 11 dvarų sodybų dosjė, todėl visiškai suprantamas minimalus į registrą įrašytų objektų skaičius¹¹. Valstybės požiūrį į dvarus gerai rodo toks faktas, kad dvarų sodybų dokumentų rengimui ilgą laiką buvo paskirtas vos vienas žmogus. Visiškai pagrįstai buvo nuogąstaujama, jog esant tokiam menkam pajėgumui prireiks daugiau nei 20 metų, kad būtų suformuotas dvarų sodybų registras. Dėl to buvo iškeltas jau ne retorinis klausimas: ar po tiek metų beliks ką registruoti? Kita vertus, jau tuomet argumentuotai teigta, kad dvaro sodybos įrašymas į kultūros vertybių registrą neišsprendžia šio objekto išsaugojimo problemos. Nebūta jokių nutarimų dėl dvaro sodybų panaudojimo ar pritaikymo, kitaip tariant, neišmanyta, ką su tais dvarais daryti, kokiam tikslui juos panaudoti. Procesas buvo paliktas savieigai: iš valstybės biudžeto kasmet atsitiktine tvarka keliolikai dvarų buvo skiriamos daugiau nei kuklios lėšos avarinei jų būklei likviduoti ar fragmentiškam jų restauravimui. Neturint kryptingos programos ir vizijos, tokį finansavimą buvo galima laikyti betiksliu. Todėl nenuostabu, kad dvarams skirtos kuklios lėšos kiekvienais metais buvo vis mažinamos.

Tokia abejinga, neracionali ir nekryptinga valstybės politika dėl dvarų paveldo įtakojo tokių organizacijų kaip Vakarų Lietuvos dvarų kultūros ir Lietuvos dvarų ir pilių asociacijų susikūrimą. Pagrindinis šių asociacijų susikūrimo motyvas buvo toks: manyta, kad suvienijus jėgas, pavyks lengviau įtakoti susidariusių problemų dėl dvarų paveldo sprendimus.

Valstybės Dvarų išsaugojimo programa buvo priimta tik 2003 m. – taigi, tik tais metais buvo suformuota esminė valstybinė dvarų paveldo išsaugojimo strategija¹². Pirmiausiai šia programa siekta įvairiapusiškai integruoti dvarų paveldą į bendrą šalies ekonominę, socialinę, kultūrinę plėtrą. Programa numatė strategines kryptis bei įgyvendinimo priemones: dvarų paveldo sisteminio mokslinio ištyrimo, identifikavimo ir apskaitos, saugojimo, panaudojimo ir pritaikymo teisinio reglamentavimo sistemos sukūrimą; nustatė dvarų paveldo išsaugojimo darbų finansavimo tvarką, atrankos kriterijus, prioritetus; dėl dvarų išsaugojimo darbų numatė esmines mokesčių lengvatas privatiems asmenims; numatė dvarų paveldo išsaugojimui panaudoti ES struktūrinės paramos lėšas; galiausiai ši programa nustatė dvarų paveldo informacinės duomenų bazės sukūrimą.

2004 m. prie šios programos buvo patvirtinti metodiniai reikalavimai¹³ dėl naujos dvarų paveldo paskirties parinkimo. Šie reikalavimai nustatė 15 dvarų panaudojimo būdų šiuolaikinėms gyvenimo reikmėms. Iš jų galima paminėti tokias kaip: gyvenamajai paskirčiai (butams, globos namams, vienuolynams, viešbučiams, moteliams; administracinei paskirčiai (bankams, paštui, ambasadoms, teismams, valstybės ir savivaldybės įstaigoms); kultūros paskirčiai (teatrams, muziejams, bibliotekoms, kultūros namams); paslaugų, maitinimo, mokslo, gydymo, poilsio, prekybos, sandėliavimo, gamybos, sporto ir kitoms paskirtims.

Koks buvo šios programos rezultatas? Išskyrus tai, jog truputį paspartėjo dvarų ištyrimo, inventorinimo tempai bei tai, kad visuomenei buvo pristatyta kompiuterinė Lietuvos dvarų duomenų bazė, programa faktiškai liko bevaisė. Savo 2007 m. sprendime Valstybinė kultūros paveldo komisija konstatavo, jog dvarų paveldo išsaugojimo programa ketverius metus iš esmės nebuvo įgyvendinama¹⁴. Priežastis paprasta – tam nebūta lėšų. Visam Lietuvos dvarų kultūros paveldui tvarkyti valstybė per metus skiria keletą milijonų litų. Pasak paveldosaugos specialisto, su tokia suma netgi kiaurų stogų nesulopysi. Ką bekalbėti apie dvarų atgaivinimą, istorinių parkų atkūrimą¹⁵ Minėta programa pratęsta iki 2008 m., tačiau joje deklaruoti gražūs tikslai ir principai, realybėje neįgyvendinti. Taigi dvarų paveldo padėtis artimiausiu metu, regis, žada mažai keistis.

Kitas atvejis, kuris parodo dviprasmišką valstybės požiūrį į dvarų paveldą, susijęs su Lietuvos tūkstantmečio programa, kuri buvo parengta 2003 m.¹⁶ Tarp gausybės šios programos projektų buvo numatytas 6 regioninių kultūros centrų Lietuvos regionuose sukūrimas. Tie centrai turėjo būti įkurti dvaruose, kurių restauravimui buvo numatytos išties didelės lėšos, pvz., Šilutės dvarui, kuriame buvo planuota įkurti Mažosios Lietuvos kultūros centrą, buvo numatyta skirti 19,5 mln. Lt, Plungės M. Oginskio dvaro kompleksui – 21 mln. Lt. Tačiau nė vienam iš numatytų dvarų nebuvo skirta nė cento. Tad dvarų paveldo ateitis Lietuvoje lieka labai neaiški. Daug vilčių dedama į ES struktūrinius paramos fondus. Tačiau, kaip matysime vėliau, čia taip pat kertasi valstybės ar savivaldybės deklaruojami, tariami ir tikrieji prioritetai, todėl dvarų projektai neretai pralaimi verslo prasme pelningesniems projektams.

Išlikęs Klaipėdos krašto paveldas

Klaipėdos kraštas, kuris čia ne kartą buvo minėtas, apibrėžiamas kaip teritorija, kuri 1919 m. Versalio sutartimi buvo atskirta nuo Vokietijos; vėliau, 1923 m. ši teritorija buvo prijungta prie Lietuvos, o 1939 m. – Vokietijos atsiimta. 1945 m. kraštas buvo įjungtas į LTSR sudėtį, o nuo 1990 m. tapo nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos valstybės dalimi. Iki Pirmojo pasaulinio karo vadinamąjį Klaipėdos kraštą sudarė 3 apskritys: Klaipėdos, Šilutės ir Tilžės. Pirmoji priklausė Rytų Prūsijos provincijos Karaliaučiaus apygardai, likusios dvi – Gumbinės apygardai. Sovietmečiu kraštas buvo suskirstytas į rajonus, neatsižvelgiant į istorinį administracinį krašto suskirstymą.

Išskyrus Klaipėdos miestą, krašte pagrindinis gyventojų užsiėmimas buvo žemės ūkis: 1925 m. duomenimis, žemės ūkyje dirbo apie 44 proc. visų krašto gyventojų, o pramonėje – vos 10 proc.¹⁷ Pagal XIX a. pabaigos oficialius statistinius duomenis, vadinamajame Klaipėdos krašte buvo apie 100 dvarų¹⁸. Vėliau, pagal 1922 m. duomenis, šiame krašte užfiksuota jau apie 160 dvarų: Klaipėdos apskrityje – apie 80, Šilutės – apie 20 ir Pagėgių – apie 60¹⁹. Kokios aplinkybės lėmė tokį dvarų skaičiaus padidėjimą, kokių kriterijų laikantis žemės ūkio vienetas į oficialų anų laikų registrą buvo įtrauktas kaip dvaras, yra klausimai, kurie dar reikalauja istorinių tyrimų. Kol kas galima tik spėti, kad vyko dvarų smulkėjimo, dalinimosi procesas. Taip pat neatmestina galimybė, kad stambūs ūkiai imti traktuoti kaip dvarai. Palyginus su kitomis Rytų Prūsijos apskritimis, XIX a. pabaigoje Klaipėdos ir Tilžės (vėliau Pagėgių) apskritys nepasižymėjo tankiu dvarų tinklu. Klaipėdos apskritį tuo laikotarpiu galima lyginti su Olštyno (Allenstein), Angeburgo, Goldapės, Pakalnės (Niederung), Gumbinės apskritimis. Tuo tarpu Prūsų Yluvos, Žuvininkų, Friedlando, Heiligenbeilo ar Karaliaučiaus apskrityse dvarų būta daugiau nei po šimtą. Šilutės apskritį galima vadinti teritorija, kur dvarų apskritai būta mažiausiai – vos 15 (1879 m.). Galima įžvelgti tendenciją, kad didesnį ar mažesnį dvarų kiekį apskrityse lėmė dirbamos žemės plotai. Antai Klaipėdos apskrityje dirbama žemė sudarė vos 35 proc. visos apskrities teritorijos, o Šilutės apskrityje dirbamos žemės buvo apskritai mažiausiai Rytų Prūsijoje – tik 22 proc. Tuo tarpu dvarų gausumu garsėjusiose apskrityse dirbamos žemės plotai siekė arti 60 proc.²⁰

Vertinant pagal palyginti negausų dvarų kiekį, galėtume manyti, kad Klaipėdos krašte turėjo dominuoti stambūs ūkiai. Tačiau, kaip rodo statistika, būta priešingai: Klaipėdos krašte vyravo smulkūs (5–20 ha) ir vidutiniai (20–100 ha) ūkiai. Tuo tarpu Rytų Prūsijoje daugiau būta vidutinių ir stambių (virš 100 ha) ūkių²¹.

Kiek dvarų buvusiame Klaipėdos krašte išliko iki šių dienų? Iš daugiau kaip 150 XX a. pradžioje užfiksuotų Klaipėdos krašto dvarų, šiandien kultūros paveldo sąraše įrašyti 22 dvarai. Paprastai į registrą įtraukiama geriau išsilaikiusios dvaro sodybos ar jų fragmentai. Sunykusias ar gerokai apgriautas dvaro sodybas, motyvuojant tuo, kad jų kultūrinė vertė neatstatomai sunaikinta, atsisakoma įrašyti į registrą. Tačiau ar galima pasikliauti šiuo sąrašu, ar jis parodo tikrąją išlikusių dvarų padėtį? Manau, kad ne. Šiuo registru abejoti verčia ir tas faktas, kad vien Klaipėdos miesto teritorijoje į kultūros vertybių sąrašus nėra įtrauktos tokios išlikusios dvarų sodybos kaip: Sendvaris (Althof), Šauliai (Schaulen), Rumpiškės (Rumpischken), Mažoji Žardė (Klein Szarde), Mažasis Tauralaukis (Adl. Klein-Tauerlauken) ir kt. Tad kiek iš tikro yra išlikusio dvarų paveldo Klaipėdos krašte, tikslios statistikos nėra. Galima tik numanyti, kad dvarų sodybų egzistuoja dvigubai daugiau nei užfiksuota kultūros paveldo registro sąrašuose.

Prieš apkaltinat pokarį ir sovietmetį dvarų sunaikinimu, būtina pastebėti, kad dalis Klaipėdos krašto dvarviečių dėl natūralios raidos sunyko dar tarpukario metais. Pvz., Šilutės apskrityje iki 1941–1942 m. Muižės dvaras buvo padalintas į atskirus sklypus, iš kurių vėliau susiformavo Muižės bendruomenė. Likusi dvaro dalis prilygo stambaus valstiečio ūkiui²². Būta dvarų, kurie buvo visiškai išparceliuoti, pvz., Vepriai (Weppern), Krokiškai (Krakischken). Žinoma atvejų, kad dvarus įsigijo valstybė. Tokia praktika ypač pastebima Klaipėdoje, kai dvaro žemės ir pastatai kliudė miesto visuomeninei ir pramonės plėtrai. Nupirktose dvaro žemėse iškilo gyvenamieji ar pramonės pastatai. Antai žinoma, kad Rumpiškės (Rumpischken) dvaro dalyje tarpukario metais buvo įrengtas aerodromas²³. Svarbu pažymėti, kad visais čia paminėtais atvejais dvaro pastatai dažniausiai be didesnių pakeitimų buvo išlaikyti.

Nepaneigiamas faktas, kad didžioji dalis Klaipėdos dvarų buvo sunaikinta pokaryje, sovietmečiu. Be išimties nukentėjo visi dvarai, tačiau kiekvieno nukentėjimo laipsnis buvo skirtingas: vienos dvaro sodybos patyrė pritaikymo gyvenamiesiems butams, sandėliams, ūkio kontoroms ar kitoms įstaigoms pertvarkymus, kiti dvarai buvo sulyginti su žeme, pvz., Joniškė (Janischken), Didysis Tauralaukis (Adl. Gross-Tauerlauken), Jociškiai (Jatzischken), Muižė (Feilenhof), Variškiai (Warrischken) ir kt. Šių dvarviečių šiandien beveik neliko nė ženklo. Dvarų su laiminga istorijos pabaiga beveik nebūta, nebent sąlyginai galima paminėti: Sendvarį (Althof) (šiuo metu priklauso kelioms privačioms Klaipėdos firmoms bei bendrovėms), Gedminus (Adl. Götzhofen) (čia įsikūrusi Klaipėdos E. Balsio menų gimnazija), Rumpiškes (Rumpischken) (čia veikia Klaipėdos A. Brako dailės mokykla), Paupio (Bachmann) (čia įrengti butai), Lankiškius (Lankischken) (čia įrengti butai), Šilutę (Adl. Heydekrug) (priklauso savivaldybei, čia kuriasi muziejus), Macikus (Matzicken) (priklauso savivaldybei, įkurtas memorialinis H. Zudermano muziejus, įrengti butai), Šilgalius (Adl. Gross-Schillgallen) (privatizuotas, čia įsikūrusi UAB „Nemuno žirgynas“) bei Vilkyškius (Adl. Willkischken) (čia įsikūrusi seniūnija).

Deja, kitų išlikusių dvaro sodybų likimas yra labai neaiškus, o galbūt ir pasmerktas. Visų pirma šios dvarvietės yra atokiai nuo didesnių gyvenviečių, pastatai dažnai priklauso keliems savininkams, neretai ten gyvena asocialios šeimos, todėl išlikę dvaro pastatai yra vis labiau nugyvenami. Dėl visų išvardintų priežasčių šios buvusios dvaro sodybos ateityje vargiai susilauks pasiturinčių privačių asmenų ar solidžių firmų dėmesio. Dėl to, kad objektui yra užtikrinta valstybės teisinė apsauga, jis tampa dar labiau nepaklausus ir atstumiantis privatų kapitalą. Tad po kelių metų tokios apgailėtinos būklės esančios buvusios dvarvietės kaip: Lėbartų (Loebarten), Palumpių (Polompen), Pempynės (Wahlenthal), Priekulės (Adl. Prökuls), Šereitlaukio (Adl. Schereitlaugken) ar Žemgrindžių (Szemgrinden) gali visiškai išnykti. Valstybė nepajėgia ar yra nesuinteresuota atkurti tokius jai priklausančius, šį kraštą reprezentuojančius dvaro kompleksus kaip Šilutės ar Vilkyškių. Būtų daugiau nei naivu viltis, kad valstybė imsis proteguoti privačias, perspektyvų neturinčias dvaro sodybas.

Įdomu pastebėti, kad Klaipėdos dvarai, kurie sovietmečiu buvo traktuoti kaip valstybės priešo – vokiško fašizmo ir socialinio-klasinio priešo – dvarininko palikimas, buvo labiau nuniokoti nei kituose Lietuvos regionuose. Todėl Klaipėdos krašte išlikusių dvarų padėtis yra daug blogesnė. Dėl to nereikia stebėtis, kad į leidžiamus šiais laikais solidžius Lietuvos dvarų fotoalbumus²⁴ neįtraukiamas nei vienas dvaras iš Klaipėdos krašto arba vos vienintelis Šilutės dvaras. Vargiai dėl to leidėjus galime įtarti kokia nors diskriminacine ar ignoravimo politika. Tiesa ta, kad šalia solidžių Lietuvos dvaro rūmų išlikę Klaipėdos krašto dvarai yra tokie neišvaizdūs ir menki, kad, leidėjų manymu, jie vargiai sudomintų eilinį turistą.

Šilutės dvaro savininko H. Scheu nuopelnai

10 pav. Šilutės dvarininkas Hugo Scheu. Fotografija iš Ralpho Scheu (Vokietija) asmeninio albumo

11 pav. Hugo Scheu portretas, tapytas Arthuro Peiszo (Arthur Peisz). Paveikslas saugomas Šilutės muziejuje

Iš Klaipėdos krašto dvarų, kuriems ateityje gali pasisekti, verta paminėti Sendvario (Althof), Gedminų (Götzhofen), Rumpiškės (Rumpischken), Vilkyškių (Willkischken) ir Šilutės (Adl. Heydekrug) dvarus. Pirmieji du jau yra renovuoti; Rumpiškių ir Vilkyškių dvarus irgi jau mėginama šiandien prikelti naujam gyvenimui, juos pritaikant turizmui – teikiamos paraiškos į ES struktūrinius fondus. Tačiau didžiausios viltys šiuo metu siejamos su Šilutės dvaro kompleksu. Vien tai, kad Šilutės dvare numatyta įkurti Mažosios Lietuvos regioninį kultūros ir turizmo centrą, regis, reikalautų plačiau pakomentuoti šio objekto sėkmės istoriją.

Pagrįstai teigiama, kad Šilutės dvaras yra bene vienintelis išlikęs mažiausiai pažeistas dvaro kompleksas buvusiame Klaipėdos krašte. Svarbu ir tai, kad šis dvaras nebuvo privatizuotas, o išliko priklausantis valstybei (savivaldybei). Tai, kad Šilutės dvarui buvo paskirta misija tapti Mažosios Lietuvos kultūros centru, labiausiai nulėmė visuomenės opinija ir šios nuomonės pagrindu praėjusio amžiaus 10-to dešimtmečio pradžioje išvystyta koncepcija. Formuojant šią koncepciją, dėmesys buvo atkreiptas į dvaro ir ypač paskutinio jo savininko, dvarininko Hugo Scheu nuopelnus Šilutės miestui bei lietuvių kultūrai. Todėl pravartu bent trumpai apžvelgti Šilutės dvaro istorinę raidą, taip pat paskutinio dvaro valdytojo Hugo Scheu nuopelnus.

Nuo 1889 iki 1944 m., taigi, bemaž 55 metus Šilutės dvaras priklausė Scheu šeimai. Todėl neretai ši valda pagal paskutinius savininkus vadinama Scheu dvaru. Pastarajai šeimai valdant, Šilutės dvaras kaip niekad iki tol tapo garsus ir žinomas Klaipėdos krašte bei Rytų Prūsijoje. Daug prie to prisidėjo anuomet plačiai žinomas Hugo Scheu vardas, jo visuomeninė, kultūrinė veikla. Ne mažiau dvarą garsino pavyzdinis ūkio, pastatų, dvarvietės sutvarkymas bei administravimas, kurio pradžia taipogi siejama su Scheu vardu. Tai buvo laimingas kelių šimtmečių senumo dvaro istorijos epilogas, prieš prasidedant sovietiniam dvaro nugyvenimo laikmečiui.

Paprastai Hugo Scheu (1845–1937) galėtume pristatyti kaip turtingą Rytų Prūsijos dvarininką, aukštą valdininką, aktyvų visuomenės ir kultūros veikėją, pirmojo muziejaus Klaipėdos krašte įkūrėją. H. Scheu gimė turtingoje Klaipėdos miestiečių šeimoje. Jo tėvas Arnoldas Carlas Scheu (Arnold Carl Scheu) buvo padaręs stulbinančią karjerą: nuo prekybinės firmos buhalterio iki laivų savininko, pirklio ir miesto tarybos nario (Mitglied des Kreistages). Hugo Scheu prieš nusipirkdamas Šilutės dvarą jau valdė Lėbartų dvarą (1873 m.). Šis atvejis yra puikus pavyzdys, kaip miestietiškas kapitalas buvo investuojamas į dvarus ir kaip senus kilmingus dvarininkus keitė miestietiškos kilmės dvarininkai.

H. Scheu buvo išrinktas ir ilgus metus dirbo Klaipėdos (nuo 1884) ir Šilutės (nuo 1892) apskrities tarybose (Kreistag). Dvarininkas buvo paskirtas į prancūzų administracijos sudarytus valdžios organus: buvo I direktorijos narys, tapo Žemės ūkio rūmų steigėju bei prezidentu. Aukščiausiu karjeros pasiekimu pats dr. H. Scheu laikė didžiausio Rytų Prūsijos provincijos žemės ūkio kredito ir draudimo instituto (Ostpreussischen Landschaft) generalinio direktoriaus postą (1921–1925 m.). Intensyvaus darbo šiose pareigose dėka dr. H. Scheu tapo geriausiu valstybinio kreditavimo reikalų žinovu. Neatsitiktinai kaizeris Wilhhelmas II dvarininką 1918 m. paskyrė krašto ekonomikos patarėju (Landesökonomierat).

H. Scheu priklausė to meto politikos ir kultūros elitui. Yra žinoma, kad jo dvare lankėsi Vokietijos kronprincas Joachimas, Lietuvos prezidentai, Klaipėdos krašto gubernatoriai.

Būtina pažymėti svarų dvarininko indėlį į Šilutės miesto plėtrą. Pelnytai jis šiandien vadinamas Šilutės miesto kūrėju bei vystytoju. Dvarą įsigijęs H. Scheu iš dalies dvaro rentabilumo, iš dalies Šilutės gyvenvietės vystymo sumetimais, buvusias dvaro žemes ėmė pardavinėti bei dovanoti. Ant dvarininko miestui dovanotų žemių anuomet buvo pastatyta ligoninė, paštas, gaisrinė, ev. bažnyčia, pradinė mokykla, gimnazija, įrengtas uostas, siaurojo geležinkelio stotis ir geležinkelio linijos, išplėsta turgavietė ir kt. Galima drąsiai teigti, kad didelė šiandienos Šilutės miesto dalis stovi ant buvusių dvaro žemių.

Bene labiausiai šių dienų Lietuvos visuomenei imponuoja vokiečių dvarininko aktyvi lituanistinė veikla. H. Scheu buvo Tilžės Lietuvių literatūrinės draugijos, Karaliaučiaus senovės draugijos „Prūsija“, Įsrutės senovės draugijos, Antropologijos, Botanikos, Šeimos istorijos tyrinėtojų ir kt. draugijų narys. Į istoriją jis įėjo kaip pirmojo muziejaus Klaipėdos krašte įkūrėjas. Dvarininkas anuomet galėjo pasigirti artima pažintimi su Karaliaučiaus rektoriumi, kalbotyrininku, istoriku bei archeologu prof. A. Bezzenbergeriu (A. Bezzenberger), Karaliaučiaus prof. istoriku K. Lohmeyeriu (K. Lohmeyer), Rytų Prūsijos architektūrologu, restauratoriumi, paminklosaugininku R. Dethlefsenu (R. Dethlefsenu) ir pan. H. Scheu priklausė prūsiškuoju patriotizmu pasižymėjusiam Rytprūsių intelektualų ratui, kurie itin domėjosi senąją Prūsijos valstybės ir jos gyventojų istorija, užsiėmė moksline, kraštotyrine veikla.

Dvarininkas buvo pramokęs lietuviškai, rinko lietuvių folklorą. 1912 m. Heidelberge lietuvių ir vokiečių kalbomis buvo išleista jo surinktų žemaitiškų pasakų knyga Pasakos apie paukščius („Žemaitische Tierfabeln“). Žinoma, kad dvarininkas dalyvavo prof. A. Bezzenbergerio archeologinėse ekspedicijose, buvo tų ekspedicijų kuratorius. Nemaža senienų dvarininkas yra perdavęs Karaliaučiaus, Įsručio muziejams, vėliau įvairias antikvarines vertybes ir iškasenas ėmė kaupti pats. XIX a. pabaigoje Šilutės dvaro rūmų dviejuose kambariuose buvo įkūręs privatų muziejų, kuriame buvo eksponuojama turtinga lituanistikos, etnografijos ir archeologijos kolekcija. Žinomas faktas, kad to meto Lietuvos vyriausybė norėjo šią dvarininko muziejinę kolekciją perpirkti kuriamam valstybiniam muziejui.

H. Scheu daug prisidėjo prie lietuviškų muziejų po atviru dangumi Tilžėje (1905 m.) ir Karaliaučiuje (1912 m.) steigimo. Ne veltui Karaliaučiaus universitetas 1922 m. dvarininkui už nuopelnus krašto kultūrai ir ekonomikai suteikė filosofijos garbės daktaro ir laisvųjų menų magistro laipsnį. Apie H. Scheu visuotinį pripažinimą liudija faktas, kad dvarininkui dar gyvam esant, tarpukaryje jo vardu buvo pavadintos gatvės Šilutėje (1924 m.) ir Klaipėdoje (1933 m.).

Visi čia išvardinti dvarininko nuopelnai lietuvių kultūrai ypatingai buvo akcentuoti ir prisiminti Sąjūdžio metais Šilutėje. Neatsitiktinai šis judėjimas Šilutėje ėjo koja kojon su dvaro rūmų, dvaro kapinių, kurios buvo sovietmečiu sunaikintos, sutvarkymu bei H. Scheu kapo paieška. 2001 m. miestiečiai savo lėšomis priešais dvaro rūmus pastatė paminklą buvusiam dvaro savininkui.

Visi šie paminėti dvarininko nuopelnai leidžia bent iš dalies suprasti pagrindines priežastis, dėl kurių Šilutės dvarui buvo priskirta misija tapti Mažosios Lietuvos regioniniu kultūros centru.

Šilutės dvaro komplekso atgaivinimo projektas

Šilutės dvaras buvo įkurtas 1721 m. Jis iki XIX a. pradžios tarnavo kaip Šilutės valsčiaus valdytojo rezidencija ir ūkis. 1818 m. dvaras buvo privatizuotas. XIX a. antroje pusėje tuometinių savininkų sėkmingų paveldėjimų, santuokų ir pirkimų dėka Šilutės dvaras buvo vienas didžiausių Klaipėdos krašte: dvaro žemės, įskaitant ir kelis palivarkus, sudarė apie 1500 ha. Dvaro gyvąjį inventorių tuomet sudarė: 70 arklių, 200 karvių bei jaučių, 1000 avių ir 30 kiaulių.

Šiandien išlikę dvaro rūmai yra statyti 1819 m., juose buvo įrengta 14 kambarių, 2 virtuvės ir rūsiai. 1906–1907 m. pastatas iš dalies buvo rekonstruotas: pristatytas rizalitas, medinė veranda ir flygelio antras aukštas. Ūkiniai pastatai buvo naujai perstatyti po 1896 m. dvare kilusio gaisro.

Dvaro sodyba buvo įsikūrusi seniausioje miesto dalyje, prie turgaus aikštės, prie kelio Tilžė–Klaipėda, laivingos upės vingyje. Prieškaryje dvaro kompleksą sudarė: prie miesto pagrindinės gatvės ir turgaus aikštės stovėję dvaro rūmai; vidinį dvaro kiemą formavo: malkinė su tarnų namu, ūkiniai pastatai – arklidės su karvide, didžioji daržinė ir kiaulidė su svirnu. Šalia dvaro buvo įrengtas angliško tipo parkas, kuriame buvo iškasti 3 tvenkiniai. Parko teritorijoje stovėjo sodininko namas, kalvė ir ledainė.

1944 m. rudenį dvaro savininkas Werneris Scheu (Werner Scheu) su šeima pasitraukė į Vokietiją. Apleistas dvaras smarkiai nukentėjo nuo jame kurį laiką stovėjusių sovietų armijos dalinių. 1945 m. dvaras buvo nacionalizuotas ir paverstas žemės ūkio mokykla. Dvaro pastatai buvo pritaikyti mokyklos ir jos darbuotojų poreikiams. Dvaro rūmuose ir priestate įrengtos klasės ir kabinetai. Iš malkinės padaryta mokinių valgykla ir virtuvė. Klėtyje įrengtas berniukų, o buvusioje kiaulidėje – mergaičių bendrabutis. Arklidės buvo paverstos sporto ir iškilmių sale, karvidėje įrengti kabinetai, garažas ir nedidelė salė, o tarnų name – biblioteka. Daržinėje, padarius keletą pakeitimų, buvo įrengtas tvartas mokyklos darbuotojų gyvuliams, garažai ir sandėliai. 1985 m. žemės ūkio technikumui pastačius naujas patalpas, ši įstaiga išsikėlė iš dvaro komplekso. 1990 m. buvo pradėti dvaro restauracijos darbai.

Tiesą sakant, prasidėjo tik centrinių dvaro rūmų restauravimo darbai. Apie ūkinių dvaro pastatų kokį nors atkūrimą ilgai dar nebuvo galvojama. Pradžioje entuziazmo ir iniciatyvų būta daug: dvaro paveldo prikėlimas naujam gyvenimui tuomet prilygo vienam iš desovietizacijos žingsnių, nes sovietmečiu dvarą ir jo istoriją iš visuomenės sąmonės stengtasi ištrinti. Dėl centrinių rūmų pritaikymo ar panaudojimo nekilo jokių abejonių: čia turėjo įsikurti Šilutės muziejus.

Ankstyvame pokaryje muziejus Šilutėje susikūrė surinktų dvaro muziejaus kolekcijų pagrindu, tad muziejaus sugrįžimas į dvarą laikytas logišku žingsniu. Anuomet, regis, užteko tokios paprastos dvaro atkūrimo koncepcijos. Vis labiau imta manyti, kad šis derinys – dvaro rūmai ir muziejus – gali tapti reprezentacine Šilutės miesto ir turistų traukos vieta.

Pati dvaro restauravimo pradžia tikrai nežadėjo nieko blogo ir tikrai niekas negalėjo tuomet net pagalvoti, kad šis procesas užsitęs keletą dešimtmečių. Gana greit buvo padaryti visi restauracijai reikalingi tyrimai ir fiksavimo darbai. Pati restauracija prasidėjo nuo esminių pastato konstrukcijų keitimo ir stiprinimo darbų: buvo sustiprinti pamatai, perklotos perdangos, naujai perdengtas stogas, stogą laikančios konstrukcijos. Svarbu pažymėti, kad buvo konservuotos smarkiai apnaikintos rūmų vidaus freskos. Vėliau pastato fasadinėje pusėje buvo pakeisti langai, naujai pertinkuotas ir nudažytas fasadas. Beje, atnaujintas tik fasadas – kiemo pusė ir pastato vidus iki šiol primena ankstyvo pokario metus. Tokiu tariamai gudriu sprendimu – nubaltinti tik pastato fasadą – miesto valdžia apgavo ne tik miesto svečius, bet ir saviškius. Neseniai vienas įtakingas rajono tarybos narys išreiškė nusistebėjimą: esą jis nesuprantąs, kodėl muziejus neskuba keltis į restauruotą dvarą. Jis net negalėjo įtarti, kad po atnaujintu fasadu slepiasi visiškai apleistas, benamių landynę primenantis kultūros paveldo objektas.

Taigi, per 18 metų sugebėta visiškai restauruoti tik centrinių rūmų flygelį, kuriame šiuo metu jau įsikūrė muziejaus administracija ir buvo perkelta dalis muziejaus fondų. Taip pat restauruota ir buvusi malkinė, kurioje įrengtos medžio ir grafikos restauravimo dirbtuvės. Deja, visi kiti dvaro ansamblio pastatai lieka avarinės būklės. Kaip skelbiama, iš viso į minėtus restauravimo darbus buvo investuota virš 3 mln. litų²⁵. Niekas neabejoja, kad už tokias lėšas per tokį ilgą laiką buvo galima padaryti kelis kartus daugiau. Dėl to visų pirma reikėtų kaltinti vietos valdžios pasyvumą, nereguliarų ir nepakankamą finansavimą, nereguliarų restauracijos darbų vykdymą, griežtos darbo kokybės kontrolės nebuvimą. Daug pinigų buvo iššvaistyta broko taisymams. Restauracijos darbams naudotos prastos kokybės medžiagos.

Pradinis entuziazmas ir euforija dėl dvaro atgaivinimo netruko virsti visuotiniu pesimizmu. Tai puikiai atsiskleidžia iš vietinės spaudos straipsnių. Kasmet juose buvo kritikuojamas varganas dvaro restauracijos finansavimas ir lėti darbų tempai, nubrėžiamos vis niūresnės dvaro restauracijos perspektyvos. Devintame dešimtmetyje jau niekas neabejojo, kad dvaro atgaivinimas tęsis ir XXI amžiuje. Vieno iš straipsnių antraštė tuomet skambėjo išties sąmojingai: esą Šilutės dvarą galėtų išgelbėti nebent ... buvęs dvarininkas²⁶.

Dvaro atgaivinimo idėjai ypač skausmingas buvo vietos valdžios 1998 m. sprendimas leisti privatizuoti kai kuriuos dvaro komplekso pastatus. Tuomet buvo privatizuoti buvęs sodininko namas, kalvė, ledainė ir svirnas. Teisintasi tuo, kad esą nei valstybė, nei rajonas nepajėgia išlaikyti vientiso dvaro komplekso, todėl, kol nesugriuvo kai kurie pastatai, reikią juos perleisti privačiam kapitalui²⁷. Suprantama, prie tokio dvaro komplekso išskaidymo prisidėjo ir bendros, nuoseklios koncepcijos dėl dvaro atgaivinimo nebuvimas. Tokia koncepcija susiformavo tik 1999–2000 m.

Optimizmo ženklų dėl Šilutės dvaro atgaivinimo pasirodė jau pačioje naujo tūkstantmečio pradžioje. 1999 m. Lietuvos Tūkstantmečio programos valstybinei komisijai buvo įteiktas projektas Šilutės dvaras – Mažosios Lietuvos regioninis kultūros centras. 2003 m. Lietuvos vyriausybė šį projektą patvirtino²⁸. 2002 m. jis buvo įtrauktas ir į Regionų kultūros plėtros programą²⁹. Tad vien iš Lietuvos tūkstantmečio programos Mažosios Lietuvos regioninio kultūros centro Šilutės dvare įkūrimui, o tas faktiškai reiškė dvaro pastatų restauravimą ir pritaikymą numatytai veiklai, turėjo būti skirta apie 19 mln. litų. Pagal minėtą projektą visas dvaro pastatų kompleksas turėjo būti pritaikytas muziejinei, etnokultūrinei veiklai. Naujoviškumu išsiskyrė sprendimas įrengti kavinę ir jaunimo viešbutį.

Ieškant galimybių gauti paramą iš ES fondų, buvo konsultuotasi su Lietuvos kultūros paveldo centru ir Lietuvos turizmo departamentu. Minėta koncepcija buvo koreguojama. Pirmiausiai šioje koncepcijoje buvo išryškintas turizmo aspektas. Todėl galutiniame koncepcijos variante Šilutės dvaras nurodytas ne vien kaip regioninis kultūros, tačiau ir turizmo centras³⁰. Pagal šią koncepciją Šilutės savivaldybės parengtas projektas gavo PHARE 2002 EES programos finansavimą (bendra projekto suma apie 143 tūkst. eurų) dvaro pastatų rekonstrukcijos ir pritaikymo techninei dokumentacijai parengti. Kol kas minima koncepcija ir projektas yra naujausi, jie vis dar galiojantys, jais dar tebesivadovaujama šiandien. Todėl juos vertėtų aptarti išsamiau.

Kaip teigiama parengtoje galimybių studijoje, šiuo projektu siekiama sukurti kultūros ir turizmo traukos centrą, pritaikyti viešąjį kultūros paveldo objektą kultūros ir turizmo reikmėms, skatinti, kad kultūros paveldo komplekse vykdoma veikla generuotų pakankamai pajamų sukurtos infrastruktūros palaikymui.

Tad pagal esamą koncepciją:

1) centriniuose dvaro rūmuose numatyta įkurti muziejų. Čia įsikurtų ne tik muziejaus administracija, būtų įrengtos ekspozicinės salės, tačiau taip pat įrengta paveikslų galerija, kamerinių koncertų salė, edukacijos centras, biblioteka ir archyvas;

2) buvusioje malkinėje (dabar čia veikia restauracinės dirbtuvės) numatyta įkurti kultūros ir turizmo informacijos centrą, kuris čia vykdytų plačias jam priskirtas funkcijas: nuo turistinės informacijos teikimo iki įvairių renginių organizavimo, projektų rengimų;

3) buvusiame tarnų name numatyta įrengti aukštesnės klasės nedidelį viešbutį;

4) buvusias arklides numatyta paversti tarptautinių konferencijų centru su dviem – 150 ir 50 vietų – salėmis, taip pat kavine.

5) buvusiose karvidėse numatyta įkurti senųjų Klaipėdos krašto amatų centrą. Čia turėtų būti įrengta audimo, keramikos dirbtuvės, senoji spaustuvė, o taip pat grafikos ir medžio restauravimo dirbtuvės;

6) buvusiame siloso bokšte turėtų įsikurti kalvystės dekoratyvinių dirbinių ekspozicija, numatyta įrengti senąją kalvę;

7) buvusią daržinę numatyta paversti vad. klojimo teatru, kitaip tariant, etnokultūrinių renginių centru su beveik 300 vietų patalpa. Dalis ploto taip pat būtų skirta žemės ūkio padargų ekspozicijai;

8) buvusioje kiaulidėje, vėliau darbininkų name, numatyta įrengti vad. jaunimo nakvynės namus, kitaip sakant, nebrangų viešbutį atvykstantiems turistams, konferencijų, renginių dalyviams; šalia šio pastato yra numatyta įrengti prieplauką valtims, baidarėms, vandens dviračiams.

Taigi, pagal galimybių studiją be Šilutės muziejaus ir viešosios įstaigos – Mažosios Lietuvos regioninio kultūros ir turizmo centro – šio viso komplekso operatoriais (valdytojais) turėtų būti ir privatūs investuotojai, kurie galėtų organizuoti tokias komercines veiklas kaip apgyvendinimas, maitinimas, pramogos ir pan. Viešoji įstaiga Mažosios Lietuvos regioninis kultūros ir turizmo centras pajamas užsitikrintų iš patalpų, inventoriaus nuomos, renginių organizavimo, projektų rengimų, leidybos ir kt.

2006 m. iš INTERREG Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos Federacijos Kaliningrado srities Kaiminystės programos (Neighbourhood Programme Lithuania, Poland and Kaliningrad Region of Russian Federation) buvo gautos lėšos (bedra projekto suma apie 150 tūkst. eurų) buvusio dvaro, dabar miesto parko, sutvarkymo darbų techninių projektų parengimui. Tad viską susumavus, išties nusimatė puikios dvaro komplekso ir teritorijos atgaivinimo perspektyvos. Juo labiau, kad, kaip jau minėta, šis projektas buvo įtrauktas į visą eilę valstybinės reikšmės programų: valstybinę dvarų išsaugojimo, Lietuvos Tūkstantmečio, Regionų kultūros plėtros, taip pat Klaipėdos regiono plėtros 2003–2005 m. planą, Šilutės rajono strateginį plėtros planą (2005–2014 m.). Tuomet niekam nė į galvą nebūtų šovę pamanyti, kad visa šita ilgai kurta koncepcija ir projektas subliūkš it muilo burbulas.

Deja, kaip netrukus paaiškėjo, visos išvardintos valstybinės programos ir strateginiai planai buvo tik nieko verti pažadai popieriuje. Vieni išvis nebuvo įgyvendinti, iš kitų irgi nebuvo jokios tiesioginės naudos – koncepcijos įgyvendinimui nebuvo skirta nė cento. Tačiau, ko gero, skaudžiausia žinia buvo ta, jog 2007 m. Šilutės dvaro komplekso atgaivinimui nebuvo skirta ES struktūrinių fondų parama (beveik 3 mln. eurų, bendra projekto suma sudarė 4 mln. eurų). Tai sukėlė didžiausia nuostabą ir nusivylimą, nes, kaip žinome, techniniai projektai dvaro renovavimui buvo parengti, o pati dvaro koncepcija buvo įtraukta į aukščiausio lygio valstybines programas. Kaip oficialiai buvo aiškinama, Šilutės dvaro pritaikymo turizmui projektui tuomet pritrūko labai nedaug – esą pagrindinis trūkumas buvęs tas, kad nepakankamai įrodyta projekto svarba, nauda, užkliuvo projekto įgyvendinimo suplanavimas, valdymas, organizavimas ir pan. Tačiau neformaliai žinoma, kad projektas greičiausiai nebuvo finansuotas vien dėl to, kad prieš metus, t. y. 2005 m., Šilutės rajonas iš šių fondų taip pat turizmo vystymui buvo gavęs virš 3,5 mln. eurų prieplaukų (uostų) įrengimui. Tad išties buvo naivu tikėtis, kad po metų panaši suma bus skirta dvaro atgaivinimui. Tai galima įvertinti kaip vietos savivaldybės strateginę klaidą, o gal priešingai – tai parodė, kad dvaro atgaivinimo projektas yra tik tariamas, menamas prioritetas. Argi gali dvaro projektas verslo, pelningumo požiūriu prilygti uostų ir prieplaukų įrengimui? Atsakymas, regis, čia nereikalingas.

Išvados

Paruošta Šilutės dvaro atgaivinimo koncepcija lieka galioti toliau. Kalbama, kad šis projektas turi perspektyvų ir realių galimybių gauti ES paramą iš 2007–2013 m. finansinio laikotarpio lėšų. Tačiau jau dabar aišku, kad parengti dvaro techniniai projektai bus pasenę – visų pirma dėl infliacijos ir kitų pabrangimų projekto sąmata neatitiks realios padėties. Todėl net ir gavus ES paramą, jos jau neužteks visiems planuotiems dvaro komplekso pastatams atgaivinti. Jau dabar vis garsiau ir garsiau vietos valdžia kalba apie daugelio dvaro pastatų išpardavimą. Visai įmanoma, kad netolimoje ateityje viešam pažinimui ir naudojimui bus palikti vien centriniai Šilutės dvaro rūmai.

Nuo 2005 m. prasidėjęs įvairių projektų, programų, kitų dokumentų rengimo bumas paramai iš ES fondų gauti tebesitęsia iki šiol. Šilutės dvaro graži perspektyva kol kas kuriama tik popieriuje. Tuo tarpu tikrovė yra tokia, kad, belaukdamos ES paramos, vietos valdžia ir valstybė per paskutinius 3 metus nesugebėjo skirti nė cento dvaro komplekso pastatų avarinei būklei likviduoti.

Tad ar Šilutės dvarą galima laikyti sėkmės istorija? Kitiems tokios svarbos ir reikšmingumo dvarams Lietuvoje (pvz., Plungės, Rokiškio), regis, sekasi geriau. Ar Šilutės dvaro pavyzdys gali atspindėti Klaipėdos krašto dvarų likimą? Turbūt taip. Jokio sąmokslo prieš Klaipėdos krašto dvarus nėra, tačiau ar nuo to pasidaro lengviau. Kol kas šio krašto dvarų likimas teikia nedaug optimizmo.

---

Nuorodos

• 1 FRIEDRICH II. König von Preussen. Iš: Die Werke. Berlin, 1914, Bd. 7, p. 145.
• 2 HARNISC H. Adel und Großgrundbesitz im ostelbischen Preußen 1800–1914. Berlin, 1993, p. 7. Prieiga per internetą : <http://edoc.hu-berlin.de/humboldt-vl/harnisch-hartmut/PDF/Harnisch.pdf>
• 3 Ten pat.
• 4 Ten pat, p. 10.
• 5 SALMONOWICZ S. Preußen: Geschichte von Staat und Gesellschaft. Herne, 1995, p. 366.
• 6 DEMERECKAS K, ELERTAS D., GENIENĖ Z., VALANČIŪTĖ J. Klaipėdos dvarai. Klaipėda, 2005.
• 7 PURVINAS M. Die Vernichtung der Friedhöfe im Memelland nach 1944: Die politischen, ideologischen, sozialen, psychologischen und andere Gründe dieses Sakrilegiums. Iš: Annaberger Annalen. 2000, Bd. 8, p. 52–66.
• 8 PURVINAS M., PURVINIENĖ M. Klaipėdos krašto architektūros paveldo tyrimai. Iš: Kultūros paminklai. 1995, Nr. 2, p. 108.
• 9 PURVINAS M., PURVINIENĖ M. Mažosios Lietuvos medžiaginės kultūros ir paveldo tyrimai 1980–2005 metais. Iš: Mažosios Lietuvos kultūros paveldas. Vilnius, 2006, p. 62.
• 10 Kas bijo Hugo Scheu‘jaus? [Interviu su Šilutės muziejaus direktore R. Šikšniene, 2008 02 08]. Prieiga per internetą: <http://www.mazoji-lietuva.lt/article.php?article=654>
• 11 KAČINSKYTĖ I. Dvarų ir palivarkų sodybų apskaita 1991–2001 m. Iš: Lietuvos dvarai – praeitis, dabartis, ateitis (Konferencijos medžiaga). Vilnius, 2001, p. 89.
• 12 Dvarų paveldo išsaugojimo programa, (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 18 d. nutarimu Nr. 481). Prieiga per internetą: <http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=209541>
• 13 Dėl dvarų paveldo objektų naujos paskirties parinkimo metodinių reikalavimų patvirtinimo (Kultūros vertybių apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos direktoriaus įsakymas, 2004-06-30). Prieiga per internetą: < http://www.kpd.lt/lt/node/219>
• 14 Dėl valstybinės dvarų paveldo išsaugojimo programos vykdymo (Lietuvos Respublikos valstybinės kultūros paveldo komisijos sprendimas, 2007-03-09). Prieiga per internetą: <http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=294272&p_query=&p_tr2=>
• 15 POCIŪTĖ A. Įstatymų įkaitas – kultūros paveldas. Prieiga per internetą: <http://www.dvarai.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=39&Itemid=42>
• 16 Lietuvos Tūkstantmečio programa, [prieiga per internetą]: <http://www.lietuvai1000.lt/nuorodos_doc/ProgramaAktualiRed2007.doc>
• 17 WALTER E. Das Memelgebiet: Bevölkerung und Wirtschaft eines Grenzlandes. Königsberg, 1939, p. 32.
• 18 Handbuch des Grundbesitzes in Deutschen Reiche. Das Königreich Preussen: Die Provinz Ostpreussen. Berlin, 1879, p. 94–101, 188–191, 250–255.
• 19 Niekammer’s Lanwirtschaftliche Güter-Adreßbücher, Bd. 3. Landwitschaftliches Güter-Adreßbuch für die Provinz Ostpreußen mit Anhang: Memelland. Leipzig, 1922. p. 372–383.
• 20 Handbuch ... p. XIII.
• 21 WALTER E. Das Memelgebiet: Bevölkerung und Wirtschaft eines Grenzlandes. Königsberg, 1939, p. 44.
• 22 BUTTKEREIT W. Der Kreis Heydekrug. Flensburg, 1976, p. 46.
• 23 Plg., Klaipėdos dvarai, (aut. kolektyvas: K. Demereckas, D. Elertas, Z. Genienė, J. Valančiūtė). Klaipėda, 2005, p.85.
• 24 Plg. Lietuvos dvarai. Kaunas, 2007; SEMAŠKAITĖ I. Dvarai: spindesys ir skurdas: Lietuvos dvarų likimai. Vilnius, 2008.
• 25 Šilutės rajono kulturos paveldo išsaugojimo ir pritaikymo turizmui strategija 2008–2014 m., 1 priedas, prieiga per internetą: <http://www.silute.lt/publ/paveldas/strat/Paveldo_strategija.pdf>
• 26 SKUTULIENĖ S. H. Šojaus dvarą Šilutėje išgelbėtų ... nebent H. Šojus. Iš: Pamarys. 1997 02 26.
• 27 VAIČEKAUSKIENĖ E. Griūvančius pastatus išgelbėti gali tik verslininkai. Iš: Pamarys. 1998 06 24.
• 28 Dėl Lietuvos Tūkstantmečio programos patvirtinimo (2003 07 18). Prieiga per internetą: <http://www.lietuvai1000.lt/nuorodos_doc/ProgramaAktualiRed2007.doc>
• 29 Dėl Regionų kultūros programos patvirtinimo (2002 08 13). Prieiga per internetą: <http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=176809>
• 30 Mažosios Lietuvos regioninis kultūros ir turizmo centras. Klaipėda, 2005.

---

ŽEMAITIJOS IR KLAIPĖDOS KRAŠTO DVARŲ BRUOŽAI. Turinys>>>

The Reviving of Klaipėda's Land Estates: The Example of Šilutė’s Estate Complex

By Darius Barasa

The Šilutė’s estate complex is the best survived example in the Klaipėda’s land context. At the end of the last century it was decided to found The Cultural Center of the Little Lithuania in it. The decision was made because of Hugo Scheu, who was the last owner of Šilute’s esate, special deserts to Šilutė town and Lithuanian culture. There were much of enthusiasm and initiatives at the beginning – reviving of the estate heritage to a new life equaled the steps of desovietization. In 1990 the restoration of the central building of the estate commenced. The Šilutė museum had to be found in it. The society expected for a quick reviving of the estate's complex, but the result is small untill now : only the fasade of the central building is renewed, the inside is in the emergency state; only the wing of the central building is totally restored, where the administration of the museum and some parts of the funds have settled; also an exwoodshed was restored where the wood and graphic studio was established. All the other buildings of the estate complex are left in the emergency state. The primary enthusiasm connected with the reviving of the estate overturned to the total pessimism of Šilutė community. The causes of the failure are insufficient attention of the state to the cultural heritage, strategical mistakes by Šilutė municipality placing the applications for the European Union Structural funds. The prepared Šilutė estate reviving conception is still valid. There is a hope, that this project has perspectives and real possibilities to get the EU support from the funds of 2007–2013 year financial period. But it is clear that the prepared technical projects of the estate reviving will be out-of-date by then. The local gouvernement talks louder and louder about the sale of the buildings of the estate.