|
Primityvizmas
(lotyniškai primityvus - pirminis) XIX a. pab. ir XX a. pr. modernistinė profesionalioji
dailė (dažniausiai tapyba, skulptūra), kuriai būdingas sąmoningai supaprastintas,
vaizdavimas ir archaiškų pirmykščio bei liaudies meno formų, vaikų kūrybos elementų
vartojimas. Primityvizmo atsiradimą ir išplitimą lėmė keli faktoriai:
- Naujų formų mene
ieškojimo procesas;
- Noras atrasti
pirmykštes meno ištakas, nesugadintas civilizacijos ir įtakų, senųjų kultūrų
pagrindu, suformuoti spontanišką, aiškų pasulio suvokimą;
- Alternatyvos analitiniam
realizmui, natūralizmui ar impresionizmui paieška.
Vėliau meno raidoje primityvizmo elementų randame įvairiose
srovėse -postimpresionizme, fovizme, kubizme, dadaizme, ekspresionizme. Primityvizmo
priemonėmis naudojosi ir atskiros grupės: Brüke (Vokietijoje), Būgnų bartukas
ir Asilo uodega (Rusijoje).
XIX a pab. ir XX a. dailėje (ypač tapyboje) aktyviai
reiškiasi savamoksliai meistrai. Kartais jų kūryba nutolsta nuo liaudies meno
tradicijų, bet kartu ir nesusisieja su kokia nors konceptualine srove. Tokiai
raiškai būdingas savitas, dažnai supaprastintas (naiviai - vaikiškas) tikrovės
pateikimas. Vaizduotės dariniai realiai supinami su tikrove, naudojamasi neįprastų
įvaizdžių tarpusavio santykiais. Tai sąlygoja laisvą proporcijų interpretavimą,
atskirų detalių visiškai laisvą, kartais sąmoningą, o kartais ir netyčia pavykusį
sureikšminimą.
Sunku apibrėžti, kas ir kada tampa naiviosios raiškos
priežastis ir pradžia. Atrodytų, begalinis laikas skiria Altamyros ar kitų olų
pirmykščio žmogaus piešinį nuo H. Matiso Šokio ar H. Ruso figūrų tapytų paveiksluose.
Visiškai kita stilistika atrasta Ch. Miro piešiniuose.
Šiuolaikinėje Lietuvos konceptualinėje dailėje taip pat galime įvardinti įvairių kartų ir krypčių atstovus,
kurių kūryboje primityvizmas užima pagrindines pozicijas. Prisiminkime Ričardo
Vaitiekūno jaunatvišką romantiką, sukuriamą per subtilų skonį ir skaidrų koloritą
bei saiką, Rimantą Bičiūną, išradingai stilizuojantį formą, Leonardą Gatauską,
paprastinantį formas, derinamas su estetizmu, būdingu 7-tam praeito amžiaus
dešimtmečiui, Vygantą Paukštę, į savo tapybos priemonių arsenalą įjungiantį
keisto infantilizmo dozę.
Pateikdamas pavyzdžius spalvas sutirštinau sąmoningai,
nes norėjau atkreipti dėmesį į tai, kad vaizdo primityvinimas yra labai senas
atradimas. Tik gilesnis sistemingas domėjimasis vykstantis, keletą paskutinių
šimtmečių, aiškiau įvardina reiškinį.
Primityvios raiškos kokybės kaitą laike galima būtų nubrėžti
kaip kreivę, kurios kitimas yra atvirkščiai proporcingas amato technikos įvaldymo
lygiui. Tobulėjant pirmykščio žmogaus ūkinei ir dvasinei veiklai, didėjo ir
reikalavimai įgūdžiams siekiant aukštesnės gaminio (kūrinio) ar atlikimo kokybės.
Visuomenė vertė amatininką gilinti savo technologines žinias, medžiagų savybių
pažinimą, tobulinti žinių perdavimo būdus; grafikos srityje tai akivaizdžiausia.
Pirmuosius piešinius moliu (dabar sangvina) ar nuodėguliais (dabar specialiai
pagaminta lazdyno anglimi) galima būtų vadinti pieštine grafika. Atsiradus metaliniams
įrankiams, raižomas medis, vario plokštės. Išmokus panaudoti chemines medžiagas,
atsiranda ėsdinimo technika - ofortas, akvatinta ir t. t. Technika, be abejo,
atveria plastinio tobulėjimo erdves, iš kitos pusės - jas riboja, mažina gaivališkojo
- primityviojo prado proveržius.
Malonu klausytis mitų apie mūsų drožėjus-primityvistus.
Pasirodo, Ipolitas Užkurnys keliais kirvukais sugeba pradėti ir išbaigti didžiausias
5 - 7 m. eksterjerines skulptūras.
Primityvistinės skulptūros esmę prieškario laikotarpiu mėgino nagrinėti Paulius Galaunė.
Jis pastebėjo, kad meistrai skubėdami turbūt sąmoningai dažniausiai droždavo
tik iš trijų pusių iš priekio ir šono, o nugarą palikdavo lygią, kartais visai
nepaliestą, kad sujungtų su fonu ar stogastulpiu. Jei nesujungdavo, tai tik
suapvalindavo.
Skulptūrų faktūra nėra pastovi ir visiškai priklauso
nuo skulptoriaus sugebėjimo ir formų pajautimo. Bet rezultatas visada turi būti
nuoširdus ir įtikinantis. Vienur matome statulėlę, pjaustytą drąsiomis, plačiomis,
geometrinėmis plokštumomis, suvestomis į skulptūrinės formos visumą. Kitur matome
tas formas it ne medyje pjaustytas, bet lipdytas iš molio. Dažniausiai sutinkamas
pjaustymas į apvalumą, tai ypač akivaizdu vaizduojant žmogaus kūną. Labai retai
sutinkamas koks nors nesąmoningas primityvus formų kratinys. Rūpintojėlio skulptūrėlėse
dažnokai pasitaiko grubių, tiesiog barbariškų vietų, bet įdėmiau apžvelgus
kūrinio visumą, ypač jos naivią ir nuoširdžią kompoziciją, prieš mus iškyla
savitas, įtikinantis vaizdas. Kartais visa skulptūrėlė išbaigta vienodu, tolygiu
stiliumi, o kartais kiekviena erdvė traktuojama kitaip - sudaro eklektinį rinkinį.
Pavyzdžiui, veidas pateiktas realistiškai, per plokštumas, primenančias jo anatominę
struktūrą, plaukai, barzda - grakščiai stilizuoti. Rūbai net realistiški, o
rankose dar daugiau tikroviškumo. Primityvizmas pasireiškia per laisvai interpretuojamas
proporcijas. Ne visada išlaikoma veido simetrija, kūno proporcijų simetrija.
Stiliaus vientisumas kartais leidžia spėti esant tą patį autorių, o kartais
autorius žinomas, bet kūriniai savo stiliumi nėra panašūs.
Geriau susipažinus su lietuvių primityvistine skulptūra,
galima būtų ieškoti įtakų. Turbūt jų daugiau rastume mūsų bažnytiniame baroke.
Tai pasireiškia per komponavimą. Vis dėlto skulptūra per tas regimas įtakas
išlieka savita ir primityvi. Paulius Galaunė mano, kad panašių statulėlių anuomet
galėjo būti patekusių ir iš Vakarų Europos Lietuvon,tačiau jis pabrėžia, kad
didesnės įtakos, išskyrus siužetus, mūsų liaudies skulptūros raidai neturėjo.
Yra pavyzdžių gotikos ar baroko stiliuje su tokiais elementais, kurių veltui
ieškotume liaudies skulptūroje. Abejuose daug judesio: gotikinėse - daugiau
tam tikro tragizmo, o barokinėse - teatrališkumo.
Dažnai lietuvių liaudies skulptūroms būdingos ramios,
inertiškos masės. Šalies gilumos vienkiemių meistrams europinių reiškinių dvasia
dažnai buvo svetima ar nesuprantama, todėl jos nemėginta įkūnyti savo kūriniuose.
Žinodami vaizduojamą siužetą, skulptoriai vadovavosi sava logika. Tai ir buvo
sąlyga rastis kompozicijų savitumui, primityvizmui, dažnai apsiribojant frontalizmu.
Bet nereikėtų manyti, kad buvo apsiribota vien frontalizmu. Sudėtingesnių rezultatų
pasiekdavo tie kūrėjai, kurie nebuvo tik mėgėjai, o iš tos veiklos pragyvendavo
daug dirbo. Jie sukurdavo keliafigūres kompozicijas su sudėtingesniais judesiais,
atskleidžiančiais sustingusio momento gyvybiškumą. Geriau pasisekdavo tiems,
kurie sugebėjo stebėti supantį gyvenimą. Jie rasdavo tokį judesį, galvos pasukimą,
kuris sutapdavo su kūrinio pagrindine idėja ir nuotaika. Mūsų sodžių skulptoriui,
turinčiam tik savo pašaukimą ir pojūtį, sėkmingas judesio perteikimas yra labai
didelis meninis laimėjimas.
Kai kuriems gabesniems autoriams pavykdavo perteikti
personažų individualumą bei veido psichologinę išraišką. Kai kuriuose kūriniuose
glūdi tiek daug nežemiško liūdesio, kad tik giliai susigyvenęs su tuo siužetu
skulptorius tegalėjo jį perteikti. Nors galutinis tikslas pasiekiamas ne vien
skulptūrinėmis priemonėmis, bet ir pasitelkiant polichromiją.
Lietuvių liaudies skulptūroje labai dažnai naudojama
turtinga polichromija - kitaip sakant, dažymas skirtingomis spalvomis. Atskirais
istoriniais laikotarpiais polichromija yra skirtingai primityvi. Dažoma ant
plono gipso sluoksnio grunto arba padengus plonu pokosto sluoksniu, o vėliau
aliejiniais dažais. Šį būdą galima drąsiai vadinti uždažymu, nes spalvai nustatomas
iš anksto apribotas plotas - veido ar rūbų dalys ir t. t. Pasirinktas siužetas
ir jo esmė lemia bendrą kolorito ryškumą (neužmirštant, kad jį įtakoja ir dažų
kokybė). Naudojamos intensyvios spalvos: raudona, mėlyna, balta, žalia, auksinė,
sidabrinė.
Apie tikslesnį ikonografinį nustatytų spalvų laikymąsi
kalbėti netenka. Dažnai jos parenkamos tokios, kurios daugiausiai patenkina
autoriaus skonį. Iš dalies jas lemia gal ir tai, kokias spalvas lengviausia
gauti regionų gilumose. Kita vertus, stengtasi pasirinkti, kad spalva būtų kuo
mažiau blunkanti. Kūnas dažniausiai baltas, kartais - ochra, skruostai, lūpos
- raudonos, akys mėlynos, plaukai - juodi ar tamsiai rudi. Rūbai dažomi laisviau
- pilki, raudoni, mėlyni, aukso, sidabro spalvos. Naujai nudažytos skulptūrėlės
ne visada būna malonios akiai. Bet kai spalvas išblukina saulė, jos tampa subtiliai
malonaus kolorito. Kartais sluoksniai persišviečia faktūromis, o bendrų plotų
sąskambiai pabrėžia kūrinio architektoniką. Kartais polichromijoje pastebimos
pastangos skulptūrinį pagrindą jungti su tapybiškumu. Būna nesėkmingų bandymų,
bet apskritai šis junginys savo betarpišku primityvumu tik džiugina akį ir pabrėžia
sumanymą.
Šiuolaikinėje tautodailėje polichromija labai įvairi. Viena dalis meistrų pasiekia suestetinto, skonio rėmų
sukaustyto, ne visai laisvo kūrybinio rezultato; dažniau tai būdinga jaunesnio
amžiaus skulptorių siekiams. Tačiau prisimename Skiesgilo vyresniojo, Stasio
Riaubos, Rymantės Butkuvienės, Algirdo Juškevičiaus kūrinius, kurie yra tradicinių
elementų organiška tąsa. Šiuolaikinių priemonių tobulumas leidžia laisvai operuoti
blizgesiu, potepiu, precizika, matiškumu, faktūra.
Norėdamas pagrįsti apmąstymus apie primityviosios
lietuvių skulptūros reikšmę, P.Galaunė cituoja 1925m. atsiliepimus po išsamesnės
mūsų liaudies skulptūros parodos Italijoje (Monzos mieste): puoštinės medžio
skulptūros yra nepaprastai įdomios tiek meno tiek etnografijos prasme. Jų atlikimo
naivumas yra aiškiai kontrastuojantis išraiškos galiai. Gilus jausmas vedė šituos
drovius bevardžius meistrus, kuriuose atsispindi visos tautos siela. Naivus
kaimo skulptoriaus menas tuose pirminiuose vaizdiniuose labai jaudina. Tai pirmykštės
meno ištakos: lietuvių tautinės skulptūrėlės yra pirminės tautinės savimonės
apraiškos, kurios tradicijų bei inovacijų bruožų naujoji menininkų karta karštai
ieško. Iš tikrųjų tenka pabrėžti, kad besižavint lietuvių primityviomis statulėlėmis
giliai stebina ir tai, kad jose glūdi daugelio motyvų, daugelio nuotaikų pradžia,
iš kurių plaukia ultramodernistinis stilius, pasireikšdamas tomis geometrinėmis
formomis, kurios vainikuoja paskutiniuosius mūsų laikų laimėjimus. Primityvai
buvo geometriški dėl to, kad jų stilius dar nespėjo subręsti besiplėtodamas
nagrinėjime ir ieškojime, smulkmenose, pilnos švelnumo ir jausmų, kurių paskui
siekė moderniškiausieji meno atstovai futuristai ar kubistai, grįždami prie
geometriškumo evoliucijos rate. Tai yra įkvėpti amžių patirties meno evoliucijoje,
semdamiesi nuotaikos, įkvėpimo ir idėjų iš primityvų, ypatingai iš skulptorių.
P. Galaunės primityviosios tautodailės nagrinėjimo tikslas
buvo parodyti, kad tai, be abejonės, vertybė, susidedanti iš menui būdingų elementų:
formos konstruktyvumo, drožtų formų lakoniškumo, technikos paprastumo ir lengvumo,
puikaus mokėjimo naudotis medžiaga ir vartoti įrankius, meninio vaizdo ir motyvo
ryškumo ir originalumo. Be viso to čia dar pasireiškė didelis mūsų tautos mąstymo
originalumas ir jos kūrybinis pajėgumas, verčiąs gėrėtis skulptūromis kaip meno
objektu.
Primityvizmas pasireiškia ir taikomojo pobūdžio medžio
drožinių dekoravime. Pats naiviausias būdas - padengti daikto plokštumas
linijiniais raštais. Ta linija gaunama iš dviejų lygiagrečių įpjovų į briauną
gilumo. Ją galima vadinti kontūrine. Tai dar paleolito laikais naudota linija
puošiant kaulo, keramikos daiktus.
Lietuvių tauta mėgo puošti verpstes, kultuves, kočėlus,
šaudykles, riešutų spaustukus. Raštas būdavo geometrinis, o vėliau - stilizuotas
augalinis. Dviem įpjovimais peiliu į segmentinį apvalumą gaunamas dvibriaunis
arba naguotas pjaustymo būdas, naudotas ant rankšluostinių, klumpių. Jis grynai
geometrinis, kartais augalinis, sudarytas iš lapelių. Būna ir tribriaunis, naudotas
segmentinei žvaigždei apjuosti. Dekoratyvinio sudėtingumo riba nusistovėjo ties
paukšteliais, arkliukais, augmenija. Žmogaus vaizdavimo nesutinkama.
Nuo pirmykščio žmogaus medžioklės vaizdų, tapybos reiškinių
aptinkama visose tautose, tik skirtingais būdais ir nevienodais pajėgumais besirutuliojančių.
Bet kartą pamėgęs spalvas žmogus, jau ieškojo būdų, išreikšti tokioms mintims
ir jausmams, kai be spalvų rezultatas būtų nepilnavertis.
Mūsų tautos spalvinės raiškos istorinis kelias yra savitas. Mat spalvinis šių pasaulio platumų skonis
dar turi turėti tam tikrus priedėlius, kad virstų tapybine šneka: spalviniai
santykiai, intensyvumas, tonas, siluetai, kontūrai, faktūros. Tautos tapybinės
kultūros charakteristikas formuoja visas laiko ugdomų normų kompleksas. Visa
tai susiję su spalvine gama tautinių rūbų audiniuose, gyvenamojo būsto interjere,
su spalvomis eksterjere, supančios gamtos aplinkoje. Daug lemia susiklostęs
tautos charakterio, jos mąstymo ypatybės. Juk vaizdavimas spalvomis plokštumoje
dažniausiai turi ir potekstę, kaip literatūros kūrinyje mintys tarp eilučių.
Menininkas savo paveikslais ne tik vaizduoja regimąjį pasaulį, bet stengiasi
atskleisti ir savo pasaulėžvalgą. Primityvistiniuose meno kūriniuose tai tampa
pirmaeiliu uždaviniu, nevaržomu paviršutinės formos ar madingos estetikos. Primityvistai
tapatumo su tikrove ieško instinktyviai, remdamiesi gyvenimiška patirtimi, nekeldami
sau formalių uždavinių.
Ypatingą vietą lietuvių primityvistinės tapybos raidoje
užima šventųjų paveikslai, tenkinę religinius visuomenės poreikius. Tiesiogiai
čia pasireiškia rinkos dėsnis: esant užsakovui atsiranda tiekimas. Greitai besivystanti
gamyba miestuose vėliau ėmė įtakoti ir sodžiaus gyventojo buitį, tenkintis masinio
dauginimo (ne rankų darbo) pakaitalais. Pavyzdžiui, oleografiniai pavekslai.
Šie tobulieji rakandai neturi autoriaus teptuko prisilietimo virpesio ir ekspromto.
Ir ankstesniems bevardžiams, ir šiuolaikiniams autoriniams
naiviems paveikslams būdingas lokalinių dėmių spalvinis kompozicinis aiškumas.
Kartais jis ribojamas, kartais laisvas nuo griežto kontūro. Pagrindiniai spalvų
santykiai dažnai kruopščiai parenkami išmaišant dažus ant paletės. Muziejiniuose
eksponatuose ryškus saulės poveikio pėdsakas išblukimas, užsidengusi patina.
Nežiūrint to, galima nuspėti, kad dažniausiai stengtasi išgauti intensyvias,
ryškias, giliai veikiančias žiūrovą gamas. Šiuo metu tai labai gerai atsekama
mūsų geriausių tapytojų - primityvistų kūriniuose.
Monikos Bičiūnienės paveikslai, turėdami gana atvirą
spalvų gamą, visada išlaiko esminį kelių dėmių skambesį. Priemonės tam pasiekti
labai išradingos ir įvairios: detalių užmetimas antraeilėse plokštumose, faktūrų
sukėlimas naudojantis pustoniais, dažų masės sluoksnio pašiaušimas. Portretuose
autorei daugiau rūpi konkreti charakteristika o ne momentinė ar psichologinė
išraiška. Priešingai, P. Gerlikienės paveiksluose nerandame ypač ryškių charakterių,
bet esame hipnotizuojami keistos veidų judėjimo fazės, sustingusios ir adekvačiai
stebinčios žiūrovą. Labai įdomiai šį atradimą išnaudojo tapytojo sūnus, dailininkas
Gerlikas. Žvilgsnių švytėjimas yra jo tapybos kredo.
Profesorius Aleksandras Jackovskis (Lenkija) taip apibūdina
šiuolaikinius primityvistus: Riba tarp dailės diplomuotos ir nediplomuotos
yra labai sunkiai apčiuopiama, ypač tada, kai vertiname ne amatą, o vaizduotę.
Daugybė žymiausių meistrų XXa. nestudijavo akademijose ar kitose meno mokyklose,
o ėjo savo keliu. Apdovanoti ne tik talentu, bet ir nuovoka.
Autorius prisimena atvejį, kai į dailininkų sąjungą buvo
priimta menininkė, nebaigusi jokios akademijos, ir jos kūryba buvo vadinama
neprofesionalia. Šiandien, kai nusistovėjusios ribos tarp atskirų kūrybos žanrų
ištirpusios, kai draugiškai sugyvena skirtingos kryptys, ypač sunku apčiuopti
ribą tarp profesionalaus ir naivaus (neprofesionalaus). Ar tai iš viso įmanoma?
Etninės kultūros
gyvosios tradicijos Komisijos pirmininkas
Jonas Rudzinskas
|
