I. BENDROSIOS NUOSTATOS

           1. Lietuvos etnografinių kaimų ilgalaikės išlikimo programos pagrindinis tikslas – koordinuotai, sistemingai ir strategiškai kryptingai aktyvinti, remti ir inicijuoti valstybės, savivaldybių institucijų, mokslo ir mokymo įstaigų, taip pat etnografinių kaimų bendruomenių ir kitų visuomeninių organizacijų, pavienių asmenų veiklą,nukreiptą išsaugoti, globoti ir plėtoti savitus šalies etnografinius kaimus (su jų vertybėmis - etnokultūriniu paveldu, gyvąja tradicija ir kraštovaizdžiu), kaip sudėtinę Europos ir šalies regionų kultūros, mokslo, informacinės, ūkinės ir verslo, socialinės ir ekonominės plėtros dalį. Siekiama etnografinių kaimų vertybių saugojimo mechanizmą tobulinti didinant ne draudimų, bet skatinančiųjų priemonių reikšmę. 

             2. Šios programos paskirtis – sudaryti etnografiniuose kaimuose palankias administracines, teisines, informacines, socialines ir ekonomines sąlygas, gyvenimo kokybės augimui, verslo ir kultūros plėtrai, skatinant glaudesnius teritorinės bei šakinės administracijos, vadybos, mokslo, verslo, švietimo ir kultūros ryšius.

3. Etnografinis kaimas - kaimo gyvenamoji vietovė, išlaikiusi tradicinius, istoriškai susiklosčiusius ir būdingus tam regionui, etninės kultūros bruožus. Etnografiniai kaimai iš kitų kaimų išsiskiria savitu itin turtingu etninės kultūros vertybių kompleksu - etnoarchitektūra (tradiciniai statiniai ir jų vidaus įranga, sodybų planinė ir erdvinė struktūra, vietovės užstatymo tradicinis pobūdis, jo ryšys su natūraliu kraštovaizdžiu), archeologijos, mitologijos, gamtos paminklais, vertybėmis ir gyvąja tradicija (bendruomenės gyvenimas, ūkininkavimo tradicijos, verslai , amatai, tautodailė, folkloras, žinyja). Etnografiniai kaimai nuo likusių Lietuvos kaimų skiriasi ir ūkinio, socialinio ir kultūrinio gyvenimo sąlygomis ir plėtros galimybėmis, o jų ateities vizija reikalauja savitos jų plėtros koncepcijos. Esamų priemonių etninės kultūros paveldui išsaugoti bei gyvosios etninės kultūros reiškiniams palaikyti nebepakanka.

           4. Etnografinių kaimų ir jų subjektų gyvybingumas yra svarbus šalies kultūrinių tradicijų įvairovės, nacionalinio ir regioninio, vietovių savitumo požymis bei išsivystymo tolygumo rodiklis. Todėl, integruojantis į Europos Sąjungą, etnografinių kaimų puoselėjimui reikalingas šiuolaikinis požiūris, grindžiamas įvairių šalies visuomenės sluoksnių poreikiais, paremtas Europos Sąjungos institucijų patirtimi plėtojant kaimo vietoves bei ES Struktūrinių fondų ir programų teikiamomis galimybėmis.

5. Ji atitinka Valstybės ilgalaikės raidos strategijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr.IX-1187  (Žin., 2002, Nr.113-5029) prioritetines kryptis,

Žemės ūkio ir kaimo plėtros strategiją, patvirtintą Lietuvos Respublikos Seimo 2000 m. birželio 13 d. nutarimu Nr.VIII-1728 (Žin., 2000, Nr.50-1435). Programa taip pat atitinka Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymo (Žin., 2002, Nr.72-3009), Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo (Žin., 1995, Nr.3-37), Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (Žin., 1993, Nr.63-1188; 2001, Nr.108-3902), Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (Žin., 1995, Nr. 107-2391) nuostatas. Taip pat Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. spalio 29 d. nutarimu Nr.IX-1154 (Žin., 2002, Nr.110-4852), Europos kultūros konvencijos (Žin., 2001, Nr.101-3599), Europos architektūros paveldo apsaugos konvencijos (Žin., 1999, Nr.100-2896), Pasaulinio kultūros ir gamtos paveldo globos konvencijos (Žin., 1997, Nr.19- 411), Europos kraštovaizdžio konvencijos (Žin., 2002, Nr.104-4621) pagrindinius principus ir UNESCO Rekomendaciją dėl tradicinės kultūros ir folkloro apsaugos (1989 m).

       6. Ši programa vykdoma nuo 2003 metų iki 2009 metų.

II.   ESAMOS BŪKLĖS ANALIZĖ

7. Šiuo metu saugomi kaip nekilnojamosios kultūros vertybės, į istorijos ir kultūros paminklų sąrašus yra įrašyti 48 etnografiniai kaimai (šiuo metu atlikta 14 kaimų fotofiksacija), 56 sodybos (vidutiniškai po 4 pastatus) – daugiausia Aukštaitijoje ir Dzūkijoje, ir 171 pavienis tokių kaimų etnoarchitektūros pastatas. Tačiau nėra aiškiai apibrėžtų kriterijų pagal kuriuos jie buvo atrinkti ir įrašyti. Etnografiniai kaimai, esantys šiuose sąrašuose, neaprėpia šalies tradicinių kaimų įvairovės pagal jų struktūrą, apstatymą (pvz., neįrašyta gatvinių kaimų tipų - gatvinių rėžinių, dvilypių, palaidų gatvinių, linijinių ir t.t.), etnoregioninį savitumą (mažai tyrinėti liko Žemaitijos, Suvalkijos ir Mažojosios Lietuvos etnografiniai kaimai). Etnografinių kaimų saugojimas apibrėžiamas tik pagal jų etnoarchitektūrinę išliekamąją vertę, neįvertinant jų gyvosios kultūros ir ūkinių tradicijų. Tik architektūrinės šių kaimų vertės iškėlimas nepilnai atskleidžia jų etnokultūrinį savitumą, verslinį (pvz., turistinį), edukacinį, kultūrinį patrauklumą.

        8. Nėra atlikti ir per lėtai, nepakankamai koordinuotai vykdomi išsamūs visos Lietuvos etnografinių kaimų tyrimai, kurie leistų patikslinti, papildyti ir iš esmės peržiūrėti ir įvertinti etnografinius kaimus, esančius istorijos ir kultūros paminklų sąrašuose, ir vertingiausius įrašyti į Nekilnojamųj kultūros vertybių registrą (sudaromus Kultūros vertybių  apsaugos departamentas). Kai kurios gyvosios tradicijos vertybės tik pradėtos registruoti į Kultūros vertybių registą (sudaromą Kultūros ministerija).

         9. Ūkininkavimo tradicijų, bendruomenių papročių ir pan. dar niekas neinventorina. Nepakankamai ištyrinėtos gamtos vertybės etnografinių kaimų aplinkoje (jų įtraukimu į saugomų objektų sąrašus rūpinasi Aplinkos ministerija). Trūksta integralios visas etnografinių kaimų vertybes apimančios apskaitos.

10. Daugelio medinių statinių būklė yra bloga, sparčiai blogėja mažosios architektūros paveldo (kryžių, koplytstulpių, skulptūrų, kapinių ansamblių) būklė. Etnografinių kaimų vertybės fiksuojamos ir saugomos nepakankamai (Kultūrosvertybių apsaugos departamentas) ir Kultūros paveldo centras) tyrimus kasmet atlieka ne daugiau kaip keturiuose etnografiniuose kaimuose). Duomenys apie įvairias etnografinių kaimų vertybes taip pat yra pagal finansines galimybes kaupiami, fiksuojami, tyrinėjami įvairiose šalies mokslo ir mokymo institucijose, muziejuose, tai atlieka ir nacionalinių ir regioninių parkų direkcijos, savivaldybės. Kuklus paskelbtų taikomojo ir fundamentalaus mokslo darbų apie etnografinius kaimus kiekis.

11. Nėra efektyvios etnografinių kaimų architektūros išsaugojimo priemonių sistemos bei teisinių, ekonominių, socialinių ir kultūrinių prielaidų jai atsirasti. Mažėjant vietinių gyventojų skaičiui ir jiems senėjant, sparčiai nyksta etnografiniuose kaimuose sukauptas etnoarchitektūrinis paveldas ir gyvoji tradicija. Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugai sukurti keli reglamentai. patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio.31 d.  nutarimu Nr.152 (Žin., 2002, Nr.13-499). Tačiau jie neišsprendžia daugelio iškilusių problemų. Etnoarcitektūrinio paveldo apsaugos priemonių taikymas iššaukia konfliktines situacijas tarp valstybės ir privačių asmenų, kas stabdo pastatų renovavimo privačiomis lėšomis tempus. Valstybės lėšomis vykdomas vertingų statinių atnaujinimas nėra efektyvus, o skiriamos lėšos neatitinka investicijų poreikio. Lietuvos etnoarchitektūros istorikai drauge su architektais iki šiol nėra parengę rekomendacijų, kaip etnografiniuosestatiniuose priderinti šiuolaikinius sanitarijos įrenginius, gamybos, statybos technologijas. Savamoksliškai pritaikant pastatus rekreacijai ir turizmui, etnoarchitektūra modernizuojama arba prie jos statomi nauji statiniai neatitinkantys vietinių tradicijų – tai griauna etnografinių kaimų savitumą, sudarko tradicinį kraštovaizdį, naikina gamtos vertybes.

12. Nepakankamas valstybės ir visuomenės dėmesys gyvajai tradicijai, gamtos ir istorijos vertybėms etnografiniuose kaimuose. Nėra atlikti jų gyventojų verslumo, gyvensenos, kūrybos, etnopsichologijos, gyvenimo kokybės tyrimai. Nepakankamai ištirtas etnografinių kaimų lokalinis savitumas (bendruomenės gyvenimas, ūkininkavimas, folkloras, tautodailė, istorija, kultūros bei gamtos vertybės). Plačiąjai visuomenei ir etnografinių kaimų bendruomenėms trūksta žinių apie etnografinių kaimų vertybių, išteklių, tradicijų vertę bei panaudojimo galimybes šiuolaikinėje ekonominėje ir kultūrinėje veikloje. Etnografiniai kaimai nepakankamai integruoti į turizmo informacijos plėtros sistemą.

                      13. Etnografiniuose kaimuose vyrauja nekomercinis ūkininkavimas, smulki žemėvalda, ekstensyvi žemdibystė, turinti ekologinio ūkininkavimo požymių: taikomi pigesni tradiciniai ūkininkavimo būdai bei inventorius (arklių ir atitinkamų tradicinių padargų naudojimas transportui ir žemės dirbimui; netechnizuotas javų, žolės pjovimas (pjautuvais, dalgiais), derliaus saugojimas ir jo apdorojimas).

14. Didėja nenaudojamų žemės ūkio naudmenų plotai, nyksta bendruomeninis gyvulių ganymas, ūkiniai pastatai (tvartai, klojimai ir kiti) yra neprofesionaliai pertvarkomi šiuolaikiniams poreikiams (pvz., pritaikomi garažams, sandėliams, ar dėl šiuolaikinių žinių stokos yra rekreacinei paskirčiai). Dauguma etnografinių kaimų gyventojų pasyvūs alternatyvios veiklos atžvilgiu, nemato geresnio gyvenimo perspektyvų, yra paplitęs girtavimas.

 15. Mažai pajaminga ūkinė veikla negali išspręsti etnografinių kaimų gyventojų ekonominių ir socialinių problemų. Etnografiniuose kaimuose, neadekvačiai ištekliams, per lėtai plėtojama veikla. Konservatyvumu pasižyminti etnografinių kaimų gyventojų mąstysena sunkiai prisitaiko prie kintančių verslo sąlygų. Rinkodaros, žaliavų paieškos ir kitus vadybos klausimus dalinai mėgina spręsti nacionalinių ir regioninių parkų direkcijos, tačiau trūksta metodinės informacijos. Etnografiniuose kaimuose menkai pritaikomi verslui turtingi ku linarinio paveldo ištekliai. Tradiciniais amatais, tautodaile užsiima tik pavieniai meistrai. Neišplėtota veikla: medžio apdirbimo amatai, puodininkystė, odos ir kailių išdirbimas, vaistažolių rinkimas, bitininkystė, žirgininkystė ir kiti. Etnografiniai kaimai lėtai įsitraukia į turizmo veiklą (sparčiau - Žemaitijoje ir Aukštaitijoje). Plėtojant kaimo turizmą retai panaudojamos etnografinės aplinkos teikiamos unikalios galimybės.kultūros vertybių apsaugos departamento užsakymu mokslininkų, architektų ir kitų etninės kultūros specialistų 1994-1995 m. parengti ir patvirtinti ,,Verbų etnokultūros draustinio”, ,,Keturiasdešimt totorių kaimo etnokultūrinio draustinio” projektų įgyvendinimas iki šiol nepradėtas. Etnografiniai kaimai dar nėra pakankamai integruoti į kultūrinio ir pažintinio turizmo maršrutus. Dauguma etnografinių kaimų yra vandens ir automobilių turizmo mėgėjiškų maršrutų zonoje. Tačiau iki šiol neišplėtota šiam turizmui reikalinga infrastruktūra: keliai, viešasis transportas, stovyklavietės, poilsio aikštelės, reikalingo inventoriaus nuoma, pakelių prekyba.

         16. Trūksta koordinavimo sprendžiant  etnografinių kaimų problemas ir naudojant Nacionalinio biudžeto ir ES lėšas .

III. PROGRAMOS UŽDAVINIAI

       17. Programos uždaviniai:

17.1. Administracinėmis ir mokslo priemonėmis siekti etnografinių kaimų etninės kultūros, gamtos, istorijos, mitologijos, archeologijos vertybių išsaugojimo;

17.2. Teisinėmis ir finansinėmis priemonėmis skatinti etnografiniuose kaimuose tradicijomis pagrįstų turizmo ir rekreacijos paslaugų, ūkinės ir bendruomeninės veiklos, verslų ir amatų plėtrą;

17.3. Remti žinių ir informacijos sklaidą visuomenėje apie etnografinius kaimus, jų vertybes ir tradicijas;

17.4. Išsaugoti ir pagerinti etnografinių kaimų infrastruktūrą;

17.5. Spręsti ekonomines- socialines- demografines etnografinių kaimų problemas.

IV. SPRENDIMAI

       18. Tikslinga naujai moksliškai apibrėžti etnografinių kaimų vertinimo kriterijus ir pagal juos kiekviename šalies etnografiniame regione atrinkti vertingiausius etnografinių kaimų saugotinus reprezentantus, atlikti kompleksišką jų vertybių inventorizaciją, atlikti išteklių, plėtros galimybių analizę, apskaičiuot i investicijų etnografinių kaimų gyvybingumui kelti poreikį.

       19. Prioritetai turėtų būti teikiami: 1) etnografiniams kaimams, kurių ištekliai, saugojamos bei puoselėjamos vertybės gausesnės, o plėtros perspektyvos ir galimybės didesnės; 2) etnografinių kaimų subalansuotam vystymuisi  šalyje.

       20. Siekiant suaktyvinti etnokultūrinių tradicijų, kaimo turizmo ir rekreacijos paslaugų plėtrą etnografiniuose kaimuose ir jų apylinkėse, būtina paspartinti architektūrinę vertę turinčių statinių  renovaciją ir sumažinti valstybinių ir privačių interesų priešpriešą; tobulinti etnografinių kaimų statinių renovacijos, atstatymo ir naujų statybų reglamentuojančius teisės aktus; sukurti teisines ir finansines sąlygas kompensavimui už susidarančias išlaidas savininkams renovuojant, restauruojant etnografiniuose kaimuoseesančius statinius. Siekiant pakelti tradicinio kaimo paslaugų prestižą - tobulinti etnografinio kaimo turizmo aplinką reglamentuojančią teisės aktų bazę, parengti etnografinių kaimo turizmo sodybų sertifikavimo tvarką; sukurti teisines ir finansines ir ekonomines prielaidas etnografinių kaimų gyvenojams gauti pajamas už viešąsias paslaugas, infrastruktūros puoselėjimą, gamtosauginę veiklą; teikti iš nacionalinių, ES bei tarptautinių fondų lėšų finansinę, investicinę alternatyviai veiklai (ypač turizmo), paremtų etninės kultūros tradicijomis, etnokultūros veiklos ir raiškos projektams, kurie turėtų būti pagrįsti etnografinių kaimų privalumais ir atitikti regioninius etninės kultūros savitumus.

21.  Būtina plėtoti ir remti įvairias edukacines programas susijusias su etnografinių kaimų

specifika: visuomenės informavimo, ugdymo, mokslinių etnografinių kaimų tyrinėjimo, etnografinių kaimų gyventojų švietimo, konsultavimo, mokymo, profesinio lavinimo. Etnografiniuose kaimuose esančios vertybės turi būti žinomos, prieinamos visuomenei. Todėl visomis šiuolaikinėmis priemonėmis turi būti vykdoma žinių apie etnografinius kaimus sklaida.

22.  Norint pagerinti etnografiniai kaimų gyvenimo, rekreacijos bei turizmo sąlygas, reikia

sukūrti patrauklią infrastruktūrą. Reikalinga sudaryti etnografinių kaimų vizualinės informacijos sistemą, pagerinti privažiavimus prie etnografinių kaimų ir aplinkinių turistinių objektų, įrengti stovėjimo aikšteles ir stovyklavietes, tvarkyti aplinką.

23. Būtina plėtoti nedarbo ir skurdo mažinimo programas, sudaryti palankias gyvenimo ir darbo sąlygas jaunimui. Norint ilgiau išsaugoti tradicinių bendruomenių gyvybingumą būtina gerinti sveikatos apsaugą ir profilaktiką, socialinę paramą ir švietimą, viešosios tvarkos apsaugą. Etnografinių kaimų plėtros projektavimas itin specifinis, jis įmanomas tik remiantis jų gyventojų verslumo, etnopsichologijos stebėjimais. Todėl tikslinga vykdyti etnografinių kaimų gyvenimo ir aplinkos kokybės monitoringą.

V. PROGRAMOS ĮGYVENDINIMO REZULTATAI

24. Įgyvendinus programą, numatoma pasiekti tokių rezultatų:

24.1. Etnografiniai kaimai taps šalies regionų etninės kultūros ir ūkinių tradicijų židiniais, bus išsaugotas ir puoselėjamas vietovės savitumas ir regioninis tapatumas. Etnografiniai kaimai taps patrauklūs rekreacijai ir turizmo plėtrai;

24.2 Atlikus etnografinių kaimų ir jų vertybių inventorizaciją, sudarius jų sąrašus ir atlikus atranką saugojimui, bus išaiškintas etnografinės medinės architektūros paveldas, gyvoji tradicija, nustatytas saugomų, globojamų objektų ir vertybių skaičius, parengti apskaitos dokumentai bei jų apsaugos ir globos reglamentai;

24.3. Tautodailės ir folkloro raida, senosios ūkinės veiklos tradicijos bus derinamos su kaimo turizmu, reakreacine veikla bei kitais alternatyvia žemės ūkio veikla, bus išplėtotas paslaugų sektorius bei prekybos paslaugos;

      24.4. Etnoarchitektūrinę vertę turinčių pastatų atnaujinimas taps verslu, kompensuojant išlaidas, susijusias su autentiškų statybinių medžiagų panaudojimu ir tradicinių statybos būdų taikymu;

       24.5. Etninės kultūros vertybių viešasis demonstravimas, tradiciniai amatai ir verslai tautodailė, šventės ir tradicinės apeigos, kiti kultūriniai renginiai taps pagrindinėmis turizmo ir rekreacijos plėtrą skatinančiomis priemonėmis.Etnografinio kaimo vertybės taps atviros ne  tik šalies visuomenei, bet ir pasauliui. Bus skatinama informacijos bei žinių sklaida apie etnografinio kaimo etninės kultūros vertybes, veiklos  ir amatų paplitimą, turizmo ir rekreacijos paslaugas.

       24.6. Administracinėmis, aplinkosaugos ir mokslo priemonėmis bus sudarytos geresnės prielaidos etninės kultūros, gamtos, istorijos, mitologijos, archeologijos vertybėms etnografiniuose kaimuose ir jų aplinkoje išsaugoti Etnografinis kaimas bus išsaugotas kaip visuminis reiškinys, apimantis ne tik architektūrą, bet ir gyvąją kaimo tradiciją ( gyventojų  žinija. Ūkinė veikla, etninė kultūra, tautodailė, kūryba;

24.7. Teisinėmis, finansinėmis ir ekonominėmis priemonėmis etnografinių kaimų bendruomenės bus skatinamos užsiimti viešojo vartojimo paslaugų teikimo, infrastruktūros kūrimo, gamtos puoselėjimo;

24.8. Valstybės garantijos ilgalaikėms paskoloms bei kitai finansinei paramai gauti bus teikiamos etnografinių kaimų bendruomenėms, turinčioms didesnius vertybių išteklius ir gyvybingas tradicijas, bei kultūrinio ir architektūrinio paveldo panaudojimo ir išsaugojimo, viešojo vartojimo paslaugų teikimo, infrastruktūros gerinimo, gamtosaugos projektus.

VI.PROGRAMOS FINANSAVIMAS

25. Programos finansavimo šaltiniai:

25.1. Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto tikslinės lėšos;

25.2. Lietuvos Respublikos savivaldybių biudžetų lėšos;

25.3. Lietuvos Respublikos ministerijų, valstybės institucijų ir įstaigų biudžeto bendrųjų asignavimų lėšos;

25.4. Europos Sąjungos SAPARD programos, o nuo 2004 metų – Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšos;

25.5. Įmonių, įstaigų, visuomeninių organizacijų, kitų juridinių ir fizinių asmenų neatlygintinai perduotos lėšos.

VII. PROGRAMOS ĮGYVENDINTOJAI

     26. Programos įgyvendinimą koordinuoja Etninės kultūros globos taryba. Taip pat, įgyvendinant šią programą, dalyvauja kompetetingos valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos bei visuomeninės organizacijos: Aplinkos ministerija, Kultūros ministerija Ūkio ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Susisiekimo ministerija, Sveikatos apsaugos ministerija, Vidaus reikalų ministerija, Kaimo turizmo asociacija, Žemės ūkio rūmai, Žemės ūkio ministerija, Liaudies ūkininkių draugija, Lietuvos tautodailininkų sąjunga.

VIII.        BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

27. Etninės kultūros globos taryba, kaip programos įgyvendinimą koordinuojanti institucija, renka iš atsakingų valstybės ir savivaldos institucijų bei visuomeninių organizacijų ataskaitas apie Lietuvos etnografinių kaimų ilgalaikės išlikimo programos 2003-2009 metams numatytų priemonių įgyvendinimą, vykdo etnografinių kaimų ir etninės kultūros vertybių būklės priežiūrą, rengia metinę ataskaitą ir teikia ją svarstyti Lietuvos Respublikos Seimui bei Vyriausybei. Etninės kultūros globos taryba organizuoja programos įgyvendinimo rezultatų viešąjį aptarimą.

28. Programos įgyvendinimo priemones prireikus gali būti tikslinamos, atsižvelgiant į programos įgyvendinimo rezultatus, visuomenės poreikius bei bendrąją šalies ekonominę ir finansinę būklę.

__________________

LIETUVOS ETNOGRAFINIŲ KAIMŲ IŠLIKIMO ILGALAIKĖS PROGRAMOS ĮGYVENDINIMO PRIEMONIŲ 2003–2006 METŲ PLANAS