2004 m. spalio 20 d. Nr. TN-6
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos etnografinių kaimų išsaugojimo ilgalaikės programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 16 d. nutarimu Nr. 1171 įgyvendinimo priemonių 2003-2006 metų plano 1.1 priemone ir atsižvelgdama į kitų už priemonės įgyvendinimą atsakingų institucijų pritarimą,
Etninės kultūros globos taryba n u t a r i a patvirtinti Saugotinų etnografinių kaimų ir sodybų nustatymo, vertinimo ir atrankos kriterijus (pridedama).
Tarybos pirmininkas Krescencijus Stoškus
PATVIRTINTA
Etninės kultūros globos tarybos
2004 m. spalio 20 d.
nutarimu Nr. TN-6
SAUGOTINŲ ETNOGRAFINIŲ KAIMŲ IR SODYBŲ NUSTATYMO, VERTINIMO
IR ATRANKOS KRITERIJAI
I. BENDROSIOS NUOSTATOS
Etninė kultūra yra nacionalinės kultūros pamatas, tautos saviraiškos ir išlikimo pagrindas. Dėl ekonominio, socialinio bei dvasinio gyvenimo objektyvių pokyčių sovietmečiu ir atkūrus Nepriklausomybę etninės kultūros paveldui Lietuvos kaime gresia sunykimo pavojus. Esamomis paveldosaugos priemonėmis bei valstybės ekonominėmis išgalėmis tampa nebeįmanoma sustabdyti šį etninės kultūros nykimo procesą ir užtikrinti etnokultūrinių tradicijų tąsą Lietuvos kaime. Spartus nekilnojamojo etninės kultūros paveldo nykimas iškelia klausimą ar visą valstietiškąjį paveldą perkelti į muziejų, rezervatų bei draustinių teritorijas kaip praeities reliktą, tuo būdu prarandant jo gyvąją raišką natūralioje aplinkoje, ar mėginti konkretizuoti išlikusias vertybes vietose pagal jų dabartinę būklę ir ieškoti naujų kelių, kaip užtikrinti etnokultūrinių tradicijų perimamumą naujomis sąlygomis.
Dokumento tekste pateikiamos terminų sampratos, iškeliami saugotinų etnokultūrinių vertybių identifikavimo, vertinimo, apskaitos, funkcionavimo užtikrinimo ir išsaugojimo klausimai bei jų sprendimo būdai naujomis politinėmis, socialinėmis ir ekonominėmis kaimo plėtros aplinkybėmis.
Dokumente pateikta etnokultūrinių vertybių atrinkimo saugoti metodiniai pagrindai (principai), apžvalginių bei nuodugnių tyrimų vietose uždaviniai.
Šio dokumento tikslas nustatyti etninės kultūros vertybių Lietuvos kaime sisteminės atrankos kriterijus, suteikiant prioritetą perspektyvinių etnografinių gyvenviečių ir sodybų atrankai. Vertybių atrankos kriterijų taikymo tvarką nustatys kitas teisės aktas.
II. SĄVOKOS IR INTERESŲ OBJEKTAS
5. Dokumente naudojamos sąvokos:
Kaimas plačiąja prasme suprantamas kaip visa periferinė šalies teritorija, išskyrus miestus. Lingvistinė žodžio "kaimas" reikšmė tai valstiečių darbo ir gyvenamoji vieta. Žemėtvarkos ir planavimo veikloje kaimas suprantamas kaip aiškiom ribom nužymėtas žemėvaldos vienetas, turintis atskirą pavadinimą, kaimo žmonių šeimoms priklausantį žemės plotą ir jų bendrą gyvenamąją vietą (gyvenvietę) arba pavienes sodybas. Gyvojoje kalboje ir kai kuriuose etnografinio paveldo išsaugojimo dokumentuose kaimo, kaip žemėtvarkinės struktūros, ir kaimo gyvenvietės, kaip urbanistinės struktūros, sąvokos neskiriamos ir kaimu vadinama tik kaimo žmonių gyvenamoji vieta, t.y. kaimo gyvenvietės teritorija. Lietuvos Respublikos administracinių vienetų ir jų ribų įstatyme kaimo gyvenvietė pavadinta kaimu ir įteisinta kaip valdymo teritorinis vienetas. Kaimo gyvenvietės įvardinimas kaimu yra nelogiškas dalies kaimo tapatinimas su jo visuma.
Etnografiniai kaimai tai istoriškai susiklostę kaimo bendruomenių socialiniai-ūkiniai žemėvaldos ir žemėnaudos teritoriniai vienetai, turintys savo pavadinimą ir susidedantys iš priklausančių bendrus interesus turinčioms ir bendravimo ryšius palaikančioms šeimoms kompaktiškai sustatytų arba atskirai stovinčių sodybų bei aiškiom ribom apibrėžto tų šeimų naudojamo žemės ploto. Iš kitų Lietuvos kaimų, etnografiniai kaimai išsiskiria rėžine arba sklypine žemėnauda, gyvenviečių ir pavienių sodybų užstatymo, apželdinimo ir prisiderinimo prie aplinkos regioniniais skirtumais, kaimo žmonių bendruomenės gyvenimo ir veiklos bendrumu bei gyvųjų tradicijų (verslininkystė, amatai, folkloras, tautodailė, toponimika) raiška ir palaikymu.
Etnografiniai vienkiemiai tai po vienkieminių reformų buvusių valakinių kaimų žemėse susikūrę privatinės vienkieminės žemėvaldos ir žemėnaudos vieno savininko teritoriniai ūkiniai vienetai, turintys šeimynos gyvenamąją vietą sodybą, sklypinę žemėnaudos struktūrą, aiškias žemėvaldos masyvo ribas, tačiau skirtingai nuo viensėdžių, suformuotų valakinės reformos metu kaimų užribiuose, neturintys atskiro savo pavadinimo.
Etnografinių kaimų gyvenvietės tai žemdirbyste ir kitais verslais užsiimančios kaimo bendruomenės kompaktiškos sodybų grupės, dabar vadinamos valakinėmis gatvinėmis, kupetinėmis, padrikomis gyvenvietėmis. Etnografinių kaimų gyvenvietės iš kitų kaimo gyvenviečių išsiskiria kompaktišku linijiniu, kupetiniu ar padriku teritorijos užstatymu, darniu prisitaikymu prie aplinkos ir gausiu apželdinimu, vietinių medžiagų statybai naudojimu, regioniniais sodybų apstatymo, statinių komponavimo, puošybos ir architektūros skirtumais.
Etnografinės vienkiemių ir viensėdžių sodybos tai vienkiemio ar viensėdžio žemės savininko šeimynos gyvenamosios vietos. Etnografinės sodybos iš kitų Lietuvos kaimo sodybų išsiskiria vietinių statybinių medžiagų naudojimu, darniu prisitaikymu prie aplinkos, regioninėmis architektūros, apželdinimo ir aplinkos tvarkymo tradicijomis, pastatų grupavimo, jų tipų, puošybos ir smulkiosios architektūros etniniais skirtumais.
Etninės kultūros vertybės tautai reikšmingi dvasinės bei medžiaginės etninės kultūros užfiksuoti ir neužfiksuoti dalykai (Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymo 1 straipsnio 9 dalis).
Etnografinis regionas istoriškai susiformavusi teritorijos dalis, kurioje išlaikyta savita tarmė, tradicijos ir papročiai, integruotas baltų genčių palikimas (Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymo 1 straipsnio 10 dalis).
6. Etnografiniai kaimai kaip žemėtvarkinės struktūros nustojo funkcionavę sovietmečio reformomis likvidavus privatinę nuosavybę. Įjungus buvusių kaimų žemes į bendrą kolūkinės ar valstybinės žemės masyvą, etnografinių kaimų bendruomenės socialines ir ūkines funkcijas perėmė kolūkiai ir tarybiniai ūkiai. Socialinis kaimo pagrindas neteko kaimo bendruomenės šeimas jungusios bendros veiklos: kelių tiesimo, mokesčių rinkimo, žemės naudojimo, gyvulių ganymo ir kitų kaimo žmonių sueigose priimtų nutarimų vykdymo. Etnografinių kaimų pavadinimai ir ribos prarado savo reikšmę valdymo struktūrose. Kaimu pradėta vadinti tik buvusio valakinio kaimo žmonių bendruomenės gyvenvietes arba vienkieminio kaimo vienkiemių sodybas be jų istorinio funkcionavimo pagrindo kaimo žemės masyvo.
7. Sovietmečiu tapę centrinėmis, pagalbinėmis ir neplėstinomis kolūkių ir tarybinių ūkių gyvenvietėmis, buvusių valakinių kaimų kompaktiškos gyvenvietės patyrė dideles ir skirtingas transformacijas, o dauguma vienkieminio kaimo vienkiemių sodybų, vykdant žemių melioraciją, buvo nukeltos. Kaimo ir vienkiemio žemės masyvo teritorijos ribas liudijančių ženklų nebeliko. Susidarius tokiai padėčiai, paminklosaugos interesų objektu tapo tik buvusių kaimų etnografiniu požiūriu vertingesnės gyvenvietės bei vienkiemių sodybos ir statiniai, atspindintys liaudies architektūros ir statybos tradicijas.
8. Atkūrus Nepriklausomybę, susiklostė palankesnės prielaidos etninės kultūros raiškai, kultūrinių tradicijų atgaivinimui ir etnokultūrinio paveldo išsaugojimui. Tačiau, nepakankamai įvertinant etnokultūrinio paveldo politinę, socialinę ir mokslinę reikšmę, buvusiems savininkams žemė gražinama ir sodybos kuriamos nepaisant buvusio etnografinio kaimo žemių masyvo ribų, jo žemėnaudos struktūros ir gyvenvietės apstatymo pobūdžio. Etnografinių kaimų žemių masyvo ribos, žemėnaudos struktūra ir tradicinis gyvenviečių bei jų sodybų apstatymas nėra atkuriamas. Naujos kaimo žemės ribos nebeatitinka etnografinio kaimo žemėnaudos vieneto ploto ir natūroje nužymimos bei Nekilnojamojo turto kadastre įrašomos pagal faktinį gražintos žemės naudojimą.
9. Naujomis kaimo plėtros aplinkybėmis būtina patikslinti kas dabartiniame Lietuvos kaime sudaro etnografijos ir paveldosaugos interesų objektą, kokį socialinį-ūkinį teritorinį vienetą reikia laikyti saugotinu etnografiniu kaimu, kokiais kriterijais nustatyti, įvertinti ir atrinkti etnokultūrinio paveldo vertybes saugojimui ir kokiomis principinėmis nuostatomis naudoti Lietuvos kaimo etninės kultūros paveldo vertybes kaip sudėtinę Europos ir šalies bei regionų kultūros, mokslo, informacinės, ūkinės ir verslo, socialinės ir ekonominės plėtros dalį.
10. Etninės kultūros terpė ir raiškos rezultatas istoriškai susiklostęs Lietuvos kaimo kraštovaizdis. Jame atsispindi visos medžiaginės ir dvasinės etninės kultūros raiškos formos, regioniniai skirtumai, gyvoji tradicija. Tai ypač sudėtingas lietuvių tautos ir kitų Lietuvoje gyvenančių tautinių mažumų ūkinės ir kultūrinės veiklos tvarinys.
11. Lietuvos kraštovaizdžio etnokultūrinį savitumą ir regioninius skirtumus lemia ne tik gamtinė ir kultūrinė, bet ir socialinė (gyvųjų tradicijų) aplinka. Socialinė čiabuvių (autochtonų) aplinka ir gyvoji tradicija yra etnokultūrinio kraštovaizdžio gyvasties, funkcionavimo, kraštotvarkinių tradicijų tąsos ir kraštovaizdžio vertybių išsaugojimo pagrindas.
12. Didelė gamtinė, kultūrinė, regioninė, erdvinė ir istoriškai susiklosčiusio etnokultūrinio kraštovaizdžio įvairovė su gausiomis jo socialinėmis (gyvenamoji, agrarinė, miškų ūkio, poilsio, turistinė) ir gamtonaudos (geriamo vandens, gryno oro, biologinės įvairovės išsaugojimo) funkcijomis turi būti kruopščiai ištirta, įvertinta, diferencijuotai naudojama, tvarkoma bei saugoma.
13. Suprantant kraštovaizdį kaip etninės kultūros ir gamtos bendrąjį paveldą, kaip tautos ir tautinių mažumų gyvenamąją, darbo, poilsio ir saviraiškos terpę, kaip šalies agrarinės kultūros atspindį bei ekonominės veiklos išteklius, jo išskirtinių etnokultūrinių vietovių ir objektų išsaugojimas yra ypač aktualus. Tačiau istoriškai susiklostęs Lietuvos etnokultūrinis kraštovaizdis dar nėra suprastas ir įvertintas kaip kompleksinis Lietuvos identiteto ir Europos kraštovaizdžio įvairovės komponentas bei saugotinas objektas. Etnokultūrinio kraštovaizdžio išsaugojimo reikmę pripažįsta tik mokslinė visuomenė. Etnografiniai kaimai nėra įvertinti kaip etnokultūrinio kraštovaizdžio savitumo ir įvairovės saugotinos vietovės ir teritoriniai vienetai. Etnografinės kaimų gyvenvietės nėra pakankamai ištirtos ir įvertintos kaip etnografinių kaimų sudėtinė dalis ir etnoarchitektūros objektų sankaupos. Šiandieninė paveldosaugos teisinė bazė ir praktinės priemonės, orientuotos draudimais išlaikyti arba atkurti tik pavienių saugotinų objektų kultūrinę vertę, neapima etnokultūrinio paveldo kompleksinės visumos ir naujomis Lietuvos kaimo plėtros aplinkybėmis tampa neefektyvios.
14. Pakitus socialinėms ir ekonominėms aplinkybėms, būtina suformuoti naują požiūrį į perspektyvinių saugotinų etnografinių vertybių atranką, naudojimą, tvarkymą ir saugojimą. Vertybių atranka saugojimui ir socialinei plėtrai turi remtis: a) nacionalinių nuostatų, b) atrankos principų, c) identifikavimo požymių ir d) vertinimo kriterijų sistema. Principinė strateginė nuostata rinkos ekonomikos sąlygomis tyrėtų paklusti ne aplinkosauginio draudimo, bet aplinkosauginio naudojimo principui, t.y. ne saugoti draudžiant, bet saugoti pastoviai prižiūrint, dėmesingai naudojant ir profesionaliai tvarkant, o pats kultūros paveldas turi tapti ne ribojimo, bet socialinės, kultūrinės, ekonominės šalies plėtros politikos dalimi.
15. Siekiant neprarasti etnokultūrinio kraštovaizdžio savasties bei etninės kultūros paveldo vertybių ir išlikti savitos kultūros kraštu naujomis kaimo plėtros aplinkybėmis, mokslo, kultūros, verslo ir ūkinės veiklos plėtros požiūriu, etnografijos ir paveldosaugos interesų objektą turėtų sudaryti:
15.1. Lietuvos etnografiniai regionai (Aukštaitija, Dzūkija, Suvalkija, Žemaitija, Mažoji Lietuva), atspindintys etninių bendruomenių etninės savimonės ir kultūrinės savasties istorinę bei teritorinę raišką.
15.2. Istoriškai susiklosčiusio etnokultūrinio kraštovaizdžio išskirtinės reliktinės vietovės, atspindinčios atskirų istorinių visuomeninių formacijų kultūrą bei Lietuvos kaimo kraštovaizdžio istorinę raidą, ikivalakinio, valakinio, vienkieminio, kolūkinio kaimo maksimaliai išsaugotą etnokultūrinį potencialą.
15.3. Tipiški etnografiniai valakiniai kaimai, kaip feodalinės visuomenės sociokultūriniai ir ūkiniai teritoriniai žemėvaldos ir žemėnaudos vienetai, liudijantys to meto kraštotvarkines ir kultūros tradicijas, kaimo žemėnaudos bei apgyvendinimo istorija su išlikusiu žemėvaldos masyvu ir jo ribomis, rėžine žemėnaudos struktūra ir žemės dirbimo technologija, maksimaliai išsaugotu gyvenviečių apstatymu, apželdinimu ir darniu prisitaikymu prie aplinkos, kaimo žmonių bendruomenės gyvųjų tradicijų raiška bei kitų medžiaginės ir dvasinės kultūros reiškinių ir objektų sankaupa.
15.4. Valakinių etnografinių kaimų tipiškos etnografinės gyvenvietės, liudijančios feodalinės visuomenės kaimo bendruomenės apgyvendinimo pobūdį, gyvenviečių tipus ir kultūrines tradicijas, maksimaliai išsaugota kompaktiška linijine, kupetine ar padrika sodybų santalka, išlikusiu kompaktišku pačios gyvenvietės ir jos sodybų apstatymu, darniu prisiderinimu prie aplinkos ir natūralių statybinių medžiagų naudojimu, gausiu apželdinimu, maksimaliai išsaugota etnoarchitektūros vertybių įvairove ir gausa.
15.5. Tipiški vienkieminių kaimų etnografiniai vienkiemiai, kaip sociokultūriniai bei ūkiniai kapitalistinės visuomenės žemėvaldos ir žemėnaudos teritoriniai vienetai maksimaliai atspindintys kapitalistinės visuomenės vienkieminio kaimo žemėnaudos, apgyvendinimo bei aplinkos tvarkymo tradicijas, gerai išlikusia daugiasklype žemėnaudos struktūra, gausiai apželdintomis kompaktiškomis sodybomis.
15.6.Tipiškos vienkiemių etnografinės sodybos, liudijančios vienkieminio kaimo apgyvendinimo pobūdį ir vienkieminių sodybų tipus bei apstatymo būdus ir iš kitų Lietuvos kaimo sodybų išsiskiriančios statinių ir želdinių kompaktišku tūriu, vietinių medžiagų naudojimu, darniu prisitaikymu prie aplinkos, pastatų grupavimo, jų tipų, puošybos ir smulkiosios etnoarchitektūros savitumu, apželdinimo ir aplinkos tvarkymo regioniniais ypatumais.
15.7. Tipiški pavieniai etnografiniai medžiaginės kultūros statiniai, verslų ir amatų įrenginiai ir kitokie ūkio bei buities rakandai, maksimaliai atspindintys kaimo bendruomenės verslumą ir gyvenimo būdą.
15.8. Nemedžiaginio etninės kultūros paveldo unikalios raiškos formos ir etnografinių regionų kultūrinės tradicijos, maksimaliai atspindinčios būdingus regionams kaimo gyventojų verslus bei amatus, kraštotvarkines, statybos ir bendravimo tradicijas, etnoso raiškos išskirtinius bruožus, kaip unikalius toponimikos ženklus bei išskirtines folkloro raiškos formas.
III. SISTEMINĖS ATRANKOS PAGRINDAI
16. Saugotinų etninės kultūros vertybių atranka grindžiama kompleksiniais tyrimais vietose, daugiakriteriniu kompleksiniu vertinimu, šiuolaikiniu apsaugos ir visuotinės plėtros dermės supratimu bei orientuojama mokslo, socialinės, kultūrinės, ekonominės plėtros reikmėms. Sisteminės atrankos pagrindus sudaro atrankos kryptys ir apskaitos principai, identifikavimo požymiai ir vertinimo kriterijai.
17. Saugotinų etninės kultūros vertybių atranka vykdoma pagal tris nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos organizavimo tikslines kryptis:
17.1. Paliekama saugoti vietose. Tai geros fizinės būklės išlaikę daugiausia autentiškumo požymių, turintys didžiausią kultūrinę bei kraštovaizdinę reikšmę ir palankias panaudojimo bei plėtros perspektyvas etninės kultūros paveldo pavieniai statiniai, jų kompleksai, vietovės.
17.2. Perkeliama į muziejines patalpas bei teritorijas. Tai praradę kraštovaizdinę reikšmę, aplinkos autentiškumą bei panaudojimo perspektyvą, vidutinės fizinės būklės, tačiau didelės raritetinės ir etaloninės reikšmės etnoarchitektūros paveldo vertybės.
17.3. Fiksuojama dokumentuose, nebesaugant natūroje. Tai blogos fizinės būklės, smarkiai sužalotais kultūrinės vertės požymiais, nedidelės kraštovaizdinės reikšmės, menkos panaudojimo perspektyvos, neturintys raritetinės bei etaloninės vertės etninės kultūros paveldo statiniai, jų kompleksai, vietovės.
18. Saugotinų vietose etninės kultūros vertybių apskaita grindžiama penkiais esminiais principais:
18.1. Sistemiškumo principas, reikalaujantis, kad saugomos etninės kultūros vertybės sudarytų sisteminį darinį, atspindintį šalies kultūrinės saviraiškos visus procesinius, teritorinius ir aksiologinius aspektus.
18.2. Teritorinės ir tipologinės reprezentacijos principas, reikalaujantis maksimaliai atspindėti etnoso kultūros reprezentantus bei etnokultūrinį genofondą visuose etnoregionuose bei istorinio administracinio pavaldumo teritorijose.
18.3. Raritetinės ir etaloninės atrankos principas, reikalaujantis išskirti unikalias ir tipiškas vertybes respublikos, etnografinių regionų ir vietinių teritorinių vienetų mastu.
18.4. Istorinio objektyvumo principas, reikalaujantis istorinės informacijos išsamumo ir objektyvaus kultūros atspindžio, neiškraipant jos pagal ideologizuotas nuostatas bei dabarties visuomenės poreikius.
18.5. Socialinio tikslingumo ir ekonominio pagrįstumo principas, reikalaujantis suderinti apsaugos viešojo intereso siekius ir mastą su ekonominėmis fizinėmis tautos bei valstybės išgalėmis.
19. Registruotas Istorijos ir kultūros paminklų sąraše bei Lietuvos nekilnojamųjų vertybių registre ir dar neregistruotas jokiuose apskaitos dokumentuose kultūros paveldas tiriamas ir saugoti vietose atrenkamas pagal sisteminį kompleksą etnokultūrinės vertės identifikavimo požymių, tenkinančių šešis bendriausius jos vertinimo kriterijus:
19.1. Kultūrinės reikšmės kriterijus, tenkinamas penkiais išskirtiniais objekto/vietovės požymiais:
19.1.1. istorinis informatyvumas, parodantis vertybės sanklodos raidą bei istorinę, mokslinę, pažintinę reikšmę įvairioms kultūrinės veiklos sritims;
19.1.2. formos ir struktūros brandumas, parodantis vertybės architektūrinę ir meninę reikšmę;
19.1.3. autentiškumas, nusakantis pirminę vertybės savastį, jo dokumentinę reikšmę;
19.1.4. etnografiškumas, nusakantis etnoso saviraiškos savitumą ir jos regioninius skirtumus.
19.2. Kraštovaizdinės reikšmės kriterijus, tenkinamas trimis išskirtiniais objekto/vietovės požymiais:
19.2.1. ekspozicinė galia, nusakanti vertybės geografinę padėtį, teritorinę ir erdvinę situaciją, vizualinį aktyvumą;
19.2.2. istorinis ir ekologinis stabilumas, nusakantis vertybės ir aplinkos ryšius laike ir teritorijoje;
19.2.3. kompozicinis raiškumas, nusakantis vertybės ir aplinkos regimųjų ryšių meninę kokybę.
19.3. Raritetinės vertės kriterijus, tenkinamas trimis išskirtiniais objekto/vietovės požymiais:
19.3.1. universalus unikalumas, parodantis vertybės išskirtinumą, retumą (vienintelis) šalies mastu;
19.3.2. regioninis unikalumas, parodantis vertybės išskirtinumą, retumą (vienintelis) etnografinio regiono mastu;
19.3.3. lokalinis unikalumas, parodantis vertybės išskirtinumą, retumą (vienintelis) kaimo ar kitokio lokalinio teritorinio vieneto mastu.
19.4. Etaloninės reprezentacijos kriterijus, tenkinamas trimis objekto/vietovės tipiškumo požymiais:
19.4.1. tipiškumas, parodantis vertybės priklausymą bei būdingumą kuriai nors vertybių vietovei, grupei, tipui šalies mastu;
19.4.2. tipiškumas, parodantis vertybės priklausymą bei būdingumą kuriai nors vertybių vietovei, grupei, tipui etnografinio regiono mastu;
19.4.3. tipiškumas, parodantis vertybės priklausymą bei būdingumą kuriai nors vertybių grupei, tipui lokalios vietovės mastu.
19.5. Visuomeninės reikšmės kriterijus, tenkinamas dviem išskirtiniais objekto/vietovės požymiais trim aspektais:
19.5.1. filotopinė vertė, parodanti šalies, regiono ar kitokio etninio vieneto bendruomenės meilę bei prieraišumą objektui/vietovei;
19.5.2. asociatyvinė vertė, parodanti šalies, regiono ar kitokio etninio vieneto istorinės atminties lygį objektui/vietovei (įprasminimas toponimikoje, folklore, literatūroje, mene).
19.6. Panaudojimo perspektyvos kriterijus tenkinamas dviem esminiais objekto/vietovės požymiais:
19.6.1. realioji fizinė būklė, nusakanti vertybės ekonominio ir fizinio panaudojimo tikslingumą;
19.6.2. teritorinė lokalizacija, nusakanti vertybės lankymo bei apžiūrėjimo vietoje galimybes ir propagavimo tikslingumą.
20. Daugiausia keblumų kyla identifikuojant etnokultūrinę architektūros objektų vertę, nes šios rūšies paveldo reikšmė daugiaprasmė, o vertinimas daugialypis. Etnoarchitektūros objektų kultūrinei reikšmei priskiriamos istorinė, memorialinė, mokslinė, estetinė-meninė, etnografinė, materialinė bei kitos reikšmės, kaip atskiri kultūrinės raiškos požymiai:
20.1. Istorinį reikšmingumą etnoarchitektūros objektams suteikia jų informacinė apimtis, kuri parodo istorinio laikotarpio materialinį ir dvasinį visuomenės gyvenimo, mokslo bei technikos lygį, žmonių kultūrą ir pasaulėžiūrą, buitį ir tradicijas.
20.2. Kai etnoarchitektūros objektai betarpiškai susiję su svarbiais istoriniais įvykiais, su ryškių asmenybių gyvenimu ar veikla, jų kultūrinės reikšmės istorinis aspektas įgauna memorialinį ir asociatyvinį požymius.
20.3. Daugelis etnoarchitektūros objektų yra potencialus mokslinės informacijos šaltinis, kuriuo naudojasi menotyra, architektūros istorija, archeologija, etnografija ir kitos mokslo kryptys. Potencialios galimybės etnoarchitektūros objektus panaudoti mokslo plėtrai teikia jiems mokslinę reikšmę.
20.4. Estetinę etnoarchitektūros kūrinio reikšmę liudija kūrybinio sumanymo ir architektūros formų vienovė bei įvairialaikių pristatymų kompozicinis suderinamumas. Bet kurio etnoarchitektūros objekto sąsajos su aplinka reiškiasi funkciniais ir kompoziciniais ryšiais. Etnoarchitektūros objektas savo aplinkoje gali būti kaip struktūrinis elementas ir kaip komponentas. Saugotinu objektu tampa ne tik etnoarchitektūros fizinis tūris, bet ir jo kraštovaizdinė reikšmė, prisiderinimo kokybė prie aplinkos ir pats objekto ir konteksto kompozicinis kompleksas.
20.5. Objekto etnografiškumo požymius parodo tokios jo savybės kaip masteliai ir proporcijos, būdingi etnoregionui puošybos elementai ir spalva, liaudies meno atributų gausa, kompozicinis raiškumas ir vientisumas, medžiagų ir vaizdo autentiškumas, statybos darbų lokalinis tipiškumas.
20.6. Materialinę etnoarchitektūros objektų reikšmę nusako jų ekonominio bei kitokio utilitarinio panaudojimo galimybės ir fiskalinė (piniginė) vertė.
21. Vietose saugotinų etninės kultūros vertybių nustatymo, vertinimo ir apskaitos saugojimui bei plėtrai kriterijai taikomi sistemiškai, bet ne prioritetiškai, nes jie vieni kitus papildo.
IV. TVARKYMAS IR PLĖTRA
22. Etninės kultūros nekilnojamasis paveldas yra kaimo bendruomenių ūkinės, socialinės, kultūrinės veiklos rezultatas ir atspindys, tiesiogiai susijęs su supančia ir besikeičiančia socialine bei gamtine aplinka ir visais teritorijų planavimo bei gyvenviečių projektavimo ir tvarkymo darbais. Būtina subalansuoti apsaugos ir plėtros santykius kaime, rasti sąsajas autento ir inovacijų priešpriešose.
23. Etninės kultūros paveldo objektai negali būti išsaugoti atsietai nuo gamtinės bei sociokultūrinės aplinkos ir gyvosios tradicijos. Pavieniai paveldo objektai, statinių kompleksai, vietovės, etnokultūrinės tradicijos privalo tapti valstybės ir regioninės socialinės, kultūrinės, ekonominės plėtros politikos neatskiriama dalimi. Šiandieninę kultūros ir gamtos paveldo apsaugos prioritetinę nuostatą, orientuotą pagal principą "saugoti draudžiant", būtina keisti principu "saugoti naudojant ir tvarkant". Pavienių vertybių apskaitą būtina papildyti paveldo vietovėmis, o jų apsaugą - teritorinės apsaugos formomis.
24. Atkurti autentiško vaizdo ir struktūros etnokultūrinio kraštovaizdžio išskirtines vietoves ir pilnos sudėties bei apimties etnografinius valakinius kaimus ir vienkieminio kaimo vienkiemius, kaip istorines etnografinių regionų specifinius bruožus išlaikiusias teritorines struktūras su visais jų priklausiniais (žemės masyvu, gyvenamosiomis vietomis, infrastruktūros elementais, žemėnaudos ir kultūrinėmis tradicijomis), rinkos ekonomikos sąlygomis praktiškai neįmanoma. Siekiant išsaugoti vietose informaciją apie šios rūšies etnokultūrinį palikimą ir naudoti jį kaip kaimo plėtros išteklius, kuriamos tik šių teritorinių struktūrų kopijos pagal naujai susiklosčiusias jų ribas. Šios etnokultūrinio paveldo teritorinės struktūros saugomos ir tvarkomos nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose rezervatų, draustinių ir kitos teritorinės apsaugos režimu.
25. Dauguma etnografinių kaimų išlikusių gyvenviečių labai svarbios šalies etninei kultūrai pažinti ir jos savitumui išlaikyti. Per daugelį amžių jose susikaupė brandžiausios etninės kultūros vertybės. Sovietmečiu likvidavus dauguma etnografinių vienkieminių sodybų, senųjų kaimų gyvenvietės liko bene vieninteliais Lietuvos kaimo senųjų statybos ir kraštotvarkos tradicijų liudytojais. Išlikę senųjų kaimų gyvenvietės - tai ne tik etnografinio kaimo socialinis gyvųjų tradicijų ir etnoarchitektūros telkinys, bet ir skaitlingiausias bei stambiausias istoriškai susiklosčiusio Lietuvos etnografinių regionų bei viso šalies kraštovaizdžio etnokultūrinis komponentas, padedantis išlaikyti šalies tradicinės kultūros ir paties kaimo regioninį ir etnokultūrinį kraštovaizdžio savitumą.
26. Atlikus senųjų gyvenviečių kompleksinį vertinimą ir priskyrus jas paveldo kultūrinės vertės lygmenims (kultūros paminklas, kultūros vertybė, kultūrinės vertės požymių turinti teritorija ar objektas), prisilaikant Žemės įstatyme nurodytų žemės naudojimo paskirčių, etnografinės gyvenvietės arba jų dalys suskirstomos į tris pagrindines kraštotvarkines grupes: 1) tikslinės konservacinės paskirties, 2) konservacinių interesų prioriteto ir 3) bendrųjų interesų.
26.1. Tikslinės konservacinės paskirties apsaugai ir naudojimui priskiriamos tik kultūros paminklo statuso gyvenvietės. Siekiant maksimaliai išsaugoti jų apimties, sudėties, struktūros, vaizdo, funkcijų, apsupties ir atskirų elementų autentiškumą, jos skelbiamos kultūros rezervatais, muziejais arba draustiniais ir tvarkomos, naudojamos bei saugomos šioms teritorijoms nustatytu tvarkymo bei naudojimo režimu.
26.2. Konservacinių interesų prioriteto apsaugai ir naudojimui priskiriamos kultūros vertybės statuso gyvenvietės ir vienkiemių sodybos. Konservacinių interesų prioriteto gyvenvietėse skiriamos trys pagrindinės tvarkomojo režimo kryptys: a) atkuriamojo, b) atnaujinamojo ir c) pertvarkomojo.
26.2.1. Atkuriamojo tvarkymo režimo krypčiai priskiriamos kultūros vertybių statuso gyvenvietės ir jose esančios kultūros paminklo statuso sodybos bei atskiri statiniai. Šio tvarkomojo režimo uždavinys maksimaliai atkurti istorinės panaudos funkcijas, užtikrinti gyvenviečių, kaip vientisų sociogeokultūrinių kompleksų išlaikymą ir jų etnoarchitektūros vertybių išsaugojimą autento bei atkūrimą kopijų pavidalu, taikant konservavimo ir konservavimo - restauravimo tvarkymo priemones bei ribotą naudojimą.
26.2.2. Atnaujinamojo tvarkymo režimo krypčiai priskiriamos taip pat kultūros vertybių statuso gyvenvietės. Šios tvarkymo krypties uždavinys išlaikyti istoriškai susiklosčiusį bendrą vizualinį gyvenvietės pobūdį ir ryšį su aplinka. Šios gyvenvietės renovuojamos taikant restauravimo ir minimalias rekonstrukcijos priemones, senąsias vertybes išsaugant kopijų pavidalu, o naujos statybos vykdomos imitacijų principu. Tokios gyvenvietės be gyvenamosios, gali turėti rekreacinę funkciją ir kai kurias žemės ūkio funkcijas. Jose gali būti plėtojami pagalbiniai verslai, tačiau jų tvarkymo programose turi vyrauti konservaciniai interesai ir tradicinių verslų atgaivinimas.
26.2.3. Pertvarkomojo (rekonstrukcinio) režimo krypčiai priskiriamos tik kultūrinės vertės požymių turinčios gyvenvietės Šių gyvenviečių senieji pastatai rekonstruojami imitacijų pavidalu, o nauji - pritaikomi tik masteliu ir formomis istorinėje terpėje. Atskiri juose išlikę kultūros paminklai saugomi autento lygiu, o kultūros vertybės statuso etninės kultūros objektai saugomi ir tvarkomi kopijų pavidalu, taikant konservavimo, konservavimo-restauravimo ir restauravimo-atkūrimo priemones. Prioritetinė šių gyvenviečių tvarkymo kryptis rekonstrukcija, kuriant imitacijas ir netrukdant inovacijai bei naujų verslų plėtrai. Patrauklioje aplinkoje esančiose gyvenvietėse plėtojama tikslinė rekreacinė paskirtis bei kaimo turizmo verslai.
27. Bendrųjų (ūkinių) interesų kraštotvarkinei grupei priskiriamos tik kultūrinės vertės požymius turinčios gyvenvietės. Be gyvenamosios ir žemės ūkio paskirties, patrauklioje aplinkoje esančiose gyvenvietėse gali būti plėtojama rekreacinė ir kitos funkcijos. Todėl šioms gyvenvietėms arba jų dalims taikomi pasyvaus (ekstensyvaus) ir aktyvaus (intensyvaus) tvarkymo bei riboto ir universalaus naudojimo rėžimai. Pasyvaus tvarkymo rėžimo gyvenvietėse arba jų dalyse išlaikomas esamo apstatymo pobūdis, aktyvaus apstatymas keičiamas pagal naujus poreikius.
