Etnografinių kaimų žvalgomųjų tyrimų (2001-2002) išvados Vytautas Tumėnas 2002
-
Etnografinių kaimų demografinė situacija kritiška (gyventojų mažėjimas,
spartus senėjimas). jų socialinė būklė negatyvi (pesimistinis nusiteikimas
ateities atžvilgiu, nedarbas, jaunimo migracijoj miestus, prasta sveikatos
apsauga ir socialinė rūpyba, silpnas viešosios tvarkos administravimas).
-
Nėra investicijų į etnografinių kaimų ūkį (valstybė skiria permažai
dėmesio bei lėšų etnografiniuose kaimuose esančio etnokultūrinio paveldo
išsaugojimui ir panaudojimui vietinių gyventojų ekonominių ir socialinių
problemų sprendimui, amatų, rekreacijos ir turizmo plėtrai).
Nyksta etnokultūrinis paveldas, sparčiai negatyviai keičiama
etnografinių kaimų urbanistinė sandara, nyksta gyvosios tradicinės
kultūros ir senųjų ūkinių tradicijų židiniai.
Gyventojų pajamos labai menkos, vyrauja smulkūs mažo investicinio
pajėgumo ūkiai. Menkas kaimo gyventojų verslumas dėl konservatyvaus
gyvensenos būdo ir nepakankamo verslumo ugdymo, švietimo, informacijos
stokos.
Etnografinių kaimų gyventojai blogai informuoti apie šiuolaikines veiklos
galimybes, nepakankama jų vadybos patirtis imtis verslo.
Nepatraukli, nepakankamai išvystyta etnografinių kaimų ir jų apylinkių
infrastruktūra, reikalinga gyvenimo sąlygoms pagerinti ir rekreacijos bei
turizmo plėtrai. Blogi ryšiai su centrinėmis gyvenvietėmis. Neišplėtota
kooperacija, materialinio aprūpinimo, techninių ir kitų paslaugų sfera.
Menkos galimybės gauti tinkamą išsilavinimą, medicinos, komunikacijų,
transporto ir kt. paslaugas. Turizmo ir rekreacinės infrastruktūros
silpnai išvystytos lyginant su didžiuliu rekreaciniu potencialu.
-
Etnografiniuose kaimuose silpnėja bendruomeninis gyvenimas, per lėtai
formuojasi juridinės kaimų bendruomenės, neugdomi jų lyderiai.
Netolygi etnografinių kaimų plėtra, didėja kai kurių kaimų atsilikimas.
Per didelė sezoniškumo įtaka etnografinių kaimų verslinei veiklai.
Nors poreikis etnografinių kaimų dirbiniams ir paslaugoms yra, nors dar
gyvi ir darbingi jų puoselėtojai, tačiau tradicijų ir žinių perdavimas dėl
iškreipto modernizacijos
poveikio atsidūręs kritinėje būklėje. Etnografinis kaimas stokoja
šiuolaikiškų sistemų ir metodų aktualiai perduoti tradicijas.
Nesukurtas prestižinis etnografinio kaimo įvaizdis, nebrandus
vietinių gyventojų supratimas, kad jie gyvena dideliu kultūrinių vertybių
aplinkoje.
Etnografinių kaimų gyventojų pesimizmas pagrįstas šiuolaikinių žinių
trūkumu apie rinkodaros ypatybes, apie veiklos vadybos galimybes ir
taisykles, politinę kultūrą.
Daugeliu atvejų susidaro įspūdis, kad sudarytos palankios sąlygos
etnografiniams kaimams kuo greičiau išmirti, išnykti ar niveliuotis,
ilgiems laikams likti atsilikimo užkampiais. Sukurtoji padėtis spartina
didžiausių etnografinių kaimų vertybių - vietinių gyventojų, senolių -
išmirimą, o jaunesnių žmonių išsikėlimą į miestus, etninės kultūros
tradicijų nutrūkimą, etnoarchitektūros suirimą.
Rūpinantis etnografinių kaimų sąrašo peržiūrėjimu bei kaimų plėtra,
būtina atlikti plačius įvairiopa pobūdžio mokslinius tyrimus, esamos
padėties ir veiksmų strategijos analizę.
Dr. Vytautas Tumėnas |
Naujausi pakeitimai - 2003-12-31
|