Lietuvos Respublikos etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymo (Žin., 1999, Nr. 82-2414) preambulėje apibūdinta etninės kultūros reikšmė tautinio identiteto išsaugojimui: "Etninė kultūra yra tautos būties, išlikimo ir tvirtumo esmė, nacionalinės kultūros pamatas", o įvardytuose etninės kultūros valstybinės globos uždaviniuose akcentuojamas etninės kultūros ugdomasis vaidmuo: "Ugdyti brandžios tautinės savimonės asmenybę, integruojant etninę kultūrą į švietimo sistemą". Lietuvos švietimo reformos teoriniai pagrindai remiasi tautinio identiteto išsaugojimo ir stiprinimo idėjomis, kurios siejamos su kūrybiniu tautinės kultūros tradicijų puoselėjimu, vertybinių orientacijų ugdymu. Švietimo reformos eigoje keliami tautinio ir pilietinio ugdymo uždaviniai atsispindi Lietuvos švietimo koncepcijoje (1992), kurioje nacionalumo principas apibūdinamas kaip "įsipareigojimas Lietuvos kultūrai, rūpestis jos identiteto išsaugojimu ir istoriniu tęstinumu", o tarp svarbiausių ugdymo tikslų įvardytas tautinės ir pilietinės savimonės ugdymas.
Apie asmens tautinio ir pilietinio sąmoningumo brandą liudija patriotizmo emocinės būsenos realizavimas įvairia veikla, elgsena. Intensyvėjant Lietuvos visuomenės integracijos į Vakarų Europos bendriją procesams ir sprendžiant tautinio identiteto stiprinimo problemą, ypač aktualus tampa jaunosios kartos patriotinio ugdymo efektyvinimas asmenybės tautinės ir pilietinės savimonės formavimo / formavimosi kontekste. 2001 m. autorė atliko patriotinio ugdymo programinių reikalavimų ir jų veiksmingumo ugdymo veikloje analizę. Tyrimo objektu pasirinkta Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos (1997) bendrojo išsilavinimo standartų projektai, Švietimo ir mokslo ministerijos paskelbta "Patriotinio ugdymo įgyvendinimo programa" (2000), vadovėliai, mokymo priemonės vidurinėms mokykloms, išleisti per pastaruosius ketverius metus.
Apibendrinus tyrimo rezultatus galima teigti, kad Bendrojo lavinimo mokyklų programose, standartų projektuose, vadovėliuose, mokymo priemonėse patriotinio ugdymo turinys reiškiasi įvairiais aspektais: ugdoma gimtoji kalba kaip tautos kultūros pagrindas (kalbos vaidmuo asmens ir tautos gyvenime, atsakomybė už gimtosios kalbos likimą), brandinamas tautinis ir pilietinis sąmoningumas (formuojasi asmenybė, galinti gyventi demokratinėje visuomenėje, jaučianti atsakomybę už save, tautą, valstybę, žinanti galimybes ir būdus dalyvauti tautos ir valstybės gyvenime). Skatinama pažinti ir interpretuoti Lietuvos ir lietuvių tautos istorinę patirtį, jos istorinį likimą, kūrybiškai perimti ir tęsti Lietuvos ir lietuvių tautos kultūros paveldą, formuoti kultūrinę savimonę (kultūros ir tautos egzistencijos ryšio suvokimas, atsakomybė už gimtosios kultūros likimą). Numatoma ugdyti gebėjimą vertinti gamtinį, geografinį Lietuvos savitumą, brandinti ekologinį sąmoningumą, ugdyti gebėjimą įžvelgti savo tautos kultūros plėtotės uždavinius šiuolaikinės civilizacijos raidoje, ugdyti tolerantiškus santykius su kitomis Europos ir pasaulio tautomis, jų kultūromis.
Įvardyti patriotinio ugdymo turinio aspektai per mažai atitinka realią padėtį mokyklose. Pastaruoju metu pastebimai silpsta mokyklų vadovų dėmesys moksleivių tautinės savimonės formavimui, tradicinei tautos kultūrai ir jos vertybinių nuostatų ugdymui. Mokyklų vadovų anketinė apklausa rodo, kaip mažėja etninės kultūros pagrindų dėstymas: 1995 m. 28 % Lietuvos mokyklų šiuos pagrindus dėstė kaip pasirenkamą dalyką, o 1999 m. jų dėstymas sumažėjo iki 22 %. Paramos negauna etninės kultūros ugdymo pakraipos švietimo įstaigos, per maža dėmesio skiriama papildomam etninės kultūros ugdymui, užklasinei veiklai, ypač mokyklinei kraštotyrai. Bendrojo lavinimo dalykų turinys praktiškai per mažai siejamas su tradicinės kultūros vertybinėmis orientacijomis, jų formavimui nepakankamai panaudojami įvairūs integravimo būdai. Mokytojai neskatinami individualiose mokymo programose atsižvelgti į dėstomo dalyko ryšius su tradicine kultūra, su patriotinio ugdymo uždaviniais, neplanuojamas tradicinės kultūros ugdymo koncentriškumas (tęstinumas ir plėtotė). Viena iš svarbių priežasčių, kodėl vengiama integruoti etninę kultūrą teminiu aspektu, - pedagogų kompetencijos stoka šioje srityje.
Švietimo ir mokslo ministerijos paskelbtoje "Patriotinio ugdymo įgyvendinimo programoje" (2000, toliau - Programa) teigiama, kad patriotinis ugdymas neatsiejamas nuo vertybinių nuostatų formavimo, įvardijamų kaip "meilę tėvynei, tautinį tapatumą bei valstybinę ir tautinę savimonę, harmoningai derančią su atsakingų Europos ir pasaulio bendruomenių narių savimone" (http://www.smm.lt/reformos_d/file/prg6.htm). Tačiau Programos strategija orientuota tik į pilietinį ugdymą, ji, kaip teigiama, yra LR Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 11 d. nutarimu Nr. 1105 patvirtintos "Pilietinio ugdymo įgyvendinimo švietimo įstaigose programos" tąsa. Tai rodo, kad patriotinį ugdymą mokykloje vyriausybinės institucijos orientuoja į asmenybės ryšio su valstybe stiprinimą, nuošaly palikdamos tautinio tapatumo išsaugojimo problemos sprendimą.
Švietimo įstatymo projekte neatsispindi valstybės rūpestis tautinio tapatumo išsaugojimu ir stiprinimu. Atsisakyta Lietuvos švietimo nacionalumo principo. Šiame projekte neatsižvelgta į Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymo nuostatas, skirtas etninės kultūros ugdymui švietimo sistemoje.
Pastaruoju metu pedagoginėje spaudoje ir Švietimo kaitos fondo rengiamose diskusijose, seminaruose keliama amerikietiška visuomenės multikultūriškumo idėja, kuria turėtų būti grindžiamas daugiakultūrinis ugdymas mokykloje. JAV mokslininkas J. A. Banks nurodo, kad multikulturinis ugdymas turi padėti ugdytiniams įgyti žinių, įgūdžių ir mokėjimų, reikalingų efektyviam funkcionavimui savoje ir kitose multikultūrose. Vakarų Europoje multikultūrinio ugdymo samprata tapatinama su interkultūriniu švietimu. Europos komisijos remiamame "Interkultūrinio švietimo resursų europinių duomenų bazės sukūrimo" projekte toks švietimas traktuojamas kaip principas, esantis visose mokymo programose, taikomas ne tik mišriose, bet ir homogeniškose švietimo struktūrose ir turi globalinius matmenis. Multikultūrinio švietimo Lietuvoje šalininkų teiginys, kad jis turi būti orientuotas ne tik į tautinių mažumų integraciją, bet ir į multikultūrinės erdvės Europoje konstravimą, pagrįstai kelia susirūpinimą, kiek tai gali turėti įtakos lietuvių tautiniam savitumui Vakarų Europos kontekste. Multikultūrinio ugdymo Lietuvos mokyklose svarba aiškinama multikultūrinio požiūrio į vertybes pranašumu prieš tautinį, kuris apibūdinamas kaip etnocentristinis, kadangi tautinėmis vertybėmis laikoma lietuvių kalba, tautos istorija, tradicijos ir pan. ("Lietuvos mokyklų vadovėliai ir multikultūrinė visuomenė". - Švietimo kaitos centras, 2001, p. 2). Daroma išvada, kad multikultūrinis švietimas - tai galimybė ugdyti mūsų pilietinę savimonę. Tai reikštų, kad multikultūriškumo idėją siūloma paversti prioritetine Lietuvos moksleivių patriotinio ugdymo procese.
Išvados
· Tautinio sąmoningumo ugdymo efektyvumas iš esmės priklauso nuo to, kaip švietimo sistemoje sprendžiamos kultūros paveldo įsisavinimo, vertinimo ir tęstinumo problemos. Etninės kultūros ugdymo tikslai turėtų būti siejami su vertybinių nuostatų formavimu.
· Mokinių patriotinio ugdymo lygis atspindi tautinio ir pilietinio sąmoningumo ugdymo veiksmingumą. Patriotinio ugdymo būdai ir priemonės nesubalansuoti, per mažas dėmesys mokyklose skiriamas atsakomybės už savo tautą skatinimui bei atitinkamų gebėjimų formavimui.
· Patriotinio ugdymo turinio tobulinimui reikalingi pedagogai, žinantys moksleivių tautinės ir pilietinės savimonės formavimo šiuolaikinius reikalavimus ir gebantys juos įgyvendinti. Šio tikslo turėtų siekti visos pedagogų rengimo ir kvalifikacijos kėlimo institucijos.
· Bendrojo lavinimo mokyklos turi plačiau realizuoti etninės kultūros integravimo principą dalykinėje sistemoje, įvesti pasirenkamą dalyką, vadovaudamosi turinio perteikimo koncentriškumu, skatinti kultūros paveldo puoselėjimą per nepamokinę veikla.
· Švietimo ir mokslo ministerija turėtų remti etninės kultūros pakraipos švietimo įstaigas, rūpintis atitinkamų mokymo priemonių, metodinės medžiagos leidyba.
Tarybos Švietimo ir mokslo komisijos pirmininkė, ekspertė Irena Čepienė
