Lietuvos Respublikos etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymo (Žin., 1999, Nr. 82-2414) preambulėje apibūdinta etninės kultūros reikšmė tautinio tapatumo išsaugojimui yra tokia "etninė kultūra yra tautos būties, išlikimo ir tvirtumo esmė, nacionalinės kultūros pamatas". Įstatyme įvardytuose etninės kultūros valstybinės globos uždaviniuose akcentuojamas etninės kultūros ugdomasis vaidmuo: "ugdyti brandžios tautinės savimonės asmenybę, integruojant etninę kultūrą į švietimo sistemą". Čia pateikiamas ir šiuolaikinis jos interpretavimas, apibūdinant etninę kultūrą kaip visos tautos sukurtą ir perduodamą kitoms kartoms bei nuolat atnaujinamą kultūros vertybių visumą, padedančią išlaikyti tautinį tapatumą ir tautinę savimonę.
Lietuvos švietimo reformos teoriniai pagrindai remiasi tautinio tapatumo išsaugojimo ir stiprinimo idėjomis. Mokyklos paskirtis - ugdyti moksleivių patriotizmą, demokratinio gyvenimo įgūdžius, kūrybingai puoselėti tautinės kultūros tradicijas, skatinti vertybinių orientacijų įsisavinimą, tautinės ir pilietinės tapatybės suvokimą, lemiantį individualios savimonės raidą. Ypatingas vaidmuo ugdant tautinę savimonę tenka tradicinei tautos kultūrai, jos pažinimui, gebėjimui vertinti ir perimti tas tradicijas, kurios sudaro nenykstančias tautos ir visuotines vertybes.
Tautinio tapatumo atsparumas priklauso nuo individų tautinės savimonės, nuo asmeninės tautinio sąmoningumo brandos. Vaikas savąją tapatybę pirmiausia ima suvokti gimtoje aplinkoje, ją identifikuodamas su šeima. Čia jis įgyja gimtosios kalbos pradmenis, sužino savo šeimos kilmę, jos tradicijas, pradeda suvokti savo tautinę priklausomybę. Ateidamas į mokyklą jis atsineša šeimoje ir gimtoje aplinkoje įgytą patirtį, kurią mokykla ugdydama koreguoja, gilina, plečia. Palaipsniui, per savo tautos kalbą, istorinę patirtį, tautinės kultūros bei tradicijų savitumą kitų tautų kontekste, jaunas žmogus plečia savąjį tapatumo suvokimą, identifikuodamasis su tautine bendruomene, tėvyne. Tokiu būdu mokinio ugdymo procese susidaro prielaidos formuotis jo tautinei savimonei, kuri konstruoja jo tautinę tapatybę.
Etninė kultūra kaip tautos tradicinės kultūros vertybių visuma siejama su šiuolaikinės kultūros pažinimu. Tam tinkamas būdas - integruoti etninės kultūros turinį į atskirus mokymo dalykus. Integracijos metodas plačiai taikomas pradinėse mokyklose, kur su klase nuolat dirba vienas pedagogas, o etninė kultūra integruojama į bendrąjį ugdymo turinį natūraliai per pirminį gimtinės pažinimą. Susipažįstama su artimiausia aplinka, mokomasi gimtosios kalbos, įgyjamos žinios apie gimtinės gamtą, istorinę, sociokultūrinę aplinką. Tai visuminio etninės kultūros ugdymo pradžiamokslis, nes vaikas, pažindamas gimtinę, priartėja prie tautosakos, tautodailės, etninių papročių, kurie intuityviai padeda suvokti dorą, gėrį, grožį, pajusti meilę gamtai. Tačiau, kaip rodo tyrimai, aukštesnėse klasėse etninės kultūros ugdymas dar nėra pakankamai efektyvus. Bendrojo lavinimo dalykų mokymas per mažai siejamas su nenykstančiomis tradicinės kultūros vertybėmis, joms pažinti ir įsisavinti nepakankamai naudojami įvairūs integravimo būdai. Mokytojai, nepakankamai susipažinę su integravimo metodika, ne visada geba tinkamai sieti dėstomą dalyką su etnine kultūra. Kai kuriose mokyklose įvesta etninė kultūra kaip pasirenkamas dalykas, mokiniai dažniausiai supažindinami su vienu ar keliais etninės kultūros objektais (reiškiniais), retai ji perteikiama kaip kultūros vertybių visuma.
Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtintoje Etninės kultūros pagrindų programoje bendrojo lavinimo mokykloms (2000) mėginama atskleisti tautinės ir pilietinės savimonės ugdymo galimybes interpretuojant tradicinę kultūrą šiuolaikinėje mokykloje. Čia išskiriami svarbiausi etninės kultūros ugdymo tikslai: ugdyti tautinį ir pilietinį sąmoningumą, skatinti kūrybinį tradicijų tęstinumą, formuoti dorines normas, gamtosaugos įgūdžius, ugdyti estetinę kultūrą. Ugdymo turinį siūloma perteikti vadovaujantis kognityviniu (pažintiniu) principu, taikant koncentriškumo metodą (plėtojant žinias bei įgūdžius): gimtinės pažinimas, krašto pažinimas, tėvynės pažinimas, tautiškumo ir pilietiškumo suvokimas. Popamokinei veiklai siūloma taikyti mokinių aktyvinimo ir savarankiškumo skatinimo būdus, tarp kurių svarbią ugdomąją reikšmę turi bendros integruojamųjų dalykų užduotys (projektai). Darydami įtaką mokinių tautinio ir pilietinio sąmonėjimo procesui, ugdymo koncentrai turėtų atsispindėti kelių mokymo pakopų ugdymo programose, kurios atitiktų mokinių amžių, išsilavinimą, poreikius, sociokultūrinę mokyklos aplinką.
Istorijos eigoje lietuvių tautiniam sąmonėjimui daugiausia įtakos turėjo pastangos išsaugoti savąją kalbą, tradicijas, papročius. Iškilęs pavojus tautos egzistencijai, troškimas atsispirti politinei ir kultūrinei svetimų šalių ekspansijai vienijo tautą ir nulėmė tautinės valstybės sukūrimą. Nauji pavojai tautiniam tapatumui iškyla dabartiniu metu - atkūrus Lietuvos valstybingumą. Visuomenė ilgą laiką buvusi sovietinės ideologijos įtakoje prarado etninių ir bendrųjų vertybių poreikį. Atsivėrusi laisva rinka, naujos komunikacijų technologijos, krašto ekonominiai sunkumai Lietuvoje skatina kosmopolitinių idėjų plitimą. Pervertinamos materialinės gėrybės, daugėja tautinio nihilizmo, pilietinio pasyvumo apraiškų, stiprėja Vakarų masinės kultūros įtaka, silpsta savos kultūros pažinimo poreikis. Nutautėjimas vyksta per individus, praradusius sąsajas su savo tauta, jos istorija, kultūra, papročiais. Formuojantis šiuolaikinei atvirai visuomenei plinta pasaulio piliečio ugdymo idėja. Pagal šios idėjos šalininkų formuojamą ėjimo į Europos Sąjungą ideologinę programą ateityje Lietuvos valstybę turėtų sudaryti laisvi nuo tautybės piliečiai. Tuo pačiu siekiama ignoruoti lietuvių tautinį savitumą, lietuvių tautos santykį su jos valstybe, orientuoti jaunąją kartą į kosmopolitinio pilietiškumo ugdymą.
Mūsų dienomis tautinio tapatumo išsaugojimui ir stiprinimui yra nepalanki atėjusi iš užsienio tendencija pilietiškumo sampratą tapatinti su tautiškumu. Tautinės bendruomenės gyvenimą reguliuoja, jos narių laisves ir teises gina demokratinė valstybė, kurioje jie gyvena, yra jos piliečiai. Atitinkamai jie turi būti ne tik lojalūs savai valstybei, bet ir vykdyti pareigas, jausti jai atsakomybę, dalyvauti jos valdyme, rūpintis jos saugumu. Asmens apsisprendimą būti valstybės piliečiu, savo elgseną derinti su valstybės interesais galima apibūdinti kaip individo pilietinę nuovoką, sąmoningumą, kuris skatina jo pilietinės savimonės formavimąsi. Taigi pilietybė - asmens santykio su savo valstybe išraiška, tautybė - santykio su savo tauta išraiška, ir asmens pilietybė nebūtinai turi sutapti su jo tautybe.
Pastaruoju metu mūsų pedagoginėje spaudoje ir Švietimo kaitos fondo rengiamose diskusijose, seminaruose keliama atviros visuomenės multikultūriškumo idėja, kuria turėtų būti grindžiamas daugiakultūrinis ugdymas Lietuvos mokyklose. Tenka prisiminti, kaip nuo XX a. vidurio kūrėsi multikultūrinė švietimo strategija Vakaruose. JAV ji buvo grindžiama vadinamojo tautų "maišymosi katilo" ("melting pot") idėja ir plėtojosi remiantis nuostata - visoms tautinėms mažumoms sudaryti lygias švietimo galimybes. Vakarų Europoje multikultūrinio ugdymo samprata traktuojama kiek kitaip. Ji tapatinama su interkultūriniu švietimu, kuris grindžiamas tautinių kultūrų įvairove, pasipildant viena kitos vertybėmis. Lietuvoje multikultūrinis ugdymas dar neturi aiškaus apibrėžtumo. Naujosios švietimo kaitos autoriai aiškina multikultūrinio požiūrio į vertybes pranašumą prieš tautinį, kuris apibūdinamas kaip etnocentristinis, nes tautinėmis vertybėmis laikoma lietuvių kalba, tautos istorija, tradicijos ir pan. Daroma išvada, kad multikultūrinis švietimas - tai galimybė ugdyti mūsų pilietinę savimonę. Todėl pagrįstai kyla klausimas, kokią tai gali turėti įtaką lietuvių tautiniam savitumui Vakarų Europos kontekste.
Apie asmens tautinio ir pilietinio sąmoningumo brandą liudija patriotizmo emocinės būsenos realizavimas įvairia veikla, elgsena. Intensyvėjant Lietuvos visuomenės integracijos į Vakarų Europos bendriją procesams ir sprendžiant tautinio tapatumo stiprinimo problemą, ypač aktualus tampa jaunosios kartos patriotinio ugdymo efektyvinimas asmenybės tautinės ir pilietinės savimonės formavimosi procese.
2001 m. atlikau patriotinio ugdymo programinių reikalavimų ir jų veiksmingumo ugdymo eigoje analizę. Tyrimo objektu buvo pasirinkta Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos (1997), bendrojo išsilavinimo standartų projektai, Švietimo ir mokslo ministerijos paskelbta "Patriotinio ugdymo įgyvendinimo programa" (2000), mokymo priemonės vidurinėms mokykloms, išleistos per pastaruosius ketverius metus.
Apibendrinus tyrimo rezultatus galima teigti, kad tiek minėtose programose bei standartų projektuose, tiek mokymo priemonėse patriotinio ugdymo turinys reiškiasi įvairiais aspektais: ugdoma gimtoji kalba kaip tautos kultūros pagrindas, atsakomybė už gimtosios kalbos likimą, numatoma brandinti tautinį ir pilietinį sąmoningumą, formuoti asmenybę, galinčią gyventi demokratinėje visuomenėje, jaučiančią atsakomybę už save, tautą, valstybę. Skatinama pažinti ir interpretuoti Lietuvos ir lietuvių tautos istorinę patirtį, jos istorinį likimą, kūrybiškai perimti ir tęsti Lietuvos ir lietuvių tautos kultūros paveldą, formuoti kultūrinę savimonę, jausti atsakomybę už gimtosios kultūros likimą. Numatoma ugdyti gebėjimą vertinti gamtinį, geografinį Lietuvos savitumą, brandinti ekologinį sąmoningumą, ugdyti gebėjimą įžvelgti savo tautos kultūros plėtotės uždavinius šiuolaikinės civilizacijos raidoje, ugdyti tolerantiškus santykius su kitomis Europos ir pasaulio tautomis, jų kultūromis.
Įvardyti patriotinio ugdymo turinio aspektai per mažai atitinka realią padėtį mokyklose. Pastaruoju metu pastebimai silpsta mokyklų vadovų dėmesys moksleivių tautinės savimonės formavimui, tradicinei tautos kultūrai ir jos vertybinių nuostatų ugdymui. Mokyklų vadovų anketinė apklausa rodo, kaip mažėja etninės kultūros pagrindų dėstymas: 1995 m. 28 % Lietuvos mokyklų šiuos pagrindus dėstė kaip pasirenkamą dalyką, o 1999 m. jų dėstymas sumažėjo iki 22 %. Per maža dėmesio skiriama papildomam etninės kultūros ugdymui, užklasiniam darbui. 1995 m. popamokinę veiklą, susijusią su kraštotyros, tautodailės, etnografiniais būreliais, folkloriniais ansambliais organizavo 74 % mokyklų, o 1999 m. tokia veikla užsėmė tik 34,2 % mokyklų. Respondentų pateiktomis žiniomis, etninė kultūra kaip pasirenkamas ir kaip papildomas dalykas daug didesnę paklausą turi gyvenviečių bei kaimo vietovių pagrindinėse mokyklose, lyginant su mokyklomis respublikos pavaldumo miestuose bei rajonų centruose. Tai rodo, kad etninės kultūros ugdymo diferenciacijai pagal moksleivių interesus, jų sociokultūrinę aplinką miesto mokyklose skiriama per mažai dėmesio. Negaudamos Švietimo ir mokslo ministerijos paramos nyksta etninės kultūros ugdymo pakraipos švietimo įstaigos, silpsta moksleivių tautinių organizacijų (kudirkaičių, maironiečių, valančiukų) veikla.
Švietimo ir mokslo ministerijos paskelbtoje "Patriotinio ugdymo įgyvendinimo programoje" (2000) teigiama, kad patriotinis ugdymas neatsiejamas nuo vertybinių nuostatų formavimo, kurios įvardijamos kaip meilė tėvynei, tautinis tapatumas, valstybinė ir tautinė savimonė. Tačiau Programos strategija orientuota tik į pilietinį ugdymą, ji, kaip nurodoma, yra LR Vyriausybės 1999 09 11 nutarimu Nr. 1105 patvirtintos "Pilietinio ugdymo įgyvendinimo švietimo įstaigose programos" tąsa. Tai rodo, kad patriotinį ugdymą mokykloje vyriausybinės institucijos orientuoja į asmenybės ryšio su valstybe stiprinimą, nuošalyje palikdamos tautinio tapatumo išsaugojimo problemos sprendimą.
Naujame Švietimo įstatymo projekte neatsispindi valstybės rūpestis tautinio tapatumo išsaugojimu ir stiprinimu. Atsisakyta Lietuvos švietimo nacionalumo kaip vieno svarbiausių Lietuvos švietimo principų. Dabartinis švietimo įstatymas pateikia mokyklos kaip demokratiškai organizuotos, humanizmo principais grindžiamos mokinių, tėvų ir mokytojų bendruomenės sampratą. Naujai parengto įstatymo projekte ji keičiama į rinkos diktuojamas paslaugų teikėjo ir vartotojų poreikių tenkinimo sampratas. Kyla klausimas, kokias vartotojo reikmes turėtų tenkinti jų teikėjas, kas jas nustato - mokykla, tam tikra visuomenės dalis ar valstybė, ir kodėl švietimo paslaugų teikėjo veikla apsiriboja vartotojo žinių ir kompetencijų plėtra, atsisakant asmens atsakomybės prieš save, tautą, valstybę ugdymo.
Apibendrinant galima teigti, kad sparčiai vystantis globalizacijos procesams ypač svarbus švietimo tikslas - kartu su pilietiškumo ugdymu ugdyti sąmoningą, tautiškai susipratusią jaunąją kartą su giliu tautinės kultūros pojūčiu. Tik išsaugoję nacionalinį savitumą galime tapti lygiaverčiais partneriais Europos Sąjungoje ir būti įdomūs kitoms Europos tautoms.
Šiuo metu mokykloms keliami tautinės savimonės formavimo uždaviniai nepakankamai įgyvendinami etninės kultūros ugdymo procese. Etninės kultūros globos taryba, laikydama etninės kultūros ugdymą prioritetine veiklos sritimi, turi stebėti pokyčius, vykstančius šio ugdymo eigoje, analizuoti, kaip jie atsispindi ugdytinių savimonėje. Todėl, pasitelkus sociologus, tikslinga atlikti etninės kultūros būklės Lietuvos pagrindinėse mokyklose tyrimą.
Irena Čepienė
