A.
Bendros problemos
Daugiau kaip 30 metų
autoriui tiriant Lietuvos senuosius kaimus, natūroje užfiksavus kelis
tūkstančius senųjų objektų (pastatų, sodybų bei kaimų), parengus dešimtis tomų
senųjų kaimų aprašymo (iš viso keliolikos tūkstančių puslapių apimties), pavyko
nustatyti nemaža mūsų šalies senųjų kaimų esminių ypatybių. Deja, iki šiol
oficialioje apyvartoje vyrauja sovietinės okupacijos dešimtmečiais sukurti
ideologizuoti bei politizuoti štampai bei mitai apie Lietuvos senuosius kaimus
ir jų dabartinę būklę. Kaip yra iš tikrųjų?
A.1. Senųjų kaimų istorijos bruožai
Nors apie dabartinių (šiandien tebestovinčių) senųjų
kaimų ištakas tėra labai nedaug konkrečių duomenų, apytikriai galima nubrėžti
jų raidos ypatybes mūsų eros amžiais.
Kaip dabar teigiama,
dabartinė Lietuvos teritorija buvo apgyvendinama iš įvairių krypčių atvykstant
vis naujų gyventojų grupėms ir jiems maišantis su seniausiais vietos
gyventojais, perimant ar atnešant įvairius medžiaginės kultūros elementus.
Atvykėliai galop turėdavo prisitaikyti prie savito vietos klimato (gausūs
krituliai, vėsūs ir vėjuoti orai, upių potvyniai ir kt.). Taip per šimtmečius
klostėsi Lietuvos sąlygoms tinkamiausios būstų formos (pavyzdžiui, šlaitiniai
stogai su plačiomis pastogėmis būdavo ne tokie statūs kaip kad kalnuotose
kraštuose, bet statesni nei sausesnėse vietose).
Spėjamas lietuvių genčių
atsikraustymas VI amžiuje į Lietuvos rytinę dalį, matyt, nulėmė mūsų krašto
senųjų kaimų (bei kaimo architektūros) svarbiausią ypatybę gana ryškią
etnokultūrinę ribą tarp Vakarų Lietuvos (dabartinės Žemaitijos su išlikusia
archajiškesne kultūra) bei Rytų Lietuvos (dabartinės Aukštaitijos ir kt. su
vėliau atneštais modernesnės etnokultūros bruožais). Kiekviename iš šių plotų
klostėsi savi etnokultūriniai arealai (Vakaruose maišantis kuršiams, žemaičiams
ir kt.; Rytuose atsiskiriant Aukštaitijai ir Dainavai Dzūkijai).
Šimtmečiais vykusi
daugmaž natūrali senųjų kaimų raida (be abejo pertraukinėjama genčių karų,
stichinių nelaimių ir t.t.), patirdavo ir įsibrovėlių iš toliau poveikį. Taip I
tūkstantmečio pabaigoje II tūkstantmečio pradžioje pajūryje daugelį kartų
lankėsi vikingai plėšdami vietos gyventojus, bet ir patys ten įsikurdami,
palikdami savos kultūros fragmentų.
Istoriškai žymiausios
permainos prasidėjo XIII amžiaus pradžioje Dauguvos žiotyse įsikūrus
Kalavijuočių ordinui ir pradėjus grobiamuosius žygius į aplinkines baltų žemes,
1252 metais Livonijos ordinui pajūryje įkūrus Klaipėdos tvirtovę naujų žygių
forpostą.
XIII amžiaus pabaigoje
prasidėjo reguliarūs Kryžiuočių ordino užkariavimo žygiai iš Prūsijos į
Žemaitiją ir Lietuvą, užsitęsę iki pat XV amžiaus pradžios (iki Žalgirio mūšio
1410 metų).
Tie kovų šimtmečiai žymiu
mastu nulėmė net ir vėlesnį senųjų kaimų pobūdį.
Ir anksčiau pavienės
baltų gentys bei jų junginiai rengdavo tolimus grobimo (vėliau ir užkariavimo)
žygius įvairiomis kryptimis, pasiekdami atokias vietoves, iš ten parsigabendami
kitų etnokultūrų fragmentų, perimdami kitų patirtį. Tačiau būtent XIII amžiuje
prasidėjo visai naujo lygio kultūriniai kontaktai baltų gentys tiesiogiai ir
jau nuolat susidūrė su Vakarų Europos civilizacija, tenykšte technologija bei
etnokultūra. Tai galop lėmė senosios baltiškosios etninės kultūros esminę
modernizaciją.
Labai daug ką lėmė ir nuo
XIII amžiaus prasidėjusių karo žygių organizacinės bei politinės pasekmės.
Dalis genčių (sūduviai ir kt.) ar jų dalys pasitraukė iš savo teritorijų,
atsidūrusių nuolatinių karo žygių trasose. Ilgai užtrukęs ankstesnių genčių bei
giminių kilnojimasis, maišymasis ir kt. XV a. pradžioje stojus taikos metui
lėmė jau kitokį etnokultūrinį arealų išsidėstymą, daugiau ar mažiau pasikeitusį
ankstesnės etnokultūros (tarp jų ir gyvenviečių kūrimo tradicijų) pobūdį.
Pavyzdžiui, šimtamečiai
karai skatino gyvenviečių laikinumą. Nuolat ir nuolat atžygiuojančiųjų
grobiamos gyvenvietės, deginami mediniai pastatai neskatino kurtis itin
kapitaliai pastoviai, ištisiems šimtmečiams. Tuo Lietuvoje susiklostančios
tradicijos vis labiau skyrėsi nuo Vakarų Europos ramesnių vietovių tradicijų,
kur būstai statyti šimtmečiams daugelio kartų gyvenimui.
Ypatingas fenomenas
1422 metais nustatytos Melno taika valstybinės sienos tarp Mažosios ir
Didžiosios Lietuvos pastovumas. Ši valstybinė siena, perkirtusi kai kurias
baltų gentis, gyvavo beveik pusę tūkstančio metų, nors abipus jos mainėsi ten
buvusios valstybės ir jų dariniai. Taip Kryžiuočių ordino valstybę pakeitė
Prūsijos kunigaikštystė, vėliau Prūsijos karalystė, vėliau Vokietijos imperija,
paeiliui valdžiusios Mažąją Lietuvą. Kitoje sienos pusėje buvo LDK, vėliau
Žečpospolita Dviejų tautų respublika, vėliau Rusijos imperija. Ta valstybinė
siena nužymėjo ir skirtingus civilizacinius arealus: Mažoji Lietuva gyvavo kaip
Šiaurės Vakarų Europos protestantiškosios germaniškosios skandinaviškosios
civilizacijos dalis, o Didžioji Lietuva kaip Vidurio ir Rytų Europos
katalikiškosios romaniškosios ir slaviškosios civilizacijų dalis. Tokia padėtis
per penkis šimtmečius nulėmė etnokultūrinius skirtingumus Mažojoje bei
Didžiojoje Lietuvoje (tuo pačiu ir jų kaimų skirtingumus).
A.1. Kaimų raida Didžiojoje Lietuvoje XV amžiuje 1943 metais
Po 1422 metų kiekvienoje
sienos pusėje vyko savi pokyčiai. Taip Didžiojoje Lietuvoje palaipsniui
buvo apgyvendinta Užnemunė (Sūduva-Suvalkija), ankstesnių kovų amžiais virtusi
mažai gyvenama dykra. Palaipsniui augant ūkiui plėtėsi bei kūrėsi nauji kaimai
Žemaitijoje ir Lietuvoje. XVI amžiuje nemažoje LDK dalyje atlikta Valakų
reforma, sukūrusi gatvinius-rėžinius kaimus. Tačiau tos reformos nepaliestuose
plotuose (Žemaitijoje, miškingoje Dzūkijoje bei kt.) išliko bei vystėsi
kitokios gyvenviečių formos. Carinės Rusijos valdymo šimtmečiu faktiškai
įšaldžius senuosius socialinius, gamybinius bei kt. santykius (Vakarų Europai
jau seniai nebūdingą baudžiavinę sistemą ir kt.), Didžiojoje Lietuvoje ilgiau
išliko archajiška gyvensena bei senoviški kaimai. Tik 1863 metais panaikinta
baudžiava, krašto ekonominė stagnacija lėmė itin lėtus pokyčius tradiciniuose
kaimuose. Labai palaipsniui kūrėsi vienkiemiai, ekonomiškai sustiprėdavo
nedaugelis šeimų.
Daug spartesni pokyčiai
Didžiosios Lietuvos kaimuose prasidėjo po I pasaulinio karo susikūrus Lietuvos
Respublikai: pradėta žemės reforma, skatintas senųjų kaimų skirstymas į
vienkiemius, kūrėsi daugiau stiprių ūkininkų. Šie statėsi didesnes sodybas bei
pastatus, daugiau lėšų skyrė jų puošimui bei tvarkymui. Valstybės mastu
propaguota kaimo modernizacija.
Tokie procesai kur kas
anksčiau prasidėjo Užnemunėje (Sūduvoje Suvalkijoje), kur baudžiava buvo panaikinta
dar 1807 metais ir vėliau galiojo ūkiui palankesnės juridinės nuostatos nei
Didžiosios Lietuvos kitose dalyse.
Dar kitaip buvo Lenkijos
okupuotame Vilniaus krašte, kur nevyko žemės reforma, kur neskubėta senuosius
kaimus išdalinti į vienkiemius, kur dar ilgiau nei kitur išliko archajinė
gyvensena.
Taip Didžiojoje Lietuvoje
iki II pasaulinio karo klostėsi senųjų kaimų kelių lygių etnokultūriniai
savitumai:
- seniausias skirtingumas tarp Vakarų
ir Rytų Lietuvos;
- skirtingumai tarp XVI a. Valakų
reformos suformuotųjų gatvinių rėžinių kaimų ir kitų (išlikusių iš seniau,
susiklosčiusių vėlesniais laikais);
- skirtingumai tarp Užnemunės (Sūduvos
Suvalkijos), kur jau XIX a. įsivyravo stambūs bei vidutiniai vienkiemiai, ir
likusios Didžiosios Lietuvos;
- skirtingumai tarp tarpukario Lietuvos
Respublikos (kur vyko žemės reforma ir kt.) ir mažai tepakitusio Vilniaus
krašto;
- sudėtingų etnokultūrinių ypatybių
kompleksų nulemti skirtingumai tarp Žemaitijos, Aukštaitijos, Dzūkijos, Sūduvos
bei tarp šių arealų atskirų dalių;
- gamtinių sąlygų nulemti skirtingumai
(taip išsiskirdavo miškų, paežerių ir pan. kaimai).
A.2. Kaimų raida Mažojoje Lietuvoje XV amžiuje 1943 metais
Mažosios Lietuvos
kaimai. Per
šimtmečius karų suniokotoje pasienio zonoje (vadinamojoje dykroje) taikos
laikais buvusiose kaimavietėse (patogiose gyvenimui ir verslams) vėl
atsikurdavo kaimai. Krašte gausėjant žmonių, vyko vidinė kolonizacija kūrėsi
naujakurių sodybos nuošalesnėse vietose. Visa tai vyko be jokio išorinio
reglamentavimo kaimai atkūrinėti ir statyti pagal senas baltiškas tradicijas.
Atskiruose plotuose kūrėsi ir kolonistų iš Vakarų kaimai formuoti pagal
Vakarų Europos tradicijas, išlaikydami savitą struktūrą. Senuosiuose XIII-XV
amžių istoriniuose šaltiniuose anuometinės gyvenvietės aiškiai buvo įvardijamos
prūsų kaimais arba vokiečių (kolonistų) kaimais. Taip viename krašte
koegzistavo dvi labai skirtingos kaimų rūšys, dvi kaimo gyvenviečių kūrimo bei
raidos tradicijos.
Dar kitas Mažosios
Lietuvos kaimų ypatybes lėmė jos gamtinių sąlygų specifika. Didelius plotus
šiame krašte užėmė Nemuno delta, didžiųjų upių bei jų gausių atšakų pakrantės,
Kuršių marių bei Baltijos jūros pakrantės, Kuršių nerijos smėlinga juosta. Ten
nuo seniausių laikų kūrėsi žvejų kaimai nebūdingi Didžiajai Lietuvai,
neturėjusiai tiek vandens telkinių.
Potvynių nuolatos
užliejamoje Nemuno deltoje palaipsniui kūrėsi pievininkų kaimai dar vienas
Mažosios Lietuvos fenomenas. Pievininkų sodybos įsikurdavo ant nedidelių
kalvelių, potvynių laiku virsdavusių salelėmis. Pievininkai užsiėmė
gyvulininkyste ganydavo gyvulius vešliose pievose, vėliau ir šieno gamyba
pardavimui.
Mažojoje Lietuvoje XV
XVII amžiais nevykdytos tokios visuotinės kaimų reformos, kaip kad Valakų
reforma Didžiojoje Lietuvoje. Todėl krašte savaimingai klostėsi įvairaus
pobūdžio bei struktūrų kaimai (skirtingai nei standartizuoti gatviniai
rėžiniai kaimai Didžiojoje Lietuvoje). Tik Didžiosios kolonizacijos
dešimtnečiais XVIII amžiuje valdžia ėmėsi daugiau reguliuoti naujų kaimų
kūrimą.
Jau 1807 metais Prūsijoje
panaikinus baudžiavą, valstybei vystantis ekonomiškai ir sociališkai, tie
pokyčiai ryškiai ir gana sparčiai palietė Mažosios Lietuvos kaimus. Beveik
šimtmečiu anksčiau nei Didžiosios Lietuvos kaimuose ten prasidėjo spartūs
modernizacijos procesai, labai pakeitę dalį senųjų kaimų. Kartu išlaisvintiems
kaimiečiams buvo sudarytos sąlygos kurti naujas sodybas bei gyvenvietes, taip
įsisavinant iki tol dar neapgyventus plotus. Taip daugybė gyventojų įsikūrė
iškirstų girių vietose, sparčiai sausintoje Nemuno deltoje.
XIX amžiuje pradėjo
klostytis dar vienas Mažosios Lietuvos kaimų fenomenas pelkininkų kaimai.
Tada skatintas didžiųjų pelkių pakraščių sausinimas, tuose ruožuose kuriantis
pelkininkų sodybėlėms. Klostėsi įvairaus dydžio pelkininkų kolonijos su sava
struktūra, būdingais pastatais ir kt.
Nors modernizacijos
procesai XIX amžiuje XX amžiaus pradžios Mažojoje Lietuvoje vyko gana
sparčiai, tačiau gana natūraliai be griežtų administracinių nurodymų,
revoliucinių prievartinių pertvarkymų.
Tai lėmė, kad iki II
pasaulinio karo pabaigos Mažoji Lietuva pasižymėjo ypatinga kaimų rūšių bei
formų gausa. Buvo kopininkų kaimai Kuršių nerijoje, žvejų kaimai pajūryje,
kelių rūšių žvejų kaimai prie Kuršių marių ir Nemuno deltoje, pievininkų kaimai
paupiuose, pelkininkų kolonijos bei įvairiausių rūšių laukininkų kaimai (nuo
senovinių baltiškų kaimų iki modernių naujakurių gyvenviečių). Tad būdingais
kraštui etnografinių kaimų pavyzdžiais anuomet galėjo būti dešimtys labai
skirtingų kaimų, demonstravusių įvairius raidos etapus bei savitumus.
A.3. Senųjų kaimų likimas 1944-1960 metais
Didžiosios ir Mažosios Lietuvos kaimai iki pat II
pasaulinio karo pabaigos esminių pokyčių nepatyrė: buvo išlikusi vis ta pati
tradicinė ūkininkavimo sistema, įvairios negandos paliesdavo daugiau pavienius
kaimus, karo metų sunkumai dar nepakirto tradicinės gyvensenos bei etninės
kultūros pačių pagrindų.
Artėjant frontui iš Didžiosios
Lietuvos į Vakarus nuo artėjančios sovietinės kariuomenės bei gresiančių
represijų traukėsi turtingesni ūkininkai, įvairūs veikėjai ir kiti. Taip
prasidėjo didieji socialiniai pokyčiai kaime, nulėmę ir senųjų kaimų likimą.
Slenkantis karo frontas
kai kur žymiau suniokojo atskirų vietovių kaimus bei sodybas. Jau pirmaisiais
sovietinės okupacijos mėnesiais prasidėjo represijos, jų metu padegant sodybas
ar ištisus kaimus.
Kaimo gyventojų didieji
trėmimai, suėmimai ir kt. vis labiau keitė tradicinę kaimų socialinę struktūrą
ir pačias gyvenvietes: būdavo apleidžiamos ir suniokojamos pasiturinčių
ūkininkų didesnės sodybos, sunaikinami dažnai puošniausi kaimų pastatai, vis
labiau iro senųjų kaimų struktūra.
Pradėjus sovietinę
kolektyvizaciją, prasidėjo senųjų kaimų esminio naikinimo pirmasis etapas:
nusavinti ir dažnai griauti tradiciniai kluonai, svirnai ir kiti ūkiniai
gamybiniai pastatai.
Didžiausiu smūgiu
seniesiems kaimams buvo ekonominių socialinių santykių visiškas pertvarkymas:
privačios nuosavybės likvidavimas, tradicinio ūkininkavimo nutraukimas.
Pakirtus pačias senųjų kaimų gyvavimo šaknis, jie patys teliko gyvuoti iš
inercijos, vis labiau jiems keičiantis, bandant taikytis prie vis naujų
egzistavimo sąlygų.
Tuomet buvo pakirstas ir tradicinių kaimų natūralaus
atsinaujinimo mechanizmas: palaipsniui likviduotas liaudies meistrų institutas,
kaimiečiai (praktiškai nebetekę įprastinių pajamų šaltinių) nebegalėjo tinkamai
remontuoti, atnaujinti pastatus bei sodybas, pagal senas tradicijas statytis
naujus pastatus savo ankstesnėms reikmėms.
Dar kitaip buvo pokario
metais Mažojoje Lietuvoje.
Artėjant frontui
absoliuti dauguma senųjų krašto gyventojų pasitraukė į Vakarus. Kai kurie iš
pasilikusiųjų buvo nužudyti sovietinių okupantų, kai kas išgyveno. Praktiškai
tuščius kaimus niokojo okupantai, gausūs marodieriai iš Didžiosios Lietuvos ir
Sovietų Sąjungos. Iš krašto buvo išvežamos dailesnės pastatų dalys (durys,
langai, net tvarkingos lauko išvietės). Daug medinių pastatų, sodybų bei kaimų
buvo vandališkai sudeginti. Vėliau pradėtas ištisas senųjų kaimų ardymo
verslas: mediniai pastatai ardyti malkoms, mūriniai plytoms, išvežamoms į
naujas sovietines statybas.
Palaipsniui
ištuštėjusiame krašte pradėjo kurtis atklydėliai iš kitur. Vėliau Mažosios
Lietuvos apgyvendinimas skatintas sovietų administracijos: atgabenant
kolonistus iš Rusijos, raginant persikelti žmones iš Didžiosios Lietuvos. Taip
senųjų kaimų liekanose įsikūrė visai kitų tradicijų bei gyvenimo būdo žmonės,
kitų etninių kultūrų nešėjai (o ir sovietizuoti elementai, beveik praradę
tautinės tapatybės pojūtį). Toks masinis ir staigus gyventojų pasikeitimas buvo
pragaištingas Mažosios Lietuvos kaimams, kur neliko ne tik tradicinio gyvenimo
būdo, bet ir svarbiausio gyvos etninės kultūros elemento jos nešėjų.
Tuo Mažoji Lietuva
pokariu visiškai skyrėsi nuo Didžiosios Lietuvos, kurios apnaikintuose kaimuose
dar liko dauguma senųjų gyventojų tradicijų saugotojų.
A.4. Senųjų kaimų likimas 1960-1990 metais
Įsigalėjus sovietinio žemės ūkio sistemai, pradėti
beveik nesibaigiantys pertvarkymai: daug senųjų kaimų skelbta
neperspektyviomis gyvenvietėmis, naujos statybos bei gyventojų aptarnavimas
telkti pagrindinėse gyvenvietėse, pradėti didžiulio masto žemių melioracijos
darbai (šalinant ankstesnės gyvensenos pėdsakus net ir kapines, trukdžiusius
suformuoti didžiulius ir plynus dirbamos žemės masyvus), priimta vienkiemių
masinio likvidavimo programa ir t.t. Kartu keitėsi kaimo gyventojų sąstatas:
išmirdavo senosios kartos (ilgaamžių tradicijos nešėjos), nepaisydami įvairių
apribojimų, daug žmonių stengėsi išvykti į miestus ir susirasti lengvesnį
gyvenimą; įsivyravo naujos kartos įvairiai prisitaikančios prie naujo
gyvenimo būdo, vis mažiau paisančios senųjų tradicijų.
Kaimo gyventojų skurdas ir sunkus gyvenimas savaip
padėjo išlaikyti dalį senųjų pastatų vyresnio amžiaus ir kt. žmonės nebepajėgdavo
išsikelti į naujasias gyvenvietes, statyti naujus ar perstatyti senus
trobesius. Tačiau savaip stabilizuojantis padėčiai Lietuvos kaime, atradus
naujus pragyvenimo būdus sovietinėje sistemoje, statyta vis daugiau naujų
pastatų dažniausiai nebepaisant jau nutrūkusių senųjų tradicijų, nebelikus
senųjų liaudies meistrų, orientuojantis į valdinės statybos bei miestų
pavyzdžius.
Sovietinė totalinio reguliavimo sistema apėmė ir
kaimo statybas: pastatai statyti pagal standartinius tipinius ar valdininkų
patvirtintus projektus iš naujų statybinių medžaigų (baltos silikatinės plytos,
asbocemento šiferio plokštė stogams ir kt.). Valdiški naujadarai (didieji
neišvaizdūs ūkiniai gamybiniai statiniai ir kt.) vis labiau keitė dar
išlikusių senųjų kaimų aplinką, visą kaimo kraštovaizdį, vis labiau naikinant
jo tradicinius bruožus.
Sovietinio atšilimo metais pradėtas paminklosaugos
vajus, į vadinamųjų istorijos ir kultūros paminklų sąrašus įtraukta ir nemaža
senųjų kaimų, sodybų bei pavienių pastatų. Deja, tam gerokai pakenkė
anuometiniai politiniai ideologiniai apribojimai, rimtų specialistų stoka,
menkos žinios apie liaudies architektūrą, įvairūs subjektyvūs veiksniai. Todėl
paminklais buvo paskelbta net keliasdešimt gatvinių rėžinių kaimų Rytų Lietuvoje,
tuomet Mažojoje Lietuvoje net nebandant įpaminklinti unikalių daržininkų,
pievininkų, pelkininkų, laukininkų ir kitų kaimų. Itin netolygiai saugoti ir
kitų etnokultūrinių regionų senieji kaimai ir sodybos nebandant tolygiai
aprėpti visas jų rūšis bei kategorijas. Sunykimui paliktos buožių sodybos ir
pan., taip politiškai ideologiškai segreguojant paveldą.
Beje, ir vadinamasis architektūros paminklo statusas
buvo beveik fiktyvus beveik nepadėdavo gauti realią paramą ar kt. seniesiems
kaimams. Tas statusas tik padėjo daugiau ar mažiau detaliai ištirti
vadinamuosius paminklinius kaimus bei pastatus.
Sovietmečio pabaigoje įsivyravo tam tikras
stabilumas senųjų kaimų liekanos nesulaikomai, tačiau gan palaipsniui nyko:
vis nauji Lietuvos kaimo pertvarkymo užmojai palaipsniui subliukšdavo, žymiai
palietę tik atskiras teritorijas. Tai buvo etnokultūrinių tradicijų pastovaus,
bet gana lėto nykimo laikmetis.
A.5. Senųjų kaimų likimas po 1990 metų
Gana staigiai likvidavus daugeliui kaimiečių jau
įprastą sovietinio žemės ūkio sistemą, atkūrus privatinę nuosavybę, netikėtai
keičiantis daugeliui dalykų, Lietuvos kaime įsivyravo sumaištis, atsiliepusi ir
žmonėms ir kaimo architektūros paveldui. Netikrumo ir griuvimo laikotarpiu
nukentėjo nemaža senųjų pastatų (pavyzdžiui, sovietmečiu ūkių naudoti, o vėliau
apleisti dvarų bei kiti statiniai). Skubota privatizacija, greito pasipelnymo
siekimas ir kt. vėlgi niokojo kaimo architektūros paveldą (pavyzdžiui, senieji
pastatai būdavo įsigyjami vien nugriovimui pelnantis iš jų statybinių
medžiagų).
Kaip ir anksčiau faktiškai fiktyvia liko
paminklotvarkos kultūros vertybių apsaugos sistema (pati įvairiai pertvarkoma
ir menkai ką nuveikusi). Nesurasta jokių efektyvių svertų kaimo architektūros
paveldui ir patiems etnografiniams kaimams išsaugoti. Per tuos keliolika metų
užfiksuotos tik labai gausios netektys, beveik neaptinkant teigiamų pavyzdžių.
Nutraukus valstybės visuotinę priežiūrą bei globą,
pasikliaujant privačia iniciatyva bei ištekliais (kurių realiai beveik nebūta),
patirta labai daug nuostolių.
Padėčiai savaip stabilizuojantis, vieniems kaimo
žmonėms daugiau ar mažiau prasigyvenant, kitiems visiškai degraduojant,
prasidėjo vėl naujas Lietuvos kaimo raidos etapas su naujomis grėsmėmis
etnografinių kaimų liekanoms.
Pastarąjį dešimtmetį kaimuose prasidėjo naujų
statybų visai naujas etapas. Jei sovietmečio statybas savaip ribojo statybinių
medžiagų stoka (vis tos pačios silikatinės plytos ir šiferis), standartinių
projektų primityvumas ir pan., tai dabar klostosi visai nauja padėtis. Iš
Vakarų ir kt. atvežamos vis naujos netradicinės statybinės medžiagos,
projektuotojų peršami ir pačių savininkų matyti (kelionėse, TV laidose) visai
kitokio gyvenimo kitokiuose pastatuose pavyzdžiai sparčiai užkariauja Lietuvos
kaimą; vizualiai agresyviais, netradicinio pavidalo naujadarais niokodami
senųjų kaimų liekanos.
Absoliučiai daugumai kaimo gyventojų atitrūkus nuo
senųjų (būtent tai vietovei būdingų) tradicijų, savaip pragaištinga tampa
šiandieninė etnografizmo mada. Puolama statyti neva senoviško pavidalo
statinius bei sodybas, tačiau nebandant sekti būtent tai vietovei būdingais
pavyzdžiais. Taip Aukštaitijoje statomi nauji pastatai su efektingais
elementais iš Mažosios Lietuvos, Klaipėdos krašte brukami Dzūkijai ar Rytų Lietuvai
būdingi pastatai bei elementai. Toks etnokultūrinių tradicijų sujaukimas ypač
skaudi problema Lietuvai. Juk tinkamai panaudojant savininkų statybos
užsakovų iniciatyvą bei skiriamas nemažas lėšas, būtų galima atgaivinti ištisus
etnokultūrinius regionus, ten atkuriant būtent toms vietovėms būdingo pavidalo
pastatus bei sodybas.
Deja, kol kas tam itin trukdo projektuotojų
neišmanymas, sovietmečiu įsišaknijusi panieka etninei kultūrai bei senosioms
tradicijoms, ištisų institucijų priešiškumas etnokultūros gaivinimo veiklai,
daugelio visuomenės sluoksnių abejingumas tradicinei etninei kultūrai,
susiviliojant Vakarų gyvenimo atšvaitais.
B.
Etnografinių kaimų atrinkimo principai
Šiandieninėmis sąlygomis
praktiškai atrenkant perspektyvius etnografinius kaimus, būtina atsižvelgti į
dvi atrankos kriterijų grupes:
1. Strateginiai
tikslai,
2. Lokalinės
galimybės.
B.1. Etnografinių
kaimų atrinkimo strateginiai tikslai
Lietuvos etnografinių
kaimų tinklas turi atspindėti šalies etninės kultūros svarbiausias ypatybes:
jos regioninę diferencijaciją (per šimtmečius susiklosčiusius etnokultūrinius
regionus), senųjų kaimų funkcinę bei struktūrinę tipologiją, tradicinės
etnokultūros susiklostymo istorines aplinkybes, tradicinės baltiškosios
etnokultūros pobūdį.
Atspindint regioninę
diferencijaciją, būtina daugmaž tolygiai atrinkti galimus etnografinius kaimus
tiek Didžiosios Lietuvos visuose etnokultūriniuose regionuose (Žemaitijoje,
Aukštaitijoje, Dzūkijoje, Sūduvoje-Suvalkijoje), tiek ir Mažojoje Lietuvoje.
Atspindint senųjų kaimų
funkcinę bei struktūrinę tipologiją, būtina atrinkti visų rūšių bei kategorijų
tradicinius kaimus, atsižvelgiant tiek į tenykščius tradicinius verslus
(pavyzdžiui, laukininkai, daržininkai, pievininkai, pelkininkai, miškininkai,
žuvininkai, kopininkai Mažojoje Lietuvoje), tiek ir į tradicines kaimų
struktūras (pavyzdžiui, gatviniai rėžiniai, kupetiniai, vienkieminiai ir kt.
kaimai Didžiojoje Lietuvoje).
Atspindint tradicinės
etnokultūros susiklostymo istorines aplinkybes, būtina atsižvelgti, kad senieji
kaimai savo pilniausiu pobūdžiu susiklostė XIX amžiuje XX amžiaus pradžioje.
Vėlesnės modernizacijos (pavyzdžiui, dėl tarpukario žemės reformos ir kaimų
išskirstymo Didžiojoje Lietuvoje) pradėjo klostyti naujesnius etnokultūros
variantus, kurių natūralią raidą brutaliai nutraukė sovietinė okupacija.
Atspindint tradicinės
baltiškosios etnokultūros pobūdį, būtina atsižvelgti į šiam etnosui bei
regionui būdingą senųjų kaimų pobūdį, jų skirtingumą nuo aplinkinių šalių ar
tolimesnių kraštų kaimų. Savitais etnografiniais kaimais gali būti pripažinti
vietinių tautinių mažumų kaimai.
Atsižvelgiant į visus
šiuos strateginius tikslus konkrečių kandidatūrų į etnografinius kaimus
svarstyme, bus galima sukurti labiau pagrįstą tokių kaimų tinklą, išsaugoti
Lietuvos kaimo tradicinės etninės kultūros buvusio įvairialypiškumo
atspindžius. Mūsų dienomis (po visų paminėtų netekčių bei tradicinės etninės
kultūros degradavimo dešimtmečių) atrinkinėjant etnografinius kaimus, svarstymus
teks pradėti nuo konkrečių lokalinių galimybių tačiau nuolat turint omenyje
ir strateginius tikslus.
B.2. Etnografinių kaimų atrinkimo lokalinės galimybės
Praktiškai atrinkinėjant etnografinius kaimus,
būtina atsižvelgti į šias lokalines ypatybes: kaimų realią aplinką, kaimų
medžiaginį paveldą, kaimų socialinę ekonominę bazę.
Nagrinėjant kaimų realią aplinką, būtina nustatyti;
-
ar šiandieninė kaimo aplinka išlaikė savo tradicinį charakterį (ar
išlikusi senoji žemėnauda ir žemėvalda, ar kaimo aplinkoje bei pačioje
kaimavietėje neatsirado netradicinio pobūdžio, vizualiai agresyvių statinių bei
įrenginių, esmingai pakeitusių buvusį kraštovaizdį);
-
ar kaimo aplinkoje esama ryškesnių kraštovaizdžio psichologinių
estetinių vertybių, istorinių įžymybių ir pan. (tam tikru mastu kompensuojančių
po 1943 metų visų kaimų patirtas netektis);
-
ar esama realių galimybių palaipsniui neutralizuoti kaimo aplinkos
defektus bei netektis (pavyzdžiui, atkuriant senosios žemėtvarkos įvaizdį,
pridengiant ar rekonstruojant netinkamus aplinkos objektus).
Nagrinėjant kaimų medžiaginį paveldą, būtina
nustatyti:
-
ar išliko (bent žymesniu mastu) kaimo tradicinė planinė erdvinė
struktūra;
-
ar išliko vietovės tradicinei etnokultūrai būdingos sodybos ir pastatai;
-
ar esama ypatingai vertingų senųjų pastatų bei jų kompleksų ar kitų
objektų (savaip kompensuojančių kaimo netektis);
-
ar esama tradicinei etnokultūrai būdingų statinių bei įrenginių
(pavyzdžiui, kaimo kryžiai, senieji ūkiniai įrenginiai ar jų pėdsakai ir kt.);
-
ar išliko būdingi kaimo bei sodybviečių želdiniai;
-
ar perdirbimais ir pan. labai sužaloti išlikę senieji pastatai, ar
naujadarai agresyvūs (ar neutralūs);
-
ar esama realių galimybių palaipsniui neutralizuoti defektus, atkurti
netektis (pavyzdžiui, atkuriant būdingą kaimo ir sodybų struktūrą, tradicinį
pastatų pavidalą, savitus kaimavietės ir sodybviečių elementus).
Nagrinėjant kaimų socialinę ekonominę bazę, būtina
nustatyti:
-
ar dar esama vietinės etnokultūros tradicijų nešėjų (saugančių savo
sodybų tradicinį pobūdį, užsiimančių tradiciniais verslais ir amatais);
-
ar esama socialiai aktyvių vietinės etnokultūrinės tradicijos rėmėjų,
propaguotojų bei organizatorių (galinčių nulemti viso kaimo tolesnę raidą);
-
ar egzistuoja reali kaimo bendruomenė, ar jos realūs siekiai ir
nuostatos palankūs etnografinio kaimo atkūrimui bei tolesniam gyvavimui;
-
ar esama socialinių demografinių galimybių kaimui toliau išlikti ar
atsikurti;
-
ar esama visuomeninio ir kt. intereso išsaugoti bei atkurti būtent to
kaimo tradicinį charakterį, rūpintis būtent šia vietove;
-
ar esama ekonominių ūkinių perspektyvų išlikti tam kaimui, ar ten
galimi pakankamai efektyvūs ir tradicinio pobūdžio nepažeidžiantys verslai;
-
ar esama kokių vietinių įžymybių, ryškių savitumų, garantuojančių
domėjimasi būtent tuo kaimu, galimus turistų bei kt. lankytojų srautus.
2004 m. sausio 30 d.
Dr. Martynas Purvinas
KTU
Architektūros ir statybos instituto
Architektūros
istorijos ir paveldo sektoriaus
vyresn.
mokslo darbuotojas,
Mažosios
Lietuvos enciklopedijos
vyr. redaktoriaus
pavaduotojas