|
Lietuvių
muzikinis folkloras pasižymi stabilumu ir archaiškumu. Lietuvių regioninės
liaudies muzikos tyrinėjimo pradininkė yra Javyga Čiurlionytė.
1938 metais ji pirmoji apibūdino lietuvių liaudies muzikos dialektus, susiejusi
juos su skirtingais kalbos dialektais ir gyventojų etnine istorija.
Kalbininkai ryškiai skiria du svarbiausius - žemaičių ir aukštaičių dialektus
(Zinkevičius, Zigmas. Lietuvių dialektologija.
V,.,1966.-P. 14-16) . Muzikiniai
dialektai iš esmės sutapo su svarbiausiais Lietuvos etnografiniais
dialektais.
J.Čiurlionytė išskyrė aukštaičių, šiaurės aukštaičių,
dzūkų, žemaičių ir užnemuniečių, vėlesniuose darbuose dar aptardama ir
Prūsijos lietuvių (Mažosios Lietuvos) melodikos regijoninį savitumą (Čiurlionytė, Jadvyga. Lietuvių etnografinės
muzikos apžvalga // Tautosakos darbai.
- K., 1938. - T.5. - P.269; Čiurlionytė J. Lietuvių liaudies dainų
melodikos bruožai. - V.,
1969. -P.311-317). Tačiau netrukus paaiškėjo, kad muzikinių
dialektų skyrimas, nors ir yra galimas, tačiau kelia daug problemų.
Pirma, muzikinio dialekto
samprata yra tam tikra abstrakcija, kurią labai sunku objektyviai pagrįsti ir kuri labai priklauso
nuo subjektyvaus tyrinėtojo požiūrio, nuo jo pasirinktų kriterijų. Pagal skirtingus
pasirinktus kriterijus (svarbiausiais muzikiniais kriterijais paprastai vadinamos didesniu
stabilumu pasižyminčios tradicinės muzikos bei muzikinio instrumentarijaus savybės
- tipiški žanrai, melodijų dermės, intonacijos, ritmika, forma, charakteringi atlikimo būdai,
paplitę muzikos instrumentai) dažniausiai gausime skirtingą dialektų
apibrėžtį ir skirtingas dialekto paplitimo, jo arealo ribas.
Antra, bandant labiau argumentuoti ar tiksliau apibrėžti muzikinių regionų ribas, paaiškėja, kad
esamas klausimo ištyrimo lygis to
neleidžia padaryti, nes nėra pakankamai
ir tolygiai užfiksuotų duomenų sinchroniniu (geografiniu) bei ypač diachroniniu (istoriniu) aspektais.
Šiandien bandydami tiksliai nustatyti
muzikinių dialektų ribas, susiduriame su ypač nelengvu uždaviniu dar ir dėl to, kad
dažnai skirtingų
dialektų sankirtos zonos yra labai plačios, sutinkamos siauralaipsnės dermės,
didelė jų įvairovė ir kaita. Mažojoje Lietuvoje didesnę įtaką turėjo protestantizmo
tradicijos, griežtai kovojusios su ikikrikščioniškosiomis tradicijomis, tačiau,
antra vertus, protestantų pastoriai buvo būtent ta išsilavinusi visuomenės dalis, kuri pateikė
anksčiausius ir išsamiausius senosios baltų kultūros ir religijos liudijimus
būtent minėtame regione. Tad šio krašto kultūra yra geriausiai istoriškai dokumentuota.
Nemaža bendrų bruožų
su Klaipėdos krašto muzikine tradicija randame Suvalkijoje (Sūduvoje). Tai tas
pats vienbalsis atlikimo stilius, siauralaipsnių dermių melodijos
su charakteringomis bepustoninių trichordų intonacijomis. Iš istorijos šaltinių žinome,
kad šiandieninė Sūduva, nuolatinių karų su kryžiuočiais išsekinta, XV amžiuje
buvo virtusi dykra. Po Žalgirio mūšio ji buvo apgyvendinta gyventojų, atsikėlusių
daugiausia iš Dzūkijos ir Žemaitijos. Tuo nesunkiai būtų galima paaiškinti bendrų melodikos
bruožų išlikimą. Zanavykų melodikoje galime rasti labai giminingų žemaičiams
intonacijų ir net identiškų melodijų tipų, o rugiapjūtės, kai kurios kalendorinės (pvz.,
Gavėnios, Advento) dainos yra labai artimos ar identiškos dzūkams. Tačiau Suvalkijoje (Sūduvoje)
yra išlikę unikalių žanrų kūrinių, kurių neberandame niekur Lietuvoje. Tai improvizacinio pobūdžio Sekminių oliavimai. Taip pat Suvalkijoje yra paplitusios
savito stiliaus kanklės. Suvalkijos (Sūduvos) regionas yra santykinai nedidelis,
jo ribos sutampa su etnografų nurodomomis ribomis.
Dzūkijos melodinis stilius - tikra monodijos karalystė.
Jis pasižymi nepaprastai didele melodijų tipų, dermių, ritmų, formų, atlikimo būdų įvairove.
Atskirų žanrų melodijos yra gausiai ornamentuotos, vyrauja siauralaipsnės
dermės, minorinio pobūdžio mažosios tercijos atramų struktūros. Dzūkijoje išliko daugiausia laukų darbo,
kalendorinių dainų, raudų. Šiame krašte dainų tradicija yra visuotinė ir gyva.
Dzūkams labai artima dainavimo tradicija tęsiasi nuo Pietų Lietuvos į šiaurę
visu dabartinės
Lietuvos rytiniu pakraščiu ligi pat Latvijos sienos. Pietų Dzūkijos ir Rytų
Lietuvos pakraščio gyventojus sieja ne vien vadinamoji dzūkavimo tradicija, bet ir
tie patys smėlėtų kalvų pušynų kraštovaizdžiai. Dzūkijoje neišliko kanklių, bet yra persidengiančių, dėl
istorinių priežasčių atskirose teritorijose atsiradusių "baltųjų dėmių", kuriose
neliko vietinių gyventojų: jie išmirė, išsikėlė į miestus, emigravo,
buvo atsikėlusių kitų tautinių
grupių asimiliuoti ir pan. Taip pat minėto uždavinio visiškai ištirti neįmanoma
ir dėl to, kad tradiciniai muzikiniai, kaip ir lingvistiniai, dialektai
nesutampa su egzistuojančiomis Lietuvos administracinėmis sienomis dėl etninių skirtumų palaipsnio
nykimo ir kt. Minėtos aplinkybės leidžia gvildenti muzikinių regionų klausimą
tik pačiais bendriausiais bruožais ir labai dažnai hipotezių o ne tvirtų įrodymų forma.
Pats muzikiniu požiūriu
monolitiškiausias yra Žemaitijos regionas.
Jis iš esmės visoje teritorijoje sutampa su lingvistiniu regionu. Žemaičiams būdingas
"garsą tempiantis" atlikimo būdas, vyrauja šviesaus mažoriško pobūdžio dermės, daug
šienapjūtės, vestuvinių, karinių-istorinių žanrų dainų, nėra kalendorinių dainų,
raudų, sutartinių, nors kai
kuriuose istoriniuose šaltiniuose šių žanrų bei stilių dainos ir paminėtos. Žemaitijoje išliko įdomios
neliturginės religinės giesmės ir
unikali atsisveikinimo su mirusiuoju tradicija
- "Kalnai", kurie giedami pakaitomis su pučiamųjų instrumentų intarpais. Iš instrumentų čia paplitęs
smuikas, bandonija, basedlė. Žemaičių
melodijos, nekeičiant struktūros, gali būti atliekamos vienbalsio arba daugiabalsio atlikimo būdais.
Su Žemaitija iš pietų
ir pietvakarių pusės besiribojantis Klaipėdos kraštas, dar vadinamas Mažąja Lietuva, turi
istoriškai dokumentuotą savitą muzikinę tradiciją, kuri, deja, mūsų laikais
jau nustojo gyvuoti. Svarbiausieji šios tradicijos šaltiniai publikuoti L.Rėzos
rinkinyje "Dainos", išspausdintame 1825 metais Karaliaučiuje, bei Ch.Bartscho
dainų su melodijomis rinkinyje "Dainų Balsai", kuris 1886-1889
metais buvo išspausdintas Heidelberge ir šiais metais pakartotinai publikuotas kaip naujos
redakcijos leidinys. Šiame regione, kuris šiandieną integruotas į Žemaitijos regioną
kaip savitas subregionas, buvo paplitęs vienbalsis melodinis atlikimo
stilius, kuriam
būdingos savitos mažorinio bei minorinio pobūdžio dermės, gausu piemenų ragų,
tik čia paplitę cimbolai.
Aukštaitijos regionas muzikiniu požiūriu labai įvairus. Išskirtinis šio regiono muzikinis stilius susijęs su Šiaurės bei Rytų Aukštaitijoje gyvavusiu sutartinių stiliumi. Sutartinių stilius buvo vokalinis ir instrumentinis, čia buvo paplitę saviti instrumentai ir jų ansambliai,
kuriais buvo atliekama sutartinių stiliaus muzika. Ryškiai galime skirti
Šiaurės Aukštaitijos ir Rytų Aukštaitijos muzikinių stilių savitumą.
Rytų Aukštaitijos sutartinių muzikinis stilius persipina su Dzūkijos
tradicija ir sudaro Rytų Lietuvos
muzikinio stiliaus savitumą. Tuo būdu Švenčionių ir Ignalinos apylinkių melodinis stilius yra susiformavęs
tarsi iš dviejų skirtingų dėmenų ir pagal vienas ypatybes (sutartiniškąją tradiciją,
keturines giesmes, antifoninį atlikimo būdą
ir kt.) gali būti priskirtas prie šiaurės aukštaičių, o pagal savitą vienbalsio dainavimo stilių, charakteringus kalendorinių dainų (sūpuoklinių,
Jurginių, Advento, Kalėdų ir kt.) žanrus labai artimas Dzūkijos tradicijai.
Rytų Aukštaitijos melodinis stilius yra labai
artimas, o neretai ir identiškas Vakarų Baltarusijos lietuvių, taip pat ir dalies baltarusių
melodiniam stiliui.
Šiandieną visoje Aukštaitijoje
plačiai paplitęs daugiabalsis homofoninio harmoninio stiliaus dainavimas, labiausiai apjungiantis
skirtingas aukštaičių muzikines ypatybes. Su šiuo atlikimo stiliumi
dera plačiai Aukštaitijoje paplitusios armonikos. Aukštaičių daugiabalsio dainavimo poveikis šiandien stipriai
jaučiamas ir kituose regionuose - labiausiai Suvalkijoje ir Žemaitijoje, mažiau - Dzūkijoje. Pridedami muzikinių regioninių stilių žemėlapiai.
Rimantas Astrauskas
2001-12-20
|
