Kauno "Šilo" pradinė mokykla garsėja labai gerais etninės kultūros perteikimo moksleiviams ir jos puoselėjimo rezultatais. Pateiktas darbas apibendrina mokytojos metodininkės Gražinos Kepežinskienės bei iš dalies ir jos kolegių mokytojų kryptingo etninės kultūros ugdymo Kauno "Šilo" pradinėje mokykloje dešimties metų darbo patirtį, kuri galėtų būti sėkmingai panaudota ir kitose mokyklose. Etninio profilio Kauno "Šilo" pradinės mokyklos direktorės pavaduotojos ugdymui, mokytojos metodininkės Gražinos Kepežinskienės pateikta didaktinė medžiaga Etnokultūros pratybų sąsiuviniai I-II klasėms bei renginių scenarijai yra šios mokytojos parengtos ir jau ne vienerius metus sėkmingai įgyvendinamos Etninės kultūros programos I-IV klasėms priedai. Nors pateikta medžiaga yra įvardijama kaip pagalbinė, jos svarba labai didelė, nes ji atskleidžia, kaip praktiškai pamokos metu pasiekiami ir kūrybiškai įtvirtinami Etninės kultūros programos tikslai. Minėtieji pratybų sąsiuviniai ir renginių scenarijai yra kompleksiško etninės kultūros ugdymo Kauno "Šilo" pradinėje mokykloje dėmenys greta mokyklos etnografinio muziejaus, aktyvios mokyklos folklorinio ansamblio "Šilinukai" veiklos, mokykloje nuolat rengiamų tradicinių švenčių ir kitokių renginių bei moksleivių išvykų į įvairius etnokultūrinio profilio muziejus, ekskursijas.
Etninės kultūros pratybų sąsiuviniuose I-II klasėms mokytoja metodininkė G. Kepežinskienė etninės kultūros programos temas įtvirtina patrauklia ir vaikų mėgiama sąveikia forma. Užduotims pasitelkiamas turtingas lietuvių tautosakos lobynas, iš įvairių šaltinių surinkta ir panaudota daug mįslių, priežodžių, patarlių, kiek mažiau dainuojamosios ar pasakojamosios tautosakos duomenų. Labai teigiamas bruožas sugebėjimas integruoti senosios pagoniškos ir krikščioniškosios kultūros elementus, nedarant didelės priešpriešos ir takoskyros. Nemaža ieškojimo, piešimo užduočių, kurias vaikai mėgsta ir jų padedami gerai įsisavina dalyko turinį. Liaudies kultūros formų įvairovė teikia tikrai dideles galimybes mokytojų iniciatyvai ir kūrybiškumui, ir jos yra neblogai panaudojamos, tačiau greta akivaizdžiai vyraujančių smulkiosios tautosakos formų galima būtų pasiūlyti dažniau panaudoti ir liaudies dainas, žaidimus, ratelius, taip pat pasiklausyti liaudies pasakotojų ar dainininkų, pasakojančių ar dainuojančių gyvai ar iš įrašų.
Daugumoje pratybų sąsiuviniuose tikslingai ir apgalvotai parinktų tautosakos pavyzdžių rodo, kad autorė gerai žino jaunesniojo amžiaus mokinių psichologiją. Tačiau įsigilinus į pateiktas užduotis ar svarstomas temas galima pastebėti, kad retkarčiais pasitaiko užduočių, kurios nesiderina su ugdytinių suvokimo ar raiškos galimybėmis, yra arba pernelyg lengvos (ypač tai būdinga piešimo užduotims) arba pernelyg sudėtingos ir abstrakčios (taip atsitiko su pačia pirmąja pirmokams skirta tema apie etninę kultūrą). Siūlytina autorei dar kartą peržvelgti medžiagą, įvertinti ją minėtu aspektu ir pakoreguoti.
Renginių scenarijų pavyzdžiai yra kita, taip pat neabejotinai reikšminga etninės kultūros pagrindų perteikimo ir praktinio įsisavinimo forma. Darbe pateikiama vienuolika scenarijų, kuriuose daugiau ar mažiau išplėtotos atskiros Etninės kultūros programos I-IV klasių moksleiviams temos. Temų turinį atspindi scenarijų pavadinimai: "Tarmių popietė", "Ožkos šventė", "Šeimos šventė", "Užgavėnės", "Paukštelių sugrįžtuvės", "Alutinio šventė", "Simajudo turgus", "Ką kalba senieji dievai ir deivės", "Lino šventė", pabaigtuvių šventė "Rugeli žiemkentėli" ir "Adventinė popietė". Scenarijai yra įvairių autorių (nors vyrauja parengti mokytojos G. Kepežinskienės), nevienodai išvystyti ir detalizuoti, skirtingai metodiškai apiforminti. Jeigu pratybų sąsiuviniuose labiau remiamasi smulkiosios tautosakos medžiaga, renginių scenarijuose gerokai praplečiamas dainų, šokių, pasakų, oracijų medžiagos panaudojimas.
Nors ir nevienodai išbaigti, pateiktieji scenarijai yra vertinga metodinė priemonė, padedanti mokytojui etninės kultūros ugdymo tikslu panaudoti nepamokinės veiklos formas. Tiesioginėje pamokinėje veikloje perteikti etninės kultūros pagrindus skiriamas valandų skaičius ribotas, tad minėtieji renginių scenarijai yra svarbus mokytojo rezervas. Scenarijų reikšmė ugdymo procesui didėja dar ir dėl to, kad jų metu mokiniai praktiškai pritaiko, panaudoja ir įtvirtina tai, ką išmoko pamokoje, o taip pat pamokoje aptartos temos leidžia jiems geriau suvokti renginių metu atkuriamus papročius bei apeigas, suvokti jų prasmę. Aptariamus scenarijus mokytoja G.Kepežinskienė yra praktiškai įgyvendinusi drauge su "Šilo" pradinės mokyklos mokytojais ir mokinių folkloriniu ansambliu, todėl jie yra praktiškai patikrinti.
Kelios redakcinio pobūdžio pastabos: jeigu darbą ketinama publikuoti, būtina pasitelkti tekstų redaktorių, nes tekstuose pasitaiko nemaža žodžių rašybos bei skyrybos klaidų (kabučių, trumpo ir ilgo brūkšnelio rašyba, nesunumeruoti teksto puslapiai), nenaudotina romėniškų skaičių įvardžiuotinė forma, nenaudotini terminai "pasninkiniai", "anūkas", nesilaikoma didžiųjų ir mažųjų raidžių rašybos taisyklių, pvz., sakinio viduryje esančiame žodžių junginyje "Kalėdiniai valgiai" turėtų būti vartojama mažoji raidė ("kalėdiniai") ir pan.
Autorė iš didelio tautosakos lobyno atrinko daug žaismingų, šmaikščių, gyvų pavyzdžių, kuriuos vaikai noriai naudoja, lengvai įsisavina. Tai ypač būdinga erzinimams, kai kuriems priežodžiams, pavyzdžiui, "Moters ilgas plaukas, trumpas protas", "Ožka ne galvijas, boba ne žmogus", "Boba ne žmogus, o velnias", "Eina kaip žmogus, kalba kaip žmogus, dirba kaip žmogus, o ne žmogus" (moteris). Mūsų tautosakoje, kaip tik priešingai - labai ryški didelė pagarba motinai, ji vadinama gražiausiais mažybiniais žodžiais, šiai temai skirta daugelis gražiausių liaudies dainų. Tad kyla labai rimta pedagoginė problema ar vardan minėtos žaismės ir šmaikštumo galima paaukoti ugdymo turinį? Ir kur ta riba, iki kurios būtų galima nuolaidžiauti, bet kurios nederėtų peržengti?
Reikėtų vengti mįslių, patarlių, kurios galėtų būti interpretuotos kaip tautinio nepakantumo apraiškos, pvz., taip galėtų būti interpretuotas pernelyg dažnai kartojamas žydo įvaizdis, sakysim "ilganosis, ilgakaklis, žydui barzdą peša" ir pan. Neteiktinas ir dviprasmiškas posakis "motinos mušimas sviestu tepimas", taip pat siūlytume kritiškiau atrinkti komentuojamus tarmiškus žodžius, nes šiame priede dauguma jų yra svetimybės. Pirmame priede surasta įtaigi vaizdinė forma, leidžianti paaiškinti, iš ko susideda etninė kultūra, tačiau šios schemos teorinis pagrindas nėra tvirtas reikėtų konkretizuoti, kas slypi už pateiktų pavadinimų "kultūra", nepatartume atskirti tradicijos ir papročių, siūlytume pamąstyti, gal vertėtų išvardinti daugiau vaikams suprantamų dalių, pavyzdžiui, dainas, šokius, žaidimus ir pan.? Formuluotė "nuspalvink įrankius, kurie padeda duonelei atsirasti" tarsi suponuoja, kad ir šiandieną jie aktyviai naudojami, ir dabar taip yra gaminama duona. Vaikų psichika yra atvira ir tiesiogiai priima tai, ką teigia mokytojas, tad "ekstrasensorinių" temų (apie dvasių valdymą ir pan.) nereikėtų itin sureikšminti ir "parduoti už tikrą pinigą", o tiesiog pateikti kaip mitologijos elementą. Etninės kultūros programoje apibrėžta, kad I-II klasėse kalbama apie kalbą ir kalendorines šventes, tačiau renginio "Ką kalba senieji dievai ir deivės" turinys aiškiai priklauso IV klasės temų ratui, todėl čia jis neturėjo būti įtrauktas. Kai kurios, ypač pradinės temos (apie etnokultūrą, matriarchatą ir patriarchatą) aiškiai pernelyg sudėtingos pirmokams. Gal vertėtų apsiriboti papročių, apeigų ir tradicijų terminais? Daina "Tai raibumai genelio" priklauso žiemos advento laikotarpiui, o ne pavasario. Dėl Alutinio švenčių papročio antrokams kyla nemaža prieštaringų minčių. Kadangi autorės pateiktas scenarijus yra itin lakoniškas, nelengva susidaryti vaizdą, kaip alaus gaminimo, gėrimo ir laistymo tema gali būti adekvačiai mokinių priimta, ir kokį ji gali turėti pedagoginį efektą. Detalesnis jos aptarimas galėtų šiuos nuogastavimus išsklaidyti - galbūt autorei pavyko atskleisti šią itin slidžią ir prieštaringą, tačiau ir labai nuotaikingą bei linksmą temą. Deja, šito negalima spręsti iš pateiktų trumpučių aprašų.
Apibendrinant mokytojos metodininkės G. Kepežinskienės pateiktą metodinę medžiagą Etninės kultūros programos pratybų sąsiuvinius ir renginių scenarijus, reikia pripažinti, kad tai iš esmės yra įdomi, aktuali ir vertinga medžiaga, kuri, šiek tiek pataisyta, praplėsta ir detalizuota, gali būti sėkmingai panaudota daugelyje Lietuvos mokyklų.
Dr. Rimantas Astrauskas
Etninės kultūros globos tarybos ekspertas
Lietuvos muzikos akademijos
Etnomuzikologijos katedros docentas
Vilnius, 2004-04-26
