Alytaus apskrities
regioninės plėtros planą parengė Alytaus apskrities viršininko administracija
(AAVA), pritraukiant savivaldybių, įvairių verslo sričių specialistus, taip
pat ir visuomeninių organizacijų atstovus. Atsižvelgiant, kad planas pradėtas
rengti 1999 metais, o strateginė dalis nukreipta į 2005 m., galima teigti, kad
nauja regioninio planavimo priemonė - būtinas dokumentas įgyvendinant Alytaus
regiono plėtrą numatomame laikotarpyje.
Daugumą tokio pobūdžio
planų, jų vidinę sandarą sudaro: bendra regiono apžvalga, esamos padėties analizė
bei vertinimas ir planinė ateities plėtros arba strateginė dalis. Šiuo požiūriu,
toks yra ir Alytaus apskrities regioninės plėtros planas, jo turinio pagrindinės
dalys. Atskirose dalyse apteikiama nemažai rodiklių, analitinės
medžiagos, tokios kaip SWOT analizė, regiono prioritetinių tikslų vertinimas, taip pat
ir detalios priemonės bei būtini veiksmai jiems įgyvendinti.
Tačiau gilinantis į atskiras plano turinio
arba struktūrines dalis detaliau, negalima nepastebėti
sekančių jo esminių trūkumų. Svarbesni yra šie:
1. Po bendros Alytaus
regiono apžvalgos turėjo sekti šio regiono prioritetų išskyrimas, jų analizė bei vertinimas.
Iš pateiktos regiono bendros apžvalgos jau savaime formuojasi vaizdas, kad šiame regione prioritetais turėtų
būti miškų ūkis, turizmas, pramonė, atskirų
žemės ūkio šakų plėtojimas, maistinių gamtos gėrybių (grybų, uogų) apdorojimas, kultūra. Be reikiamo regiono
prioritetų įvertinimo - sunku teisingai
suformuoti ateities problemas, strateginius uždavinius.
2. Alytaus apskrities regioninės plėtros plane nustatyti prioritetai, ypač
tokie kaip regiono įvaizdžio formavimas, verslo aplinkos vystymas, žmogiškųjų
resursų plėtra
ir pan., kelia abejones, nes tai tėra tik palankios sąlygos ir aplinkybės, kurios gali
daugiau ar mažiau aktyvinti šio krašto ekonomikos plėtrą. Be abejo, tas turi būti analizuojamos teritorijos
sritys, resursai, kurių pagrindu galima sėkmingai plėtoti ūkį ir kultūrą.
Jei plano sudarytojai būtų susipažinę su kelių ES regionų plėtros planais, to būtų
išvengta, prioritetais būtų nustatytos aiškios, konkrečios, didžia dalimi vietos
resursais grindžiamos ir plėtros galią užtikrinančios sritys. Ekonomiškai atsiliekantiems
kraštams, toks yra ir Alytaus regionas, aiškus prioritetų išskyrimas
bei įvertinimas, būtinas, nes nuo to priklausys ES struktūrinių fondų
pagalba.
3. Jau teko susipažinti ir vertinti ne vienos apskrities regioninės
plėtros planą, visur kartojasi tas pats trūkumas - eliminuojama kultūra. Alytaus
apskrities regioninės plėtros plane taip pat nerasime kultūros įstaigų,
jų analizės, vertinimo ir reikšmės regioninės bendruomenės gyvenime. Vėl tenka akcentuoti ES valstybių
patirtį, nes po Mastrichto sutarties, kurioje
kultūra vertinama kaip prioritetinė šios organizacijos veiklos kryptis, ypač
akcentuojant valstybių identiteto išsaugojimą, žymiai pasikeitė ir regioninis planavimas. Dabar į
regionų planus įtraukiama ir kultūros
dalis, priemonės, kurios užtikrina identiteto išsaugojimą, jo sustiprinimą bei plėtrą. Be kultūros įstaigų, jų deramo funkcionavimo
neįmanoma plėtoti ir tokios strateginės
paslaugų bei verslo srities kaip turizmas. Alytaus regionui, kaip ir visai
Dzūkijai, turinčiai unikalią gamtą, gausų etnokultūrinį paveldą, tas itin aktualu.
4. Dabartiniame regioniniame planavime vis labiau akcentuojamos
ir mokymo bei mokslo įstaigos, jų reikšmė kultūrai ir ūkiui. Visi pilnaverčiai
regionai siekia turėti ne tik aukštesniojo, bet ir aukštojo mokslo įstaigas,
savo mokslinių tyrimų bazę. Kai kurie net ir nedideli ES regionai jau sugebėjo
įsisteigti ne tik po vieną ar kelias aukštąsias mokyklas, bet ir sukurti savojo
regiono mokslo sistemą, kurios pagrindą sudaro: universitetas, politechnikos
institutas ir konservatorija. Tokiu būdu galima įsigyti išsilavinimą vietoje-regione, kas žymiai
sumažina tokių specialistų netektį. Lietuvos sąlygomis tas dabar nelengvai sprendžiama,
bet Alytaus regione aukštojo mokslo įstaiga
turėtų būti kaip pirmaeilis strateginis, nepakeičiamas uždavinys. Be aukštojo mokslo regionai vertinami kaip be intelekto,
be smegenų centro.
5. Alytaus apskrities regioninės plėtros plane pateikiama daug
įvairių kiekybės išraiškos rodiklių, kas tampa tik gerais norais, bet nieko
tiksliai ir konkrečiai neįpareigoja. Pvz., 3.1. Skatinti inovacinę veiklą. 4.1.
Skatinti tarptautinių standartų
diegimą. 6.7. Skatinti vietinių išteklių panaudojimą. 7.3. Sukurti šiuolaikinę pramogų industriją. 10.4. Parengti integruotą
kaimo ir miesto turizmo programą ir
pan. Nenurodant konkrečiai, kas, kada, kokiomis lėšomis tas priemones turi įgyvendinti, viskas taip ir liks popieriuje
arba, pasibaigus planiniam periodui, vėl bus perkelta į kitą plėtros planą.
Tą jau turėjome sovietiniuose planuose,
taip pat kuriant iliuzorinę, niekad nepasiekiamą realybę.
6. Regioninės plėtros planas turi atspindėti realias regiono
galimybes, jis neturėtų būti labai smulkmeniškas, apimti svarbiausius, visą
regiono bendriją dominančius dalykus. Ypač svarbu nurodyti, kaip bus plėtojamos prioritetinės
sritys, kas čia vyks naujo,
kaip per planinį laikotarpį pasikeis darbo vietų skaičiaus rodikliai, kokiu
mastu sumažės bedarbių, kokie poslinkiai įvyks investicijų politikoje. Svarbūs yra ir BVP rodiklio skaičiavimai, jų gretinimas su tokiais ES šalių rodikliais, nes nuo to priklauso pagalbos
mastas iš regioninių struktūrinių fondų, kuri vykdoma pagal l-mą tikslinę programą.
Plane neturėtų būti apeiti ir regiono biudžeto klausimai, prekių importo ir eksporto rodikliai.
Iš pateiktos plane medžiagos sunku
susidaryti vaizdą, kokie pokyčiai paminėtų rodiklių atžvilgiu įvyks Alytaus regione planinio laikotarpio pabaigoje,
t.y. 2005 m. Plano paskutinis skyrelis - monitoringas daugiau panašus į metodinės medžiagos šiuo klausimu išdėstymą, negu konkrečią programą
jam įgyvendinti Alytaus regione.
7. Atsižvelgiant į tai, kad Alytaus regioninės plėtros planui
būdingi panašūs trūkumai, kaip ir kitų šalies apskričių planams, EKGT
kaip LR Seimo ekspertinė ir patariamoji institucija, turėtų informuoti apie tai atsakingas
įstaigas, kad šioje srityje
įvyktų esminis kokybinis posūkis, kad mūsų regioninis planavimas neatsiliktų nuo ES regionų, nes netrukus būsime šios
organizacijos nariu. Svarbiausia,
kaip rodo neseniai įstojusių į šią organizaciją valstybių patirtis, kad jos
dar iki įstojimo priderindavo šiuos savo planus metodiniu, laiko intervalo
ir struktūros požiūriais prie ES regioninio
planavimo praktikos. Be to, EKGT taip pat galėtų čia daug padaryti: etnografinių
kaimų išsaugojimo, etninės kultūros plėtros ir kt. programos galėtų tapti regioninių
planų atitinkama dalimi.
2002-06-21
dr. Vygandas Čaplikas
|